Vilniaus apygardos teismo sprendimas, 2A-437-656/2014

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2014-02-21
Bylos Nr.: 2A-437-656/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-01-3-15800-2012-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Andrius Ignotas (pran.), Asta Radzevičienė, Aldona Tilindienė
Ieškovas: V. M.

Kategorijos

42.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr.2A-437-656/2014Teisminio proceso Nr. 2-01-3-15800-2012-5Procesinio sprendimo kategorijos: 42.3.; 42.11.1.; 42.11.3.; 63.3.;121.21. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLietuvos Respublikos vardu2014 m. vasario 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andriaus Ignoto, teisėjų Astos Radzevičienės ir Aldonos Tilindienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo V. M. ir atsakovo banko ,,Swedbank“, AB apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimo civilinėje byloje civilinę bylą pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovui bankui ,,Swedbank“, AB dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, išvadą teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba,

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas pareiškė ieškinio reikalavimus pripažinti kredito sutarties Nr. 06-103566-FA/06-103578-FA 11.2.1.1. punkte numatytą sąlygą nesąžininga ir negaliojančia; pripažinti 2012-06-20 atsakovo vienašališką kredito sutarties Nr. 06-103566-FA/06-103578-FA nutraukimą neteisėtu; taikyti restituciją, t. y. grąžinti sutarties šalis į pradinę padėtį, buvusią iki kredito sutarties Nr. 06-103566-FA/06-103578-FA, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovo, nutraukimo, paliekant galioti sutarties šalių teises ir pareigas. Ieškinį grindžia tuo, kad atsakovas jo neinformavo apie sutarties nutraukimą. Ieškovas nurodė, kad apie vienašališką sutarties nutraukimą sužinojo tik gavęs 2012-10-24 notaro pranešimą. Šią aplinkybę patvirtina tai, jog ieškovas 2012-09-25 įnešė 200 Lt dydžio litų sumą į banko sąskaitą, nuo kurios atsakovas nurašydavo lėšas, skirtas kredito įsiskolinimo dengti. Sutarties 11.2.1 yra nustatytos sąlygos, kurioms esant kredito davėjas gali vienašališkai nutraukti sutartį, tačiau ieškovas neturi informacijos, kuria sutarties 11.2.1 punkto dalimi vadovaudamasis atsakovas nutraukė sutartį. Ieškovas dėl prastos finansinės padėties turėjo galimybę atlikti tik dalinius mokėjimus, tokie veiksmai atitinka tik 11.2.1.1. dalyje numatytą sąlygą – kredito gavėjas ilgiau kaip 30 dienų negrąžino kredito dalies ir/ar priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų – todėl ieškovas mano, kad būtent šia dalimi vadovaudamasis atsakovas vienašališkai nutraukė sutartį. Ieškovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011, kuria išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis). Atsakovas nesivadovavo CK 6.217 straipsnio nuostatomis, nes sutarties pažeidimas nėra esminis, nes ieškovo nesumokėta suma sutarties nutraukimo dieną sudarė tik apie 10 proc. visos sutarties sumos. Ieškovas visą laiką dalinai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus. Kreditas suteiktas ilgam terminui – 30 metų laikotarpiui, o grąžinamas kas mėnesį dalimis, vadinasi, kelis mėnesius dalinai negrąžintos kredito dalys negali turėti esminės reikšmės sutarties galiojimui. Prievolės pažeidimas nėra tyčinis ar padarytas dėl ieškovo didelio neatsargumo, o dėl objektyvių aplinkybių – pablogėjusios ieškovo finansinės padėties. Laikinas prievolės neįvykdymas nedavė atsakovui pakankamo pagrindo nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, kadangi ieškovas savo įsipareigojimus vykdė, nors ir pradelsdamas. Ieškovas dėl sutarties nutraukimo patirtų didelių ne tik finansinių nuostolių, bet ir neturtinės žalos, nes kredito sutarties tikslas buvo panaudoti gautas lėšas šeimos poreikiams tenkinti, ieškovas ir jo šeimos nariai netektų vienintelės gyvenamosios patalpos.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad ieškinys nepagrįstas, kadangi ieškovo asmeninėm reikmėm (buto remontui) skirta tik dalis gauto kredito – 121000 Lt kreditas Nr. 06-103578-FA. Iš kitų kredito dalių ieškovas padengė skolą kitam kreditoriui (179000 Lt kreditas Nr. 06-103566-FA), įsigijo papildomo nekilnojamojo turto (183000 Lt kreditas Nr. 07-0249-41-FA), refinansavo pradelstas palūkanas (4741,11 EUR kreditas Nr. 10-053803-FA). Bankas ilgą laiką bendradarbiavo su ieškovu, atsižvelgė į ieškovo prašymus sutikdamas atlikti penkis kredito sutarties pakeitimus, kuriais kredito grąžinimas atidėtas iki 2012-04-30, tačiau nuo 2009-06-15 bankas negavo iš ieškovo to, ko teisėtai ir pagrįstai tikėjosi sudarydamas kredito sutartį, nes iš viso nebuvo mokamos įmokos. Sistemingi palūkanų mokėjimo pažeidimai, nevykdomi pažadai dėl verslo projekto suteikė bankui pakankamą ir protingą pagrindą nesitikėti, kad kredito sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje, todėl bankas priėmė teisėtą sprendimą inicijuoti kredito grąžinimą prieš terminą. Nurodė, kad ieškovas buvo tinkamai informuotas apie gresiantį kredito sutarties nutraukimą, nes pranešimai buvo išsiųsti ieškovo kredito sutartyje nurodytu adresu ir pagal sutarties 15.2 punktą, pranešimai laikomi gautais penktą kalendorinę dieną nuo jų išsiuntimo dienos. Pranešimų turinys leidžia aiškiai suprasti, kad sutartis nutraukiama dėl laiku nevykdomų įsipareigojimų pagal sutartį. Visi kredito sutarties bendrosios dalies 11.2.1 punkte numatyti pagrindai yra išimtinai susijęs su įstatymų nustatyta banko pareiga valdyti kredito riziką ir imtis priemonių ją mažinti. Kredito sutarties nutraukimas nuo 2012-06-20 atliktas ne dėl atskiro sutarties pažeidimo (vienos mėnesinės įmokos nesumokėjimo), bet esant ir tebesitęsiant sistemingam prievolės pažeidimui, ir visiškai nepadėjus banko suteiktoms prievolės vykdymo lengvatoms. Sutarties nutraukimo momentu ieškovas negrąžino kredito bankui 3 metus iš eilės, taip pat nesumokėjo visų priklausančių palūkanų, buvo nemokus. Savo turtinės padėties ieškovas nepagerino iki šiol.

