Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. S. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutarimo, kuriuo A. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 str. 2 d. ir nubaustas 100 Lt bauda, pripažintas kaltu pagal ATPK 130 str. 1 d. ir nubaustas 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams, vadovaujantis ATPK 33 str., paskirtos nuobaudos subendrintos ir A. S. paskirta galutinė subendrinta administracinė nuobauda – 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nubaustas už tai, kad 2014 m. balandžio 6 d., apie 1 val., Mažeikių r., (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę „Peugeot 406“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atitinkamai nepasirinko greičio, nesuvaldė transporto priemonės, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į dviejų gyvenamųjų namų tvoras ir elektros skydinę, kurias apgadino, iš eismo įvykio vietos nepranešęs policijai pasišalino, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 9, 133, 234 punktų reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmiausia pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjas ar teisėjų kolegija, įvertinę bylos aplinkybes, nenusprendžia kitaip (ATPK 302¹⁰ str. 2 d.). Konkrečiu atveju administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjęs apylinkės teismas rašė teismo posėdžio protokolą, jame užfiksavo esminius bylos nagrinėjimo momentus, apklaustų asmenų parodymus teismo posėdyje, įrodymų tyrimą ir kt. Administracinio teisės pažeidimo byla, teismo posėdžio protokolas ir skundžiamas teismo nutarimas visete patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas savo procesinį sprendimą grindė tais įrodymais, kurie buvo surinkti ir ištirti teismo posėdyje, ir apeliantas nenurodė jokių kitų įrodymų, kurių būtų netyręs ir neįvertinęs apylinkės teismas. Iš bylos medžiagos matyti, kad apylinkės teismas, iš esmės, aiškinosi faktines A. S. inkriminuojamų pažeidimų aplinkybes – apklausė administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, liudytojus A. K., G. V., V. P. V., ištyrė kitus ikiteisminėje tyrimo stadijoje surinktus įrodymus ir tai užfiksavo teismo posėdžio protokole (35–39 b. l.). Skundžiamame nutarime pirmosios instancijos teismas išdėstė ir aptarė įrodymus, tarp jų A. S. parodymus ir paaiškinimus skirtingose proceso stadijose, kuriais grindė savo išvadas dėl apelianto kaltės, todėl skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kurias nurodė A. S. ar kiti liudytojai. Apeliantas savo skunde iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų buvusios žinomos apylinkės teismui, neįvardijo įrodymų, kurie nebūtų ištirti, skundžiamo nutarimo turinys A. S. yra žinomas, todėl dar sykį detaliai dėstyti byloje surinktus įrodymus šioje nutartyje nėra būtinybės. Dėl to aukštesnės instancijos teismas patikrino skundžiamo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal jau esančią byloje medžiagą, vertindamas pirmosios instancijos teisme atliktą įrodymų tyrimą (ATPK 302¹¹ str. 1 d.).

Jau minėta, kad skundžiamu Mažeikių rajono apylinkės teismo nutarimu A. S. nubaustas pagal ATPK 127 str. 2 d. už tai, kad sukėlė eismo įvykį, nulėmusį kitiems asmenims priklausančio turto apgadinimą, ir už tai, kad pasišalino iš eismo įvykio, su kuriuo yra susijęs, vietos pažeisdamas Kelių eismo taisykles (toliau – ir KET). Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 11 d. reglamentuoja, kad eismo įvykis – įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Šiuo atveju iš apeliacinio skundo turinio aišku, kad A. S. iš esmės neneigia to, jog įvykio dieną vairavo savo automobilį, pripažįsta, kad nesuvaldė vairuojamo automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į kitiems asmenims (V. P. V., S. L.) priklausančias tvoras, AB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausantį kabelio skydą ir apgadino svetimą turtą. Apeliantas neneigia nei to, kad į eismo įvykio vietą policijos nekvietė, eismo įvyko schemos nebraižė ir iš eismo įvykio, su kuriuo buvo tiesiogiai susijęs, savo automobiliu pasitraukė. Tačiau savo veiksmams apeliantas teikia savitą įvertinimą, tvirtindamas, kad iš eismo įvykio pasišalino ne tyčia, nenorėdamas nuslėpti įvykio fakto, o dėl to, kad su nukentėjusiaisiais asmenimis, tiksliau tik su V. P. V. ir G. V., susitarė dėl žalos atlyginimo (pašalinimo), todėl nemanė esant būtinybei kviesti policiją, tuo labiau, kad apie ir kitiems asmenims (AB ,,(duomenys neskelbtini)“, S. L.) priklausančio turto sugadinimą sužinojo vėliau, apklausiamas policijoje. Tokias A. S. interpretacijas pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė siekiu išvengti atsakomybės dėl sukelto eismo įvykio ir atitinkamai dėl kilusių padarinių.

