Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2011-09-05 · Administracinė byla Nr. I-389-355/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Data
2011-09-05
Bylos Nr.
I-389-355/2011
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Donatas Daunys
Pareiškėjas
A. P.
Atsakovas
Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
2011 m. rugsėjo 5 d.Šiauliai(S)
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Daunys,sekretoriaujant Palmirai Berberaušienei,dalyvaujant pareiškėjui A. P.,atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Sauliui Norvaišui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo A. P. skundą ir patikslintą skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymo dalies panaikinimo, piniginės kompensacijos priteisimo, įpareigojimo išmokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaitymą, delspinigius už pavėluotą išmokėti darbo užmokestį.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. P. Šiaulių apygardos administraciniam teismui 2011 m. vasario 25 d. pateikė skundą, kurį 2011 m. kovo 15 d. patikslino, teismo prašydamas:

1. Panaikinti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymo Nr. 86-TE-17 dalį, kuria nustatyta, jog yra nepanaudotos tik 2 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų.

2. Priteisti jam iš atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato už nepanaudotų kasmetinių atostogų 66,5 kalendorines dienas piniginę kompensaciją 6700 (šeši tūkstančiai septyni šimtai) litų.

3. Įpareigoti atsakovą Telšių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išmokėti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti su juo laikotarpį nuo 2011 m. sausio 26 dienos iki visiško atsiskaitymo dienos.

4. Įpareigoti atsakovą Telšių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išmokėti pareiškėjui delspinigius už pavėluotą išmokėti darbo užmokesčio 6700 (šešių tūkstančių septynių šimtų) litų dalį, skaičiuojant delspinigius nuo 2011 m. sausio 26 dienos po 0,07 procento už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atsiskaitymo dienos.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė teismo jo skundą tenkinti visiškai. Skunduose (b.l.2-4;11-13) ir pasisakymuose teismo posėdžių metu (b.l.54-55;85-86) pareiškėjas nurodė, kad dirbo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio Nepilnamečių reikalų pareigūnų veiklos grupės vyresniuoju specialistu. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas 2011 m. sausio 26 d. priėmė įsakymą Nr. 86-TE-17, kuriuo pareiškėją atleido iš vidaus tarnybos. Įsakyme be atleidimo fakto nurodyta, kad pareiškėjas už atidirbtą laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 sausio 26 d. nepanaudojo 2 kalendorinių dienų kasmetinių atostogų. Pareiškėjas nesutinka su šia įsakymo dalimi. Nurodė, kad 2011 m. sausio 26 d. Telšių apskrities VPK viršininkui pateikė tarnybinį prašymą, kuriame nurodė, kad nuo įsidarbinimo, t. y. nuo 2001 m. gegužės 29 d., iki 2003 m. gruodžio 31 d. jis neišėjo kasmetinių atostogų, nes tuo metu jam paprašius išleisti kasmetinių atostogų, jo tiesioginis viršininkas Vaclovas Akavickis į kasmetines atostogas neišleido, motyvuodamas, kad pareiškėjas mokosi Klaipėdos kolegijoje ir eina mokymosi atostogų, o jei dar eis ir kasmetinių atostogų, nebebus kam dirbti. Pareiškėjas nurodė, kad 2003 m. balandžio mėnesį jis atostogavo tik savaitę, nes 2003 m. balandžio 26 d. įvyko jo vestuvės ir jis turėjo joms ruoštis. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2003 m. ėjo mokymosi atostogų, o ne kasmetinių, tai matosi iš algos dydžio, nes buvo mokamas mažesnis atlyginimas, tai yra 80 procentų patvirtintos algos. Pareiškėjas mano, kad jam priklauso piniginė kompensacija už visas nepanaudotas kasmetines atostogas, ne tik už 2011 metus. Atsakovas nepagrįstai nesuskaičiavo visų jo nepanaudotų kasmetinių atostogų dienų, už kurias teisės aktų nustatyta tvarka mokėtina kompensacija.