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba byloje pateikė išvadą, kad šalių sudarytos kredito sutarties nutraukimą reglamentuojančios nuostatos, t. y. sutarties 11.2.1., 11.2.1.1, 11.2.1.2, 11.2.1.3, 11.2.1.4, 11.2.1.5, 11.2.1.6, 11.2.1.7 punktų nuostatos atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies bendrąjį sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Išvadoje konstatuota, kad sutartyje numatyti banko vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai negali būti laikomi esminiais sutarties pažeidimais pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nutraukimo pagrindų apimtis lemia banko teisių ženklią disproporciją vartotojų, kaip silpnesniosios sutarties šalies, negalinčios daryti įtakos sutarties sąlygoms, atžvilgiu, t. y. kreditorius turi teisę nutraukti sutartį dėl bet kokio, netgi neturinčio įtakos sutarties tęstinumui pažeidimo, dėl kurio kreditorius nepraranda intereso prievolėje.

II. Teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Pripažino tarp ieškovo V. M. bei atsakovo banko ,,Swedbank“, AB 2006-12-14 sudarytos kredito sutarties Nr. 06-103566-FA/06-103578-FA su vėlesniais pakeitimais 11.2.1.1 punkte numatytą sąlygą neteisėta ir negaliojančia ab initio. Kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2009-09-20 ieškovas kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti 300000 Lt kreditą buto remontui ir įsipareigojimams kitam kreditoriui padengti, pasiūlydamas atsakovui už prašomą kreditą įkeisti jam nuosavybės teise priklausantį butą, kurio rinkos vertė tuo metu buvo 600000 Lt. 2006-12-14 ieškovas ir atsakovas sudarė kredito sutartį Nr. 06-103566-FA/06-103578-FA, pagal kurią atsakovas suteikė ieškovui 300000 Lt kreditą laikotarpiui iki 2026-12-14. 179000 Lt dalies kredito paskirtis – AB Sampo bankas išduotai paskolai refinansuoti, 121000 Lt dalies kredito paskirtis – butui remontuoti. Viso kredito grąžinimas užtikrintas ieškovui priklausančio buto hipoteka. 2007-03-16 šalių susitarimu kredito sutartis buvo pakeista ir ieškovui iki 2022-03-16 papildomai išduotas 183000 Lt kreditas nekilnojamajam turtui pirkti. Ieškovo iniciatyva 2009-05-15 šalys sudarė susitarimą dėl kredito sutarties pakeitimo, kuriuo visas ieškovui suteiktas kreditas konvertuotas į 133336,01 EUR. Ieškovo prašymu 2009-06-29, 2009-12-30, 2010-07-29, 2011-02-28 ir 2011-10-03 šalys sudarė susitarimus dėl kredito sutarties pakeitimo, kuriais ieškovui buvo atidedami kredito grąžinimo mokėjimai ir refinansuojamos pradelstos palūkanos atitinkamai padidinant grąžintino kredito sumą. Pagal paskutinį šalių susitarimą dėl kredito sutarties pakeitimo, nustatytos trijų kreditų sąlygos: kredito Nr. 06-103566-FA, skirto Danske bank A/S Lietuvos filialo išduotos paskolos refinansavimui ir buto remontui, suma 82373,54 EUR; kredito Nr. 07-024941-FA, skirto nekilnojamajam turtui pirkti, suma 50578,72 EUR; kredito Nr. 10-053803-FA, skirto pagal sutartį nesumokėtų palūkanų grąžinimui, suma 4741,11 EUR; bendra kredito suma – 137693,37 EUR, kredito grąžinimo pradžios data – 2012-04-30.