Tai, dėl kokių priežasčių apeliantas nesuvaldė automobilio ir nuvažiavo nuo kelio nekeičia šios bylos esmės ir nepaneigia ATPK 127 str. 2 d. numatyto teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad apeliantas automobilį vairavo nesaugiai, nepasirinko saugaus važiavimo greičio ir todėl atsitrenkė į kitus objektus. Apklausiamas teismo posėdyje A. S. tvirtino, kad jis su nukentėjusiais asmenimis susitarė dėl žalos atlyginimo (pašalinimo), todėl įvykio vietoje neliko, o be to, buvo labai sutrikęs ir išsigandęs. Atsakant į tokius apelianto argumentus pažymėtina, kad jis su visais asmenimis, kuriems dėl eismo įvykio buvo padaryta žala, dėl žalos atlyginimo/pašalinimo nesusitarė, priešingu atveju nukentėjusiems asmenims nebūtų pagrindo pranešti policijai apie įvykį, kuris įvyko apie 1 val. nakties, o policijai pranešta apie 7.20 val. Pasak apelianto, jis manė apgadinęs tik V. P. V. priklausančią tvorą, todėl kitų galimų nukentėjusiųjų neieškojo ir su jais nesitarė. Šiuo atveju būtina pažymėti, kad iš eismo įvykio vietos schemoje užfiksuotos A. S. vairuoto automobilio judėjimo krypties (15 b. l.) akivaizdu, kad pirmiausia pažeidėjo vairuojamas automobilis turėjo kontaktuoti su (duomenys neskelbtini) namo, kuriame gyvena S. L., kiemo tvora, o po to jau trenktis į (duomenys neskelbtini) namo, kuriame gyvena V. P. V. ir G. V., kiemo tvorą bei į AB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausantį kabelio skydą, esantį šalia tvoros. Įvertinus tai, kas paminėta, eismo įvykio vietoje užfiksuotus tvorų ir kabelio skydo sugadinimus, paties apelianto automobilio daugybinius žymius apgadinimus – sugadinti: priekinis dešinės pusės sparnas, priekinės dešinės pusės durys, dešinės pusės galinio vaizdo veidrodėlis, galinės dešinės pusės durys, galinis dešinės pusės sparnas, galinis bamperis, radiatoriaus grotelės, variklio dangtis, kairės pusės priekinis žibintas, kairės pusės priekinis sparnas, priekinis valstybinis numeris, galinės kairės pusės durys, galinis kairės pusės sparnas, išlaužtas galinis karės pusės ratas, galinis bamperis (8–10; 15 b. l.), daroma išvada, kad buvo pakankamai objektyvių aplinkybių, iš kurių A. S. turėjo ir galėjo suvokti savo padaryto teisės pažeidimo esmę ir galimų padarinių mąstą. A. S. nebuvo jokių kliūčių įvertinti savo priešingu teisei elgesiu padarytus padarinius, o nepavykus susisiekti su visais nukentėjusiaisiais, pranešti apie įvykį policijai. Tačiau pažeidėjas tikslingai rinkosi kitokį elgesio variantą, į S. L. namus net nebuvo užėjęs, nors buvo šalia, pastaroji sugadintą tvorą pamatė tik ryte (14 b. l.), su AB ,, (duomenys neskelbtini)“ atstovais taip pat nemėgino susisiekti, pats į policiją nepranešė ir, kaip nurodė liudytojas A. K., dar prašė į įvykio vietą atėjusių liudytoju nekviesti policijos. Apeliantas, ginčydamas savo tyčinių veiksmų pobūdį, tvirtino, kad po eismo įvykio buvo itin sutrikęs, susitrenkė galvą ir pan., tačiau tai jam netrukdė organizuoti jo apgadinto ir aiškiai savo eiga važiuoti negalinčio automobilio pašalinimą iš eismo įvykio vietos – naktį paskambino liudytojui A. K. ir paprašė padėti patraukti iš įvykio vietos automobilį. Šiuo atveju itin reikšminga liudytojo A. K. nurodyta aplinkybė, kad, kai jis atvyko į įvykio vietą, A. S. buvo vienas ir tik po to atėjo liudytojai ((duomenys neskelbtini)), kurių apeliantas prašė policijos nekviesti. Tai reiškia, kad A. S. nuo pradžių buvo nusprendęs pasitraukti iš eismo įvyko vietos, su kuria susijęs, nuslėpti įvykio faktą ir savo dalyvavimą jame, išvengti gresiančios atsakomybės. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojų ir policijos pareigūnų bendromis pastangomis buvo surastas iš eismo įvykio vietos nutemtas A. S. automobilis, kuris buvo paslėptas – pastatytas už ūkinio pastato (6 b. l.), policijos pareigūnai į A. S. namus nebuvo įleisti, todėl A. S. automobilis 2014 m. balandžio 6 d. 9.30 val. buvo priverstinai nuvežtas (7 b. l.), o apeliantas į policiją atvyko tik 2014 m. balandžio 6 d. 21 val.

