- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-05-04
- Bylos Nr.
- eI2-9278-1247/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01318-2026-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė, Justina Nasutavičienė, Ieva Saudargaitė
- Pareiškėjas
- U. F.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- U. A.
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Justinos Nasutavičienės ir Ievos Saudargaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos U. F. patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo U. A..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja U. F. patikslintu skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2026 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 26S42222 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti U. F. prašymą iš naujo. Pareiškėja taip pat pateikė prašymą priteisti jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Patikslintą skundą pareiškėja grindžia šiais pagrindiniais argumentais.
2.1. Sprendimas priimtas remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 43 straipsnio 6 dalimi, tačiau ši teisės norma buvo pritaikyta netinkamai. Šiuo atveju Sprendime vertinant šeiminius ryšius nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinis yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis, turintis galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu iki 2027 m. rugpjūčio 29 d., deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ir dirbantis nuo 2024 m. kovo mėn. su tam tikromis pertraukomis. Remiantis šiomis aplinkybėmis padaryta išvada, kad nėra pagrįstų perspektyvų įgyti nuolatinio gyventojo statusą, todėl pareiškėja neatitinka sąlygų leidimui laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu gauti.
2.2. Sprendime taip pat remtasi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2025 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 36.3 punktu, pagal kurį, dokumentais, patvirtinančiais pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, laikomi, be kita ko, dokumentai, patvirtinantys, jog užsienietis ne trumpiau kaip 3 metus nepertraukiamai dirbo visą darbo laiką. Šiuo atveju minėtas reikalavimas negali būti taikomas kaip imperatyvus kriterijus, o kiekvienu atveju turi būti vertinamos individualios aplinkybės.
2.3. Pareiškėjos sutuoktinis yra sudaręs neterminuotą darbo sutartį su yra (duomenys neskelbtini), jo darbas susijęs su yra (duomenys neskelbtini), todėl leidimo laikinai gyventi turėjimas yra būtina jo profesinės veiklos sąlyga. Šios aplinkybės, vertinant jas sistemiškai, patvirtina realias galimybes ateityje įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Perspektyvos vertinimas negali būti siejamas tik su formaliu darbo stažo kriterijumi, nes net ir jį atitinkantis asmuo gali negauti leidimo nuolat gyventi. Todėl Sprendimas grindžiamas pernelyg formaliu ir siauru teisės normų aiškinimu.
2.4. Tuo atveju, kad jei būtų konstatuota, jog pareiškėja neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų, jos prašymas, pasak pareiškėjos, iš viso neturėjo būti priimtas ir nagrinėjamas. Pareiškėja pateikė prašymą per MIGRIS sistemą, vyko į užsienį, pateikė originalius dokumentus ir patyrė su tuo susijusias išlaidas. Pareiškėja nebuvo informuota apie galimą reikalavimą turėti 3 metų darbo patirtį. Prašymo priėmimas ir nagrinėjimas patvirtina, jog formalių kliūčių jo pateikimui nebuvo.
2.5. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytų reikalavimų, nes jame pateikti motyvai nėra pakankamai pagrįsti objektyviais duomenimis ir tinkamu teisės normų taikymu.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos patikslintą skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Migracijos departamento atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais.
4.1. Šiuo atveju Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, konstatavus, jog pareiškėja neatitinka sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti šeimos susijungimo pagrindu, nes jos sutuoktinis nepagrindžia, kad turi pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kaip to reikalaujama šio įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje.