Ieškovas palūkanų už kreditus Nr. 06-103566-FA ir 10-053803-FA tinkamai nemokėjo nuo 2011-12-28, už kreditą Nr. 07-024941-FA – nuo 2012-01-31. 2012-03-30 atsakovas išsiuntė ieškovui raginimą iki 2012-05-07 sumokėti susidariusią 1172 EUR skolą dėl laiku neapmokėtų palūkanų. Ieškovas per raginime nustatytą terminą priskaičiuotų palūkanų nesumokėjo, vėliau sumokėjo tik nedidelę dalį šios skolos. 2012-04-30 pasibaigus šalių sutartam kredito grąžinimo atidėjimo terminui, ieškovas kredito grąžinimo įmokų atsakovui taip pat nemokėjo. 2012-05-15 atsakovas išsiuntė ieškovui įspėjimą, kad pastarajam iki 2012-06-20 nesumokėjus susidariusios 2607,51 EUR skolos, atsakovas vienašališkai nutraukia sutartį ir prašo per 10 kalendorinių dienų nuo sutarties nutraukimo sumokėti visą skolą, t. y. negrąžintas kredito dalis, palūkanas, netesybas, kitas pagal sutartį mokėtinas sumas. 2012-09-12 atsakovas kreipėsi į notarą su prašymu atlikti vykdomąjį įrašą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš ieškovo įkeisto turto.

Byloje esantys įteikimo pranešimai patvirtina, kad banko raštai apie vienašališką sutarties nutraukimą prieš terminą buvo įteikti ieškovui asmeniškai atitinkamai 2012-04-05 bei 2012-05-18. Iš siuntų sąrašo matyti, kad raginimas ir įspėjimas buvo siunčiami kredito sutartyje nurodytu ieškovo gyvenamosios vietos adresu Algirdo g. 15-12, Vilnius. Kredito sutarties bendrosios dalies 15.2 punkte numatyta, kad visi pranešimai ir kitas susirašinėjimas, vykdant sutartį, įteikiami šaliai pasirašytinai arba siunčiami paštu, faksimiliniu ryšiu; paštu išsiųsta korespondencija laikoma gauta penktą kalendorinę dieną nuo jos išsiuntimo dienos. Reikalavimas, jog apie sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai sutarties šaliai, neturi būti aiškinamas tik kaip asmeninis pranešimo įteikimas. Toks aiškinimas suteiktų sutartį pažeidžiančiai sutarties šaliai nepagrįstą pranašumą ir galėtų skatinti piktnaudžiavimą savo teisėmis. Sutarties šalys privalo bendradarbiauti (CK 6.200 str. 2 d.) ir savo teises įgyvendinti sąžiningai (CK 6.158 str. 1 d., 6.200 str. 1 d.). Dėl to negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai šalis vengia priimti sutarta tvarka siunčiamą pranešimą, nepranešusi pakeičia gyvenamąją vietą, neinformavusi kitos šalies ilgam laikui išvyksta ir pan. Įstatyme konkretizuota šalių sąžiningumo ir bendradarbiavimo pareiga nustatant, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kreditoriams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje (CK 2.17 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, Civiliniame kodekse įtvirtinta prezumpcija, nustatanti, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą (CK 6.166 str.) Ieškovas neįrodė, kad jam adresuotų atsakovo raginimo ir įspėjimo jis negavo ne dėl savo kaltės, be to, kaip minėta, šių dokumentų įteikimą ieškovui patvirtina byloje esantys įteikimo pranešimai.

Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 str. 1 d., LR Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d.). Kreditas ieškovui buvo suteiktas buto, kuriame gyvena ieškovo šeima , remontui, kito kreditoriaus suteiktai paskolai refinansuoti bei nekilnojamajam turtui pirkti. Kredito sutarties specialiojoje dalyje įrašytas kredito gavėjo, t. y. ieškovo patvirtinimas, kad „ši kredito sutartis sudaryta jo sutuoktiniui sutinkant, gautas kreditas bus naudojamas tik šeimos poreikiams tenkinti ir šios kredito sutarties sudarymas neprieštarauja šeimos interesams“. Byloje nėra duomenų, kam faktiškai ieškovas panaudojo iš banko gautus pinigus, tačiau atsakovas pripažįsta, kad dalis kredito buvo skirta ieškovo asmeninėm reikmėm (buto remontui), todėl šalių sudaryta kredito sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis.