Motyvuojamoji dalis

Nurodė, kad Statuto 58 straipsnis nustato, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaitoma jo atleidimo dieną, tačiau atsiskaitymo institutas detaliau nereglamentuotas. Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja Statutas, Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin. 1999, Nr. 66-2130) 1 straipsnyje reglamentuota, jog šis įstatymas nustato pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines garantijas ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus. Šio įstatymo 4 straipsnis nustato šio teisės akto taikymo ypatumus – straipsnio nuostatos įtvirtina, jog atitinkamos Valstybės tarnybos įstatymo normos (tai yra 15 straipsnis, 16 straipsnio 4 ir 6 dalys, 161 straipsnis, 17 straipsnis, 181 straipsnis, 19 straipsnis, 28 straipsnis, 29 straipsnio 5 ir 6 dalys, 31 straipsnis, 311 straipsnis, 32 straipsnis, 33 straipsnis, 381 straipsnis, 39 straipsnio 1 dalis, 43 straipsnio 5 dalies 9 punktas ir įstatymo VI skyrius) statutiniams valstybės tarnautojams yra taikomos be išlygų, o kitos šio įstatymo nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis nustato, jog darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64-2569) (toliau – Darbo kodeksas) 141 straipsnyje įtvirtinta atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarka. Remiantis įtvirtintu reglamentavimu, darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną – išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas. Darbo kodekso 175 straipsnyje reglamentuota, jog atleidžiant darbuotoją iš darbo, nepanaudotos kasmetinės atostogas jo pageidavimu suteikiamos nukeliant atleidimo dieną. Atsižvelgiant į tai, jog atleidimo datos nukėlimas yra galimas tik darbuotojo prašymu (darbuotojo valios išraiška), įstatymo leidėjas yra nustatęs ir piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas institutą. Darbo kodekso 177 straipsnyje įtvirtinta – jei dėl darbo santykių pabaigos darbuotojui negali būti suteikiamos kasmetinės atostogos arba jeigu darbuotojas jų nepageidauja (darbuotojo valios išraiška), jam išmokama piniginė kompensacija. Aptariamo straipsnio 2 dalis numato – jei darbuotojui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjas daro išvadą, jog teisės aktai įtvirtina atsakovo pareigą atsiskaityti už visas nepanaudotas kasmetines atostogas. Šiuo atveju pareiškėjui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius tarnybos metus, tai yra 2001, 2002, 2003 metus, pareiškėjo skaičiavimu jis nepanaudojo 66,5 kalendorinių dienų. Mano, kad atsakovas atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą turėjo galimybę derinti pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos datos nukėlimą, tačiau atsakovas šio klausimo nesprendė, todėl turėjo vadovautis įstatymų nuostatomis ir nepanaudotų kasmetinių atostogų dalį apskaičiuoti atsižvelgiant į visos tarnybos metu nepanaudotas kasmetines atostogas. Pareiškėjas nurodo, kad dėl šių priežasčių atsakovo įsakymo skundžiama dalis yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta – kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos priimtas 2011 m. sausio 26 d. Remiantis juo, atsakovas atsiskaitė su pareiškėju 2011 m. sausio 31 d. – sumokėjo išeitinę kompensaciją ir piniginę kompensaciją tik už 2 nepanaudotas kasmetinių atostogų dienas. Tačiau už likusią nepanaudotų kasmetinių atostogų – 66,5 kalendorines dienas – dalį su juo neatsiskaitė iki šios dienos. Pareiškėjas pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo (Žin. 1996, Nr. 20-521) 2 straipsnio 1 dalį, kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 sausio 20 d. įsakymu „Dėl delspinigių dydžio patvirtinimo Nr. A1-28“ patvirtintas delspinigių dydis – 0,07 procento.

