Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktuose ir nuteistas laisvės atėmimo bausme penkiolikai metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš V. J. priteista Trakų rajono savivaldybės adminitracijai – 1833 Lt laidojimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 18 d. apie 23 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame Trakų rajone, Lentvario mieste, Vytauto g. 6-14, dėl asmeninių paskatų su sugyventine J. Š. kilusio konflikto metu tyčia rankomis ir kojomis sudavė jai apie 45 smūgius į rankas, galvos, krūtinės, pilvo, dubens ir nugaros sritis. Tokiu būdu J. Š. padarė šiuos sužalojimus: daugybines poodines kraujosruvas abiejose rankose, galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis ir odos nubrozdinimais veide, kraujosruvomis galvos minkštuose audiniuose, muštinėmis žaizdomis kairiajame antakyje, dešinės ausies kaušelyje, kairio momens srityje, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų ir smegenėlių minkštaisiais dangalais; krūtinės, pilvo, dubens, nugaros srities sumušimą, pasireiškusį kraujosruvomis šiose srityse, krūtinkaulio ir daugybiniais abipusiais šonkaulių lūžiais su pasieninės krūtinplėvės sužalojimais, širdies, kairio plaučio sumušimu, kepenų plyšimu, kraujosruvomis storosios žarnos pasaite, kraujo išsiliejimais krūtinės ir pilvo ertmėse. Dėl krūtinės ląstos sumušimo su krūtinkaulio ir daugybiniais abipusių šonkaulių lūžiais, dėl širdies ir kairio plaučio sumušimo bei kepenų plyšimo komplikavosi trauminis šokas ir nukentėjusioji J. Š. nusikaltimo vietoje mirė. Šiais veiksmais V. J. tyčia, itin žiauriai nužudė savo šeimos narį – J. Š..

Nuteistasis V. J. taip pat nurodo, kad jis konfliktavo su kaimynais. Teigia, kad liudytojas E. R. jam grasino, be to, liudytojas ir jo draugai jį sumušė, siekė, kad apeliantas išvyktų iš savo gyvenamosios vietos. Mano, kad šis tikslas buvo pasiektas apkaltinus jį sugyventinės mirtimi ir pasodinus į kalėjimą. Taip pat nurodo, kad sugyventinės mirties priežastį turėtų žinoti liudytojas ir jo draugai bei žmonės, su kuriais jo sugyventinė vartojo alkoholinius gėrimus iki jam sugrįžtant namo.

Apeliantui nesuprantama, kodėl pirminis kaltinimas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį po metų buvo pakeistas į BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 6 punktus. Nuteistasis teigia, kad jeigu nukentėjusioji mirė dėl jo kaltės tai jo veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip neatsargus gyvybės atėmimas.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistojo V. J. gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Iš nuteistojo V. J. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis prašo veiką perkvalifikuoti kaip neatsargų gyvybės atėmimą (BK 132 str. 1 d.), nors konkretaus įstatymo ir nenurodė.

Priešingai, nei skunde teigia V. J., pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, aptarė juos nuosprendyje ir pagrįstai V. J. pripažino kaltu padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 6 punkte numatytą nusikalstamą veiką. Apygardos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, įstatymo reikalavimų nepažeidė. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai aptarti skundžiamame nuosprendyje, jie įvertinti, nurodyta, kuriais iš jų grindžiamos teismo išvados, o kurie atmesti kaip nepagrįsti.