Šalių sudarytos kredito sutarties bendrosios dalies 11.2.1. punkte nustatyta: „bankas turi teisę, ne mažiau kaip prieš 30 kalendorinių dienų (sutarties 11.2.1.8 ir/ar 11.2.1.9 punkte nustatytais atvejais – prieš 45 kalendorines dienas) raštu įspėjęs kredito gavėjus, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai per 10 dienų nuo sutarties nutraukimo dienos grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjai kartu ar bet kuris iš jų atskirai padaro bent vieną iš šių esminių sutarties pažeidimų ar paaiškėja bent viena iš šių aplinkybių“. Sekančiuose 11.2.1.1-11.2.1.10 punktuose išvardijami esminiai sutarties pažeidimai ir aplinkybės. Ieškovas pateikė teismui pradinę kredito sutarties bendrosios dalies redakciją ir ginčija 11.2.1.1. punkto sąlygą, pagal kurią esminiu sutarties pažeidimu laikoma, jeigu „kredito gavėjai ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų“. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pateiktoje išvadoje analizavo būtent ieškovo pateiktos sutarties redakcijos sąlygas. Atsakovas pateikė paskutinį šalių susitarimą dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo buvo pakeista ne tik specialioji, bet ir bendroji sutarties dalis. Pagal paskutinę šalių sudarytos kredito sutarties bendrosios dalies redakciją, 11.2.1.1. punktas numato, kad esminiu sutarties pažeidimu laikoma, jeigu „kredito gavėjai ilgiau kaip 90 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų bei nepašalina šio pažeidimo per banko papildomai nustatytą 30 dienų terminą“.

Kredito sutartis yra ilgalaikė, didžioji dalis ieškovui suteikto kredito turi būti grąžinta per 30 metų, mokant nedidelėmis dalimis kas mėnesį. Sprendžiant iš galiojančios redakcijos sutarties 11.2.1.1 punkto sąlygos formuluotės, esminiu pažeidimu gali būti laikomas ir toks atvejis, kai kredito gavėjas 90 kalendorinių dienų moka kredito grąžinimo bei palūkanų įmokas, bet mažesnes, nei nustato sutartis, ir per 30 dienų terminą nepašalina šio pažeidimo, nors susidariusi skola gali būti ir visai nedidelė. Įvertinus minėtas aplinkybes, darytina išvada, jog ginčo sutarties 11.2.1.1 punkto sąlyga prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojų (kredito gavėjų) nenaudai (CK 6.188 str. 1 ir 2 d.), todėl pripažintina negaliojančia ab initio (CK 6.188 str. 7 d.).

Atsakovo 2012-05-15 rašte dėl sutarties nutraukimo nėra įvardintas konkretus sutarties punktas, kurio pagrindu bus nutraukiama sutartis, jei ieškovas per nustatytą terminą neįvykdys savo įsipareigojimų. Notaro pranešimo 9.1 punkte nurodyta, kad kreditorius sutartį nuo 2012-06-20 nutraukė vadovaudamasis bendrosios dalies 11.2.1 punktu (b.l. 60). Atsakovo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad sutartis nutraukta dėl to, kad ieškovas ilgą laiką sistemingai nevykdė mokėjimų.

Sprendžiant atsakovo vienašališko kredito sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą, atsižvelgtina į šalių tarpusavio elgesį visą sutarties galiojimo laikotarpį. Kredito sutartis buvo keičiama ieškovo iniciatyva. Atsakovas, bendradarbiaudamas su ieškovu bei siekdamas išsaugoti sutartį, šešis kartus ieškovui atidėjo kredito ir palūkanų mokėjimą, tačiau ieškovas nuolat pradelsdavo laiku atlikti mokėjimus, tokiu būdu pažeisdamas savo sutartinius įsipareigojimus. Ieškovas nurodė ieškinyje, kad po paskutinio, t. y. 2011-10-03 sutarties pakeitimo, ieškovas dar kartą kreipėsi į atsakovą, tačiau atsakovas sutiko atidėti mokėjimą tik su sąlyga atitinkamai padidinti kredito palūkanų normą, todėl susitarimas nebuvo pasirašytas. Tai rodo, kad ieškovo finansinė padėtis nepagerėjo. Atsakovas vienašališkai nutraukė kredito sutartį, kadangi ieškovas nuo 2009 m. birželio mėnesio, t. y. tris metus iš eilės negrąžino kredito, nesumokėjo visų priklausančių palūkanų, mokėjimai buvo nereguliarūs, t. y. pažeidimas buvo ne vienkartinio pobūdžio. Ieškovas nurodė, kad sutarties pakeitimai buvo daromi dėl pablogėjusios jo turtinės padėties. Tačiau iš pateiktų įrodymų galima suprasti, kad 2009 m. arba vėliau ieškovas suteikė 469000 Lt paskolą bendrovei, kurios akcininkas jis pats yra. Tais pačiais metais ieškovas dėl pablogėjusios savo finansinės padėties pradėjo derybas su atsakovu dėl kredito grąžinimo atidėjimo. Tokie ieškovo veiksmai sudaro pagrindą abejoti jo sąžiningumu atsakovo atžvilgiu. Remiantis šalių paaiškinimais nustatyta, kad ieškovas savo finansinės padėties pagerėjimą siejo su jam priklausančios bendrovės ketinimu gauti ES paramą. 2011-10-03 kredito sutarties pakeitimu ieškovas įsipareigojo iki 2012-01-03 pateikti bankui Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos sutikimą dėl ES paramos teikimo ieškovo bendrovei, tačiau byloje nėra duomenų, kad toks dokumentas atsakovui buvo pateiktas per nustatytą terminą. Ieškovas per atsakovo įspėjime nustatytą terminą susidariusios skolos nesumokėjo, kredito sutartis nutraukta 2012-06-20, tačiau atsakovas su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo į notarą kreipėsi tik 2012-09-12, t. y. po daugiau nei dviejų mėnesių, tačiau ir per šį laikotarpį ieškovas skolos nesumokėjo. Dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ieškovo skola atsakovui nuolat augo. Sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininko elgesys duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Atsakovas pagrįstai nebesitikėjo, kad ieškovas sutartyje numatytais terminais vykdys kredito grąžinimo bei palūkanų mokėjimus, atsakovas, kaip nukentėjusioji šalis, iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sutarties, todėl konstatuotina, kad ieškovo padaryti kredito sutarties pažeidimai yra esminiai (CK 6.217 str. 2 d. 1, 4 p.). Dėl to pripažintina, kad atsakovas teisėtai vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukė kredito sutartį prieš terminą ir pareikalavo, kad atsakovas grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą (kredito sutarties bendrosios dalies 11.2.1 p.).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai

Ieškovas V. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimo dalį, kurioje teismas ieškinį patenkino iš dalies, kitą ieškinio dalį atmetė, ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovo finansinė padėtis itin pablogėjo, tačiau ieškovas pagal išgales mokėjo įmokas. Atsakovui nustačius itin nepalankias sąlygas, sutarties pakeitimas nebuvo sudarytas.Atsakovas pagal sutarties sąlygas privalėjo raštu ne mažiau kaip prieš 30 dienų įspėti apie sutarties nutraukimą. Atsakovui negavus pranešimo apie sutarties nutraukimą, pranešimas nesukėlė teisinių pasekmių. Kreditorius turėjo pranešti tokia forma, kad skolininkas gautų pranešimą. Ieškovas negalėjo tinkamai ginti savo teisių, nes apie nutraukimą sužinojo tik iš notaro pranešimo.Atsakovas neteisėtai nutraukė kredito sutartį, nes atsakovo 2012-05-15 rašte nenurodytas konkretus kredito sutarties punktas. Kad sutartis nutraukta vadovaujantis bendrosios dalies 11.2.1. punktu, ieškovas sužinojo tik iš notaro pranešimo. Ieškovui siųstuose, bet nepasiekusiuose pranešimuose taip pat nebuvo nurodoma konkreti sutarties 11.2.1 punkto dalis. CK 6.217 str. įpareigoja iš anksto pranešti kitai šaliai apie sutarties nutraukimą. Tokios nuostatos leidžia sutartį pažeidusiai šaliai iš anksto sužinoti nukentėjusios šalies poziciją ir išvengti papildomų nuostolių dėl to, kad nėra aišku, ar bus reikalaujama įvykdyti sutartį ir ar pavėluotas įvykdymas bus priimtas. Ieškovas negalėjo konkrečiai numatyti, kokio konkrečiai elgesio iš jo yra tikimasi tam, kad tokio pažeidimo būtų išvengta.Nėra visų CK 6.217 str. 2 d. nustatytų esminio sutarties pažeidimo kriterijų. Negrąžinta suma sudarė tik 10 procentų visos sutarties sumos. Kadangi kreditas sutiektas 30 metų laikotarpiui griežtas atsiskaitymo terminų laikymasis pagal sutarties esmę neturi esminės reikšmės sutarties galiojimui. Prievolės pažeidimas nėra tyčinis ar dėl didelio neatsargumo, o dėl objetyvių aplinkybių – pablogėjusios finansinės padėties. Ieškovas įsipareigojimus dalinai vykdė, tai patvirtina ieškovo 2012-09-25 mokėjimas, todėl laikinas prievolių vykdymo sustabdymas nedavė pagrindo nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje. Ieškovas dėl sutarties nutraukimo patirtų didelių nuostolių, ieškovas ir jo šeimos nariai netektų vienintelės gyvenamosios vietos.