Taigi A. S. žinojo, kad kelias yra duobėtas, todėl automobiliu turėjo važiuoti taip, kad nesukeltų pavojaus nei sau pačiam, nei kitiems, tačiau akivaizdu, jog pasirinko kitokį elgesio variantą. KET 9 p. numatyta bendroji eismo dalyvio pareiga laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, tačiau šių taisyklių apeliantas nepaisė ir dėl to kilo eismo įvykis. Būtent apelianto veiksmai yra priežastiniame ryšyje su kilusiu eismo įvykiu ir atsiradusiais padariniais (kitiems asmenims priklausančio turto apgadinimas), todėl A. S. pagrįstai patrauktas atsakomybėn ir nubaustas pagal ATPK 127 str. 2 d.

KET 234 p. reglamentuoja, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Aukštesnės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo teiginius, įvertinęs surinktus ir ištirtus įrodymus, dar sykį akcentuoja, kad A. S. policijai apie eismo įvykį nepranešė, visų nukentėjusių asmenų nesusirado ir net nemėgino ieškoti – V. P. V. ir G. V. patys atėjo į įvykio vietą, kai apeliantas jau buvo susitaręs su liudytoju A. K., kad šis padėtų patraukti iš įvykio vietos automobilį. Šios aplinkybės tik dar sykį patvirtina išvadą, kad A. S. iškart suprato sukėlęs eismo įvykį – apgadinęs kitiems asmenims priklausantį turtą, ėmėsi tikslinių veiksmų, kad nepasilikti eismo įvykio vietoje, nelaukti policijos, pasitraukti iš eismo įvykio vietos, su kuria yra tiesiogiai susijęs, nevykdyti kitų KET 231 p. numatytų pareigų. Visa tai rodo, jog apeliantas siekė nuslėpti savo dalyvavimą eismo įvykyje, išvengti gręsiančios atsakomybės, tačiau policijos pareigūnų ir liudytojų pastangomis buvo nustatytas ir identifikuotas. Nustatytos objektyviosios aplinkybės suponuoja išvadą, kad A. S. iš eismo įvykio pasitraukė tyčia, pažeisdamas KET reikalavimus, apie eismo įvykį ir kilusią situaciją policijai nepranešė, todėl apylinkės teismas pagrįstai jį patraukė administracinėn atsakomybėn ir pagal ATPK 130 str. 1 d., ir naikinti skundžiamą nutarimą šioje dalyje, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra teisinio pagrindo. Tai, kad įvykio metu apeliantas buvo blaivus, kaip tvirtina jis pats ir kiti liudytojai, neturi reikšmės konkrečiu atveju, nes girtumas A. S. ir nėra inkriminuotas.

