Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. F. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme ketveriems metams ir šešiems mėnesiams bei pagal Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimo bausme vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas ketveriems metams ir šešiems mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2009 m. vasario 10 d.

Iš V. F. nukentėjusiajai N. B. priteistas 5460 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

V. F. nuteistas už tai, kad 2008 m. kovo 16 d., A. L. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdos mieste, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilus tarpusavio konfliktui su I. B. , sudavė pastarajam ne mažiau kaip vieną smūgį į pilvą, dėl ko plyšo plonosios žarnos pasaitas ir pilvinės aortos užpakalinė siena, išsivystė ūmus vidinis nukraujavimas, sukėlęs sunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl šių sužalojimų I. B. 2008 m. kovo 16 d. vakare mirė. Taip dėl neatsargumo V. F. atėmė gyvybę I. B. .

Apelianto manymu, aptartos aplinkybės rodo, kad V. F. paskirta mažesnė bausmė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis neatitinka baudžiamajame įstatyme numatyto teisingos bausmės reikalavimo, todėl jam turi būti paskirta didesnė bausmė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Šioje byloje nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad I. B. mirė nuo to, kad nuteistasis sudavė pastarajam ne mažiau kaip vieną smūgį į pilvą, dėl ko plyšo plonosios žarnos pasaitas ir pilvinės aortos užpakalinė siena, išsivystė ūmus vidinis nukraujavimas, sukėlęs mirtį. Tačiau pirmosios instancijos teismas tokį nuteistojo veiksmą vertino kaip tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą ir kaip gyvybės atėmimą dėl neatsargumo.

Tokį kvalifikavimą pirmosios instancijos teismas pagrindė nurodydamas, kad tyčinė kaltė, galima esant ne atsitiktiniam, o būtinajam priežastiniam ryšiui tarp veikos ir kilusių padarinių. Būtinajam priežastiniam ryšiui, kaip nurodyta nuosprendyje, būdinga tai, kad veika paprastai ar pakankamai dažnai sukelia tokius iš anksto numanomus padarinius kaip nukentėjusiojo mirtis. O vieno smūgio ranka į pilvą sudavimas į pilvą normalaus išsivystymo žmogui paprastai nesukelia gyvybės praradimo, o tik skirtingo laipsnio sveikatos sutrikdymus. Gyvybės atėmimas nėra dėsninga smūgio ranka į pilvą pasekmė. Pasak pirmosios instancijos teismo, nuteistojo kaltė dėl nukentėjusiojo mirties pasireiškė netiesioginės tyčios forma, nes jis nesuprato, kad jo smūgis pavojingas nukentėjusiojo gyvybei, nors turėjo ir galėjo numatyti tokias pasekmes, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis buvo vyresnis ir fiziškai smulkesnis už kaltininką. Pirmosios instancijos teismas tokį veikos kvalifikavimą pagrindė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika (baudžiamoji byla Nr. 2K-354/2007).

Nurodytoje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų Bylų skyriaus teisėjų kolegija iš tikro pasisakė, jog „vieno smūgio ranka sudavimas į veido sritį suaugusiam normalaus išsivystymo žmogui nesukelia gyvybės praradimo. Vieno smūgio ranka į skruostą sudavimas paprastai sukelia skirtingo laipsnio sveikatos sutrikdymus. Gyvybės atėmimas nėra dėsninga vieno smūgio ranka sudavimo pasekmė. Tokie padariniai kaip gyvybės atėmimas sąlygojami ne vien suduoto smūgio, bet ir papildomų priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo sveikatos stoviu, jo gydymo kokybe. Ir šioje byloje suduotas smūgis iš karto neprivedė prie nukentėjusiosios mirties.“ Tačiau situacija minėtoje byloje kasacinėje byloje ir šioje byloje skiriasi. Byloje Nr. 2K-354/2007 nustatyta, kad tik po dienos nukentėjusioji buvo paguldyta į ligoninę, jai padarytos dvi operacijos, kurios, pasak gydytojų, buvo sėkmingos, o mirtis įvyko tik ketvirtą dieną po veikos padarymo dėl širdies sustojimo.

