Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą L. R. baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d., ir nubausta laisvės atėmimu 8 m., bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš E. B. priteista A. P. 1 798,50 Lt turtinės žalos ir 20 000 Lt neturtinės žalos bei Ž. V. 50 000 Lt neturtinės žalos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2006 m. balandžio 5 d., apie 20.35 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, konflikto su V. K. metu jo bute, (duomenys neskelbtini), jam dūrė peiliu vieną kartą į dešinę pilvo pusę bei vieną kartą į kairę krūtinės ląstos pusę, tuo padarė kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą pilvo dešinėje pusėje bei kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą kairėje krūtinės ląstos pusėje su kairės pusės III šonkaulio pažeidimu, kiauriniu dešinio širdies skilvelio priekinės sienelės ir tarpprieširdinės pertvaros pažeidimu, taip tyčia nužudė V. K. , nes pastarasis, krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimams komplikavusis ūmiu vidiniu nukraujavimu į širdiplėvės ertmę, dėl širdies tamponados krauju greitosios medicinos pagalbos automobilyje mirė.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašo nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios E. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Esminių L. R. baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų byloje nenustatyta.

Nuteistoji neginčija atliktų konkrečių veiksmų ir savo kaltės dėl nukentėjusiojo mirties, todėl sutinkamai su (duomenys neskelbtini) str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų. Dėl įrodymų vertinimo

Apeliantė skunde nurodo, kad teismas neatsižvelgė į jos teisingus parodymus ir patikėjo liudytojo V. R. melagingais parodymais.

Toks apeliacinio skundo motyvas nepagrįstas.

Iš (duomenys neskelbtini) str. 1 d. 2 p. nuostatų prasmės matyti, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami, remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kita sąlyga įrodymų vertinimui – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 str. 3 ir 4 dalyse numatytus reikalavimus.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus.

BPK 20 str. 4 d. nurodyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.

Būtent tokiais duomenimis – pačios nuteistosios, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, specialistų išvadų ir ekspertizių aktų duomenimis pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis.

Priešingai, nei teigia apeliantė, teismas rėmėsi ne vien liudytojo V. R. parodymais, bet įrodymų visetu. Tiesa, reikia sutikti su nuteistąja, jog šio liudytojo parodymai teisme šiek tiek skyrėsi nuo duotų ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau šis skirtumas nėra esminis veikos kvalifikavimui, paaiškinamas praėjusiu gana ilgu laiko tarpu po įvykio, todėl nevertinamas kaip sąmoningas parodymų keitimas ar melavimas.

Nuteistoji E. B. nuosekliai parodė, ir tai sutampa su liudytojo V. R. parodymais, kad, girtavimo metu kilus konfliktui tarp nuteistosios ir V. K., šis ją įžeidinėjo, buvo sugriebęs už plaukų.

Tačiau dėl tolesnių įvykio aplinkybių abiejų asmenų parodymai skiriasi:

nuteistoji teigia, jog toliau su pertraukomis vykusio konflikto metu V. K. mestą taburetę ji atmušė ranka, šis trumpam išėjo į virtuvę, grįžo rankas susikišęs į kišenes, ir tada apeliantė jam dūrė peiliu išsigandusi, kad jis iš virtuvės gali būti ką nors atsinešęs ir ją sužalos;

liudytojas V. R. parodė, jog V. K. paėmęs taburetę norėjo mesti, tačiau liudytojas liepė ją padėti, ir šis pakluso; taip buvo du kartus; į virtuvę nukentėjusysis nebuvo išėjęs.

Vertindamas šiuos parodymus, teismas pagrįstai rėmėsi ne kaltininkės, bet liudytojo parodymais, nes jie atitinka kitus įrodymus.

Iš specialisto išvados Nr. G 1289/06 (02) duomenų (t. 2, b. l. 41) matyti E. B. specialistei paaiškinus, kad V. K. konflikto metu kėde jai sumušė galvą, rankomis sukiojo kojas, metė į ją kėdę, tačiau kitą dieną po įvykio specialistė nerado E. B. kūne sužalojimų.