Pirmiausia apeliantas nesutinka su tuo, jog teismas kritiškai įvertino tuos nuteistojo parodymus, kurių metu jis neigė mušęs sugyventinę J. Š.. Kaip matyti iš nuosprendžio, teismas išsamiai aptarė nuteistojo parodymus ir motyvavo savo sprendimą, kuriuo pripažino, jog V. J. parodymai yra gauti įstatymo nustatyta tvarka bei laikytini įrodymais sprendžiant jo kaltės klausimą. Iš byloje užfiksuotų V. J. parodymų matyti, kad apklausiamas kaip įtariamasis pastarasis pripažino susiginčijęs su sugyventine J. Š., kuriai konflikto metu ,,<...> sėdėdamas dešiniu rankos kumščiu sudaviau savo ant lovos sėdinčiai sugyventinei į kairį skruostą. Po smūgio ji nukrito ant žemės, parversdama taburetę...“, ,,konfliktas kilo maždaug prieš man einant maudytis, tai būtų tame tarpe nuo 21 val. iki 22.30 val.“ (t. 1, b. l. 157-161). V. J. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė sudavęs smūgius nukentėjusiajai ne tik į skruostą, bet ir kitas kūno vietas: ,,Tada aš su kairės rankos kumščiu sudaviau į kairę galvos viršutinę dalį, o kai nukrito sudaviau jai du kartus koja, liepiau eiti gulti ant lovos. Neprisimenu, į kur pataikiau su koja. Prisipažįstu, kad aš J. Š. sumušiau“ (t. 1, b. l. 164-170). Akivaizdu, kad iškart po nusikaltimo padarymo V. J. kaltu neprisipažino ir detalių įvykio aplinkybių policijos pareigūnams nenurodė, kadangi suvokęs įvykdytų veiksmų pavojingumą, išsigando, ką patvirtina jo parodymuose užfiksuoti teiginiai: ,,Galvojau, kad ji girta guli, pagulės ir atsigaus, nes anksčiau atsigaudavo. Gydytojam sakiau, kad J. Š. girta nugriuvo. Kaimynams taip pat nesakiau, kad mušiau J. Š.“ (t. 1, b. l. 157-161, 164-170). Tuo tarpu teisme nuteistasis vėl ėmė neigti savo kaltę, tvirtino, jog nukentėjusiosios 2010 m. liepos 18 d. nemušė, kelis kartus jai trenkė dieną prieš tai, t. y. liepos 17 d. Ikiteisminio tyrimo metu davė netikslius parodymus, nes buvo šoke, o praėjus daugiau laiko, pradėjo viską geriau prisiminti. Be to, teisiamajame posėdyje V. J. iškėlė versiją, jog naktį nukentėjusioji iškrito iš lovos, jis jos nepakėlė ir paliko gulinčią ant grindų. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu vadovautis V. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuomet buvo apklaustas tyrėjo (t. 1, b. l. 157-161) ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 164-170). Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą vadovautis šiais nuteistojo parodymais, nes jie yra gauti įstatymo nustatyta tvarka ir laikytini įrodymais sprendžiant jo kaltės klausimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek 2010-07-19, tiek ir 2010-07-20 apklausose, taip pat ir atliekant parodymų patikrinimą vietoje, kuomet taip pat pripažino smurtavęs prieš sugyventinę ir sudavęs smūgius ne tik kumščiu, bet ir koja pats asmeniškai perskaitė protokolus ir savo parašu patvirtino, kad apklausų protokolai yra surašyti teisingai. Tad nuteistasis V. J. parodymus davė įstatymų nustatyta tvarka, jo teisėms apklausų metu atstovavo gynėja, jis pats patvirtino apie surašytų protokolų teisingumą, ikiteisminio tyrimo tesiėjai nuteistasis ne tik prisipažino sumušęs J. Š., bet ir apgailestavo, kad taip pasielgė (,,savo veiksmus vertinu neigiamai, gaila žmogaus“), (t. 1, b. l. 164-170). Taigi, pripažįstant V. J. kaltu pagrįstai remtasi jo parodymais, visiškai atitinkančiais specialisto išvadą bei teisme apklausto medicinos eksperto parodymus. Kaip žinia, V. J. pripažino sudavęs nukentėjusiajai keletą kartų kumščiu į kairį skruostą, į kairę galvos viršutinę dalį bei du kartus spyręs koja, kur pataikė, neatsimena. Specialisto išvada Nr. M 1008/10(01) (t. 1, b. l. 40-48) nustatė, jog J. Š. kūno sužalojimai padaryti ne mažiau kaip 45 smūgiais. Nukentėjusiajai kūno sužalojimai nustatyti tose vietose, t. y. muštinės žaizdos kairiame antakyje, poodinės kraujosruvos galvos minkštuosiuose audiniuose, muštinės žaizdos kairio momens srityje, į kurias pats nuteistasis pripažino sudavęs smūgius, tačiau šie sužalojimai įtakos mirčiai neturėjo. J. Š. mirties priežastimi buvo krūtinės ląstos sumušimas, pasireiškęs krūtinkaulio, daugybiniais abipusiais šonkaulių lūžiais, širdies, kairio plaučio sumušimu, kepenų plyšimu, o visa tai komplikavosi trauminiu šoku (t. 1, b. l. 40-48). Be to, pats apeliantas, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją pripažinęs, jog nukentėjusiajai du kartus spyrė, vėliau tai pradėjo neigti, tačiau teismas, kaip jau buvo minėta, jo kaltę grindžia šiais jo parodymais, kuriuos patvirtina jau aptarta specialisto išvada. Mirtį lėmę krūtinės-pilvo srities sužalojimai – krūtinkaulio ir daugybiniai šonkaulių lūžiai su širdies, kairio plaučio sumušimu bei kepenų plyšimu galimai buvo padaryti suduodant smūgius kojomis. Apeliantas pats dėl girtumo tiksliai neprisiminė, kokias nukentėjusiosios kūno vietas spardė, tačiau nurodė: ,,Porą smūgių sudaviau jai basa koja. Matomai į krūtinę ir šonus“ (t. 1, b. l. 164-170).