Atsakovas bankas ,,Swedbank“, AB pateikė apeliacinį skundą, kuriuo pirmos instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje teismas pripažino tarp ieškovo V. M. bei atsakovo banko ,,Swedbank“, AB 2006-12-14 sudarytos kredito sutarties Nr. 06-103566-FA/06-103578-FA su vėlesniais pakeitimais 11.2.1.1 punkte numatytą sąlygą neteisėta ir negaliojančia ab initio, panaikinti ir ieškinį atmesti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas išėjo už ieškinio ribų ir tuo pažeidė CPK 42 str. Ieškovas ginčijo pradinę 2006-12-14 kredito sutarties Nr. 06-103566-FA/06-103578-FA 11.2.1.1 punkto redakciją. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pateikė atsiliepimą dėl minėtos sutarties sąlygos negaliojimo, o pirmosios instancijos teismas išeidamas už ieškinio ribų nagrinėjo visai kitą 2006-12-14 kredito sutarties Nr. 06-103566-FA/06-103578-FA 11.2.1.1 pnkto redakciją, t.y. tą, kuri numatė keturis kartus ilgesnį nemokėjimo toleravimo laiką. LR Finansų įstaigų įstatymo 31 str. įtvirtinta banko teisė klientui nevykdant sutartinių įsipareigojimų arba netinkamai juos vykdant, prieš terminą nutraukti sutartį arba pareikalauti įvykdyti įsipareigojimus prieš terminą arba pareikalauti suteikti papildomas įvykdymo užtikrinimo priemones. Ši galimybė yra esminė kiekvienos kredito sutarties sąlyga. Teismas šios sąlygos negali visiškai panaikinti, bet gali tik modifikuoti, nes susidarytų situacija, kai kredito davėjas iš viso neturėtų teisės tuo pagrindu nutraukti sutarties. Teismui panaikinus kredito sutarties 11.2.1.1 punkto redakciją, pradėjo galioti kredito sutarties 11.2.1.1 punkto redakcija, kuri galiojo iki panaikintos 11.2.1.1 punkto redakcijos priėmimo ir kuri yra mažiau palanki ieškovui, neipanaikintoji.Pripažinta negaliojančia kredito sutarties 11.2.1.1 punkto redakcija atitinka teisės aktų reikalavimus, neprieštarauja sąžiningumo reikalavimams bei nepažeidžia CK 6.188 str. 1 d. ir 2 d. Punkto nuostatos atitinka Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013-09-03 sprendimu patvirtintas įsiskolinimų, susidariusių klientams nesilaikant finansinių įsipareigojijmų pagal kredito sutartis, valdymo gaires (toliau – Įsiskolinimų valdymo gairės). Gairės buvo suderintos ir su Valstybine vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir dėl šios priežasties trečiasis asmuo šioje byloje nepareiškė jokių prieštaravimų dėl pripažintos negaliojančia kredito sutarties 11.2.1.1 punkto redakcijos nesąžinungumo. Įsiskolinimų valdymo gairių 16 punkte nurodyta, kad ilgiau nei 90 kalendorinių dienų besitęsiantis finansinių įsipareigojimų nevykdymas gali būti laikomas esminiu kredito sutarties pažeidimu, sutiekiančiu teisę kredito įstaigai nutraukti kredito sutartį ar pareikalauti sugrąžinti visą skolą prieš terminą nenutraukiant kredito sutarties. 17 punkte nustatyta kredito įstaigos pareiga nustatyti ne trumpesnį nei 30 kalendorinių dienų terminą prievolei įvykdyti.Pripažinta negaliojančia kredito sutarties 11.2.1.1 punkto redakcija neprieštarauja suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Ginamas vartotojo interesas turi būti derinamas su finansų sistemos stabilumo ir saugumo principu.

Atsiliepimas

Atsakovas bankas ,,Swedbank“, AB atsiliepime prašė ieškovo V. M. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovas atidėjo kredito dalių grąžinimą bei refinansavo nemokamas palūkanas, tačiau ieškovas net ir po 30 mėnesių savo mokumo ir tinkamo kredito sutarties vykdymo neatkūrė. Atsakovas į notarų biurą kreipėsi dėl vykdomojo įrašo išdavimo tik 2012-09-12, t.y. praėjus daugiau nei dviejų mėnesių terminui po kredito sutarties nutraukimo.Ieškovas buvo tinkamai informuotas apie sutarties nutraukimą, nes atsakovo pranešimai buvo siunčiami registruotomis pašto siuntomis sutartyje nustatyta tvarka ieškovo gyvenamosios vietos adresu, nurodytu kredito sutartyje.Kredito sutarties nutraukimas nuo 2012-06-20 buvo atliktas ne dėl atskiro ar pavienio kredito sutarties pažeidimo, bet esant ir tebesitęsiant sistemingam prievolės pažeidimui, ir visiškai nepasiteisinus kredito dalių mokėjimo atidėjimui. Sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininko elgesys duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje nenustatė.

Ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas.

Dėl sutarties nutraukimo teisėtumo

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo ir atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais dėl sutarties nutraukimo teisėtumo.