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teismui pateiktame atsiliepime į skundą (b.l.28-30) ir pasisakymuose teismo posėdžių metu nurodė, kad Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 48 punkte, Vidaus tarnybos statuto (įsigaliojo nuo 2003 m. gegužės 1 d.) 32 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad pareigūnų kasmetinių atostogų trukmė nustatoma atsižvelgiant į pareigūnų vidaus tarnybos stažą: iki 10 metų – 30 kalendorinių dienų. Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 50 punkte, Vidaus tarnybos statuto 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pareigūnams kasmetinių atostogų trukmė pirmaisiais kalendoriniais metais nustatoma skaičiuojant po dvi su puse kalendorinės dienos už kiekvieną visą dirbtą mėnesį nuo priėmimo dienos iki metų pabaigos. Pareiškėjas tarnybą vidaus tarnyboje pradėjo 2001 m. gegužės 29 d., todėl už pirmus tarnybos metus, t. y. už 2001 m., jam priklausė 17,5 kalendorinių dienų, o už paskesnius 2002 ir 2003 m. – po 30 kalendorinių dienų. Pagal Telšių apskr. VPK archyve rastus dokumentus galima teigti, kad pareiškėjui kasmetines atostogas už 2002 ir 2003 metus Telšių r. policijos komisariatas buvo suteikęs: už 2002 m. suteikta 30 kalendorinių dienų (nuo 2002-11-12 iki 2002-12-11) Telšių r. PK viršininko 2002 lapkričio 8 d. įsakymu Nr. 141A, už 2003 m. suteikta 30 kalendorinių dienų (10 kalendorinių dienų nuo 2003-04-22 iki 2003-05-02, 4 kalendorinės dienos nuo 2003-08-19 iki 2003-08-22, 16 kalendorinių dienų nuo 2003-10-28 iki 2003-11-13) Telšių r. PK viršininko įsakymais 2003 m. balandžio 22 Nr. R5-55, 2003 m. rugpjūčio 18 d. Nr. R5-130, 2003 m. spalio 24 d. Nr. R5-162. Pareiškėjui pasiruošti jo vestuvėms 2003 m. gegužės 5, 6 ir 7 d. buvo suteiktos papildomos atostogos Telšių r. PK viršininko 2003 m. balandžio 22 įsakymu Nr. R5-55, tai paneigia pareiškėjo teiginį, kad 2003 m. pasiruošimas vestuvėms įvyko kasmetinių atostogų sąskaita.

