Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų R. P. ir T. P., nuteistojo N. Ž. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 12 d. nuosprendžio, kuriuo N. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dešimčiai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei T. P. – 1 797,02 Lt turtinei ir 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti;

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. P. – 3 192 Lt turtinei ir 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti;

nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei D. P. 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2011 m. lapkričio 20 d. apie 18 val. 30 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), išgertuvių bei asmeninio konflikto metu, tyčia R. P. sudavė kumščiu į veidą, rankas ir kojas, taip padarė kraujosruvą dešinės akies viršutiniame voke, nubrozdinimą kaktoje, nubrozdinimą kairės mentės srityje, kraujosruvą nugaroje, grupę kraujosruvų ir nubrozdinimų abiejų kelių priekiniuose paviršiuose ir blauzdų viršutiniuose trečdaliuose. R. P. nugriuvus, N. Ž. alkūne užspaudė jo kaklo bei veido minkštuosius paviršius ir padarė kraujosruvas kaktos kairėje, kairės akies viršutiniame voke, kairiame skruoste, viršutinėje ir apatinėje lūpoje ir jų gleivinėse, nosies nugarėlėje ir galiuke, kairės ausies kaušelyje, kairio užausio srityje, kaklo kairiajame šoniniame paviršiuje, dėl ko sutriko išorinis kvėpavimas užspaudus išorines kvėpavimo angas, kas komplikavosi ūmiu kvėpavimo nepakankamu, dėl ko nukentėjusysis įvykio vietoje mirė.

Skunde apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad N. Ž. nusikalstamą veiką padarė asmeniui, kuris buvo bejėgiškos būklės, t. y. lavono kraujyje buvo rasta 3,0 promilės, o šlapime 4,01 promilės etilo alkoholio.

Apelianto nuomone, jo parodymai yra nuoseklūs, atitinka specialisto išvadą bei neprieštarauja kitai bylos medžiagai, todėl nėra jokio pagrindo jais netikėti. Be to, bylos duomenys neduoda jokio pagrindo išvadai, kad jis nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarė tyčia. Pažymi, kad konstatuojant tyčią nužudyti, reikia nustatyti, jog kaltininkas numatė, kad savo veiksmais gali atimti gyvybę nukentėjusiajam.

Apelianto nuomone, tarp užgriuvimo ant nukentėjusiojo R. P. ir jo mirties yra atsitiktinis priežastinis ryšys, kurio jis (N. Ž.) negalėjo numatyti. Pasak apelianto, esant šioms aplinkybėms nukentėjusiajam gyvybę atėmė dėl neatsargumo, kuris pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu.

R. P. ir jo atstovas, T. P. prašo nukentėjusiųjų skundus tenkinti, o nuteistojo atmesti. N. Ž. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiųjų atmesti. Prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiųjų tenkinti iš dalies ir nuteistajam paskirti griežtesnę laisvės atėmimo bausmę.

Nukentėjusiųjų R. P., T. P. ir nuteistojo N. Ž. apeliaciniai skundai atmestini. Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. N. Ž. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduotų apeliacinių skundų ribas.

Iš N. Ž. apeliacinio skundo matyti, kad nuteistajam nepriimtinos Vilniaus apygardos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, dėl ko neva neteisingai buvo kvalifikuota jo veika. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į būtinų nusikalstamos veikos požymių ratą, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Kaip minėta aukščiau, nužudymo objektyviajam nusikalstamos veikos sudėties požymiui – veikai – būdinga tai, kad kaltininkas jį padaro veikimu ar neveikimu, o subjektyvus požymis – tyčia (tiesioginė ar netiesioginė). Nusikalstamas padarinys yra nukentėjusiojo mirtis. Taigi, norint veiką kvalifikuoti kaip nužudymą, reikia nustatyti šiuos aukščiau nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Nuteistasis N. Ž. pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde pripažįsta, kad konflikto metu kartu su R. P. nugriuvo ant grindų, apie vieną minutę apeliantas dilbiu laikė suspaudęs nukentėjusiojo kaklą, tačiau po to pastarasis dar buvo gyvas, tik vėliau jam pasidarė bloga ir mirė.