Nustačius aukščiau išvardintus kūno sužalojimus, daroma išvada, kad V. J. spirdamas pataikė į krūtinės-pilvo sritį, kurioje ir buvo konstatuoti mirtini sužalojimai.

Teisiamajame posėdyje V. J. iškėlė versiją neva nukentėjusioji galėjo mirtinai susižaloti naktį, kai ji iškrito iš lovos, o apeliaciniame skunde jis pateikia dar kitokią įvykių interpretaciją: naktį jis išėjo nusipirkti alkoholio, o kai sugrįžo, norėjo ją neblaivią pažadinti, stumtelėjo ir ši nukrito ant grindų. Abi apelianto versijos yra išgalvotos ir nepagrįstos jokiais bylos duomenimis, todėl atmetamos kaip nepasitvirtinusios. Svarbu tai, kad pats V. J. ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad ,,Pagrindinius sužalojimus, nuo kurių J. Š. mirė, negalėjo gauti krisdama ant taburetės. Greičiausiai aš sudaviau smūgius“ (t. 1, b. l. 164-170). Apelianto versijos paneigiamos eksperto parodymais teisme ir specialisto išvada, kurios 3.2., 8. punktuose konstatuojama, kad mirtį sukėlę sužalojimai padaryti kietais-bukais riboto paviršiaus daiktais, galimai suduodant smūgius kojomis, užšokant ant gulinčios nukentėjusiosios. Sužalojimai nėra paaiškinami savęs žalojimu, pvz., griuvinėjant (t. 1, b. l. 40-51). Atlikus papildomą J. Š. kūno tyrimą specialistas kategoriškai patvirtino nukentėjusiajai sužalojimų padarymo mechanizmą, išdėstytą jau aptartoje specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 40-51) ir papildomai nurodė, kad dalis sužalojimų galėjo būti padaryta suduodant smūgius basa koja, tačiau konkrečiai nustatyti, kuris iš sužalojimų padarytas sudavus smūgį apauta, kuris basa koja, nėra galimybės (t. 1, b. l. 55-56).