4.2. Pareiškėjos sutuoktinis yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje nuo 2024 m. vasario 27 d., jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi nuo 2023 m. spalio 30 d. iki 2025 m. rugsėjo 4 d., šiuo metu turi 2025 m. rugpjūčio 29 d. išduotą leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, galiojantį iki 2027 m. rugpjūčio 29 d., taip pat dirbo nuo 2024 m. kovo 5 d. iki 2024 m. rugsėjo 18 d. ir dirba nuo 2024 m. spalio 1 d. iki šiol. Įvertinus šias aplinkybes ir patikrinus duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nustatyta, kad jo darbo stažas nėra pakankamas konstatuoti pagrįstų perspektyvų įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
4.3. Šiuo atveju pareiškėjos sutuoktinis neatitinka Įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto reikalavimo užsieniečiui, kurio šeimos nariai atvyksta šeimos susijungimo tikslu, turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes, pagal Aprašo 36.3 punktą, dirba trumpiau nei 3 metus, o jo darbo santykiai nėra laikytini pakankamai stabiliais, atsižvelgiant į tai, kad per palyginti trumpą laikotarpį jis dirbo pas skirtingus darbdavius. Neterminuota darbo sutartis, pasak atsakovo, savaime nepatvirtina ilgalaikio darbo tęstinumo, nes ji gali būti nutraukta bet kurios šalies iniciatyva, todėl nesudaro pagrindo konstatuoti realių perspektyvų ateityje įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
4.4. Nesutinkama su argumentais, kad trijų metų darbo kriterijus nėra reikšmingas ar kad kiekvienu atveju jis turėtų būti ignoruojamas. Vertinimas buvo atliktas individualiai, tačiau nepateikta jokių papildomų dokumentų ar duomenų, kurie leistų daryti kitokią išvadą dėl pareiškėjos sutuoktinio perspektyvų. Šis kriterijus nėra savitikslis reikalavimas, tačiau būtent tokio pobūdžio duomenys galėtų pagrįsti įstatyme įtvirtintą sąlygą, o jų nepateikimas lemia neigiamą vertinimą.
Šalies argumentai
4.5. Sprendimas priimtas tik įvertinus visas individualias aplinkybes, kurios negalėjo būti nustatytos vien pateikus prašymą. Prašymo priėmimas reiškia tik formalių dokumentų pateikimą ir atitikimą procedūriniams reikalavimams, tačiau nesuponuoja, kad asmuo atitinka materialiąsias sąlygas leidimui gauti.
4.6. Pareiškėjai nebuvo ir negalėjo būti nurodytas konkretus trijų metų darbo patirties reikalavimas, nes toks reikalavimas nėra tiesiogiai taikomas kaip savarankiška sąlyga.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo U. A. atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
6. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo U. F. atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėja prašo, panaikinus šį Sprendimą, įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jos prašymą.
7. Remiantis byloje pateiktas įrodymais ir šalių rašytiniais paaiškinimais nustatytos toliau nurodytos pareiškėjos skundo kontekste aktualios aplinkybės.
7.1. U. F. per išorės paslaugų teikėją 2025 m. lapkričio 24 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2510-LLG-0701 tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis, kuris turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
7.2. Migracijos departamentas 2026 m. vasario 18 d. Sprendimu nusprendė atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietei U. F., nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytu pagrindu. Sprendime pažymėta, kad yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis U. A., kurio sutuoktinė (užsienietė) atvyksta į Lietuvos Respubliką šeimos susijungimo tikslu, neatitinka Įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje nustatytos sąlygos – nepagrindžia, kad turi pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl užsienietė neatitinka sąlygų leidimui laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu gauti. Sprendime nustatytos toliau nurodytos aplinkybės ir pateikti toliau nurodyti argumentai.
7.2.1. Nustatyta, kad užsienietė pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina gyventi Lietuvos Respublikoje pas sutuoktinį U. A., kuris yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis ir turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Vertinant užsienietės socialinius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jai Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos ar leidimai laikinai gyventi išduoti nebuvo. Prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi pateiktas per išorės paslaugų teikėją. Vertinant užsienietės šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad užsienietės sutuoktinis U. A. buvo deklaravęs gyvenamąją vietą nuo 2024 m. vasario 27 d. iki 2025 m. rugsėjo 23 d. adresu yra (duomenys neskelbtini), nuo 2025 m. rugsėjo 24 d. iki šiol gyvenamoji – yra (duomenys neskelbtini), nuo 2023 m. spalio 30 d. iki 2025 m. rugsėjo 4 d. jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, šiuo metu jis turi 2025 m. rugpjūčio 29 d. išduotą darbo pagrindu leidimą laikinai gyventi, kuris galioja iki 2027 m. rugpjūčio 29 d., jis nuo 2024 m. kovo 5 d. iki 2024 m. rugsėjo 18 d. ir nuo 2024 m. spalio 1 d. iki šiol dirba Lietuvoje.