Tuo tarpu I. B. po V. F. suduoto smūgio į pilvą mirė tą pačią dieną, t. y. 2008 m. kovo 16 d. vakare (b. l. 18, t. 1). Jis prieš mirtį net nebuvo pristatytas medikams ir jokios gydymo klaidos ar komplikacijos įtakos jo mirčiai negalėjo turėti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 punkte nurodyta, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Šioje byloje nustatyta, kad V. F. nukentėjusiajam sudavė labai stiprų smūgį. Tai matyti iš jo paties parodymų. Štai 2008 m. lapkričio 27 d. jis parodė: „smūgį tikrai sudaviau su didele jėga, nes esu fiziškai stiprus. Nuo mano smūgio I. B. nugriuvo“ (b. l. 101, t. 2). Tuos parodymus jis patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu (b. l. 143, t. 2). Žmogaus pilve išsidėstę taip pat labai jautrūs pažeidimams ir gyvybiškai svarbūs organai, kurių pažeidimas gali sukelti mirtį ir teismų praktika ne visada yra tokia, kaip skundžiamame nuosprendyje cituotoje byloje Nr. 2K-354/2007. Štai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija kasacinėje nutartyje Nr. 2K-92/1998 atmetė nuteistojo A. P. ir jo gynėjo skundus. A. P. buvo nuteistas pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 104 straipsnį už tai, kad 1995-05-08 tarpusavio ginčo su nukentėjusiuoju metu tyčia smogė sulenktos kojos keliu nukentėjusiajam į pilvo sritį, dėl ko plyšo plonoji žarna ir nuo padarytos uždaros pilvo traumos su plonosios (klubinės) žarnos plyšimu 1995-06-03 nukentėjusysis S. V. mirė. Atmesdama kasacinius skundus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pasisakė, jog nors nuteistojo tyčia pasekmių atžvilgiu buvo neapibrėžta, jis privalo atsakyti už kilusias pasekmes – tyčinį nužudymą.

Situacija nagrinėjamoje byloje labai panaši – nukentėjusysis sužalotas suduodant taip pat 1 smūgį į pilvo sritį, tik vienu atveju (kasacinėje byloje minimu atveju) smūgis suduotas sulenktos kojos keliu, o V. F. sudavė smūgį kumščiu. Tačiau tų smūgių pasekmės gana panašios – S. V. plyšo plonoji žarna, o I. B. - plonosios žarnos pasaitas ir pilvinės aortos užpakalinė siena, taigi ir smūgių stiprumas turėjo būti gana panašus. Nors V. F. sudavė tokį smūgį kumščiu, atsižvelgiant į jau minėtus duomenis apie to smūgio stiprumą, nuo kurio nukentėjusysis net nugriuvo, nėra pagrindo manyti, kad V. F. mažiau negu kitoje byloje nuteistas A. P. suvokė galimas tokio smurto veiksmo pasekmes. Pažymėtina ir tai, kad nei teisinėje literatūroje, nei teismų praktikoje nėra pateiktos aiškios ir metodiškai pagrįstos galimų pasekmių po tam tikro poveikio nukentėjusių asmenų kūnams ribos. Todėl teiginys, kad nuo 1 smūgio ranka į pilvą suaugusiam normalaus išsivystymo žmogui mirtis paprastai nekyla, yra subjektyvus, abejotinas ir per daug kategoriškas. Su tokiu teiginiu nesutinkant galima pateikti daug įvairių argumentų. Pavyzdžiui, kodėl dėsninga, kad gyvybės praradimo nesukelia į pilvo sritį ranka suduotas būtent vienas, o ne du ar daugiau smūgių ranka, ypač jeigu tie keli smūgiai ne tokie stiprūs kaip vienas stiprus suduotas smūgis. Taip pat neaišku, kodėl smūgio sudavimo ranka reikšmė taip sumenkinama palyginant tai su smūgio sudavimu kokiu nors kietu daiktu. Pažymėtina, kad teisminėje praktikoje bylose dėl gyvybės atėmimo, nustatant mirties priežastį specialistų ir ekspertizių išvadose labai dažnai kaip tik ir būna nurodoma, kad mirtį sukėlęs sužalojimas buvo padaryta suduodant smūgį kietu, buku, turinčiu ribotą paviršių daiktu. Tai gali būti ir bet koks buityje naudojamas daiktas, ir net specialus nusikaltimo įrankis, tačiau dažniausiai ekspertai patvirtina ir smūgio ranka, konkrečiai – kumščiu, sudavimo galimybę, taigi, kumščio panaudojimas dažnai nėra mažiau pavojingas negu smūgio sudavimas kokiu nors kietu buku daiktu. Pagaliau neaišku, kodėl vieno smūgio ranka į veidą sudavimo pasekme gyvybės atėmimas turi būti laikoma nedėsninga, o sunkus sveikatos sutrikdymas jau laikomas dėsninga pasekme.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (kasacinės bylos Nr. 2K-469/2007, 2K-481/2006, 2K-675/2006 ir kt.). Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-27/2009 atmetė nuteistojo V. L. kasacinį skundą. V. L. nuteistas už tai, kad tyčia sudavė V. I. ne mažiau kaip du smūgius į veidą, dėl to nukentėjusysis V. I. griuvo ir trenkėsi į sieną, patyrė galvos sumušimą, pasireiškusį hematoma po kietuoju smegenų dangalu kairiame pusrutulyje. Nuo šių sužalojimų V. I. 2007 m. kovo 8 d. ligoninėje mirė. Nuteistasis prašė jo veiką perkvalifikuoti į gyvybės atėmimą dėl neatsargumo. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija nurodė, kad neatsargumo nuteistojo veikoje nekonstatuota. Nors kaltininkas nenorėjo atimti gyvybės nukentėjusiajam, tačiau pasirinko tokį veikimo būdą – smūgį į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, todėl sunkių padarinių kilimo tikimybė buvo akivaizdi.