Tačiau bylos duomenys tik iš dalies patvirtina tokią nuteistojo versiją. Kaip matyti iš teismo medicinos specialisto išvados ir specialisto Giedriaus Kisieliaus parodymų pirmosios instancijos teisme, R. P. mirė dėl išorinio kvėpavimo sutrikdymo, užspaudus išorines kvėpavimo angas, kas komplikavosi ūmiu kvėpavimo nepakankamumu (asfikcijos) (1 t., 67-76 b. l., 2 t., 167-171 b. l.). Teismo posėdyje teismo medicinos specialistas Giedrius Kisielius paneigė nuteistojo versiją, kad po kaklo užspaudimo R. P. dar galėjo atlikti savarankiškus veiksmus, nes nukentėjusysis turėjo netekti sąmonės. Tokie specialisto paaiškinimai iš dalies atitinka liudytojų A. B. ir D. P. parodymus, iš kurių matyti, kad netrukus po nuteistojo ir nukentėjusiojo triukšmo virtuvėje, jos ant grindų pamatė gulintį pamėlynavusį R. P., kuris buvo be gyvybės požymių. Akivaizdu, kad R. P. tuo metu jau buvo be sąmonės dėl kvėpavimo takų užspaudimo tyčiniais nuteistojo veiksmais. Tai iš dalies atitinka teismo medicinos specialisto išvadą dėl nukentėjusiojo mirties priežasties. Bylos duomenys patvirtina, kad R. P. užduso ne dėl to, kad nuteistasis užgriuvo nukentėjusįjį ir neatsargiai dilbiu užspaudė išorinius kvėpavimo takus, o dėl to, kad tyčia apie minutę laikė prispaudęs nukentėjusiojo kaklą, dėl ko nukentėjusysis užduso. Apygardos teisme ištirti bylos duomenys įrodo, kad nuteistasis tokius savo veiksmus suprato, tačiau nesiėmė jokių veiksmų juos nutraukti ir atlaisvinti kvėpavimo takus. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad R. P. sužalojimai, kurie buvo jo mirties priežastimi, buvo padaryti griuvimo ar kritimo pasekoje. Nors nuteistasis teigia, kad R. P. rankomis sudavė į veidą, kitas kūno vietas, suspaudė ir laikė dilbiu už kaklo, tokiu būdu neturėjo tikslo ir tyčios jo nužudyti, tačiau tokiems jo teiginiams prieštarauja byloje surinkta ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir surinktus įrodymus motyvuotai iš dalies kritiškai vertino nuteistojo N. Ž. parodymus, pagrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų, liudytojų A. B., J. K., O. K. parodymais. Akivaizdu, kad toks sužalojimo pobūdis ir mechanizmas tik iš dalies atitinka nuteistojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme. Byloje nėra jokių duomenų, kad kokius nors sužalojimus R. P. padarė kiti asmenys.

Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Priežastinis ryšis yra būtinasis ir atsitiktinis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Tuo tarpu atsitiktinis padarinys nėra dėsningas veikos padarinys, todėl toks priežastinio ryšio vystymasis paprastai iš anksto nenumatomas. Jeigu priežastinio ryšio vystymasis nėra iš anksto numatomas, jis negali būti inkriminuotas kaip padarytas esant tyčinei kaltei. Pirmosios instancijos teismas nuteisdamas N. Ž. dėl tyčinio nužudymo skundžiamajame nuosprendyje teisingai konstatavo, kad N. Ž. nužudė R. P. veikdamas netiesiogine tyčia. Akivaizdu, kad nuteistasis suduodamas smūgius nukentėjusiajam į galvą, kitas kūno vietas, tyčia užspausdamas kaklą suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad dėl jo veiksmų gali kilti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, nors jų ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija įvertinusi padarytų sužalojimų intensyvumą ir lokalizaciją – galvą, kur yra išsidėstę žmogui gyvybiškai svarbūs organai – daro išvadą, kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis būtinasis priežastinis ryšys.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis pateikia savo veiksmų subjektyvų vertinimą, to visiškai nesiedamas su visomis ir objektyviai nustatytomis bylos aplinkybėmis. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad jei asmuo nesuvokė daromos veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei, nenumatė padarinių, susijusių su gyvybės atėmimu, tie padariniai negali būti jam inkriminuoti, kaip padaryti esant tyčinei kaltės formai, kuri reikalauja daromos veikos konkretaus pavojingumo suvokimo, konkrečių padarinių (gyvybės atėmimo) numatymo ir jų norėjimo ar sąmoningo leidimo jiems kilti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad ne­at­sar­gus gyvy­bės atėmimas dėl nu­si­kals­ta­mo nerūpestingumo yra ta­da, kai kaltininkas ne­nu­ma­tė, kad jo vei­ka ga­li at­im­ti gy­vy­bę ki­tam žmo­gui, ta­čiau pa­gal vei­kos aplin­ky­bes ir sa­vo as­me­ni­nes sa­vy­bes tu­rė­jo ir ga­lė­jo tai numaty­ti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Esant nusikals­ta­mam nerūpestingumui, kal­ti­nin­kas nesu­pran­ta, kad da­ry­da­mas vei­ką ke­lia pa­vo­jų ki­to žmo­gaus gy­vy­bei. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad N. Ž. sudavė smūgius R. P. ir tyčia užspaudė kaklą, taip sutrikdė jam kvėpavimą, dėl ko pastarasis prarado sąmonę ir užduso. Tai, kad po to nuteistasis iškvietė greitąją medicinos pagalbą, atvykusiems pareigūnams melavo apie tikrąsias įvykio aplinkybes patvirtina, kad nuteistasis iš karto suvokė ir suprato, jog R. P. padarė sužalojimus, dėl kurių jis gali mirti, tyčia. N. Ž. apeliacinio skundo argumentas, kad R. P. nužudė dėl neatsargumo laikomas kaip deklaratyvus teiginys, kuris nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, nes nuteistojo veikoje nėra nusikalstamo nerūpestingumo požymių.

Kaip matyti iš skundžiamojo nuosprendžio, apygardos teismas nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams T. P. bei R. P. priteisė po 25 000 Lt, o nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei D. P. – 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl priteistos turtinės žalos nukentėjusiesiems T. P. ir R. P., taip pat D. P. dėl neturtinės žalos priteisimo neskundžiama, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiesiems T. ir R. P. priteistos neturtinės žalos dydžiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Byloje surinktais įrodymais ir pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad dėl N. Ž. nusikalstamų veiksmų nukentėjusieji Teresė ir R. P. patyrė dvasinį sukrėtimą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, stresą, emocinę traumą, dėl ko galimai pablogėjo jų sveikata. Iš bylos duomenų matyti, kad nužudytasis R. P. turėjo savo šeimą, gyveno atskirai nuo tėvų (nukentėjusiųjų), byloje nėra objektyvių duomenų, kad jis išlaikė ar kitaip materialiai padėjo nukentėjusiesiems (tėvams). Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis yra jauno amžiaus, darbingas, todėl turės galimybę dirbti ir atlyginti padarytą neturtinę žalą. Teisėjų kolegijos nuomone, civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant baudžiamojo proceso ir civilinės teisės normų, o priteistos neturtinės žalos dydis atitinka suformuotą teismų praktiką ir nėra akivaizdžiai per mažas ar per didelis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino N. Ž. asmenybę (teistas, baustas administracinėmis nuobaudomis, darbe charakterizuojamas teigiamai). Vilniaus apygardos teismas skirdamas N. Ž. bausmę atsižvelgė į tai, kad jis padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 3 punktas), nusikaltimas baigtas, dėl ko kilo neatitaisomi padariniai, į dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Pirmosios instancijos teismas padarė motyvuotą ir pagrįstą išvadą, kad N. Ž. nėra pagrindo pripažinti jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kaip matyti iš bylos medžiagos, po nusikalstamos veikos padarymo N. Ž. buvo nustatytas 0,57 promilių girtumas (1 t., 130 b . l.). Iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis prieš įvykį išgėrė apie litrą alaus (2 t., 138 b. l.), kitų objektyvių duomenų apie nuteistojo girtumą byloje nesurinkta. Teisėjų kolegijos nuomone, N. Ž. nusikalstamus veiksmus lėmė ne girtumas (0,57 promilės), o provokuojantys nukentėjusiojo veiksmai, kas pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Šią aplinkybę patvirtina ne tik nuteistojo, bet ir liudytojų D. P., A. B. parodymai, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis užgauliojo nuteistąjį, elgėsi agresyviai ir pirmas sudavė smūgius. Nors N. Ž. iš karto po nusikaltimo padarymo kartu su liudytoja A. B. policijos pareigūnams melavo apie tikrąsias įvykio aplinkybes, tačiau vėliau ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nuteistasis pripažino, jog sudavė smūgius nukentėjusiajam ir dilbiu suspaudė jo kaklą. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme pripažino esmines faktines bylos aplinkybes ir dėl to nuoširdžiai gailisi, todėl tai pagrįstai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Aukščiau paminėtų aplinkybių neigimas ir parodymų keitimas ikiteisminio tyrimo metu, arba jų vertinimas savaip nelaikomas esminiu faktinių bylos aplinkybių neigimu.