7.2.2. Nurodyta, kad Migracijos departamentas, siekdamas įvertinti, ar asmens sutuoktinis U. A., turintis leidimą laikinai gyventi, išduotą darbo pagrindu, turi perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. ar jis ne trumpiau kaip 3 metus nepertraukiamai visą darbo laiką dirbo pagal darbo sutartį ne daugiau kaip pas du darbdavius, patikrino Migracijos departamento naudojamose informacinėse sistemose duomenis apie jį. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo informacinės sistemos „SODRA“ (toliau – IS „SODRA“) duomenimis, U. A. nuo 2024 m. kovo 5 d. iki 2024 m. rugsėjo 18 d. dirbo yra (duomenys neskelbtini), o nuo 2024 m. spalio 1 d. iki šiol dirba Bendrovėje, kas reiškia, kad jis dirba trumpiau kaip 3 metus nepertraukiamai visą darbo laiką pagal darbo sutartį ne daugiau kaip pas du darbdavius.
7.2.3. Pažymėta, kad aplinkybė, jog Lietuvos Respublikoje gyvena užsienietės sutuoktinis, kuris yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis ir turi leidimą laikinai gyventi, savaime nesudaro pagrindo išduoti jai leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, nes užsienietės sutuoktinis U. A. turi atitikti Įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje nustatytas sąlygas: 1) turi būti pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, 2) turėti ne mažiau kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir 3) turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. tam, kad užsienietei būtų išduotas leidimas laikinai gyventi pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, turi būti tenkinamos tiek užsienietei, tiek jos sutuoktiniui keliamos sąlygos, nustatytos UTPĮ 43 straipsnyje. Nurodyta, jog tai, kad užsienietės sutuoktinis U. A. turi darbo pagrindu išduotą leidimą laikinai gyventi, nuo 2024 m. kovo 5 d. iki 2024 m. rugsėjo 18 d. dirbo yra (duomenys neskelbtini), o nuo 2024 m. spalio 1 d. iki šiol dirba Bendrovėje, sudaro pagrindą vertinti, kad jis dirba trumpiau kaip 3 metus nepertraukiamai visą darbo laiką pagal darbo sutartį ne daugiau kaip pas du darbdavius, kas reiškia, kad jis nepagrindžia, kad turi pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (remiantis, be kita ko, Aprašo 36.3 papunkčiu). Konstatuota, kad užsienietė neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto pagrindo gauti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo tikslu.
7.3. Byloje taip pat pateikti šie pareiškėjos skundo kontekste aktualūs dokumentai.
7.3.1. 2004 m. rugsėjo 30 d. U. A. ir uždarosios akcinės bendrovės yra (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrovė) sudaryta darbo sutartį Nr. 301, kuria U. A. priimtas dirbti Bendrovėje (duomenys neskelbtini); darbo sutartis neterminuota.
7.3.2. 2026 m. vasario 9 d. IS „SODRA“ išrašas, kuriame nurodyta, kad U. A. nuo 2025 m. kovo 5 d. iki 2024 m. rugsėjo 18 d. dirbo yra (duomenys neskelbtini), o nuo 2024 m. spalio 1 d. dirba Bendrovėje. Taip pat pateiktos U. A. tuo laikotarpiu išmokėtos išmokos.
8. Paminėtinos kai kurios pareiškėjos skundo kontekste aktualios teisės aktų nuostatos ir jų turinį atskleidžianti administracinių teismų praktika.
8.1. Remiantis Įstatymu (byloje taikytina Įstatymo redakcija, galiojusi ginčijamo Sprendimo priėmimo metu), Migracijos departamentas yra atsakingas už užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę (4 straipsnio 3 dalis), jam, be kita ko, yra suteikti įgaliojimai užsieniečiams išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu (43 straipsnis).
8.2. Pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis, kuris užsienietis, turintis leidimą gyventi. Remiantis Įstatymo 43 straipsnio 6 dalimi, šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytas užsienietis, kurio šeimos nariai atvyksta šeimos susijungimo tikslu, turi būti pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, turėti ne mažiau kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, reglamentuojamas pagal šio Įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje nustatytą tvarką; kartu nustatomos tam tikros išimtys, kai nurodyti reikalavimai nėra taikomi (šiuo atveju neaktualu). Pagal Įstatymo 28 straipsnio 5 dalį, Vidaus reikalų ministras nustato tvarką, reglamentuojančią prašymų išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimą ir leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimą, keitimą, panaikinimą, vertinimą, ar darbdavys atitinka šiame Įstatyme nustatytas sąlygas, vertinimą, ar užsienietis atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, vertinimą, ar nėra atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi ir leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, taip pat vertinimą, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs.
