- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-16
- Bylos Nr.
- 2A-396-619/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-42622-2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Andrutė Kalinauskienė, Alvydas Barkauskas
- Ieškovas
- A. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas Kolegija
- Kategorijos
- 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ritos Kisielienės ir Alvydo Barkausko,
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apelianto A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Č. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei dėl neturtinės žalos priteisimo, trečiasis asmuo Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
ieškovas A. Č. prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 100 000 Lt neturtinę žalą. Nurodė, jog 2011-06-03 jį sulaikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato pareigūnai. Nuo sulaikymo momento pareigūnai vertė jį duoti parodymus prieš save patį dėl vagystės iš butų, nesant jokių oficialių sprendimų, nurodančių kuo jis yra įtariamas, apklausos vyko nedalyvaujant advokatui. Pareigūnai siekė, kad ieškovas dėl vagysčių prisipažintų savo noru, o jei ne, grasino suimti žmoną. Ieškovo teigimu, tą pačią dieną, 2011-06-03, sakydami, kad vyksta į nusikaltimo vietą, pareigūnai jį išvežė į mišką, prieš tai uždėję antrankius ir žieminę kepurę ant galvos. Ieškovas nurodė, kad buvo įvestas į pastatą, ten paguldytas ant grindų, buvo mušamas į paširdžius. Supratęs, kad bus toliau mušamas, sutiko prisiimti visą kaltę. Grįžęs į policijos komisariatą ieškovas prisipažino, kad vykdė vagystes iš butų. Ieškovas teigė, jog Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato pareigūnai viršijo savo įgaliojimus, dėl šių pareigūnų neteisėtų veiksmų ieškovas išgyveno didelius nepatogumus, stresą.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovo atžvilgiu taikomos procesinės priemonės buvo teisėtos, ikiteisminis tyrimas atliktas pagal įstatymą.
Tretysis asmuo Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2011-10-17 Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vidaus tyrimų skyriui buvo pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą dėl ieškovo 2011-10-03 pareiškime pateiktos informacijos apie galbūt neteisėtus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnų veiksmus. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vidaus tyrimo skyriaus pareigūnė atlikusi tarnybinį patikrinimą siūlė tarnybinį patikrinimą baigti, nesant jokių objektyvių duomenų teigti, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai pažeidė jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir tuo pagrindu spręsti jų tarnybinės atsakomybės klausimą nėra jokio teisinio pagrindo. Trečiojo asmens atstovė nurodė, kad ieškovo atžvilgiu taikomos procesinės priemonės buvo teisėtos, ikiteisminis tyrimas atliktas pagal įstatymą.
Žemesnės instancijos teismas
II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 28 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas sprendime konstatavo, kad baudžiamosios bylos Nr. 1-135-870/2012 medžiaga patvirtina, jog 2011-06-02 ieškovas buvo sulaikytas LR Baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio tvarka, surašytas nutarimas laikinai sulaikyti asmenį, laikino sulaikymo protokolas, ieškovas supažindintas su nutarimu sulaikyti bei jam reiškiamais kaltinimais. Pažymėjo, kad laikino sulaikymo protokole ieškovui buvo išaiškinta teisė nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją, šia teise ieškovas nepasinaudojo. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato nusikaltimų tyrimo skyriaus 2011-06-14 nutarimu ieškovo gynėju paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokatas A. J., jis dalyvavo apklausiant ieškovą, atliekant parodymų patikrinimą vietoje (baudž. b. 1 t. l. 19, 25-26). Ieškovo argumentus dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų – vertimo prisipažinti, mušimo, teismas atmetė kaip neįrodytus, konstatuodamas, kad ieškovo rašytiniai nuoširdūs prisipažinimai padarius nusikalstamas veikas paneigia nurodytas aplinkybes (medžiagos Nr. 10-AT-00611-11 b.l. 38, 61). Pažymėjo, kad nėra jokių duomenų, suteikiančių pagrindą manyti, jog ieškovui padaryti kokie nors