Atsakovas ir ieškovas V. M. 2006 m. gruodžio 14 d. pasirašė kredito sutartį Nr.06-10355-66-FA/06-103578-FA dėl bendros 300 000 sumos kredito suteikimo (toliau vadinama Kredito sutartis). Galutinis kredito grąžinimo terminas - 2026 m. gruodžio 14 d. 179 000 (šimtas septyniasdešimt devyni tūkstančiai) litų kredito Nr.06-103566- FA dalies paskirtis buvo AB Sampo bankas išduotai paskolai refinansuoti, o 121 000 litų kredito Nr.Q6-103578-FA paskirtis buvo nekilnojamojo turto remontui. V. M. atsakovui „Swedbank", AB 2007 m. kovo mėn. pateikė prašymą suteikti papildomą kreditą nekilnojamajam turtui įsigyti. „Svvedbank", AB ir V. M. 2007 m. kovo 16 d. pasirašė Susitarimą Nr.06-1035566-FA/06-103578-FA/07-024941-FA-1 dėl Kredito sutarties pakeitimo, kuriuo apeliantui buvo papildomai suteiktas 183 000 litų kreditą nekilnojamojo turto įsigijimui. Galutinis suteikto kredito grąžinimo terminas - 2022 m. kovo 16 d. Nustatyta, kad ieškovo V. M. prašymu dėl sunkios finansinės ieškovo padėties atsakovas penkis kartus atidėjo kredito grąžinimo terminą. Susiklostė faktinė situacija, kai po 30 mėnesiu ieškovui suteikto kredito dalių mokėjimo atidėjimo ieškovas nevykdė savo įsipareigojimo pagal Kredito sutarti mokėti palūkanas. Ieškovas taip pat neįvykdė savo įsipareigojimo pateikti atsakovui Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos sutikimą dėl ES paramos UAB „Baltic transoprt service", kurios akcijos priklausė apeliantui. Ieškovui nevykdant prisiimto įsipareigojimo mokėti palūkanas už kreditą ir pradelstai palūkanų sumai pasiekus 1 172 eurus, atsakovas 2012 m. kovo 30 d. išsiuntė apeliantui priminimą apie pradelstą skolą ir raginimą padengti ją per vieną mėnesį. Minėtas raginimas 2012 m. balandžio 5 d. apeliantui buvo įteiktas asmeniškai. Per raginime nustatytą terminą apeliantas pradelstos skolos negrąžino. Pasibaigus kredito dalių grąžinimo atidėjimo terminui ieškovas prisiimtų įsipareigojimų vykdyti ir kredito grąžinti nepradėjo. Pasinaudojęs dviejų metų ir dešimties mėnesiu trukmės (nuo 2009-06-29 iki 2012-04-30) kredito dalių grąžinimo atidėjimu bei sistemingai nemokamų palūkanų už kreditą refinansavimu ieškovas nesugebėjo pasinaudoti suteiktomis galimybėmis ir savo mokumo bei tinkamo įsipareigojimų vykdymo neatkūrė.

Kredito sutarties Bendrosios dalies 11.2.1.1 punktas atitinka imperatyvias kreditavimo veiklą reglamentuojančias teisės normas taip pat yra suderintas su CK reikalavimais. Remiantis CK, esminės kreditavimo sutarties sąlygos yra pinigų perdavimas (iš kredito davėjo pusės), bei kredito grąžinimas ir palūkanų mokėjimas (iš kredito gavėjo) (CK 6.870 str. 1 d., 6.872 str. 2 d., 6.873 str. 1 d., 6.874 str. 2 d.). LR Vartojimo kredito įstatymo 19 str. leidžiama nutraukti vartojimo kredito sutartį, jeigu eilinis mokėjimas pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės. Nepriklausomai nuo to, Kredito sutarties nutraukimas nuo 2012 m birželio 20 d. buvo atliktas ne dėl pavienio Kredito sutarties pažeidimo - vienos mėnesinės įmokos nesumokėjimo), bet esant ir tebesitęsiant sistemingam prievolės pažeidimui, ir visiškai nepasiteisinus kredito dalių mokėjimo atidėjimui. Kredito sutarties nutraukimo dieną apeliantas dėl susitarimų su atsakovu tris metus nemokėjo kredito dalinių grąžinimų, tačiau tas nepadėjo ir apeliantas taip pat nesumokėjo visų priklausančių palūkanų. Tai reiškia, kad per tris paskutinius metus apelianto įsipareigojimai užuot sistemingai mažėję, nuolat augo atidedamo mokėti kredito ir pradelstų palūkanų suma. Kredito sutarties nenutraukimas ir galimas papildomas kredito dalinių mokėjimų bei priskaičiuotų bet nesumokėtų palūkanų atidėjimas reikštų tolesnį apelianto finansinės naštos augimą nesant pagrįstų įrodymų, kad apelianto turtinė padėtis ateityje galėtų taip pasikeisti ir leisti ieškovui grąžinti visas skolas. Egzistuojant akivaizdžiai Kredito sutarties neįvykdymo rizikai bei tolimesniam apelianto skolos augimui, atsakovas, kaip finansų įstaiga, privalėjo imtis priemonių šiai rizikai sumažinti. Kadangi įstatymai imperatyviai reikalauja, kad finansų įstaiga valdytų turimą kredito riziką bei imtųsi aktyvių veiksmų jai mažinti, nutraukdamas sutartį atsakovas tinkamai įvykdė pareigą iš savo įsipareigojimų laiku nevykdančių klientų reikalauti paskolą grąžinti prieš terminą, bei realizuoti turimas kredito grąžinimo užtikrinimo priemones. Teisėjų kolegijos vertinimu ieškovo prievolių vykdymo sustabdymas nedavė pagrindo tikėtis, kad sutartis bus įvykdyta ateityje ir tai attitinka CK 6.217 str. 2 d. nustatytą esminio sutarties pažeidimo kriterijų. Ieškovo minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011 pateikti išaiškinimai netaikytini šiai konkrečiai situacijai ir netaikomi aiškinant Kredito sutartį bei jos nutraukimą. Visiškai skiriasi vertintos faktinės aplinkybės bei šios bylos ratio decidendi. Nagrinėjamoje byloje ieškovas atsakovui kredito negrąžina nuo 2009 m. birželio mėnesio, taip pat sistemingai pažeidinėjo pareigą mokėti palūkanas, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011 faktinė situacija buvo tokia, kad kredito gavėjai buvo vartotojai, kurie po to, kai kreditorius informavo apie būsimą sutarties nutraukimą sumokėjo visą įsiskolinimą, tačiau kreditorius vis tiek laikė, kad sutartis nutraukta ir reikalavo prieš terminą grąžinti visą kreditą.

