- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-23
- Bylos Nr.
- I-3908-764/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04116-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- R. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, dalyvaujant pareiškėjui R. P. ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Danutei Martinkevičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas R. P. kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1–7, 13–14), kurį patikslino (t. II, b. l. 157–158, 159–177), prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 26 000 Eur neturtinę žalą; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 15 500 Eur neturtinę žalą.
Šalies argumentai
Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012-10-12 iki skundo padavimo dienos (apytiksliai 2015 m. liepos mėn.), jo laisvė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes visą laikotarpį jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose tekdavo mažiau nei 2 kv. m kameros ploto. Kameros plotą dar labiau mažina įrengti pertekliniai baldai – metaliniai dviaukščiai gultai. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pripažinęs, kad kalinamiems asmenims turi būti užtikrinta ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto ir sudarytos galimybės dalyvauti užimtumo programose, sportuoti, 8 valandas per dieną būti gryname ore. Pareiškėjo nuomone, kalinimas perpildytose kamerose gali būti prilyginamas kankinimui pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 str. Be to, kamerose nėra įrengta vėdinimo sistema, todėl yra labai drėgna. Vėdinimas per langus nepadeda, nes kameros yra perpildytos. Dėl per didelės drėgmės kamerų sienos ir lubos pelija, atliekami remonto darbai ilgalaikės naudos neduoda. Pareiškėjas buvo priverstas gulėti ant gulto, kurio naudojimo terminas buvo pasibaigęs. Visi gultai buvo netinkami naudoti, todėl skaudėdavo nugarą. Kamerose yra įrengtos dviaukštės lovos, o tai neatitinka Higienos normos HN76:2010 6 p. reikalavimų. Kameros neatitiko Higienos normos HN76:2010 21 p. reikalavimų, tvyrojo itin blogas kvapas, nes sanitarinis mazgas buvo įrengtas bendroje patalpoje, neturėjo atskiros vėdinimo sistemos. Lukiškių TI-K sudarydavo galimybę tik vieną kartą per savaitę 15 minučių nusiprausti duše, todėl pareiškėjas negalėjo užtikrinti tinkamos asmeninės higienos. Galimybės pasinaudoti dušu po sporto / mankštos nebuvo. Lukiškių TI-K pažeidė Kardomojo kalinimo vidaus tvarkos taisyklių 83 p. nuostatas, nes neužtikrino 3 kv. m ploto pasivaikščiojimo kiemelyje. Be to, Europos komitetas prieš kankinimą ir laikymą nežmoniškomis sąlygomis yra nurodęs, kad vienam asmeniui turi būti užtikrintas 8 kv. m plotas pasivaikščiojimui, o pasivaikščiojimas turi trukti ne 1 valandą, bet ne trumpiau nei 8 valandas. Lukiškių TI-K neužtikrino, kad pareiškėjui būtų sudarytos sąlygos kalėti kamerose, kuriose jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Lukiškių TI-K neužtikrino galimybės nemokamai išsiskalbti apatinius ir viršutinius drabužius, taip pažeisdama Higienos normos HN 76:2010 64 p. reikalavimus. Didelių nepatogumų ir streso pareiškėjas patyrė dėl to, kad nuolat buvo perkeliamas iš vienos kameros į kitą. Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktuose nustatytas materialinio aprūpinimo normas, nes pareiškėjui nebuvo išduotas tualetinis popierius, dantų šepetėlis ar pasta, skutimosi peiliukai, muilas, priemonės indams plauti, nors armatūrinėje kortelėje jis pasirašė. Buvo pažeisti Higienos normos HN 76:2010 63–65 p. reikalavimai, nes neišduodami čiužinio ir antklodės užvalkalai. Minkštasis inventorius yra nešvarus, nes yra tik dezinfekuojamas, o ne skalbiamas. Lukiškių TI-K pastato konstrukcijose yra panaudoti nuo 2005 metų uždrausti asbesto turintys šiferio lakštai, todėl kyla pavojus pareiškėjo sveikatai. Nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, nes nėra gesintuvų, dėžės su smėliu ar kitų įrankių gaisrui gesinti, taip pat nėra evakuacinių išėjimų.
Skunde pareiškėjas taip pat nurodė, kad jo teisės buvo pažeistos ir Vilniaus AVPK areštinėje. Paaiškino, kad Vilniaus AVPK areštinėje jam nebuvo skirtas reikiamas gydymas, nors buvo nurodęs, kad vartojo narkotikus, todėl jaučia abstinencijos simptomus, ir serga epilepsija. Gultų naudojimo laikas yra pasibaigęs, jie yra surūdiję, aplūžę, miegui nebetinkami. Langų stiklai nudažyti, todėl kamerose būdavo tamsu. Kameros nebuvo tvarkomos. Nebuvo įrengti pagalbos mygtukai. Kamerų sienos nelygios, aptrupėję. Pasivaikščiojimo patalpose tenka tik 2 kv. m ploto. Čiužiniai aptraukti odos pakaitalu, todėl tekdavo miegoti su drabužiais. Nebuvo išduotos paklodės, užvalkalai pagalvei ir antklodei. Areštinėje nebuvo parduotuvės. Be to, būdamas areštinėje pareiškėjas įgijo priklausomybę tabako gaminiams, nes buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūkė.
Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta saugi ir sveikatai nepavojinga aplinka, jis buvo kalinamas žmogaus orumą pažeidžiančiomis sąlygomis, todėl patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų praktiką, pareiškėjo patirti išgyvenimai atitinka neturtinės žalos sąvoką, kurią pagal Civilinio kodekso 6.271 str. nuostatas privalo atlyginti Lietuvos valstybė. Pareiškėjo nuomone, jo atžvilgiu ieškinio senaties terminas netaikytinas, nes jo nurodyti pažeidimai susiję su Konvencijos 3 str. pažeidimu ir gali būti vertinami kaip nusikaltimai žmoniškumui.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunduose išdėstytus argumentus ir prašė juos tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius–kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 37–47, t. III, b. l. 16–22) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, jam nebuvo užtikrintas minimalaus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui. Tam tikrais laikotarpiais, kurie nurodyti atsiliepime, pareiškėjui buvo užtikrintas Kalėjimų departamento prie TM direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas. Nuteistieji ir suimtieji Lukiškių TI-K paskirstomi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Bausmių vykdymo kodekso 70 str. nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas neatitikti teisės aktuose nustatytų ribų. Skirstant nuteistuosius ar suimtuosius į kameras, griežtai laikomasi jų izoliavimo reikalavimų, taip pat atsižvelgiama į prašymus, – būti laikomiems atskirai nuo rūkančių. Suimtiesiems yra sudaromos galimybės pasivaikščioti gryname ore, sportuoti, žaisti stalo tenisą, krepšinį ir t. t. Lukiškių TI-K taikomi tik tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kamerų vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 p. reikalavimus. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atitvertas mūrine sienele. Į įstaigą atvykę asmenys ne ilgiau nei dvi valandas laikomi paskirstymo kamerose, apžiūrimi gydytojų, įvykdoma švarinimo procedūra ir tuomet paskirstomi po gyvenamąsias kameras. Higienos priemonėmis suimtieji aprūpinami laikantis teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų materialinio aprūpinimo normų. Patalynė ir apatiniai drabužiai vieną kartą per savaitę skalbiami nemokamai. Suimtieji turi teisę, už asmeninėje sąskaitoje turimus pinigus, naudotis mokama viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslauga. Gyvenamosios kameros įstaigoje valomos ir dezinfekuojamos laikantis nustatytų reikalavimų. Buitinių kenkėjų naikinimo darbus atlieka samdomos įmonės. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK 6.271 str.), deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatytos visos būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusių padarinių. Vadinasi, šiuo atveju būtina nustatyti ne tik tai, ar Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, bet, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Pareiškėjo skundas grindžiamas ne konkrečiais faktais ar argumentais, bet bendro pobūdžio teiginiais ir abstrakčiais argumentais, kurie negali būti pripažįstami objektyviais.
Lukiškių TI-K taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo 6,12 Eur išlaidas, kurias patyrė teikdamas teismui su ginču susijusią medžiagą.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 20–25, t. III, b. l. 123–130) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimuose pažymėjo, kad areštinių kameroms taikomi reikalavimai nustatyti Higienos normoje HN 37:2009. Policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms taikomi tik tie Higienos normos HN 37:2009 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Per laikotarpį nuo 2012-09-27 iki 2012-10-11 pareiškėjas buvo laikomas įvairaus ploto kamerose su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi. Būdamas areštinėje, į administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė. Ginčui aktuliu laikotarpiu kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Vilniaus visuomenės sveikatos centras netikrino. Per ankstesnius patikrinimus pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai nebuvo nustatyti. Suimtųjų aprūpinimą indais, higienos priemonėmis ir minkštuoju inventoriumi bei kamerų aprūpinimą baldais reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos areštinių veiklos taisyklių (toliau – Areštinių taisyklės) 81–83 punktai. Suimtieji privalo rūpintis tvarkos ir švaros palaikymu, o minkštąjį inventorių, lovos skalbinius skalbia ir dezinfekuoja samdoma įmonė. Sanitarinio mazgo įrengimą reglamentuoja Higienos normos HN 37:2009 20 p., pagal kurį sanitarinis mazgas nuo gyvenamojo kameros ploto turi būti atitvertas 120–130 cm aukščio sienele. Vilniaus AVPK areštinių kamerose įrengti sanitariniai mazgai šiuos reikalavimus atitinka. Natūrali šviesa į kameras patenka pro langus, taip pat įrengtas dirbtinis apšvietimas. Visose kamerose veikia oro šalinimo sistema (ištraukiamoji ventiliacija), languose įrengtos orlaidės. Temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis areštinės kamerose atitinka Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus. Atsakovės nuomone, pareiškėjo teiginiai, kad kalinant jį areštinėje buvo pažeistos Konvencijos 3 str. nuostatos, yra visiškai nepagrįsti. Be to, pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas, nes jis neįrodė būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.
