- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-24
- Bylos Nr.
- 2S-1442-553/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01316-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- I. S., A. S.
- Atsakovas
- S. S., D. S., M. K., G. K., I. S. K., VĮ Registrų centro
- Kategorijos
- 106.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 117.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių (apeliančių) I. S. ir A. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-05-05 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2019-494/2014 išnagrinėjus ieškinio priėmimo klausimą civilinėje byloje pagal ieškovių I. S. ir A. S. ieškinį atsakovams S. S., D. S., M. K., G. K., M. K., I. S. K., VĮ Registrų centro Vilniaus filialui dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais, pirkėjo teisių perkėlimo, administracinio akto pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovės kreipėsi į teismą su reikalavimais:
1) pripažinti apsimestiniu sandoriu, dalyje dėl pirkėjo; 2006-02-13 pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 4-748) dėl 0,0600 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini);
2) pripažinus apsimestiniu sandoriu dalyje dėl pirkėjo 2006-02-13 pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 4-748), 0,0600 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pripažinti I. S., mirusio (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe;
3) pripažinti apsimestiniu sandoriu dalyje dėl savininko 2014-01-31 Deklaracijos apie statybos užbaigtumą/paskirties pakeitimą Nr.1 priedą – kadastrinius duomenis: pastato (duomenys neskelbtini) bei pagalbinio pastato (duomenys neskelbtini);
4) pripažinus apsimestiniu sandoriu dalyje dėl savininko 2014-01-31 Deklaracijos apie statybos užbaigtumą/paskirties pakeitimą Nr.1 priedą – kadastrinius duomenis: pastato (duomenys neskelbtini) bei pagalbinio pastato (duomenys neskelbtini), įpareigoti VĮ Registro centro Vilniaus filialą 2013-12-20 deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr.1 priedą – kadastriniuose duomenyse grafoje „savininkas“ įrašyti I. S., mirusio (duomenys neskelbtini), duomenis;
5) pripažinti 2014-02-26 Žemės sklypo ir statinių pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio reg. Nr. 4-629) sandoriu, prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms (niekiniu), ir taikyti dvišalę restituciją.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014-05-05 nutartimi nutarė nustatyti ieškovėms terminą ieškinio trūkumams pašalinti. Teismas nustatė, kad ieškovės ginčija du sandorius – pirkim-pardavimo sutartis, tačiau ieškinyje nenurodė ir į bylą neįtraukė sandorius patvirtinusių notarų (atitinkamai pateiktini procesinių dokumentų egzemplioriai). Ieškovės, ginčydamos 2014-02-26 Žemės sklypo ir statinių pirkimo-pardavimo sutartį, ieškinio dalyke nieko nepasisakė apie sandoriu įgyto nekilnojamojo turto pirkėjų M. K., I. S. K. sąžiningumą/nesąžiningumą, be to, apie jų atžvilgiu taikytiną restituciją nepasisakė ieškinio dalyke. Nurodyta ieškinio sumą 91 000 Lt, tačiau yra ginčijamas ir kitas sandoris – 2006-02-13 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, žemės sklypo vidutinė rinkos vertė nurodyta ieškovių pridėtame VĮ Registrų centro išraše bei reiškiami kiti reikalavimai, todėl ieškinio suma yra tikslintina, atitinkamai apmokant žyminį mokestį už kiekvieną reiškiamą reikalavimą. Ieškovės nepridėjo I. S. mirties liudijimo, I. S. ir I. S. santuokos, ištuokos liudijimo, ieškovės A. S. gimimo liudijimo (su vertimais į valstybinę kalbą); nepridėti duomenys ar ieškinyje nurodytas paimtas kreditas yra padengtas ir kada, kas jį padengė. Ieškinio antrame lape nurodoma apie S. S. jam pačiam sau išduotą 2006-02-21 įgaliojimą. Iš ieškinio nėra aišku, kada ir iš kur ieškovė I. S. sužinojo apie surastą norimą įsigyti ginčo žemės sklypą. Ieškovai ginčija 2014-01-31 Deklaracijos apie ginčo turtą statybos užbaigtumą/paskirties pakeitimą Nr.1 priedą – kadastrinius duomenis, tačiau nesukonkretina ir nenurodo, kieno parengtus (atitinkamai svarstytina, ar ginčijamus duomenis parengusi institucija neturėtų būti įtraukta į bylą, nurodant jos procesinę padėtį). Nėra aišku, koks yra ieškovių suinteresuotumas ginčijant sandorius, sudarytus po I. S., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties, kai ieškovės I. S. ir I. S. santuoka nutraukta dar 2008-04-13 (nieko apie tai nepasisakyta). Prie ieškinio nėra pridėta oficialių rašytinių duomenų, patvirtinančių, kad iki I. S. mirties namas buvo visiškai įrengtas ir tinkamas gyventi. Prašoma pripažinti sandorius apsimestiniais dalyje dėl pirkėjo, bet ką laikyti tikruoju pirkėju nenurodoma.
Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu ieškovės (apeliantės) I. S. ir A. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-05 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti ieškinį nagrinėjimui. Nurodo, kad:
1. Teismas pažeidė procesines teisės normas. Pagal žymą ieškinyje teismas ieškinį gavo 2014-04-22, terminas išspręsti ieškinio priėmimo klausimo baigėsi 2014-05-02, tačiau nutartis priimta 2014-05-05.
2. Teismas nurodė ieškinio trūkumus pažeisdamas civilinio proceso dispozityvumo principą. Kokie asmenys dalyvauja byloje, sprendžia ieškovas, o ne teismas, jeigu tai nėra įstatyme numatytas privalomas dalyvavimas. Notaras šioje byloje neturi teisinio suinteresuotumo, todėl jis gali būti kviečias tik kaip liudytojas. Teismas klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų turi spręsti ne ieškinio priėmimo stadijoje, o parengiamojo posėdžio metu.
3. Teismas sprendė, kad ieškovės nepasisakė dėl atsakovų M. K. ir I. S. K. sąžiningumo/nesąžiningumo. Ginčo turtą šie atsakovai nėra perleidę tretiesiems asmenims (jų sąžiningumas yra svarbus), ieškovės ir velionis nebuvo ginčijamo sandorio šalimi. Teismui vilkinant priimti ieškinį ir dėl to netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, minėti atsakovai ginčo turtą perleis tretiesiems asmenims ir restitucija nebus galima.
4. Byloje prašoma pripažinti negaliojančiais kelis sandorius dėl to paties turto perleidimo, todėl turi būti laikoma, kad reiškiamas vienas reikalavimas. Teismas neteisingai suprato Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 85 straipsnio 3 dalį. Ieškovės galėjo nurodyti mažesnę ieškinio sumą ir sumokėti žymiai mažesnį žyminį mokestį vertindamos 2006-02-13 sandorį, tačiau pasirinko didesnį žyminį mokestį. Teismas ignoravo CPK 85 straipsnio 2 dalies imperatyvią nuostatą.
5. Kaip ieškinio trūkumą įvardindamas kartu su ieškiniu nepateiktus (tačiau privalomus pateikti) I. S. mirties liudijimą, I. S. ir I. S. santuokos, ištuokos liudijimus, ieškovės A. S. gimimo liudijimą, teismas atkreipė dėmesį, tačiau tiesiogiai neįvardijo, kad paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą ieškovei I. S. galimai išduotas neteisėtai, tačiau dėl to šioje byloje nėra keliamas ir spręstinas joks reikalavimas, taigi teismas peržengė ieškinio ribas.
6. Teismas galimai yra šališkas ieškovių atžvilgiu, nes ieškinio pagrindą interpretuoja savaip pažymėdamas apie S. I. jam pačiam išduotą įgaliojimą.
7. Teismas priėmimo stadijoje sprendžia klausimus, kuriuos reikia išspręsti baigus įrodymų tyrimą ir bylos nagrinėjimą iš esmės.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių ieškovių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų ieškinio trūkumų. Apeliantės (ieškovės) nesutinka su pirmosios instancijos teismo jų pateiktam ieškiniui nustatytais trūkumais, kadangi, jų nuomone, teismo nustatyti trūkumai nesudarė kliūčių priimti ieškinį ir vėliau (pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje) šiuo trūkumus pašalinti geranoriškai kooperuojantis šalims ir teismui. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nesutinka su minėta apeliančių pozicija dėl žemiau nurodytų argumentų.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos30 straipsnis garantuoja visiems asmenims teisę į teisminę gynybą, o CPK5 straipsnis taip pat numato kiekvieno suinteresuoto asmens teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šiose normose įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinę tvarką nustato specialieji įstatymai – CPK ir kiti įstatymai, o kiekvienam į teismą besikreipiančiam asmeniui ši tvarka yra privaloma. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio aiškintis, ar objektyviai egzistuoja asmens teisės kreiptis į teismą prielaidos ir tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygos. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad ieškinio priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar ją įgyvendina, laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos
Apeliantės teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, nes pagal žymą ieškinyje teismas ieškinį gavo 2014-04-22, terminas išspręsti ieškinio priėmimo klausimo baigėsi 2014-05-02, tačiau nutartis priimta 2014-05-05. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad apeliančių ieškinys pirmosios instancijos teisme buvo gautas (užregistruotas) 2014-04-22 (b. l. 3), ieškinyje pareikštas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl ieškinio priėmimo klausimas turėjo būti išspręstas per 3 darbo dienas, t. y. iki 2014-04-25 (CPK 137 straipsnio 3 dalis, 147 straipsnio 1 dalis). Ta aplinkybė, kad skundžiama nutartis, kuria buvo nustatyti apeliančių ieškinio trūkumai, buvo priimta 2014-05-05, sudarytų tik formalų pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį, ką įstatymas draudžia daryti (CPK 328. 338 straipsniai).