sužalojimai, ar sutrikdyta jo sveikata (medžiagos Nr. 10-AT-00611-11 b.l. 83-85, 92-94, 97, 100, 102-105). Teismo vertinimu, ieškovo nurodytos aplinkybės neatitinka bei prieštarauja surinktai medžiagai ir nepagrįstos objektyviais faktiniais duomenimis ar liudytojų parodymais. Pažymėjo, kad Ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų teisėtumas buvo patikrintas tiek pirmos instancijos, tiek apeliacinės bei kasacinėje instancijoje. Dėl nurodytų aplinkybių, teismas laikė nustatytu, kad ieškovas neįrodė neteisėtų pareigūnų veiksmų, todėl nenustačius vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų valstybės atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnį kilti, teismas dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisakė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Ieškovas A. Č. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimą, apeliacinį skundą tenkinti. Ieškovas apeliacinį skundą grindžia iš esmės pirmosios instancijos teismo atliktu netinkamu bylos įrodymų vertinimu. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimtą sprendimą grindė 2011-11-04 nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nesant padarytai veikai, turinčiai nusikaltimo, numatyto LR BK 228 str. 1 d. požymių, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-25 d. nutartimi, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-28 nuosprendžiu, Vilniaus apygardos teismo 2012-06-18 nutartimi, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013-01-08 nutartimi. Apelianto tvirtinimu, teismas turėjo ištirti jo pateiktus rašytinius įrodymus ir aiškiai ir nešališkai priimti sprendimą. Vilniaus miesto apylinkės teismas turėjo ištirti vyr. tyrėjo A. B. ir J. B. veiksmus, ar jie atitinka BPK nustatytą tvarką. Nurodė, jog apelianto nuoširdus prisipažinimas dėl vagystės buvo paimtas prievarta ir surašytas diktuojant tyrėjui. Teismas turėjo ištirti ar nebuvo pažeistos jo teisės ir ar tyrėjai užtikrino jo teisę į gynybą, nes ieškovas turi subjektines teises, įtvirtintas BPK 21 str. Tyrėjų A. B. ir J. B. veiksmai apelianto atžvilgiu neatitiko BPK nuostatų, nes jam nebuvo išaiškintos jo teisės, neužtikrinta teisė į gynybą. Šių aplinkybių teismas netyrė ir nevertino. Apelianto tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus, kad apklausos vyko advokatui nedalyvaujant, motyvuodamas tuo, kad teisė turėti gynėją jam buvo pakartotinai 2011-06-14 išaiškinta, ką jis patvirtino savo parašu. Teismas atmesdamas jo argumentus iš viso ignoravo ieškovo rašytinius faktinius įrodymus, iš viso jais nesivadovavo, paviršutiniškai ir šališkai tyrė bylą. Teismui užtenka, kad jis pasirašė protokolą ir patikrinimo vietoje protokolą, jokių pastabų nenurodė. Visų pirma protokole nėra jokios eilutės pastaboms. Pažymėjo, kad dėl priklausomybės nuo narkotikų ieškovas buvo ribotai veiksnus ir gynėjo dalyvavimas buvo būtinas taip, kaip numatyta Baudžiamojo proceso kodekso normose. Pareigūnai jo atžvilgiu naudojo psichologinį ir fizinį smurtą, nurašydami ant jo neišaiškintas nusiklastamas veikas, kuo padarė jam žalą. Apelianto tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo tirti ieškinį remiantis tais faktais, kurie buvo nurodyti rašytiniuose įrodymuose ir patvirtina ieškinio aplinkybes, kurių nereikėjo įrodinėti ieškovui, nesiplečiant ir nenagrinėjant teismų nuosprendžių, nutarčių. Teismas turėjo skirti tinkamą dėmesį asmeniui, kuris dalyvavo ikiteisminio tyrimo metu, t.y. jo žmonai G. Č., apklausti ją, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta, ji būtų patvirtinusi aplinkybes dėl smurto ir prievartos vartojimo fakto apelianto atžvilgiu, teismas turėjo išreikalauti ieškinyje nurodytus įrodymus, kurių dėl apribotos laisvės negalėjo pateikti. Ir jau tinkamai viską ištyrus, iškviesti netiesioginius liudytojus, kurie gali padėti bylą teisingai išspręsti, to nepadarė. Teismas šališkai grindė sprendimą teismo nuosprendžiu, kasacinio teismo nutartimi ir jame užfiksuotais neteisingais liudytojų parodymais. Teismo sprendimas yra neobjektyvus, šališkas, įrodymai ištirti paviršutiniškai, neišreikalauti apelianto nurodyti įrodymai, kas sutrukdė teisingai išspręsti bylą. Prašo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka dalyvaujant apeliantui.