Teismo posėdyje atsakovės atstovė su pareiškėjo skundu nesutiko palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje keliamas ginčas dėl to, ar pagrįstas pareiškėjo R. P. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ir Vilniaus AVPK areštinėje.
Bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, - skunde suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo pagrindą) (Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 1 d. 7 ir 8 p.). Pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas nustato nagrinėjamos bylos ribas bei pasirinktą gynybos būdą. Priimdamas sprendimą teismas negali pakeisti pareiškėjo nurodyto skundo dalyko ir peržengti nagrinėjamos bylos ribas.
Nustatyta, kad pareiškėjas pasinaudojo Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 str. nustatyta teise, ir 2016-03-25 pateikė patikslintus skundus (teisme gauti 2016-03-30) dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ir Vilniaus AVPK areštinėje, iš esmės pakeisdamas skundo pagrindą ir dalyką. Pareiškėjas padidino prašomos atlyginti neturtinės žalos dydį, bei išdėstė aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamos administracinės bylos apimtis ir ribos yra apibrėžtos pagal pareiškėjo patikslintus skundus, todėl teismas vertins pareiškėjo patikslintuose skunduose nurodytas aplinkybes. Taip pat pažymėtina, kad teikdamas patikslintą skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, pareiškėjas nurodė, kad skundas teikiamas dėl laikotarpio nuo 2012-10-12 iki 2015 m. liepos mėn. (skundo padavimo dienos). Pirminis pareiškėjo skundas buvo surašytas ir teismui išsiųstas 2015-08-12. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo nurodyti argumentai bei pateikti rašytiniai duomenys, nesusiję su kalinimo sąlygomis nurodytu laikotarpiu, peržengia keliamo ginčo ribas ir nenagrinėtini. Teise dar kartą tikslinti skundą pareiškėjas nepasinaudojo, todėl jam išaiškintina, kad reikalavimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2015-08-13 turi teisę pareikšti, pateikdamas teismui kitą ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 ir 24 str. reikalavimus atitinkantį skundą.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p. administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atliktų vykdant viešąjį administravimą, atlyginimo. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 str. 2 d., administraciniams teismams nepriskiriama tirti ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinius veiksmus. Pagal Civilinio kodekso 6.272 str. 1 d., žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarkos, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Atsižvelgdamas į nurodytas nuostatas, teismas konstatuoja, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo išdėstytų argumentų, kiek jie susiję su ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesiniais veiksmais, jam būnant Vilniaus AVPK areštinėje, nenagrinės, nes tai nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Vilniaus AVPK negali atsakyti į pareiškėjo argumentus, kad areštinėje jis buvo laikomas ilgiau nei nustato teisės aktai, nes teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas patvirtino, kad tai įvyko dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliekamų procesinių veiksmų. Vadinasi, nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 str. kilti, t. y. neteisėti veiksmai. Teismas taip pat pažymi, kad šie argumentai nebuvo išdėstyti pareiškėjo pateiktame 2016-03-25 patikslintame skunde, todėl peržengia keliamo ginčo ribas.
Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 str. Pagal šio straipsnio nuostatas, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas, šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.
Teismui pateiktame skunde pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2012-10-12 iki 2015-08-12, buvo ribojama pažeidžiant galiojančiuose teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, todėl prašo priteisti jo naudai 26 000 Eur neturtinę žalą.
Reikalavimą priteisti neturtinę žalą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas perpildytose kamerose.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kvadratinių metrų kameros ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (2010-12-16 sprendimas Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimas Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Jos 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, Higienos normoje HN 76:2010 nėra nustatytas. Kalėjimų departamento prie TM 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ar areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad nagrinėdamas kilusį ginčą, turi nustatyti, ar Lukiškių TI-K užtikrino, kad pareiškėjui tektų 3,6 kv. m kameros ploto.
Bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012-10-12 iki 2015-08-12) Lukiškių TI-K viso praleido 1 035 dienas. Lukiškių TI-K pateikti duomenys tvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas įvairiose kamerose, su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi. Atsižvelgiant į keliamo ginčo pobūdį, turi būti įvertinta, ar pareiškėjas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo laikomas visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, ar ne. Atsakovės atstovo pateikti duomenys tvirtina, kad 3,6 kv. m kameros plotas per ginčijamą laikotarpį (1 035 dienas) pareiškėjui buvo užtikrintas 205 dienas, t. y. 2012-10-15 ryte, 2012-10-16 ryte, 2012-11-14 ryte, 2012-12-19 ryte, 2013-07-26, nuo 2014-01-12 iki 2014-01-14, 2014-04-24, nuo 2014-05-21 iki 2014-05-22, nuo 2015-05-29 iki 2015-05-30, 2014-06-06, 2014-06-14 iki 2014-06-16, 2014-06-26, 2014-07-03, nuo 2014-07-09 iki 2014-07-11, 2014-07-15, 2014-07-18, 2014-07-23, 2014-08-28, nuo 2014-09-03 iki 2014-09-08, nuo 2014-09-13 iki 2014-09-16, 2014-09-19, 2014-09-22, nuo 2014-09-25 iki 2014-09-29, 2014-10-06, 2014-10-22, 2014-10-24, 2014-10-29, 2014-10-31, 2014-11-07, nuo 2014-11-13 iki 2014-11-17, 2014-11-19, nuo 2014-11-22 iki 2014-11-27, 2014-12-10, 2014-12-30, 2015-01-13, 2015-01-22, nuo 2015-02-10 iki 2015-02-11, nuo 2015-02-19 iki 2015-02-20, 2015-02-26, 2015-03-02, 2015-03-09, nuo 2015-03-18 iki 2015-03-25, nuo 2015-03-27 iki 2015-05-08, 2015-05-13, nuo 2015-05-15 iki 2015-05-19, nuo 2015-05-22 iki 2015-06-05, nuo 2015-06-11 iki 2015-08-12. Likusias 830 dienų pareiškėjui tenkantis minimalus kameros plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m.
Tai, kad Lukiškių TI-K administracija dėl kamerų stygiaus neturėjo galimybių pareiškėjo patalpinti į kamerą, kurioje jam būtų užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas kameros plotas, nepaneigia fakto, kad 830 dienų buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 val. būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti. Vadinasi, negali būti pripažinta, kad įstaiga už nepakankamą kameros plotą kompensavo pareiškėjui, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan.
Įvertinęs pareiškėjo judėjimą Lukiškių TI-K teismas kaip nepagrįstus atmeta jo argumentus, kad jis nuolat ir be pagrindo buvo keliamas iš vienos kameros į kitą. Lukiškių TI-K pateikti duomenys tvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas laikotarpiais nuo 2013-02-20 iki 2013-07-03 ir nuo 2014-06-06 iki 2014-07-06 buvo laikomas kameroje Nr. 286, laikotarpiu nuo 2013-07-26 iki 2013-11-10 – kameroje Nr. 343, laikotarpiu nuo 2013-11-11 iki 2014-05-20 – kameroje Nr. 333, laikotarpiu nuo 2014-07-07 iki 2014-11-13 – kameroje Nr. 329, laikotarpiu nuo 2014-12-30 iki 2015-03-02 – kameroje Nr. 291, laikotarpiu nuo 2014-11-14 iki 2014-12-29 – kameroje Nr. 192 ir laikotarpiu nuo 2015-05-22 iki 2015-07-29. Kitais laikotarpiais pareiškėjas tam tikrose kamerose buvo laikomas trumpiau, tačiau tai nesudaro pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K paskirstydamas suimtuosius / nuteistuosius į kameras turi laikytis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Bausmių vykdymo kodekso 70 str. nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl galimas asmenų perkėlimas į kitas kameras.
Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K, pažeidžiant reikalavimus, jį laikė kartu su rūkančiais asmenimis.
Tabako kontrolės įstatymo 3 str. nustato, kad vienas iš valstybės tabako kontrolės politikos principų yra ginti žmogaus teises į aplinką be tabako dūmų, o 19 str. 1 d. 3 punktas numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos Nr. HN76-2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (14 p.).
Pažymėtina, kad nei Bausmių vykdymo kodekso nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Kita vertus, jau minėtos Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos Nr. HN76-2010 nuostatos suponuoja išvadą, kad Lukiškių TI-K, paskirstydamas suimtuosius į gyvenamąsias patalpas, turi imtis priemonių, kad būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. 1-57 patvirtintas Suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tvarkos aprašą, suimtieji ir nuteistieji, laikomi Lukiškių TI-K, į gyvenamąsias patalpas skiriami griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Bausmių vykdymo kodekso 70 str., atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje bei suimtojo (nuteistojo) rašytinį prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų (pagal galimybes, tokiems asmenims sudaroma galimybė būti laikomiems atskirai nuo rūkančių) (13 p.).
