Kauno apygardos teismo nutartis

2014-05-08 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-272-175-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-08
Bylos Nr.
1A-272-175-2014
Teisminio proceso Nr.
1-01-2-00019-2013-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Algerdas Urbšys (pirm.), Valdas Vitunskas, Viktoras Preikšas
Kaltinamasis
L. D. V.
Kategorijos

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-272-175-2014

Teisėja Daiva Jankauskienė Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00019-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 8 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Viktoro Preikšo ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Ritai Čivinskaitei, išteisintajai L. D. V., jos gynėjui advokatui L. B., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Ritos Čivinskaitės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo

L. D. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189¹ str. 1 d. išteisinta, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. D. V. buvo kaltinama tuo, kad ji, žinodama, jog butas, bendro naudojimo patalpa, bute esantys baldai ir buitinė technika negalėjo būti įgyti teisėtomis pajamomis, nuo 2010 m. gruodžio 11 d. nuosavybės teise turėjo didesnės negu 500 MGL, t. y. 65 000 Lt vertės turtą – butą su 1/10 bendro naudojimo patalpa, kurio bendras plotas 90.91 m², unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir 49/10000 požeminės automobilio stovėjimo saugyklos, kurios bendras plotas 2821.77 m², unikalus (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), jų vertė 2010 m. sausio 28 d. buvo 432 000 Lt. Šį nekilnojamą turtą L. D. V. savo vardu įgijo 2010 m. sausio 28 d. Taip pat bute esančius: kompiuterį „Apple MacBook Pro“ 3 550 Lt vertės, garso aparatūrą „Bang and Olufsen“ 4 500 Lt vertės, namų kiną „Jamo“ 1 800 Lt vertės, televizorių „Philips“ 3 000 Lt vertės, televizorių „Panasonic“ 1 900 Lt vertės, namų kiną „Philips“ 1 000 Lt vertės, kondicionierių „Fujitsu“ 1 700 Lt vertės, kondicionierių „Fujitsu“ 1 300 Lt vertės, kondicionierių „Fujitsu“ 1 300 Lt vertės, orkaitę „Constructa“ 1 250 Lt vertės, kaitlentę „Constructa“ 1 200 Lt vertės, indaplovę „Constructa“ 1 000 Lt vertės, skalbimo mašiną „Miele“ 1 900 Lt vertės, džiovyklę „AEG“ 1 050 Lt vertės, svetainės baldus 8 200 Lt vertės, virtuvės baldus 8 400 Lt vertės, miegamojo baldus 8 300 Lt vertės.

Šalies argumentai

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo L. D. V. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 189¹ str. 1 d., ir paskirti jai bausmę – 500 MGL (65 000 Lt) baudą, taip pat BK 72 str. pagrindu konfiskuoti butą, esantį I. Kanto g. 18-15, Kaune.