8.3. Remiantis Aprašo 36 punktu, dokumentai, patvirtinantys, kad užsienietis turi pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, yra, be kita ko, dokumentai, patvirtinantys, kad užsienietis ne trumpiau kaip 3 metus nepertraukiamai visą darbo laiką dirbo pagal darbo sutartį ne daugiau kaip pas du darbdavius (36.3 papunktis).
9. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, tam, kad užsienietis galėtų pasinaudoti teise gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo tikslu, pagal Įstatymą, turi būti įgyvendintos tam tikros sąlygos – užsienietis, kurio šeimos nariu yra siekiantis gauti leidimą asmuo, turi būti pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, turi turėti ne mažiau kaip vienus metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir turi turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad Įstatymas nustato konkrečius laike apibrėžtus reikalavimus, kurie aktualūs nagrinėjamu atveju – reikalavimas ne mažiau kaip 2 metus pragyventi Lietuvos Respublikoje ir reikalavimas ne mažiau kaip vienus metus turėti galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje – jokie papildomi su užsieniečio gyvenimo Lietuvoje trukme susieti reikalavimai Įstatyme nėra nustatyti. Kartu Įstatyme Vidaus reikalų ministrui pavesta, nustatant tvarką, reglamentuojančią, be kita ko, leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimą, reglamentuoti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Įgyvendinant šiuos įgaliojimus, Aprašo 36.3 papunktyje pagrįstų perspektyvų įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje turėjimas susietas, be kita ko, su tuo, kad užsienietis turi ne trumpiau kaip 3 metus nepertraukiamai visą darbo laiką dirbti pagal darbo sutartį ne daugiau kaip pas du darbdavius.
10. Šiame kontekste pažymėtina, kad vienas iš teisės aktų, su kuriuo suderintos Įstatymo nuostatos – 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (toliau – Direktyva 2003/86/EB). Paminėtinos toliau nurodytos aktualios šios direktyvos nuostatos ir su jomis susijusi teismų praktika.
10.1. Priimant Direktyvą 2003/86/EB, be kita ko, vadovautasi nuostatomis, kad šeimos susijungimas turėtų būti visais atvejais taikomas šeimos branduolio nariams, t. y. sutuoktiniams ir nepilnamečiams vaikams (preambulės 9 punktas); turėtų būti nustatytos taisyklės, reglamentuojančios šeimos susijungimo prašymų nagrinėjimo bei šeimos narių atvykimo ir gyvenimo tvarką, kuri turėtų būti veiksminga ir valdoma, atsižvelgiant į įprastą valstybių narių administracijų darbo krūvį, taip pat ji turėtų būti skaidri ir teisinga, kad suinteresuotiesiems būtų suteiktas atitinkamas teisinis apibrėžtumas (preambulės 13 punktas); šeimos susijungimo gali būti atsisakoma dėl deramai pagrįstų priežasčių (preambulės 14 punktas); šeimos narių integracija turėtų būti skatinama (preambulės 15 punktas).
10.2. Pagal Direktyvos 2003/86/EB 3 straipsnio 1 dalį, ši direktyva taikoma tais atvejais, kai globėjas turi valstybės narės išduotą, vienerius metus arba ilgesnį laiką galiojantį leidimą gyventi ir pagrįstas perspektyvas gauti teisę į nuolatinę gyvenamąją vietą, jeigu jo šeimos nariai yra bet kurį statusą turintys trečiosios šalies piliečiai. Remiantis Direktyvos 2003/86/EB 2 straipsnio c punktu, globėjas apibrėžiamas kaip trečiosios šalies pilietis, teisėtai gyvenantis valstybėje narėje ir pateikiantis prašymą arba kurio šeimos nariai prašo šeimos susijungimo, kad prisijungtų prie jo. Pagal Direktyvos 2003/86/EB 4 straipsnio 1 dalies a punktą, pagal šią direktyvą ir laikydamosi IV skyriuje, taip pat 16 straipsnyje nustatytų sąlygų valstybės narės leidžia atvykti ir gyventi globėjo sutuoktiniui.