Tokia tikimybė turėjo būti akivaizdi ir nuteistajam V. F. . Jau minėtas jo suduoto smūgio stiprumas, žymiai menkesnis nukentėjusiojo sudėjimas, smūgio sudavimo vieta – pilvas, kur yra nemaža gyvybiškai svarbių žmogaus kūno organų yra tie faktoriai, kurie leidžia teigti, kad suaugęs ir protiškai išsivystęs V. F. taip pat suprato, kad viena iš jo galimo veiksmo pasekmių yra gyvybės atėmimas. Nors nuteistasis ir nenorėjo atimti gyvybės, apie ką teisingai pasisakė pirmosios instancijos teismas, savo tyčiniais veiksmais – stipriu smūgiu į pilvą, sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Todėl jis turi atsakyti už tas pasekmes, kurias sukėlė veikdamas neapibrėžta, nekonkretizuota tyčia. Todėl jo veika perkvalifikuotina iš Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalies ir 132 straipsnio 1 dalies į Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį. Tai padarytina pakeičiant nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Veika, už kurios padarymą kaltininkas pripažįstamas kaltu, aprašoma šitaip: „V. F. 2008 m. kovo 16 d., A. L. bute, esančiame Klaipėdos mieste Šiaulių gatvėje 3–2, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilus tarpusavio konfliktui su I. B. , sudavė pastarajam ne mažiau kaip vieną smūgį į pilvą, dėl ko plyšo plonosios žarnos pasaitas ir pilvinės aortos užpakalinė siena, išsivystė ūmus vidinis nukraujavimas, sukėlęs sunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl šių sužalojimų I. B. 2008 m. kovo 16 d. vakare mirė. Taip V. F. tyčia nužudė I. B. “.

Tuo prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Šio skundo dalis kuria prašoma inkriminuoti sudavus ne mažiau kaip devynis smūgius į galvą ir padarius nukentėjusiam poodines kraujosruvas, odos nubrozdinimus, muštines žaizdas smūgių sudavimo vietose, netenkinamas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad neįrodyta, jog šiuos smūgius nukentėjusiajam sudavė nuteistasis. Iš pirmosios instancijos teisme duotų teisės medicinos eksperto paaiškinimo matyti, kad didžioji dalis šių sužalojimų (nubrozdinimai, sužalojimai kaktoje, veide) galėjo gautis nukentėjusiajam griūnant (b. l. 187, t. 2). Liudytojas A. L. teisme neapklaustas. Iš liudytojos S. V. parodymų matyti, kad tai daryti nėra prasmės, nes šis liudytojas, jos tėvas, nesiorientuoja, net jos pačios neatpažįsta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šios liudytojos parodymais ir atlikinėti tyrimus apie liudytojo A. L. sveikatos būklę bei galėjimą duoti parodymus. Jokie kiti įrodymai nepatvirtina, kad būtent V. F. padarė sužalojimus nukentėjusiojo veide, kurie negalėjo gautis pastarajam griūnant. Todėl sužalojimų nukentėjusiojo veide padarymas nuteistajam neinkriminuojamas.