Tokią pačią įvykio versiją dėl smurto prieš ją pobūdžio nuteistoji kitą rytą po nusikaltimo papasakojo liudytojai T. A., kurios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 1, b. l. 43-44) teisme įstatymo nustatyta tvarka perskaityti, kadangi liudytoja mirusi.

Išdėstytos aplinkybės rodo apeliantę sakius netiesą, nes, gavus taburete per galvą, ją atmušus ranka, neišvengiamai liktų bent mėlynės, kurias būtų pastebėjusi specialistė.

Be to, pati nuteistoji parodė, jog liudytojas V. R. į svečius atėjo blaivus, jie trise su V. K. išgėrė tik vieną butelį degtinės (tiesa, teisme šį kiekį ji padidino iki 2-3 butelių, tačiau liudytojas nuosekliai tvirtino, kad visi kartu išgėrė tik vieną butelį), taigi liudytojas ikiteisminiame tyrime galėjo gerai prisiminti įvykio aplinkybes. Tai, jog liudytojas įvykio metu nebuvo girtas, patvirtina objektyvūs duomenys: kitą dieną jo iškvepiamame ore alkoholio tikrintuvu užfiksuota tik 0,3 promilių alkoholio koncentracija, t. y. jis buvo praktiškai blaivus (t. 1, b. l. 125).

Nuteistoji teisme parodė įvykio dieną iki ateinant į svečius V. R. išgėrusi su V. K. bei kitais asmenimis šešis butelius degtinės. Nors ji gėrė ir po nusikaltimo, kitą dieną iškvepiamame ore alkoholio tikrintuvu užfiksuota net 3 promilių alkoholio koncentracija (t. 2, b. l. 24), t. y. sunkus girtumas, patvirtina įvykio metu ją buvus girtą. Neabejotina, kad ši aplinkybė turėjo įtakos parodymų netikslumui, tačiau teismas, įvertinęs įrodymų visetą, pagrįstai konstatavo kaltininkę sakius netiesą. Tai vertinama kaip jos pasirinktas gynybos nuo kaltinimo būdas.

Nuteistoji apeliaciniame skunde prašo atsižvelgti, jog sugyventinis ją užpuldavo be jokios priežasties ir anksčiau, buvo ją sužalojęs.

Bylos duomenys įrodo, kad nėra pagrindo netikėti tokiais apeliantės parodymais. Tačiau nukentėjusysis A. P., liudytojos G. S., E. B. nuosekliai parodė, jog E. B. su V. K. nuolat kartu girtavo, abu mušėsi, bet skundėsi, kad muša kitas. Liudytoja G. S., žuvusiojo kaimynė, akcentavo, jog dažniau nuo E. B. nukentėdavo V. K.: kaimynė jam ne kartą kvietė greitąją medicinos pagalbą, E. B. jo neįleisdavo į namus, ir jis miegodavo laiptinėje. Beje, pati nuteistoji teisme taip pat pripažino, kad ne tik V. K. ją mušdavo, bet ir ji pati ne kartą sugyventinį buvo sužalojusi.

Taigi abipusis smurtas buvo tapęs jų gyvenimo būdu. Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nusikaltimo dieną vyko paprastas buitinis konfliktas. Dėl būtinosios ginties

Apeliantė savo skunde teigia, kad nužudė V. K. gindamasi nuo jo smurto.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog E. B. smogiant nukentėjusiajam peiliu nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija.

Pagal baudžiamosios teisės teoriją, įtvirtintą BK 28 str. nuostatose, būtinąja gintimi laikoma tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, t. y. kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, nuosavybę ir pan., jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Vertinant, ar konkretaus įvykio, šiuo atveju nužudymo, metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina nustatyti: ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini pavojingu, akivaizdžiu ir realiu kėsinimusi į kaltininką; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo mirtį, sudavimo momentą; nuteistojo kaltės formą ir rūšį. Tik įvertinus šias aplinkybes galima spręsti, ar iš tiesų egzistavo būtinosios ginties situacija, ar ji buvo kaltininkui atliekant visus gynybos pobūdžio veiksmus ir ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį.