Nukentėjusieji skunde taip pat nurodo, kad nuteistojo N. Ž. nusikalstami veiksmai turi būti vertinami, kaip padaryti prieš bejėgiškos būklės asmenį, nes nukentėjusiojo R. P. kraujyje buvo rasta 3,0, o šlapime – 4,01 promilių alkoholio.

Teisėjų kolegijos nuomone, šis skundo argumentas nepagrįstas ir atmestinas. Pažymėtina, kad teismų praktikoje bejėgiška būklė yra tada, kai nukentėjusysis būdamas stipriai apsvaigęs (pvz.: miega ar pan.) nesuvokia grėsmės savo gyvybei arba neturi galimybių aktyviai pasipriešinti nusikaltimui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis R. P. nebuvo specialiai nugirdytas, o pats savo noru su kitais asmenimis vartojo alkoholį (gėrė alų ir degtinę), laisvai judėjo, tik vėliau pradėjo elgtis provokuojančiai, įžeidinėti nuteistąjį ir konfliktuoti. Vien tik tai, kad ikiteisminio tyrimo metu R. P. nustatytas sunkus girtumo laipsnis neįrodo, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo bejėgiškos būklės. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad R. P. dėl girtumo nebuvo bejėgiškos būklės, o nuteistasis dėl nukentėjusiojo aktyvių veiksmų nesuprato ir negalėjo suprasti apie tokios būklės buvimą.

Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė už įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. N. Ž. ir nukentėjusieji apeliaciniuose skunde neišdėsto jokių naujų įtikinamų argumentų, dėl kurių nuteistajam reikėtų paskirtą laisvės atėmimo bausmę švelninti arba griežtinti. Teisėjų kolegijos nuomone, N. Ž. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra adekvati padaryto nusikaltimo pobūdžiui ir pavojingumui bei atitinka pusiausvyrą tarp padarytos veikos ir nuteistojo asmenybės, todėl jos švelninti ar griežtinti atsižvelgiant į skundų argumentus nėra jokio pagrindo. N. Ž. paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka BK 61 straipsnio nuostatas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, N. Ž. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per švelni ar per griežta, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia BK 54-64 straipsniuose išdėstytas nuostatas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiųjų R. P. ir T. P., nuteistojo N. Ž. apeliacinius skundus atmesti.