Prokuroras apeliaciniame skunde teisingai kritikuoja pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Klaipėdos apygardos teismas nepagrįstai pripažino, kad V. F. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi bei visiškai pripažįsta civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos. Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pažymėtina, kad norint pripažinti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, reikia nustatyti ir kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Teismų praktikoje laikoma, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių, objektyvių, turinčių juridinę reikšmę asmens padarytos veikos kvalifikavimui bylos aplinkybių pripažinimas, duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui teisingus parodymus. Be to, parodymai turi būti duodami savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė objektyviai įvertinama pagal bylos duomenų visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, žalos nukentėjusiajam atlyginimą ir pan.).

V. F. ikiteisminio tyrimo metu neigė nužudęs I. B. . Prisipažinimą parašė tik 2008 m. lapkričio 27 d., nuo įvykio praėjus daugiau nei pusei metų (b. l. 100, t. 2). Tą pačią dieną vykusios apklausos metu nuteistasis parodė, kad ankščiau savo kaltę neigė, nes manė, kad byloje trūks jo kaltę patvirtinančių įrodymų, o įvykio liudytojai nieko nepapasakos (b. l. 105, t. 2). Pirmosios instancijos teisme V. F. taip pat patvirtino, kad prisipažino tik tada, kai sužinojo liudytojos V. V. parodymus (b. l. 143, t. 2). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, toks nuteistojo prisipažinimas negali būti laikomas kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes nuteistasis savo kaltę neigė, klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus, o teisingus parodymus davė ne savo noru, o dėl byloje surinktų įrodymų.

Vertinant kitą Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą aplinkybę (kaltininkas nuoširdžiai gailisi nusikaltęs), atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuteistasis savo elgesio nevertino kritiškai, po nusikaltimo slėpė nukentėjusiojo kūną, stengėsi išvengti baudžiamosios atsakomybės, neatlygino nukentėjusiesiems padarytos turtinės bei neturtinės žalos. Toks V. F. elgesys taip pat negali būti laikomas baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kuri numatyta Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, šalinant iš jo Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Klaipėdos apygardos teismas nepagrįstai nustatė ir kitą V. F. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad kaltininkas visiškai pripažįsta civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pagal baudžiamąjį įstatymą kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma tai, kad jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taigi įstatymas šiuo atveju reikalauja atlyginti ar pašalinti visą nusikaltimu padarytą žalą. Kita vertus, BK 59 straipsnio 2 dalis nedraudžia teismui pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tais atvejais, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos, tačiau ir tokiais atvejais teismų praktikoje nurodoma, kad turi būti atlyginta žymi žalos dalis. Nagrinėjamoje byloje duomenų, kad V. F. būtų atlyginęs bent dalį turtinės ir neturtinės žalos nėra. Vien tik civilinio ieškinio pripažinimas dėl turtinės ir neturtinės žalos negali būti laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Todėl iš nuosprendžio šalintina ir kita atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad kaltininkas visiškai pripažįsta civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos.

Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies sankcija tyčinį nužudymą padariusiam asmeniui numato laisvės atėmimo bausmę nuo 7 iki 15 metų. V. F. padarytas smurtinio pobūdžio nusikaltimas yra labai sunkus ir itin pavojingas, sukėlęs nepataisomas pasekmes. V. F. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kas pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo nustatytos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės naikintinos ir nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nelieka. Skiriant bausmę atsižvelgiama ir į tai, kad nuteistasis yra recidyvistas, keturis kartus atliko laisvės atėmimo bausmę, paskutinį kartą iš laisvės atėmimo vietos paleistas 2007 m. balandžio 6 d., nedirbo ir, nepraėjus nei metams, vėl padarė tyčinį nusikaltimą. Tai rodo, kad paskirtos bausmės nedaro įtakos susiformavusiems nuteistojo elgesio įpročiams, jis nelinkęs laikytis įstatymų. Šios aplinkybės sąlygoja griežtos laisvės atėmimo bausmės paskyrimą. Kita vertus, skiriant bausmę, reikšminga aplinkybe laikoma tai, kad nusikaltimas padarytas veikiant netiesiogine tyčia, kas rodo mažesnį veikos pavojingumo laipsnį. Įvertinus visumą šių aplinkybių, nuteistajam skirtina sankcijos vidurkiui lygi bausmė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu

nusprendžia:

V. F. veiką iš Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalies ir 132 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį ir nuteisti jį laisvės atėmimo bausme vienuolikai metų.

Panaikinti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes – tai kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei visiškai pripažįsta civilinį ieškinį.

Likusios nuosprendžio dalies nekeisti.