Teismui pateikti duomenys tvirtina, kad pareiškėjas 2012-10-12 atvykęs į Lukiškių TI-K nurodė, kad neprieštarauja būti laikomas gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis (t. III, b. l. 152). Į įstaigos administraciją, kad būtų laikomas kartu su nerūkančiais asmenimis, pareiškėjas kreipėsi 2015-03-04 (t. III, b. l. 154). Pareiškėjo prašymas buvo patenkintas ir jis perkeltas į kamerą, kurioje laikomi nerūkantys asmenys (t. III, b. l. 153). Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas patvirtino, kad rūkė apie du metus nuo atvykimo į Lukiškių TI-K. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad Lukiškių TI-K negali būti pripažintas pažeidęs pareiškėjo teisę būti kalinamam kameroje atskirai nuo rūkančių asmenų, nes kartu su rūkančiaisiais jis buvo laikomas paties valia. Po kreipimosi dėl perkėlimo į nerūkančiųjų kamerą, šią jo teisę Lukiškių TI-K užtikrino.
Higienos normos HN 76:2010 21 p. nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Pažymėtina, kad Higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 p.). Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5. p., įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabiną, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcinėmis medžiagoms atsparia danga.
Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai patvirtina, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atitvertas mūrine sienele. Vadinasi, pagrindo pripažinti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus nėra, nes toks sanitarinio mazgo įrengimas, pagal Higienos normos HN 76:2010 2 p. laikomas tinkamu.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose nebuvo mechaninės vėdinimo sistemos, per langus vėdintis sudėtinga ar neįmanoma, todėl būdavo drėgna.
Higienos normos HN 76:2010 24 p. nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Lukiškių TI-K patvirtino, kad mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos kamerose nėra, tačiau visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui. Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, kad kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui. Tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 p. ir sudaro pagrindą atmesti pareiškėjo argumentus.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 68 p., laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims ne rečiau kaip kartą per savaitę turi būti sudaryta galimybė nusiprausti duše. Pareiškėjas neneigia, kad Lukiškių TI-K buvo sudariusi sąlygas vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, atsižvelgiant į tai negali būti konstatuota, kad atsakovės atstovas pažeidė nurodytus Higienos normos reikalavimus.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K pažeidė teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas materialinio aprūpinimo normas, nes jam nebuvo išduotas tualetinis popierius, dantų šepetėlis ar pasta, skutimosi peiliukai, muilas, priemonės indams plauti, nors armatūrinėje kortelėje jis pasirašė. Taip pat, kad buvo pažeisti Higienos normos HN 76:2010 63–65 p. reikalavimai, nes neišduodami čiužinio ir antklodės užvalkalai.
Į bylą pateiktos Lukiškių TI-K turimos armatūrinės kortelės tvirtina, kad pareiškėjas buvo aprūpintas higienos priemonėmis, patalyne, o paklodės, patalynės užvalkalų ir rankšluosčio – atsisakė ir pateikė prašymą naudotis paties turimais (t. III, b. l. 23–24). Nurodytas aplinkybes pareiškėjas patvirtino savo parašu. Teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, o pareiškėjo argumentus vertina kritiškai, kaip siekį suklaidinti teismą.
Higienos normos HN 76:2010 63 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis. Draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims (65 p.).
Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-12-18 raštas Nr. 13-15(2.1)-2-15809 (t. II, b. l. 39–40) patvirtina, kad Lukiškių TI-k tinkamai laikosi Higienos normos HN 76:2010 65 p. reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo minkštojo inventoriaus atmestini kaip nepagrįsti.
Higienos normos HN 76:2010 28 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Pareiškėjas teigia, kad sienų ir lubų paviršiai buvo aptrupėję, apipeliję, todėl sunkiai valomi. Pagal Higienos normos HN 76:2010 56 p. reikalavimus, ant gyvenamųjų patalpų sienų ir lubų neturi būti pelėsio.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus, patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas nagrinėdamas bylą galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis a. b. Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-22 nutartis a. b. Nr. A756-2072/2013). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013-02-08 nutartį a. b. Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (2013-09-30 nutartis a. b. Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis a. b. Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartis a. b. Nr. A525-197/2013).
Pareiškėjas iš dalies pagrindė nurodytas aplinkybes, susijusias su sunkiai valomais sienų ir lubų paviršiais, nes pateikė pagal jo skundus Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų rezultatus, kuriuose konstatuota, kad kameros Nr. 286, 329, 192 neatitiko 28 p. reikalavimų, o kamerose Nr. 329 ir 141 nustatyti pelėsių požymiai, pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 56 p. (t. II, b. l. 29–30, 39–40, 59–60).