Apeliantas skunde išsako argumentus dėl J. Š. vartoto smurto ne įvykio dieną, t. y. 2010 m. liepos 18 d., o dieną prieš tai – liepos 17 d. Pirmosios instancijos teismas šią nuteistojo versiją nuosekliai ištyrė ir nuosprendyje pasisakė, kodėl juo netiki, o jo parodymus įvertino kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką. Nustatant nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų padarymo laiką remiamasi paties nuteistojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kada jis tiksliai nurodė, jog smurtą prieš nukentėjusiąją naudojo 2010 m. liepos 18 d., kada jie nuo ryto iki vakaro vartojo alkoholį: nuo 5 val. 30 min. gėrė burnos skalavimo skystį, kurį praskiedė 9,5 laipsnių stiprumo alumi, apie 8 val. nusipirko 3 butelius vyno, po pietų išgėrė 1,5 litro talpos plastmasinį butelį ,,pilstuko“, dar vėliau – butelį degtinės, o tada susibarė su sugyventine ir ją sumušė. Specialisto išvados Nr. M1008/10(01) 2, 11 punktuose konstatuojama, jog J. Š. lavone rasti daugybiniai kūno sužalojimai, kurie galėjo būti padaryti neužilgo (laikas vertinamas dešimtimis minučių) iki mirties. Nuo mirtį lėmusių sužalojimų padarymo iki mirties praėjęs laikas gali būti vertinamas dešimtimis minučių. Kiti sužalojimai, t .y. daugybinės smulkios poodinės kraujosruvos dešiniame žaste bei abiejose kojose galėjo būti padarytos prieš 3-7 paras iki mirties nukentėjusiajai atsitrenkiant į keitus bukus paviršius ar rankų pirštų poveikyje, tačiau jie įtakos mirčiai neturėjo (t. 1, b. l. 40-48). Duomenų apie tai, kad V. J. smurtavo prieš J. Š. 2010 m. liepos 17 d. ryte, byloje nėra. V. J. parodymai, duoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, paneigia apeliaciniame skunde nurodytą motyvą, jog jis 2010 m. liepos 18 d. 7 val. išėjo į darbą, o vakare, grįžęs į namus, rado nukentėjusiąją stipriai apsvaigusią nuo alkoholio. Kaip jau buvo minėta, pats nuteistasis davė išsamius parodymus apie tai, kad nuo 5 val. 30 min. iki vakaro pirko įvairius alkoholinius gėrimus (nurodė kokius ir kiek jie kainavo) ir visą dieną su sugyventine girtavo (t. 1, b. l. 164-170).

Apeliaciniame skunde pateikiama dar viena versija – nukentėjusiosios mirties priežastį turėtų žinoti asmenys, su kuriais J. Š. vartojo alkoholinius gėrimus iki jam sugrįžtant namo. V. J. viso proceso metu nenurodė, kad įvykio dieną pašaliniai asmenys lankėsi jų bute ir girtavo su jo sugyventine. Tokių duomenų nėra ir byloje, todėl V. J. versija nepasitvirtino. Be to, nuosprendyje nurodyti išsamūs motyvai apie tai, kad 2010 m. liepos 18 dienos vakare jokių pašalinių asmenų jų bute nebuvo, o tuomet, kai V. J. apie 22.00 val. ėjo maudytis prie ežero, laiptinės durys buvo užrakintos. Vadinasi, versija apie tai, kad J. Š. galėjo nužudyti kas nors kitas, pagrįstai atmesta.

Toliau apeliaciniame skunde nurodoma, kad jis konfliktavo su kaimynais, o liudytojas E. R. jam grasino ir siekė, kad apeliantas išsikeltų iš buto. Byloje išties liudytoju yra apklaustas V. J. namo kaimynas E. R., tačiau jis tiesiogiai įvykio nematė ir nedavė apeliantą kaltinančius parodymus, tik paaiškino, jog įvykio naktį nuo 23.00 val. iki 01.00 val. V. J. ir J. Š. bute girdėjo triukšmą, todėl buvo nuėjęs prie jų buto durų, tačiau durų niekas neatidarė. Iš liudytojo E. R. parodymų matyti, kad jis butą nuomoja, jame gyvena neseniai ir V. J. išvis nepažįsta. Apie girdėtą triukšmą jis pats ryte papasakojo atvykusiems policijos darbuotojams (t. 2, b. l. 155). Kadangi E. R. nuteistojo net nepažįsta ir su juo nebendravo, todėl neturėjo jokio pagrindo jį apkalbėti.