Skunde prokurorė nurodo, kad išteisinamasis nuosprendis grindžiamas tiek įstatymo naujos normos (BK 189¹ str.) galiojimo prasme, tiek ir įrodymų vertinimo prasme, todėl iš nuosprendyje nurodytų motyvų neaišku, ar L. D. V. išteisinta dėl to, jog turto įsigijimo metu nebuvo kaip nusikalstama veika kriminalizuotas neteisėtas praturtėjimas, ar dėl to, kad nebuvo surinkta akivaizdžių padarytos veikos įrodymų. Teismas nepagrįstai įvertino tai, kad aplinkybė, jog R. B. negali pagrįsti savo pajamų, neturi reikšmės sprendžiant L. D. V. baudžiamosios atsakomybės klausimą. Priešingai, jeigu R. B. negali pagrįsti L. D. V. pervestų pinigų įgijimo, vadinasi, pagrįstai galima preziumuoti, kad ji paskolinti 295 000 Lt L. D. V. negalėjo, kad pinigai buvo gauti iš kitų šaltinių ir kad vienintelis galimas tokio pinigų kiekio gavimas – tai neteisėtas praturtėjimas. Iš to kyla ir L. D. V. žinojimo, kad neteistai praturtėjo, vertinimas. Buto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta kaina ir faktinė sandorio kaina yra šalių susitarimo reikalas. Šiame kontekste pažymėtina, jog teismas nevertino aplinkybės, kad liudytojas T. P. yra išteisintosios brolis, kad jis tarpininkavo R. B. nekilnojamojo turto pardavimo sandoriams ir L. D. V. buto pirkimo sandoriui, kad buto įgijimu jis pats buvo suinteresuotas, nes iki suėmimo pats bute gyveno, o šiuo metu jame gyvena jo draugė. Jeigu teismui kilo abejonių dėl turto, kuriuo neteisėtai praturtėjo L. D. V. rinkos vertės nustatymo, tai abejones teismas turėjo vertinti ne išteisintosios naudai, bet jas panaikinti, paskirdamas teisme papildomą specialisto vertinimą. Prokurorė liudytojos D. S. parodymų ir jos surašytos 2012-11-30 specialisto išvados Nr. A7-12 pagrįstumu neabejoja, o gynybos pateiktą ir L. D. V. užsakytą buto rinkos vertės nustatymą priskiria ne objektyvių įrodymų visumai, bet vienai iš gynybos versijų, kuri, kilus prieštaravimams bylos nagrinėjimo teisme metu ar teismui suabejojus, turėjo būti paneigta ar patvirtinta, paskiriant papildomą vertinimą. Be to, pažymėtina, kad teismas nuosprendyje nenurodė, kodėl VMĮ specialistės D. S. išvados dėl L. D. V. pajamų nevertino ir kodėl suabejojo VMĮ specialistės taikyta pajamų gavimo metodika. Atitinkamai teismas nepagrįstai gynybos pateikta išvada, kad L. D. V. turėjo papildomų pajamų ir nepadarė nusikalstamos veikos, vadovavosi kaip įrodymu. Teismas nepatikrino ir neįsitikino šią išvadą grindžiančių dokumentų pagrįstumu.

Skunde taip pat nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio motyvu, jog įsigaliojus įstatymui dėl baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą, iš išteisintosios nebuvo galima reikalauti naują įstatymą atitinkančio elgesio, kad net ir reikalaujant tokio, naująjį įstatymą atitinkančio elgesio, L. D. V. įstatymo ar kitokiu būdu turėjo būti sudarytos sąlygos elgtis pagal naujai įsigaliojusi įstatymą – sudaryta galimybė pranešti teisėsaugos įstaigoms apie turimą turtą, kurio įsigijimo negalima pagrįsti teisėtomis pajamomis. Prokurorė pažymi, kad nebuvo ir nėra priimta jokios teisės normos, įpareigojančios neteisėto praturtėjimo subjektus apie tai informuoti teisėsaugos institucijas ir būti už tai atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės. Be to, pažymėtina, kad neteisėto praturtėjimo, kaip nusikalstamos veikos, padarymo laikas gali nesutapti su konkrečiu veiksmu, kuriuo įtvirtinama nuosavybės teisė į neteisėto praturtėjimo objektą – šiuo atveju buto su priklausiniais ir daiktų pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo data. L. D. V. kaltinama padariusi trunkamąją nusikalstamą veiką su visomis iš to vėliau kylančiomis pasekmėmis, nes iki šiol turi ir valdo neteisėto praturtėjimo būdu gautą turtą, todėl teismo motyvas, kad veika padaryta anksčiau nei įsigaliojo Lietuvos Respublikos BK 189¹ str., todėl L. D. V. negali kilti baudžiamoji atsakomybė, nepagristas.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai L. D. V. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.). Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta.

Prokurorė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nuosprendį ir priimti L. D. V. atžvilgiu naują apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti L. D. V. kalta, padarius BK 189¹ str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, tačiau Kauno apylinkės teismas šioje byloje padarė teisingą išvadą, kad L. D. V. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

BK 189¹ str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Pastaboje prie šio straipsnio nustatyta, kad pagal 189¹ str. baudžiamojon atsakomybėn traukiami tik asmenys, kurie BK 189¹ str. nustatytus požymius atitinkantį turtą turi po šio įstatymo (Nr. XI-1199) įsigaliojimo.