Telšių aps. VPK, kaip darbdavio pareigų ir teisių perėmėjas, apie nepanaudotas kasmetines atostogas sužinojo tik A. P. atleidimo iš vidaus tarnybos dieną, t. y. 2011 m. sausio 26 d., kai pareiškėjas tarnybiniu pranešimu paprašė Telšių aps. VPK piniginės kompensacijos už 2001–2003 m. nepanaudotas kasmetines atostogas. Pareiškėjas turi teisę reikalauti už nepanaudotas kasmetines atostogas kompensacijos, tačiau jis nesistengė atsiimti nepanaudotų kasmetinių atostogų per visą tarnybos laikotarpį. Telšių aps. VPK neturi duomenų, kad pareiškėjas 2001–2002 m. kreipėsi į darbdavį (į Telšių r. PK), kad jam būtų suteiktos nepanaudotos kasmetinės atostogos už 2001 m. ir darbdavys atsisakė jam suteikti kasmetines atostogas. Mano, kad dėl tokio uždelsimo yra kaltas pareiškėjas, nes jis nesikreipė į darbdavį, prašydamas suteikti kasmetines atostogas, todėl Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nustatytas galimas vidutinio darbo užmokesčio reikalavimas pareiškėjo atveju visiškai nepagrįstas. Pareiškėjas laiku ir per visą tarnybos laikotarpį nesikreipė į darbdavį, prašydamas suteikti kasmetines atostogas, kurias pagal galiojančius įstatymus buvo galima suteikti, buvo pasyvus, ginant savo, kaip darbuotojo, teises. Pareiškėjui niekas nedraudė prašyti kasmetinių atostogų už 2001 m., to nedraudžia nei Vidaus tarnybos statutas, nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, nei Lietuvos Respublikos darbo kodeksas. Kompensacija yra išvestinis reikalavimas, išvestinė socialinė garantija iš pagrindinės socialinės garantijos – kasmetinių atostogų. Pareiškėjas galėjo išnaudoti savo visas teises į kasmetines atostogas – kreiptis į darbdavį ir prašyti pagrindinės socialinės garantijos, t. y. kasmetinių atostogų, o ne kompensacijos. Mano, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo kaltė yra neginčijama, todėl taikyti Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies nuostatos nėra pagrindo. Nurodė, kad Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių senaties terminų, o Darbo kodekso 298 straipsnyje ribojama teisė į darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias sumas trejais metais. Telšių aps. VPK nuomone, šiuo atveju ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo pareiškėjo atleidimo iš Telšių aps. VPK momento, o nuo tada, kai pareiškėjas sužinojo apie savo teisių pažeidimą ir turėjo galimybę apginti jas, t. y. nuo 2001 m., kai jam nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos. Mano, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimui dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2011 m. vasario 10 d., tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui galėtų būti priteistina kompensacija už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 11 d. Telšių aps. VPK nuomone, pareiškėjas ieškinio senaties terminą yra praleidęs. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, mano, kad Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. sausio 26 d. įsakymas Nr. 86-TE-17 „Dėl komisaro inspektoriaus A. P. atleidimo iš vidaus tarnybos“ yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjo A. P. skundas ir patikslintas skundas atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas ginčija Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. sausio 26 d. įsakymo Nr. 86-TE-17 „Dėl komisaro inspektoriaus A. P. atleidimo iš vidaus tarnybos“ dalį, kuria nustatyta, jog už atidirbtą laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2011-01-26 nepanaudotos 2 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų. Nurodo, kad kasmetinės atostogos jam nebuvo suteiktos 2001, 2002, 2003 metais, todėl atsakovas jam privalo sumokėti piniginę kompensaciją už 66,5 kalendorines dienas kasmetinių atostogų. Su pareiškėjo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis atsakovas sutinka iš dalies. Neginčija, jog pareiškėjui nebuvo suteiktos atostogos už 2001 metus, tai yra 17,5 kalendorinių dienų kasmetinių atostogų.

Taigi, nagrinėjamu atveju tarp šalių kyla ginčas dėl to, ar pareiškėjui buvo suteiktos kasmetinės atostogos už 2002 ir 2003 metus, ar ne.

Teismas sutinka su atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjui kasmetines atostogas už 2002 ir 2003 metus Telšių r. policijos komisariatas buvo suteikęs: už 2002 m. suteikta 30 kalendorinių dienų (nuo 2002-11-12 iki 2002-12-11) Telšių r. PK viršininko 2002 lapkričio 8 d. įsakymu Nr. 141A, už 2003 m. suteikta 30 kalendorinių dienų (10 kalendorinių dienų nuo 2003-04-22 iki 2003-05-02, 4 kalendorinės dienos nuo 2003-08-19 iki 2003-08-22, 16 kalendorinių dienų nuo 2003-10-28 iki 2003-11-13) Telšių r. PK viršininko įsakymais 2003 m. balandžio 22 Nr. R5-55, 2003 m. rugpjūčio 18 d. Nr. R5-130, 2003 m. spalio 24 d. Nr. R5-162, nes šios aplinkybės įrodomos byloje esančia medžiaga (b.l.31-36).

Teismas atmeta pareiškėjo argumentus, jog atsakovo nurodytais 2002 ir 2003 metų laikotarpiais jis buvo išleistas mokymosi atostogų, o ne kasmetinių, kaip nepagrįstus, nes aukščiau nurodyti Telšių rajono policijos komisariato vyresniojo komisaro įsakymai įrodo, jog pareiškėjui buvo suteiktos kasmetinės atostogos, o mokamų mokymosi atostogų pareiškėjas buvo išleistas kitais laikotarpiais (nuo 2011-11-12 iki 2001-11-16, 2002-01-02 iki 2002-01-30, 2002-05-27 iki 2002-06-15) Telšių rajono policijos komisariato vyresniojo komisaro 2011 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. 17A (b.l.60), 2011 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 97A (b.l.73), 2011 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 48A (b.l.74).