Kolegija nemato pagrindo tenkinti ir kitą apelianto prašymą, t. y. jo veiksmus kvalifikuoti kaip neatsargų gyvybės atėmimą.

BK 132 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. Subjektyviosios pusės nusikaltimo požymis yra neatsargi kaltė, kuri veikos atžvilgiu gali būti ne tik neatsargumas, bet ir tyčia, tačiau padarinių (nukentėjusiojo mirties) atžvilgiu – tik neatsargumas, t. y. nusikalstamas pasitikėjimas arba nusikalstamas nerūpestingumas (BK 16 str. 2 d., 3 d.).

Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Priežastinis ryšys yra būtinasis ir atsitiktinis. Baudžiamojo atsakomybė pagal BK 129 straipsnį asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinais priežastinis ryšys. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystimąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Tuo tarpu atsitiktinis padarinys nėra dėsningas veikos padarinys, todėl toks priežastinio ryšio vystimasis paprastai iš anksto nenumatomas. Pirmosios instancijos teismas nuteisdamas V. J. dėl tyčinio J. Š. nužudymo konstatavo tiesioginę tyčią. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad jis dėl neatsargumo atėmė gyvybę J. Š. yra laikomas kaip deklaratyvus teiginys, kuris nepagrįstas jokiais įrodymais, nes jo veikoje nėra nei nusikalstamo pasitikėjimo, nei nusikalstamo nerūpestingumo požymių. Baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad V. J. pakankamai ilgą laiką rankomis ir kojomis sudavė nukentėjusiajai apie 45 smūgius į gyvybei svarbias kūno sritis, dėl ko plyšo J. Š. kepenys, buvo sumušta širdis ir plaučiai, lūžo krūtinkaulis, šonkauliai, dėl ko išsivystė trauminis šokas ir nukentėjusioji mirė. V. J. padarė kvalifikuotą nužudymą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 6 punkte (savo šeimos nario nužudymas itin žiauriai).

Apeliantui nesuprantama, kodėl pirminis kaltinimas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį buvo pakeistas į BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, jog pirmą kartą įtarimas V. J. buvo pareikštas 2010 m. liepos 19 d., kai buvo surastas J. Š. lavonas ir sulaikytas V. J. (t. 1, b. l. 151-156). Ikiteisminio tyrimo eigoje buvo atlikti kiti procesiniai veiksmai: paskirtas ir atliktas lavono tyrimas nustatyti mirties priežastį, po to paskirtas šis tyrimas papildomai, atliktas mikropluoštelių tyrimas (V. J. avalynės ir J. Š. palaidinės) ir kiti būtini procesiniai veiksmai. Gavus duomenis apie tai, kad V. J. padarė kvalifikuotą nužudymą, todėl jis buvo apklaustas dar kartą ir prieš apklausą jam įteiktas naujas pranešimas apie įtarimą, nes pasikeitė įtarimo turinys (t. 1, b. l. 172-173). BPK 187 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, skirdamas V. J. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės pagrindus, nurodytus BK 54 straipsnyje: į tai, kad padarytas tyčinis labai sunkus nusikaltimas (BK 11 str. 6 d.), kuris sukėlė neatitaisomas pasekmes, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalto, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, įvertino nuteistojo asmenybę (girtavo, nedirbo) ir už BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 6 punktą skyrė laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu nežymiai viršijančią sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajam V. J. tinkamą bausmę, kurią švelninti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.