Kitas atskirojo skundo argumentas yra tai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė ieškinio trūkumus pažeisdamas civilinio proceso dispozityvumo principą, nes kokie asmenys dalyvauja byloje, sprendžia ieškovas, o ne teismas, jeigu tai nėra įstatyme numatytas privalomas dalyvavimas, o notaras šioje byloje neturi teisinio suinteresuotumo, todėl jis gali būti kviečias tik kaip liudytojas. Atmesdamas kaip nepagrįstą minėtą atskirojo skundo argumentą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokio pobūdžio bylose, kai ginčijami notaro patvirtinti nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai (šiuo atveju vieną sandorį prašoma pripažinti apsimestiniu dalyje dėl pirkėjo, o kitą – prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms), gali kilti klausimas dėl notaro atsakomybės, todėl nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčijamus sandorius patvirtinę notarai yra įtrauktini į bylos nagrinėjimą (šiuo atveju kaip tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis)). Pažymėtina, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialinio teisinio santykio subjektai, tačiau jie gali būti susiję materialiniais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, kad išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo, ir gali būti įtraukiami į prasidėjusį procesą ne tik savo pačių iniciatyva, bet ir kitų dalyvaujančių asmenų ar teismo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-06-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2005; 2009-05-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-161/2009; ir kt.). Įstatymo draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis), šis įstatymo imperatyvas sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą, nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra konstatuojamas tada, kai teismas ,,nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų“.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškinio pareiškimo turinio ir formos trūkumai (esant netinkamai suformuluotam ieškinio dalykui ir/ar pagrindui) tam tikrais atvejais kliudo teismui nuspręsti, ar CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos teisės kreiptis į teismą prielaidos ar šios teisės įgyvendinimo sąlygos konkrečiu atveju išties egzistuoja, t. y. ar ieškovo pareikštas reikalavimas apskritai nagrinėtinas teisme, ar teismingas konkrečiam teismui, ir t. t. Ieškinio elementai (ieškinio dalykas ir pagrindas) turi esminę reikšmę sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą. Jei su ieškinio dalyku ir/ar pagrindu susiję trūkumų šalinimo klausimai būtų sprendžiami po ieškinio priėmimo (tai būtinai turėtų daryti teismas savo iniciatyva), neabejotinai būtų pažeisti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai (CPK 7 straipsnis) ir nebetektų prasmės procesinių dokumentų trūkumų ištaisymo normos. Tokiu būdu prasidėtų proceso vilkinimas, kas reikštų ieškovo netinkamą naudojimąsi jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis, o ieškovas, kaip byloje dalyvaujantis asmuo, privalo rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti įrodymus, argumentus (CPK 7 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus ieškinyje turi būti nurodomas faktinis ieškinio pagrindas, t. y. aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą bei įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismo apeliančių ieškiniui nustatyti trūkumai dėl to, kad 1) jos ieškinyje nepasisakė dėl atsakovų M. K. ir I. S. K. sąžiningumo/nesąžiningumo, 2) ieškinio dalyke nepasisakė dėl minėtų atsakovų atžvilgiu taikytinos restitucijos, 3) nepasisakė dėl to, kada ir iš kur ieškovė I. S. sužinojo apie surastą norimą įsigyti ginčo žemės sklypą, 4) nesukonkretino ir nenurodė, kas parengė kadastrinius duomenis, kurie nurodyti ieškovių ginčijamame 2014-01-31 deklaracijoje apie ginčo turtą statybos užbaigtumą/paskirties pakeitimą Nr.1 priede, 5) nepaaiškino, koks yra ieškovių suinteresuotumas ginčijant sandorius, sudarytus po I. S. mirties, kai ieškovės I. S. ir I. S. santuoka nutraukta dar 2008-04-13, 6) ieškovės nepateikė oficialių rašytinių duomenų, patvirtinančių, kad iki I. S. mirties namas buvo visiškai įrengtas ir tinkamas gyventi, ir yra aplinkybės, kurios sudaro apeliančių ieškinio faktinį pagrindą. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas paprašė ieškovių išdėstyti visas joms žinomas su ginčo dalyku susijusias aplinkybes, t. y. patikslinti ieškinio faktinį pagrindą, ir tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti.