Apeliaciniame skunde prokurorė kelia klausimą dėl nuosprendyje nurodytų išteisinimo motyvų, t. y. teigia, kad neaišku, ar L. D. V. išteisinta dėl to, jog turto įsigijimo metu nebuvo kaip nusikalstama veika kriminalizuotas neteisėtas praturtėjimas, ar dėl to, kad nebuvo surinkta padarytos veikos įrodymų.

BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos: asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu (1 dalis); asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir, tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (3 dalis).

Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 189¹ str. traukiami tik asmenys, kurie jame nustatytus požymius atitinkantį turtą turi įsigaliojus šiam įstatymui, taigi įstatymo leidėjas susiejo įstatymo taikymą su normoje minimo turto turėjimu įsigaliojus šiam įstatymui, bet ne su įsigijimu. BK 189¹ str. suformuluota nusikalstama veika yra trunkamojo pobūdžio, taigi jos padarymo laikas yra visas laikas, per kurį ji buvo daroma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2011 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011), tačiau kvalifikavimą lemia jos nutraukimo laikas.

Teismų praktikoje taikant BK nuostatą, kuria įstatymo leidėjas uždraudė trunkamojo pobūdžio veiką, negalima pažeisti fundamentalių bendrųjų teisės principų ir baudžiamosios atsakomybės taikymo nuostatų. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju įstatymo leidėjas nenustatė jokio pereinamojo laikotarpio ir tvarkos, leidžiančių turto savininkui legalizuoti turimą nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą ar kitaip išvengti baudžiamosios atsakomybės, taip pat į sąvokos „turtas“ neutralumą pavojingumo aspektu, BK 189¹ str. taikymas tiems atvejams, kai turtas, tikėtina, įgytas iš teisėtumo reikalavimų neatitinkančių pajamų iki šio įstatymo įsigaliojimo, nėra vienareikšmis. Šis klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į individualias kiekvieno atvejo aplinkybes. Svarbiausias teisinis reikalavimas tokiais atvejais yra tai, jog BK 189¹ str. taikymas neturi pažeisti BK 2 str. 3 d. nustatyto imperatyvo, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir, tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Situacija, kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn vien dėl to, kad naujas baudžiamasis įstatymas kriminalizavo tam tikrą jo „esamą būklę“, nenustačius laiko ir tvarkos pakeisti šią būklę, neatitinka įtvirtintų BK 2 str. pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų. Kartu baudžiamosios atsakomybės taikymas už turto turėjimą pagal vėliau, negu jis įgytas, įsigaliojusį įstatymą, prilygtų retrospektyviam jo taikymui. Iš tiesų, trunkančią nusikalstamą būseną (turto turėjimą) tokiu atveju nulemtų vienas poelgis (turto įgijimas), įvykdytas iki baudžiamojo įstatymo įsigaliojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014).

Nagrinėjamu atveju L. D. V. buvo kaltinama tuo, kad ji, žinodama, jog butas, bendro naudojimo patalpa, bute esantys baldai ir buitinė technika negalėjo būti įgyti teisėtomis pajamomis, nuo 2010 m. gruodžio 11 d. nuosavybės teise turėjo didesnės negu 500 MGL, t. y. 65 000 Lt vertės, turtą. Apeliacinės instancijos teismas daro neabejotiną išvadą, kad BK 189¹ str. įsigaliojimo dieną, t. y. 2010 m. gruodžio 11 d. kaip nurodoma ir kaltinime, iš L. D. V. nebuvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, kaip tą numato BK 2 str. 3 d. Naujas baudžiamasis įstatymas kriminalizavo tam tikrą L. D. V. „esamą būklę“, laikas ir tvarka šiai būklei pakeisti ir legalizuoti turimą nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą ar kitaip išvengti baudžiamosios atsakomybės nebuvo nustatyta (ji kaltinama padarius nusikalstamą veiką tą pačią dieną, kurią ir įsigaliojo BK 189¹ str.), todėl ji negali būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn. L. D. V. padaryta trunkama nusikalstama veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu (BK 2 str. 1 d.), tačiau šiuo atveju baudžiamosios atsakomybės taikymas už turto turėjimą pagal vėliau, negu jis įgytas, įsigaliojusį įstatymą, prilygtų retrospektyviam jo taikymui, o teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (lex retro non agit). Trunkamą nusikalstamą būseną (turto turėjimą) šiuo atveju nulėmė vienas poelgis (turto įgijimas), įvykdytas iki baudžiamojo įstatymo įsigaliojimo. Kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, įstatymas, kriminalizuojantis šią veiką, kaltinime nurodytu buto įgijimo metu, t. y. 2010 m. sausio 28 d. dar negaliojo, o įsigaliojus minėtam įstatymui L. D. V. įstatymo ar kitokiu būdu turėjo būti sudarytos sąlygos elgtis pagal naujai įsigaliojusi įstatymą – sudaryta galimybė pranešti teisėsaugos įstaigoms apie turimą turtą, kurio įsigijimo negalima pagrįsti teisėtomis pajamomis.