Atsakovas Policijos Departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su skundu nesutinka. Nurodė, kad teismas nenustatė, o ieškovas neįrodė būtinųjų atsakovo atsakomybės sąlygų, todėl teismas ieškinį pagrįstai atmetė. Atsakovo tvirtinimu, ieškovas neįrodė, kad buvo pažeistos jo teisės ir jis patyrė sunkias ir negrįžtamas pasekmes. Skunde taip pat nėra nurodyti pirmosios instancijos teismo neteisėtumą ir nepagrįstumą patvirtinantys įrodymai.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kadangi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.), toliau ši byla nagrinėjama ieškovo pateikto apeliacinio skundo ribose.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
Apeliantas prašo nagrinėti bylą apeliacinėje instancijoje žodinio proceso tvarka, motyvuodamas tuo, kad byla bus vedama ne per atstovą, dėl to jis nori tiesiogiai dalyvauti bylos nagrinėjime.
Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju ieškovas tik prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau nepateikė prašymą pagrindžiančių motyvų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos nuostatas bylos nagrinėjimas neprivalo būti žodinis, kai nėra tam tikrų išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, kai nėra tiriamos faktinės aplinkybės arba teisės klausimai, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis vien bylos rašytine medžiaga ir šalių rašytiniais paaiškinimais (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir trečiojoje instancijose gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis, kadangi apeliacinio proceso metu šalys ir jų atstovai neteikia teismui paaiškinimų, o pasako kalbas, kurių turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turinį (CPK 324 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka, ieškovas dalyvavo teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme, pasinaudojo teise duoti teismui paaiškinimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos esmė gali būti atskleista ir nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, todėl apelianto prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.
Ieškovo apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas teismo atliktu netinkamu bylos įrodymų vertinimu, dėl ko teisėjų kolegija iš esmės ir pasisako.
CK 6.246 str. 1 d. nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, nustato CK 6.272 str. 1 d., kurioje nurodyta, jog žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės (objektyvioji atsakomybė arba atsakomybė be kaltės). Šio straipsnio pagrindu atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, jeigu konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, priežastiniu ryšiu susijusių su atsiradusiomis pasekmėmis, nenustatinėjant (t.y. nereikalaujant įrodinėti) tik tuos veiksmus atlikusio subjekto kaltės. Tai reiškia, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, kad valstybės institucija ar pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos ar pareigūnų neteisėtų veiksmų. Todėl ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, kita vertus, jis neatleidžiamas nuo CPK 12 str. ir 178 str. įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t.y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas apskritai negalimas.
Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė neteisėtų pareigūnų veiksmų, todėl nenustačius vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų valstybės atsakomybei pagal CK 6.272 str. kilti teismas iš esmės nepasisakė dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų.
Žemesnės instancijos teismas
Savo reikalavimą priteisti neturtinę žalą ieškovas grindė jo tvirtinimu neteisėtais Vilniaus apskrities Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmais – nuo sulaikymo momento pareigūnai vertė duoti parodymus prieš save patį, nesant jokių oficialių duomenų, nurodančių kuo jis yra įtariamas, apklausos vyko nedalyvaujant advokatui, pareigūnai jo atžvilgiu naudojo prievartą – išvežė į mišką, smurtavo jo atžvilgiu (b.l. 62). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas nurodytų pareigūnų neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu neįrodė ir tai patvirtina tiek baudžiamosios bylos duomenys (baudžiamosios bylos Nr. 1-135-870/2012 1 t., l. 96, 18, 19, 23-24, 25-26, t.2, b.l. 112-118, 147-149, 195-200), tiek Vilniaus apskrities Vyriausiojo Policijos komisariato nusikaltimų tyrimo valdybos ypatingų nusikaltimų ir veiklos organizavimo skyriaus 2011-11-04 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nesant padarytai veikai, turinčiai nusikaltimo, numatyto LR BK 228 str. 1 d., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis, kuria A. Č. skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Pirmojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus prokurorės J.J. K. 2011-12-02 nutarimo atsisakyti patenkinti skundą dėl Vilniaus apskrities VPK NTV YNTVOS tyrėjos A. A. 2011-11-04 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą panaikinimo netenkintas (b.l. 40).
Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bylos medžiagą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl ieškovo ieškinio nepagrįstumo, nes ji yra pagrįsta bylos įrodymų visuma.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, neteisingai, nevisapusiškai, neobjektyviai įvertino bylos medžiagą, nepagrįstai atmetė jo įrodymus. Pagal CPK 177 str. 1 d. nuostatas, įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir pan. (CPK 177 str. 2 d.). Pažymėtina, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008). Pažymėtina, kad CPK 178 str. numatyta, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Nesutiktina su apelianto išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išsiplėtė nagrinėdamas bylą ir be pagrindo rėmėsi minėtais teismų procesiniais sprendimais, nutartimis baudžiamojoje byloje. Kaip nustatyta iš bylos medžiagos ir kaip pagrįstai sprendimo motyvuose nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas ieškinyje dėl neturtinės žalos atlyginimo faktiniu ieškiniu pagrindu nurodė ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtus veiksmus, kuriuos jis nurodė taip pat ir 2011-10-03 pareiškime Vilniaus miesto prokuratūrai. Dėl šio pareiškimo ir jame nurodytų ieškovo atžvilgiu padarytų pareigūnų procesinių pažeidimų ikiteisminiame tyrime buvo atliekamas tyrimas. 2011-11-04 priimtas VAVPK NTV Ypatingų nusikaltimų tyrimo ir veiklos organizavimo skyriaus nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuriame konstatuota, kad nėra nustatyta jokių objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai teigti, kad Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. trečiojo PK NTS pareigūnai, sulaikydami ir pristatydami A. Č. į policijos komisariatą bei atlikdami su juo procesinius veiksmus, padarė kokius nors neteisėtus veiksmus. Analogiškos aplinkybės yra konstatuotos ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartimi byloje Nr. ITS-2272-118/2012. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų nebuvo nustatyta ir atlikus tarnybinį patikrinimą (2011-11-16 Tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10-7-IS-267). Šios aplinkybės taip buvo tirtos ir nagrinėjant baudžiamąją, kurioje buvo pareikšti kaltinimai ieškovui ir jis pripažintas kaltu padarius nusiklastamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 2 d. (Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. I-135-870/2012). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 28 d. nuosprendyje konstatuota, kad „vertindamas kaltinamojo parodymus, kad jis neįvykdė jam inkriminuojamų veikų, kurias jis buvo priverstas pareigūnų prisipažinti ir parašyti prisipažinimus, teismas vertina kritiškai, kadangi šie kaltinamojo parodymai yra paneigiami byloje surinktais duomenimis, kuriuos teismas pripažino įrodytais ir kurių visetas objektyviai pagrindžia kaltinamojo kaltę bei leidžia atmesti pastarojo pasirinktą gynybos versiją“. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. sausio 8 d. nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 2K-9/2013 m.) konstatuota, kad nepagrįsti kasatoriaus A. Č. skundo argumentai dėl neteisėtai ikiteisminio tyrimo metu gautų įrodymų – jo prisipažinimo, įrodymų patikrinimo vietoje, jo išgautų panaudojant fizinę ir psichinę prievartą. Kasacinio teismo nutartyje pažymėta, kad tikrinant ikiteisminio tyrimo metu duotų A. Č. parodymų gavimo teisėtumą, jų tikrumą, buvo patikrintos nuteistojo iškeltos versijos dėl prieš jį panaudotos pareigūnų fizinės ar psichinės prievartos, bei teismų buvo padaryta motyvuota išvada, kad minėti procesiniai tyrimo veiksmai, kuriais buvo gauta bylai reikšminga informacija, atlikti teisėtais būdais, įstatymų nustatyta tvarka. Ikiteisminio tyrimo metu atliekant kasatoriaus apklausas, parodymų patikrinimus vietoje, šių procesinių veiksmų protokoluose nurodytas ir juos pasirašęs gynėjas A. J. dalyvavao, taigi, įtariamojo teisė į gynybą buvo užtikrinta. Taigi, priimdamas teismo sprendimą teismas rėmėsi leistinais rašytiniais įrodymais (CPK 177 str., 182 str. 2 p.). Įvertinus šių įrodymų visumą, yra laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nėra įrodyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėti veiksmai.
Dėl nurodyto konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime laikėsi įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių (CPK 176 – 185 straipsniai) bei ištyręs įrodymų visetą pagrįstai atmetė ieškinį kaip neįrodytą. Kadangi apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo ginčijamam sprendimui panaikinti ar pakeisti, pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 26 str. 1.d. 1p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
ieškovo A. Č. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.