Be kita ko, apeliantas skunde tvirtina, kad yra per griežtai nubaustas ir prašo neatimti jam teisės vairuoti transporto priemones. Pirmiausia pažymėtina, kad papildoma nuobauda – specialios teisės atėmimas, A. S. paskirta pagal ATPK 130 str. 1 d., kur nustatyta, jog „<...> pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles užtraukia baudą vairuotojams nuo 3000 Lt iki 4000 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 2 iki 5 metų <...>“. Pagal ATPK 30¹ str. mažesnės nei įstatymo numatyta administracinės nuobaudos skyrimas arba tokios nuobaudos neskyrimas galimas atsižvelgiant į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 str. 2 d., 31 str., bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Administracinė nuobauda gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant.

Nagrinėjamu atveju pripažįstama, kad A. S. padaryti administracinės teisės pažeidimai savo pobūdžiu yra šiurkštūs, jo sukeltas eismo įvykis nelaikytinas mažareikšmiu – labai apgadintas ne tik paties apelianto automobilis, bet ir kitiems trims asmenims priklausantis turtas (tvoros, kebelio skydas). Nors, kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas V. P. V., S. L. ir AB ,,(duomenys neskelbtini)“ atlygino/pašalino padarytą žalą (22; 23; 24 b. l.), tai laikytina tik pažeidėjo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kurią pirmosios instancijos teismas pripažino ir įvertino, skirdamas A. S. minimalias ATPK 127 str. 2 d. ir ATPK 130 str. 1 d. sankcijose numatytas nuobaudas. Nustatyta, kad A. S. padarė du administracinius teisės pažeidimus – vieną, kuriuo buvo padaryta žala kitų asmenų turtui, o kitą – mėgindamas nuslėpti padarytą pirmąjį pažeidimą ir savo dalyvavimą jame, kitaip tariant – išvengti tiek turtinės tiek administracinės atsakomybės, apsunkinti įvykio tyrimą ir kaltininko nustatymą. Toks tyčinis elgesys yra laikytinas itin pavojingu, todėl vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas (pvz., skiriant tik baudą) akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes. Apeliaciniu skundu akcentuojama, kad netekus teisės vairuoti transporto priemones A. S. nebegalės nuvežti savo vaikų į ugdymo įstaigą, nuvykti į darbą, patirs kitus nepatogumus, tačiau šiuo atveju būtina pažymėti, jog tokios aplinkybės atsirado tik dėl jo paties netinkamo elgesio – nenoro laikytis visuomenėje nustatytų elgesio taisyklių ir reikalavimų. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nelaikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Tuo labiau, kad A. S. nebe pirmą kartą atimama teisė vairuoti transporto priemones (16 b. l.), tačiau akivaizdu, jog pozityvių išvadų jis dėl savo elgesio nedaro. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, laikytina, kad A. S. taikytas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nagrinėjamu atveju nėra per griežta ir neproporcinga administracinė nuobauda, nepaisant to, kad jis teigiamai charakterizuojamas gyvenamojoje vietoje ir darbdavio, dirba UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ suvirintoju, sutuoktinė dirba užsienyje, kad jis savo mažamečius vaikus vežioja į ikimokyklinio ugdymo įstaigą (29 b. l.). Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas A. S. paskyrė minimalias atitinkamai ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. sankcijose numatytas nuobaudas, tinkamai jas individualizavo ir teisingai paskyrė galutinę subendrintą nuobaudą, todėl nelaikytina, kad apeliantas nubaustas aiškiai per griežtai ir keisti skundžiamą nutarimą šioje dalyje taip pat nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas, priimdamas 2014 m. balandžio 28 d. nutarimą A. S. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingas išvadas tiek dėl apelianto kaltės, tiek dėl jo atžvilgiu taikytinos atsakomybės, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutarimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

A. S. apeliacinį skundą atmesti ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.