Teismas konstatavęs, jog pareiškėjas nepanaudojo 17,5 kalendorinių dienų kasmetinių atostogų už 2001 metus, pažymi, kad Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalis numato, jog pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis Statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Vidaus tarnybos statuto 32 straipsnio 4 dalis, numatanti, kad pareigūnui, kuriam kalendoriniais metais nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos, jos suteikiamos ne vėliau kaip kitų metų I ketvirtį, nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, nes pareiškėjas iš vidaus tarnybos yra atleistas, todėl sprendžiant iškilusį ginčą turi būti taikomos Darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios atsiskaitymą su atleidžiamu darbuotoju.

Darbo kodekso 177 straipsnio 2 dalis numato, kad piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Jei darbuotojui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas neišnaudojo dalies (17,5 kalendorinių dienų) kasmetinių atostogų, todėl remiantis Darbo kodekso 177 straipsnio 2 dalimi atsakovas privalo jam išmokėti kompensaciją.

Atsakovas prašė teismo taikyti ginčui 3 metų ieškininės senaties terminą. Nurodė, jog pareiškėjas nuo 2001 metų nesikreipė į atsakovą prašydamas išleisti nepanaudotų kasmetinių atostogų, todėl jo veiksmuose yra kaltės.

Teismas pažymi, jog vidaus tarnybos statutas nenustato, per kokį terminą valstybės tarnautojas gali kreiptis į teismą su reikalavimais dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų su tarnybos santykiais susijusių išmokų priteisimo, tačiau vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalimi, tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti turėtų būti taikomas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytas bendrasis trejų metų ieškininės senaties terminas.

Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio nuostatas ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Pagal Civilinio kodekso 1.130 straipsnį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad Darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalis numato, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Pareiškėjas A. P. iš vidaus tarnybos buvo atleistas 2011 m. sausio 26 d. Minėtą dieną su juo nebuvo atsiskaityta už nepanaudotas kasmetines atostogas. Taigi, teismas daro išvadą, kad 2011 m. sausio 26 d. pareiškėjas sužinojo, kad yra pažeista jo teisė. Į Šiaulių apygardos administracinį teismą pareiškėjas kreipėsi 2011 m. vasario 25 d., todėl trejų metų ieškinio senaties termino nepraleido.

Teismas pažymi, jog Darbo kodekso 298 straipsniu nustatyta, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė išmokėti piniginę kompensaciją už nesuteiktų 2001 m. kasmetinių atostogų dalį. Taigi, pareiškėjo reikalavimas viršija trejų metų terminą ir vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu negali būti patenkintas.

Dėl įpareigojimo atsakovą Telšių apskrities vyriausiąjį komisariatą išmokėti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti su juo laikotarpį nuo 2011m. sausio 26 dienos iki visiško atsiskaitymo dienos.

Teismas pažymi, kad teisinius santykius dėl šio reikalavimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnis ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis, kuris nustato, jog darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Vadovaujantis DK 141 straipsnio 1 dalimi, darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Byloje nagrinėjamu atveju aktualios DK 141 straipsnio 3 dalies (2005 m. gegužės 12 d. įstatymo redakcija Nr. X-188) nuostatos, numatančios, jog, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.

Iš paminėtų DK 141 straipsnio nuostatų matyti, kad straipsnio 3 dalyje nurodyta (darbdavio ) pareiga sumokėti (jau atleistam) darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį pirmiausia yra siejama su uždelsimu (iš dalies arba visiškai) atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo dieną, taip pat, tokia darbdavio pareiga atsiranda tik tuo atveju, kai dėl paminėto uždelsimo nėra darbuotojo kaltės. Šios teismo nurodytos aplinkybės DK 141 straipsnio taikymo prasme yra būtinos sąlygos šio straipsnio 3 dalyje numatyto vidutinio darbo užmokesčio priteisimui. Todėl, taikant DK 141 straipsnio 3 dalį, yra būtina nustatyti (aptarti) kiekvienos iš šių sąlygų buvimą, tuo pačiu pateikti šių sąlygų sampratą ir tik tai padarius aiškinti konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1318/2011). Teismų praktikoje šiuo aspektu taip pat yra pažymėta, kad „terminas (žodis) „uždelsimas“ pagal jo panaudojimo prasmę reiškia užvilkinimą (Lietuvių kalbos instituto Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 877 psl.), t. y. suponuoja situaciją, kai tai darantis asmuo (šiuo atveju darbdavys) žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis nustatytu laiku (šiuo atveju atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju dieną) neįvykdė tam tikros pareigos ir tai tęsia toliau (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143–2000/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2009).