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K neužtikrino nemokamo viršutinių drabužių skalbimo, taip pažeisdama Higienos normos HN 76:2010 64 p. ir diskriminuodamas jį dėl turtinės padėties.
Higienos normos HN 76:2010 64 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog minėta Higienos normos HN 76:2010 nuostata imperatyviai nustato, kad veikiančiose skalbyklose privalo būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (2015-02-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-236-858/2015). Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad sąlygos nemokamai skalbti viršutinius drabužius pareiškėjui nebuvo sudarytos. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, argumentus dėl Higienos normos HN 76:2010 64 p. pažeidimo, teismas pripažįsta pagrįstais.
Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Bausmių vykdymo kodekso 103 str. 1 d. nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje, laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (103 str. 2 d.). Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta, kad kamerų tipo patalpose laikomiems asmenims sudaromos sąlygos ne ilgiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.
Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai patvirtina, kad teisė kasdien ne mažiau nei vieną valandą pasivaikščioti gryname ore jam buvo užtikrinta. Lukiškių TI-K neturi teisinio pagrindo leisti pareiškėjui kasdien daugiau nei vieną valandą būti gryname ore, todėl pareiškėjo argumentai, kad atsakovės atstovas atliko neteisėtus veiksmus atmestini kaip nepagrįsti.
Higienos normos HN 76:2010 18.4 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kurie turi būti periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Kalėjimų departamento prie TM 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyriuje nustatyti pasivaikščiojimo kiemų įrengimui taikytini reikalavimai. Taisyklių 18 p. nustatyta, kad pataisos įstaigų uždarojoje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylą, kuria jis vaikšto stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių (19 p.). Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios (21 p.).
Teismui pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu nustatyti duomenys tvirtina (t. III, b. l. 66, t. II, b. l. 59–60), kad atlikus patikrinimą, teisės aktų reikalavimų pažeidimų Lukiškių TI-K įrengtuose pasivaikščiojimo kiemuose nebuvo nustatyta. Priešingai, patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemai yra švarūs ir tvarkingi.
Vyriausybės 1998-09-28 nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu, nuo 2001-01-01 buvo uždrausta naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomuose gyvenamuosiuose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose). Teismo turimais duomenimis, Lukiškių TI-K I ir III korpuse įrengtų pasivaikščiojimo kiemų konstrukcijose yra panaudoti asbesto turinti šiferio danga. Tačiau pasivaikščiojimo kiemai įrengti iki 2001-01-01. Kita vertus, šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką neišsiskiria ir nekelia pavojaus sveikatai. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, ir tai, kad pareiškėjo argumentai dėl šiferio lakštų yra abstraktaus pobūdžio, teismas konstatuoja, kad negali būti pripažinta, jog pasivaikščiojimo kiemai neatitinka teisės aktų reikalavimų, kelią pavojų jo sveikatai.
Lukiškių TI-K atsiliepime išdėstė išsamius paaiškinimus dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų, gesintuvų ir evakuacinių išėjimų. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K tinkamai laikosi priešgaisrinės saugos reikalavimų, todėl abstrakčius pareiškėjo teiginius atmeta kaip nepagrįstus.
Tai, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengtų gultų galiojimo terminas buvo pasibaigęs, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Be to, pareiškėjo išdėstyti argumentai, susiję su netinkama gultų būkle yra abstraktaus pobūdžio, todėl nevertintini.
Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Ginčui aktuliu laikotarpiu galiojusiose šių taisyklių nuostatose nebuvo nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose gali būti įrengiamos tik vieno aukšto lovos. Atsižvelgdamas į tai, teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktų reikalavimus.
Pažymėtina, kad kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai yra abstraktaus pobūdžio arba susiję su kamerų perpildymu, todėl papildomai nevertintini.
Grįsdamas skunde išdėstytus argumentus pareiškėjas rėmėsi kompaktinėje laikmenoje pateiktomis fotonuotraukomis. Pažymėtina, kad nurodytų fotonuotraukų teismas nevertino, nes jos padarytos ne ginčui aktualiu laikotarpiu, o anksčiau, neleistinomis priemonėmis, be to, iš fotonuotraukų negalima identifikuoti, kokios kameros jose užfiksuotos.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai dėl kalinimo perpildytose kamerose, neatitinkančiose Higienos normos HN 76:2010 28 ir 56 p. reikalavimų, galimybės nemokamai skalbti viršutinius drabužius neužtikrinimo, iš dalies yra pagrįsti.
Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Kaip ne kartą savo jurisprudencijoje išaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismas, Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Atsižvelgdamas į nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas konstatuoja, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 str. pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Nr. A822-1427/2013, Nr. A822-1395/2013).