10.3. Direktyvos 2003/86/EB IV skyriuje apibrėžti naudojimosi teise į šeimos susijungimą reikalavimai. Remiantis 8 straipsniu, valstybės narės gali reikalauti, kad globėjas iki savo šeimos narių prisijungimo prie jo ar jos būtų teisėtai išbuvęs jų teritorijoje ne ilgiau kaip dvejus metus. Nukrypstant nuo šios nuostatos, tais atvejais, kai kurios nors valstybės narės su šeimos susijungimu susijusiais teisės aktais, galiojančiais šios direktyvos priėmimo dieną, atsižvelgiama į tos valstybės narės pajėgumą priimti, ta valstybė narė gali numatyti ne ilgesnį kaip trejų metų laukimo laikotarpį nuo prašymo dėl šeimos susijungimo pateikimo iki leidimo gyventi šeimos nariams išdavimo.
10.4. Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad Direktyvos 2003/86/EB 8 straipsnio nuostatos nesudaro kliūčių bet kokiam šeimos susijungimui, bet palieka valstybėms narėms ribotą diskreciją, leisdama joms užsitikrinti, jog šeimos susijungimas vyks palankiomis sąlygomis, globėjui išgyvenus priimančiojoje valstybėje pakankamai ilgą laikotarpį, kad būtų galima daryti išvadą, jog tai stabilus įsikūrimas ir egzistuoja tam tikras integracijos lygis. Todėl tai, kad valstybė narė atsižvelgia į šias aplinkybes ir turi teisę atidėti šeimos susijungimą dvejiems metams arba kai kurias atvejais trejiems metams, neprieštarauja teisei į šeimos gyvenimo gerbimą, konkrečiai įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje, kaip jį aiškina Europos žmogaus teisių teismas (žr. 2006 m. birželio 27 d. sprendimo byloje Europos Parlamentas prieš Europos Sąjungos Tarybą Nr. C?540/03 98 punktas). Šiuo požiūriu nusistovėjusioje Teisingumo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad reikalavimai, kylantys iš Bendrijos teisinėje sistemoje pripažintų bendrųjų principų apsaugos, be kita ko, ir pagrindinės teisės, taip pat taikomi valstybėms narėms, kai jos įgyvendina Bendrijos teisės aktus, ir todėl pastarosios, kiek įmanoma, turi šiuos teisės aktus taikyti nepažeidžiančiomis minėtų reikalavimų sąlygomis (žr. 1994 m. kovo 24 d. sprendimo Bostock Nr. C?2/92 16 punktas; 2000 m. gegužės 18 d. sprendimo Rombi ir Arkopharma Nr. C?107/97 65 punktas).
11. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, pažymi, kad teisiniu reguliavimu įtvirtintos prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo tikslu nagrinėjimo nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į nurodytas Europos Sąjungos teisinio reguliavimo nuostatas. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad, įstatymų leidėjui be nukrypimų perkėlus nurodytas Direktyvos 2003/86/EB 8 straipsnio nuostatas, Įstatyme įtvirtintos prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo tikslu nuostatos, apimančios reikalavimus užsieniečiui ne mažiau kaip vienus metus turėti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir ne mažiau dvejus metus gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiame kontekste pažymėtina, kad remiantis nurodytomis aktualios Europos Sąjungos teisinio reguliavimo nuostatomis, pastarasis reikalavimas negali būti aiškinamas kaip nustatantis ilgesnį, nei įstatymų leidėjo įtvirtintas Įstatyme, laikotarpį, kurį užsienietis turi gyventi ir (ar) dirbti Lietuvos Respublikoje, t. y. toks reikalavimas, aiškinant jį suderinamai su Europos Sąjungos teise, nesietinas su reikalavimu ilgiau nei dvejus metus atitikti tam tikras teisiniu reguliavimu nustatytas sąlygas.
12. Šiame kontekste primintina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje konstatuota, kad aiškindami ir taikydami Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, ne tik teismai, bet ir valstybės institucijos privalo atsižvelgti į Europos Sąjungos teisės turinį ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas aiškinti suderinamai su Europos Sąjungos teisės aktais ir jų nuostatas plėtojančia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, o kolizijos tarp ES teisės normos ir Lietuvos Respublikos teisės normos atveju – netaikyti Lietuvos Respublikos teisės normos. Tokia pareiga įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4316-858/2017 ir kt.).
13. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje susiklosčiusi situacija patenka į Direktyvos 2003/86/EB taikymo sritį. Vadinasi, Migracijos departamentas, spręsdamas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo pareiškėjai, remiantis aktualiu teisiniu reguliavimu, taip pat privalėjo vadovautis nuostata, kad šiuo atveju pareiškėjos vyrui keliamas reikalavimas ne mažiau kaip vienus metus turėti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir ne mažiau dvejus metus gyventi Lietuvos Respublikoje, o jam taip pat taikomas reikalavimas turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, remiantis aktualiomis Europos Sąjungos teisinio reguliavimo nuostatomis, negali būti aiškinamas kaip nustatantis kitokius, nei minėti teisiniu reguliavimu nustatytieji, terminus.
14. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjos sutuoktinis Lietuvos Respublikoje pragyveno daugiau kaip dvejus metus, taip pat kad jis daugiau nei vienus metus turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu išvadą, kad pareiškėjos sutuoktinis neatitinka reikalavimų, jog pareiškėja galėtų įgyvendinti teisę į šeimos susijungimą, Migracijos departamentas grindė iš esmės tuo, kad pareiškėjos sutuoktinis neįrodė, jog jis turi pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Tokia išvada padaryta konstatavus, kad pareiškėjos sutuoktinis dirba trumpiau kaip 3 metus nepertraukiamai visą darbo laiką pagal darbo sutartį ne daugiau kaip pas du darbdavius. Nustatytas faktines aplinkybes vertinant nurodyto aktualaus teisinio reguliavimo aiškinimo kontekste, darytina išvada, kad ginčijamame Sprendime išvada dėl neatitikimo minėtam reikalavimui nėra pagrįsta. Kaip minėta, toks reikalavimas, aiškinant jį suderinamai su Europos Sąjungos teise, nesietinas su reikalavimu ilgiau nei dvejus metus atitikti tam tikras teisiniu reguliavimu nustatytas sąlygas. Tuo tarpu bylos medžiaga vienareikšmiškai patvirtina, kad pareiškėjos sutuoktinis dvejus metus nepertraukiamai dirbo ne daugiau kaip pas du darbdavius. Nors Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjos sutuoktinis šiuo metu dirba jau pas antrą darbdavį, taip pat atsižvelgė į tai, kad jo darbo sutartis neterminuota, tačiau šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad Sprendimas yra pagrįstas. Migracijos departamentui iš esmės nenurodžius daugiau aplinkybių, kurios sudarytų prielaidas vertinti, kad pareiškėjos sutuoktinis neįrodė turintis pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, ginčijamas Sprendimas negali būti vertinamas kaip pagrįstas.
15. Teisėjų kolegija, įvertinusi aktualias aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, konstatuoja, kad Sprendimas nėra pagrįstas, todėl naikintinas, o Migracijos departamentui iš naujo grąžintina spręsti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo.
16. Pareiškėja taip pat prašo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
16.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Remiantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Sprendžiant dėl išlaidų atlyginimo atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (nagrinėjamoje byloje aktuali Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.).
16.2. Nustatyta, kad pareiškėjui byloje atstovavo advokato padėjėja L. T. (2026 m. vasario 23 d. atstovavimo sutartis Nr. 23/02/26). Byloje pateikti šie dokumentai, patvirtinantys teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 2026 m. vasario 26 d. sąskaita už teisines paslaugas Serija LT Nr. 711, iš kurios matyti, kad už skundo parengimą numatyta sumokėti suma sudarė 340 Eur; 2026 m. vasario 26 d. Luminor Bank AB mokėjimo pavedimas, iš kurio matyti, kad U. A. sumokėjo 352 Eur; 2026 m. vasario 26 d. Luminor Bank AB mokėjimo pavedimas, iš kurio matyti, kad U. A. sumokėjo 22,50 Eur.
16.3. Teisėjų kolegija, įvertinusi Rekomendacijose nurodytas aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kad teismo sprendimas šiuo atveju priimtas pareiškėjos naudai, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjai priteistina 362,50 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–41, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos U. Faisal patikslintą skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 26S42222 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti U. F. prašymą iš naujo.
Priteisti pareiškėjai U. F. 362,50 Eur (tris šimtus šešiasdešimt du eurus ir penkiasdešimt euro centų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.