Nagrinėjamu atveju darbdavys atleisdamas pareiškėją nustatė, jog pareiškėjas nepanaudojo 2 kalendorinių dienų kasmetinių atostogų. Aplinkybės, kad pareiškėjas nepanaudojo 17,5 kalendorinių dienų kasmetinių atostogų, išaiškėjo tik nagrinėjant ginčą teisme. Su jomis atsakovas sutiko. Pabrėžtina, kad DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu nagrinėjamai bylai yra aktuali (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo požiūriu reikšminga) situacija, kuri buvo pareiškėjo atleidimo iš tarnybos (atsiskaitymo su darbuotoju) dieną, nes laiko aspektu būtent su šia situacija yra siejama pareiga sumokėti darbuotojui šioje straipsnio dalyje numatytą vidutinį darbo užmokestį. Tai reiškia, kad DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu vėliau teismo nustatyta atsakovo pareiga sumokėti pareiškėjui neišmokėtą atlyginimo dalį, atsižvelgiant į konkrečioje byloje susiklosčiusią teisinę ir faktinę situaciją, šiuo atveju negali būti laikoma bylai reikšminga aplinkybe, lemiančia tai, jog darbdavys uždelsė atsiskaityti nustatytu laiku.

Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą Telšių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išmokėti pareiškėjui delspinigius už pavėluotą išmokėti darbo užmokesčio 6700 (šešių tūkstančių septynių šimtų) litų dalį, skaičiuojant delspinigius nuo 2011 sausio 26 dienos po 0,07 procento už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atsiskaitymo dienos.

Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja teisinių santykių, susijusių su delspinigių už pavėluotai išmokamo darbo užmokesčio mokėjimu. Todėl konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio taikymo požiūriu delspinigių už išmokų, susijusių su darbo santykiais, mokėjimo sąlygas bei tvarką nustato Lietuvos Respublikos darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalis bei Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas.

Pagal DK 207 straipsnio 1 dalį, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-1078/2009) ne kartą išaiškino, jog DK 207 str. numatyti delspinigiai yra skaičiuojami tik tais atvejais, kai darbuotojo ir darbdavio darbo (tarnybos) teisiniai santykiai nėra nutrūkę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra atleistas iš vidaus tarnybos, todėl nėra teisinio pagrindo delspinigių už pavėluotą išmokėti darbo užmokestį priteisimui.

Teismas atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisės normų aiškinimą, konstatuoja, jog pareiškėjo skundas ir patikslintas skundas atmestini kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis LR ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p., teismas,

nusprendė:

Pareiškėjo A. P. skundą ir patikslintą skundą dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymo Nr. 86-TE-17 dalies, kuria nustatyta jog yra nepanaudotos tik 2 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų, panaikinimo, 6700 (šeši tūkstančiai septyni šimtai) litų piniginės kompensacijos priteisimo, įpareigojimo atsakovą Telšių apskrities vyriausiąjį komisariatą išmokėti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti su juo laikotarpį nuo 2011 sausio 26 dienos iki visiško atsiskaitymo dienos, įpareigojimo atsakovą Telšių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išmokėti pareiškėjui delspinigius už pavėluotą išmokėti darbo užmokesčio 6700 (šešių tūkstančių septynių šimtų) litų dalį, skaičiuojant delspinigius nuo 2011 sausio 26 dienos po 0,07 procento už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atsiskaitymo dienos, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjas Donatas Daunys