Nuteistoji ikiteisminio tyrimo metu bei teisme savo parodymais iš esmės pati paneigė buvus būtinosios ginties situaciją: jau pirmoje apklausoje E. B. parodė, kad grįžęs iš virtuvės (versijos apie V. K. ėjimą į virtuvę ji nuosekliai laikėsi, tačiau įrodyta, jog iki konflikto pabaigos jis iš kambario nebuvo išėjęs) sugyventinis atsistojo prieš ją ir tada ji griebė nuo stalo peilį bei nesitaikydama dūrė į pilvo sritį (t. 2, b. l. 30-31); parodymų patikrinimo vietoje metu E. B. aiškino paėmusi peilį, kai V. K. dar nebuvo sugrįžęs iš virtuvės, ir, jam atsistojus prieš ją, iš karto du kartus dūrė (t. 2, b. l. 37-38); vėliau ji teigė savo veiksmus vertinanti kaip gynimąsi nuo V. K. smurto, kurį jis, būdamas agresyvus, galėjo panaudoti (t. 2, b. l. 34-35); teisme ji parodė galvojusi, kad išėjęs į virtuvę V. K. gal ką nors – peilį ar šakutę – atsineš, todėl iš virtuvės grįžusiam jam dūrė, kadangi jo rankos buvo kišenėje, jis nieko nesakė ir apeliantė įsivaizdavo, jog jis kažką turi kišenėje, nes ėjo link jos.

Buvus būtinosios ginties situaciją neparodė ir visą įvykį nuo pradžios iki galo matęs liudytojas V. R., kurio parodymai jau aptarti.

Kėsinimasis turi būti pavojingas ir realus, t. y. egzistuoti objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Be to, jis turi būti akivaizdus, o būtent, pradėtas ar tiesiogiai gresiantis besiginančiojo ar kito asmens teisėms ir pan.

Čia išdėstyti pačios apeliantės parodymai kartu su jau aptartais įrodymais (pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų kitų argumentų, paneigiančių būtinąją gintį, apeliacinės instancijos teismas nekartoja) neginčijamai įrodo, kad E. B. nebuvo reikalo gintis. Ji to nedarė, kai nukentėjusysis ją tampė už plaukų, tačiau smogė peiliu vėliau, šiam nieko neturint rankose, neatliekant prieš ją jokių veiksmų ir apeliantei tik galvojant, jog jis galėtų juos atlikti.

Nesant būtinosios ginties situacijos, negali būti ir jos ribų peržengimo.

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 307 duomenys (t. 2, b. l. 22-23) įrodo, kad E. B. sirgo bei serga psichikos ir elgesio sutrikimu vartojant alkoholį su priklausomybės sindromu, tačiau nusikaltimo padarymo metu ji nebuvo psichozinės ar laikino psichikos sutrikimo būsenos, suprato atliekamų veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti.

Dėl to teismas padarė motyvuotą išvadą dėl E. B. kaltės netiesiogine tyčia nužudžius V. K. ir atmetė jos versiją, jog ji gynėsi nuo smurtaujančio sugyventinio.

Dėl bausmės

Teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas atsižvelgė, kad E. B. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.); aptarė kaltės formą ir rūšį; pagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nuteistoji nusikalto apsvaigusi nuo alkoholio, nes tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Antra vertus, teismas įvertino nusikaltimo padarymo aplinkybes, priežastis ir pasekmes (nukentėjusysis prieš apeliantę anksčiau tą vakarą vartojo smurtą), kaltininkės amžių, jos šeiminę padėtį, sveikatos būklę; atsižvelgė, kad ji anksčiau neteista; jos prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Išdėstyti motyvai nulėmė, jog E. B. paskirta trumpesnė negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmė.

Teisėjų kolegijos nuomone, E. B. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios E. B. apeliacinį skundą atmesti.