Pateiktame skunde ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas patvirtino, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis jis patyrė tam tikrus fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, psichologinę įtampą, stresą, sutriko miegas ir pan. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo fizinė sveikatos būklė ar būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 str. prasme, teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą.
Pagal CK 250 str. 1 d., neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 str. 2 d., taip pat ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d., yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (a. b. Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009; Nr. A502-1235/2012) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011-01-25 sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) konstatuota, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui, būtų pasirūpinta kalinio sveikata.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 830 dienų pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas, taip pat nustatytus kitus pažeidimus, įvertinęs, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, konstatuoja, kad R. P. galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis. Atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį ir vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 10 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 10 000 Eur sumą vertina kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas, inter alia, kildina iš to, kad Vilniaus AVPK areštinėje jam nebuvo suteiktas gydymas dėl prasidėjusios abstinencijos narkotinėms medžiagoms ir epilepsijos.
Areštinių taisyklių 70 p. nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų sveikatos priežiūra organizuojama ir atliekama vadovaujantis sveikatos priežiūrą reglamentuojančiais įstatymais ir teisės aktais. Policijos areštinės medicinos punkto veiklos tikslus, funkcijas, bendruomenės slaugytojo pareigas ir teises reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos teisės aktai (71 p.).
Sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo ar jų nesuteikimo, turi būti vadovaujamasi ne tik CK normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, kad pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus AVPK areštinėje, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp gydymo įstaigos (Vilniaus AVPK areštinės) ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo (nesuteikimo) reguliuoja ne kardomųjų priemonių vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 1 d. nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir CK nustatyta tvarka. Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (24 str. 2 d.). Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės (24 str. 8 d.).
Specialioji teisėjų kolegija 2013-11-26 nutartyje (Nr. T-110/2013), kurioje taip pat buvo reiškiamas reikalavimas dėl, neturtinės žalos, kurios atsiradimas iš esmės siejamas su netinkamai suteiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis pataisos įstaigoje, atlyginimo, konstatavo, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai pataisos įstaigoje suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimas, atlyginti neturtinę žalą, kildinamą dėl to, kad Vilniaus AVPK areštinėje jam nebuvo suteiktas gydymas, nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p., ši administracinės bylos dalis nutrauktina.
Pagal Areštinių taisyklių 80 p., policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai.
Vilniaus AVPK pateikti duomenys tvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas: laikotarpiu nuo 2012-09-27 iki 2012-10-04 16,6 kv. m ploto kameroje kartu su dviem asmenimis; laikotarpiu nuo 2012-10-05 iki 2012-10-08 16,6 kv. m ploto kameroje kartu su vienu asmeniu; laikotarpiu nuo 2012-10-09 iki 2012-10-10 22 kv. m ploto kameroje kartu su 5 asmenimis, o nuo 2012-10-10 iki 2012-10-11 – su keturiais asmenimis.
Įvertinęs nurodytus duomenis, teismas konstatuoja, kad laikotarpiu nuo 2012-10-09 iki 2012-10-11, t. y. 3 dienas, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 5 kv. m areštinės kameros plotas.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad visą laikotarpį Vilniaus AVPK areštinėje buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl įgijo priklausomybę tabako gaminiams.
Pagal Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p., Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ginčui taikytinos Higienos normos HN 37:2009 13 p. nustatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims draudžiama rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Vilniaus AVPK buvo įpareigotas pateikti visus turimus duomenis, susijusius su pareiškėjo keliamu ginču, t. y. ir tai, ar buvo gauta jo prašymų (skundų) laikyti atskirai nuo rūkančių asmenų. Tokių duomenų Vilniaus AVPK teismui nepateikė. Teisminio bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovė patvirtino, kad pareiškėjas galėjo būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Atsižvelgdamas į tai, kad objektyvių duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes byloje nėra, visos abejonės turi būti vertinamos jo naudai, teismas konstatuoja, kad laikotarpiu nuo 2012-09-27 iki 2012-10-11 buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam atskirai nuo rūkančiųjų. Kita vertus, teismas kritiškai vertina pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, kad per 15 parų, praleistų Vilniaus AVPK areštinėje, jis galėjo įgyti priklausomybę tabako gaminiams, nes tai yra pakankamai trumpas laiko tarpas.