Šioje byloje prokurorė iš esmės kaltinimą grindžia tuo, kad L. D. V. 2010 m. sausio 28 d. įsigijo nekilnojamąjį turtą, už kurį sumokėjo neteisėtai gautomis pajamomis, tačiau šių pajamų neteisėtumas teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo įrodytas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi nuomonės, jog turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo – pardavimo sandorio kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus, taigi, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pirminis šaltinis, pagal kurį turi būti nustatoma turto vertė yra jo įsigijimo kaina sandorio sudarymo metu. Šioje byloje esantis oficialus dokumentas – notarinė sutartis – patvirtina, jog butas (su automobilių stovėjimo vietos dalimi) parduotas už 300 000 Lt (t. 1, b. l. 73-76). Byloje nėra pateikta jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad faktiškai sumokėta pinigų suma buvo didesnė. To negali patvirtinti ir į bylą pateiktos skirtingos turto rinkos vertės nustatymo ataskaitos – 2011-12-02 UAB „Inreal“ atlikto turto rinkos vertės ataskaitoje Nr. 11/12-1028/4 nurodyta, kad kaltinime nurodyto nekilnojamo turto vertė 2010-01-28 buvo 432 000 Lt, bute esančio kilnojamo turto vertė – 54600 Lt; 2013-01-28 UAB „Laudomus“ nekilnojamo turto ataskaitoje Nr. 13-08 nustatyta kaltinime nurodyto nekilnojamo turto vertė 2010-01-28 315 000 Lt. Pažymėtina, kad nekilnojamo turto vertė nėra privaloma, parduodant turtą fiziniams asmenims, įstatymas nedraudžia turtą parduoti žemesne nei rinkos kaina, ką patvirtino visi be išimties teisme apklausti specialistai (t. 6, b. l. 130-132). Be to, iš pateiktų turto vertinimo ataskaitų matyti, kad buto pardavimo kaina nėra ženkliai mažesnė nei rinkos kaina, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti sandoryje nurodytos buto kainos tikrumu ir laiko, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai neskyrė specialistams atlikti papildomo buto vertinimo. Pažymėtina ir tai, kad asmuo turi pagrįsti ne tą pinigų sumą, kuri yra nurodoma perkamo turto vertinime, o faktiškai už perkamą daiktą sumokėtą pinigų sumą.