Pirmosios instancijos teismo taip pat pagrįstai nustatė trūkumą dėl to, kad ieškovės nepridėjo I. S. mirties liudijimo, I. S. ir I. S. santuokos, ištuokos liudijimo, ieškovės A. S. gimimo liudijimo (su vertimais į valstybinę kalbą), nes šių įrodymų trūksta tam, kad pagrįsti ieškinyje apeliančių išdėstytas faktines bylos aplinkybes.
Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamos nutarties argumentu, kad ieškiniu prašoma pripažinti sandorius apsimestiniais dalyje dėl pirkėjo, bet ką laikyti tikruoju pirkėju nenurodoma. Ieškinio antras reikalavimas suformuluotas taip: pripažinus apsimestiniu sandoriu dalyje dėl pirkėjo 2006-02-13 pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 4-748), 0,0600 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pripažinti I. S., mirusio (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad toks ieškinio reikalavimas yra ydingas, nes jeigu ieškiniu siekiama pripažinti, kad sandorį sudarė ne tas pirkėjas, kuris nurodytas pirkimo-pardavimo sutartyje, tai reikalavime ir turi būti aiškiai suformuluota, kurį asmenį prašoma teismo pripažinti tikruoju pirkėju (sandorio šalimi, kuriai atitenka visos iš šio sandorio kylančios teisės (be kita ko, teisė į nuosavybę) ir pareigos).
Dėl atskirojo skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas galimai yra šališkas ieškovių atžvilgiu, nes ieškinio pagrindą interpretuoja savaip pažymėdamas apie S. I. jam pačiam išduotą įgaliojimą, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad procesinį dokumentą teikiantis asmuo turi surašyti jį aiškiai ir nepateiki klaidinančių duomenų. Ieškinyje apeliantės nurodė, kad „2006 metų vasario 21 d. S. S. <...> įgaliojimu <...> pavedė „Velioniui S. S. atstovauti VĮ Registrų centre <...>“ (b. l. 4). Susipažinus su ieškinio priedais, t. y. minėtu 2006-02-21 įgaliojimu (b. l. 29), matyti, kad šį įgaliojimą S. S. išdavė I. I., o ne sau pačiam.
Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiekvienas iš apeliančių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatytų jų ieškinio trūkumų pavieniui nesudaryto pagrindo išspręsti šio ieškinio priėmimo klausimą nustatant terminą ieškinio pareiškimo trūkumams pašalinti, tačiau visi kartu šie trūkumai patvirtina skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliantės, siekdamos operatyvios ir efektyvios jų pažeistų teisių gynybos (t. y. ieškinio priėmimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo išsprendimo), turėjo ne teikti atskirąjį skundą (kurio nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme dažniausiai užtrunka apie 3 mėnesius), o šalinti pirmosios instancijos teismo nustatytus trūkumus pateikiant teismo reikalaujamą informaciją ir įrodymus arba nurodant priežastis, kodėl tokios informacijos ir (ar) įrodymų apeliantės (ieškovės) negali pateikti.
Apeliantės atskirajame skunde pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamoje byloje prašoma pripažinti negaliojančiais kelis sandorius dėl to paties turto perleidimo, todėl turi būti laikoma, kad reiškiamas vienas reikalavimas. Pagal CPK 85 straipsnio 3 dalį, kai byloje prašoma pripažinti negaliojančiais kelis sandorius dėl to paties turto perleidimo, laikoma, kad reiškiamas vienas reikalavimas, ir ieškinio suma nustatoma CPK 85 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytu būdu, t. y. pagal atsakovo grąžintinas sumas arba atsakovo grąžintino turto rinkos vertę, jeigu pripažinus sandorį negaliojančiu būtų taikoma restitucija. Taigi skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovėms nustatė trūkumą patikslinti ieškinio sumą, atitinkamai apmokant žyminį mokestį už kiekvieną reiškiamą reikalavimą. Tačiau minėtas nepagrįstai skundžiama nutartimi nustatytas ieškinio trūkumas nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį ir priimti ieškinį, kaip to prašo apeliantės.
Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.
Atskirojo skundo nagrinėjimo metu yra pasibaigęs apylinkės teismo nustatytas terminas pašalinti ieškinio trūkumams, todėl nustatytinas kitas procesinis terminas pašalinti teismo nustatytus trūkumus, išskyrus reikalavimą patikslinti ieškinio sumą, atitinkamai apmokant žyminį mokestį už kiekvieną reiškiamą reikalavimą (CPK 115 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-05-05 nutartį palikti nepakeistą.
Nustatyti ieškovėms I. S. ir A. S. terminą iki 2014-08-11 pašalinti ieškinio trūkumus, nurodytus Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-05-05 nutartyje, išskyrus reikalavimą patikslinti ieškinio sumą, atitinkamai apmokant žyminį mokestį už kiekvieną reiškiamą reikalavimą.