Pagal Areštinių taisyklių 82 p., policijos areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis) bei lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalais, dviem rankšluosčiais). Lovos skalbiniai turi būti keičiami pagal jų užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teisės aktai nereglamentuoja iš kokių medžiagų turi būti pagaminti areštinėse naudojami čiužiniai, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamų čiužinių vertintini kaip nepagrįsti. Atsakovės atstovė teigia, kad pareiškėjas buvo aprūpintas patalyne ir užvalkalais (t. III, b. l. 134–135), tačiau kaip nurodė atsiliepime, tai patvirtinančių žurnalų / registrų pateikti negali, nes pasibaigus jų saugojimo terminui (3 metai), jie buvo sunaikinti. Kadangi pareiškėjas, į teismą kreipėsi praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui, skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų būdamas Vilniaus AVPK areštinėje nepateikė, Vilniaus AVPK neturi objektyvios galimybės paneigti pareiškėjo argumentus, kad nebuvo aprūpintas patalyne ar jos užvalkalais, todėl juos teismas atmeta kaip nepagrįstus.
Vilniaus AVPK 2015-04-15 tarnybinis pranešimas Nr. 1D-PR2-18520 patvirtina, kad areštinėje naudojami gultai yra geros būklės (t. III, b. l. 134–135). Be to, kaip nurodyta anksčiau, vien pasibaigęs gultų naudojimo terminas savaime nesąlygoja pareiškėjo teisių pažeidimo, nes nereiškia, kad jie nėra tinkami naudoti.
Vilniaus AVPK taip pat nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrinimų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatliko. Kitų duomenų, paneigiančių pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, susijusius su sienų ir lubų būkle kamerose, Vilniaus AVPK neturi. Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjo skundo argumentai, kiek jie susiję su netinkama areštinės kamerų būkle, yra abstraktaus pobūdžio, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
Areštinių taisyklių 58 p. nustatyta, kad saugomoje policijos areštinės teritorijoje įrengiama tiek specialių pasivaikščiojimo kiemų, kad ketvirtadaliui policijos areštinėje esančių kamerų tektų vienas pasivaikščiojimo kiemas. Vienu metu pasivaikščioti išvedami vienoje kameroje esantys asmenys. Vedami pasivaikščioti asmenys turi būti apsirengę pagal metų laiką ir atsižvelgiant į oro temperatūrą (56 p.). Higienos normos HN 37:2009 17.3 p. nustatyta, kad teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens.
Teisės aktai nereglamentuoja vienam asmeniui tenkančio pasivaikščiojimo kiemelio ploto. Pagal nurodytas nuostatas, pasivaikščioti vedami vienoje kameroje laikomi asmenys. Atsižvelgdamas į kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, teismas konstatuoja, kad jam buvo sudarytos tinkamos sąlygos pasivaikščioti gryname ore.
Areštinių taisyklių 9.2 p. nustatyta, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos užtikrinimu kamerose (policijos pareigūnų nurodymu eilės tvarka skiriamas atsakingas už kameroje esančios tvarkos palaikymą asmuo). Vadinasi, už kamerų švarą ir tvarką atsakingi patys joje laikomi asmenys, t. y. ir pareiškėjas.
Nei Areštinių taisyklės nei Higienos norma HN 37:2009 nereglamentuoja, kad teritorinių policijos įstaigų areštinėse turi būti įrengtos parduotuvės, o kamerose pagalbos mygtukas. Atsižvelgiant į tai, negali būti pripažinta, kad Vilniaus AVPK pažeidė pareiškėjo teises.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus AVPK areštinėje, iš dalies pagrįstas. Įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę bei tai, kad pareiškėjas teigia patyręs neigiamus dvasinius išgyvenimus, psichologinę įtampą, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju adekvati neturtinės žalos suma yra 200 Eur.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d. nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 4 d., kad kai sprendimas priimamas atsakovo naudai, jis turi teisę reikalauti atlyginti: išlaidas, kurias turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus; kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.
Lukiškių TI-K prašo priteisti iš pareiškėjo 6,12 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias patyrė teikdama teismui su pareiškėjo ginču susijusios medžiagos kopijas (38 A4 formato lapai).
Teismas pažymi, kad šis Lukiškių TI-K prašymas negali būti tenkinamas, nes yra nepagrįstas. Atsiliepimai į pareiškėjo skundą bei su ginču susijusi medžiaga teismui buvo pateikta elektroninėmis ryšių priemonėmis, t. y. per LITEKO EPP. Vadinasi, Lukiškių TI-K nepateikė teismui jokių kopijų, už kurias galėtų reikalauti atlyginti patirtas išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 ir 5 p., 101 str. 1 p., 127 ir 129 str. teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo R. P. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui R. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 10 000 (dešimties tūkstančių) Eur neturtinę žalą.
Pareiškėjui R. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 200 (dviejų šimtų) Eur neturtinę žalą.
Nutraukti bylos dalį, kurioje reiškiamas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad pareiškėjui R. P. nebuvo suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašymo atlyginti patirtas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas netenkinti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.