Tuo tarpu tai, jog būtent už 300 000 Lt sumą buvo parduotas butas, nuosekliai viso proceso metu nurodė pati išteisintoji, tai patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaltinime nurodyto turto ankstesnis savininkas – liudytojas V. A., nurodęs, kad butą iš pradžių pardavinėjo brangiau, tačiau buvo krizė ir buto niekas nepirko, todėl butą pardavė už 300 000 Lt L. D. V., jos pačios jis nematė, jis butą pardavinėjo per S. P., L. D. V. butą pirko su Tadu, jam buvo sumokėta keli tūkstančiai grynaisiais ir likusi dalis buvo pervesta per banką, daugiau jokių pinigų iš išteisintosios jis negavo (t. 6, b. l. 130). Liudytojas S. P. teisme patvirtino, kad pardavinėjo kaltinime nurodomą V. A. priklausiusį butą, klientų ilgai ieškojo, iš pradžių buvo didelė buto kaina, bet jie ją mažino po 50 000 Lt, nes V. A. turėjo paskolą ir norėjo tą butą greičiau parduoti, butą nupirko išteisintoji su vyriškiu, pardavimo kainos neprisimena, kaina buvo viena už visą turtą (butą su jame esančiais daiktais ir automobilų stovėjimo vieta) (t. 6, b. l. 130). Nors prokurorė skunde nurodė, kad T. P. yra išteisintosios brolis, kad jis tarpininkavo L. D. V. buto pirkimo sandoriui, kad buto įgijimu jis pats buvo suinteresuotas, nes iki suėmimo pats bute gyveno, o šiuo metu jame gyvena jo draugė, tačiau šio liudytojo parodymai yra nuoseklūs ir logiški, patvirtinantys kitą byloje surinktą medžiagą, t. y. buto pirkimo aplinkybes ir notarinėje buto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą buto kainą (t. 6, b. l. 132-133), ir jais nesiremti aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad didžiąją dalį pinigų butui pirkti – 295 000 Lt L. D. V. pasiskolino iš R. B., ką patvirtina banko pavedimas (t. 1, b. l. 37), o ši aplinkybė visiškai patvirtina šių gautų pajamų teisėtumą.

Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad jeigu R. B. negali pagrįsti L. D. V. pervestų pinigų įgijimo, vadinasi, pagrįstai galima preziumuoti, kad ji paskolinti 295000 Lt L. D. V. negalėjo, kad pinigai buvo gauti iš kitų šaltinių ir kad vienintelis galimas tokio pinigų kiekio gavimas – tai neteisėtas praturtėjimas, tačiau apeliacinės instancijos teismas šią prokurorės išvadą laiko niekuo nepagrįsta prielaida. Iš prokurorės teiginio nėra aišku, ką ji laiko negalėjimu paskolinti minėtos pinigų sumos, kadangi iš bylos duomenų matyti, jog banko pavedimu ši suma buvo pervesta į L. D. V. priklausančią banko sąskaitą. Prokurorė mano, kad R. B. galimai negali pagrįsti L. D. V. pervestų pinigų įgijimo, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad R. B. baudžiamoji byla būtų perduota teismui, ji nėra kaltinamoji, nebuvo nuteista už nusikalstamą praturtėjimą, todėl nėra visiškai jokio pagrindo teigti, kad R. B. disponavo neteisėtomis lėšomis ir negalėjo jų paskolinti. Be to, L. D. V. gaudama paskolą neturi ir neprivalo žinoti, iš kur paskolos davėjas gavo skolinamas lėšas bei to, ar jos yra gautos teisėtai.

Prokurorė nurodo, kad teismas nepagrįstai kritikavo 2012-11-30 Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialistės, atlikusios L. D. V. ūkinės finansinės veiklos tyrimą už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2011-12-31, išvadą Nr. A7-12, tačiau teismo nuosprendyje yra pateikti išsamūs motyvai, įrodantys, jog specialistei atliekant tyrimą buvo padaryta metodinių ir faktinių klaidų, dėl ko buvo neįskaičiuotos didelės vertės L. D. V. pajamos ir netinkamai apskaičiuotos jos išlaidos. Tokio pobūdžio bylose specialistų išvados turi būti vertinamos itin atsargiai, kadangi asmuo gali faktiškai patirti ir ženkliai mažiau išlaidų, nei nurodoma išvadose, o nagrinėjamu atveju specialistės išvada būtent ir yra grindžiama Statistikos departamento internetiniame puslapyje paskelbtais duomenimis apie vidutines pinigines vartojimo išlaidas tiriamuoju laikotarpiu, t. y. statistinėmis išlaidomis, kurios yra tikėtino pobūdžio.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas L. D. V. pagal BK 189¹ str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Ritos Čivinskaitės apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Algerdas UrbšysTeisėjai Viktoras PreikšasValdas Vitunskas