Dėl ieškovo informavimo tinkamumo

Ieškovas nepagrįstai ginčija kredito sutarties nutraukimą tuo pagrindu, kad jis negavo siųstų 2012 m kovo 30 d. ir 2012 m. gegužės 15 d. raštų, kuriuo ieškovas buvo įspėjamas apie būsimą Kredito sutarties nutraukimą, nes byloje esantys rašytiniai įrodymai (registruotų laiškų įteikimo pranešimai) patvirtina, kad ieškovas minėtus atsakovo raštus gavo atitinkamai 2012 m. balandžio 5 d. ir 2012 m. gegužės 18 d. Iš teismui pateikto registruotų siuntų sąrašo matyti, kad aptariami „Svvedbank", AB raštai ieškovui buvo siunčiami gyvenamosios vietos adresu, nurodytu Kredito sutartyje, t.y. Algirdo g. 15-12, Vilniuje. Minėtu adresu esantis butas nuosavybės teise priklauso ieškovui. Kredito sutarties bendrosios dalies 15.2 punkte numatyta, kad visi pranešimai ir kitas susirašinėjimas, vykdant Kredito sutartį, įteikiami kitai šaliai pasirašytinai, siunčiami paštu, faksimiliniu ryšiu. Paštu išsiųsta korespondencija laikoma gauta penktą kalendorinę dieną nuo jos išsiuntimo dienos. Lietuvos Aukščiausiasis teismas formuodamas teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose yra nurodęs, kad reikalavimas, jog apie sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai sutarties šaliai, neturi būti aiškinamas tik kaip asmeninis pranešimo įteikimas. Toks aiškinimas suteiktų sutartį pažeidžiančiai sutarties šaliai nepagrįstą pranašumą ir galėtų skatinti piktnaudžiavimą savo teisėmis. Sutarties šalys privalo bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti sąžiningai. Dėl to negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai šalis vengia priimti sutarta tvarka siunčiamą pranešimą nepranešusi pakeičia gyvenamąją vietą, neinformavusi kitos šalies ilgam laikui išvyksta ir pan. Įstatyme konkretizuota šalių sąžiningumo ir bendradarbiavimo pareiga nustatant, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kreditoriams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą, jeigu asmuo minėtos pareigos nevykdo, kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje gyvenamojoje vietoje (CK 2.17 str. 3 d.) Atsižvelgiant į tai CK įtvirtinta prezumpcija, nustatanti, kad pranešimas tapo žinomu adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009).

Ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kad tinkamas įspėjmas asmeniškai įteikiant banko pranešimą apie ketinimą nutraukti suatartį leidžia sutartį pažeidusiai šaliai iš anksto sužinoti nukentėjusios šalies poziciją ir išvengti papildomų nuostolių dėl to, kad nėra aišku, ar bus reikalaujama įvykdyti sutartį ir ar pavėluotas įvykdymas bus priimtas ir ieškovas negalėjo konkrečiai numatyti, kokio konkrečiai elgesio iš jo yra tikimasi tam, kad tokio pažeidimo būtų išvengta, vertintini kaip deklaratyvūs. Ieškovas neįrodė, kad jis būtų turėjęs galimybę sumokėti pradelstus mokėjimus, jei banko pranešimai jam būtų įteikti asmeniškai.

Dėl atsakovo banko ,,Swedbank“, AB apeliacinio skundo

Byloje nustatyta, kad „Swedbank", AB ir V. M. 2006 m. gruodžio 14 d. sudarė kredito sutartį Nr.06-10355-66-FA/06-103578-FA (su visais pakeitimais ir papildymais) Minėta kredito sutartimi šalys susitarė ir ginčo 11.2.1.1 punktą išdėstė taip:

„11.2.1. Bankas turi teisę, ne mažiau kaip prieš 15 (penkiolika) kalendorinių dienų raštu įspėjęs Kredito gavėjus, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti Sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad Kredito gavėjai iki Sutarties nutraukimo dienos grąžintų Bankui visą negrąžintą Kreditą, jeigu Kredito gavėjai kartu ar bet kuris iš jų atskirai padaro bent vieną iš šių esminių Sutarties pažeidimų ar paaiškėja bent viena iš šių aplinkybių:

11.2.1.1.Kredito gavėjai ilgiau kaip 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų negrąžina Sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų Palūkanų ir/ar kitų Mokėjimų " (t.1 b.l.15).

2011 m. spalio 3 d. (ieškinys teismui pateiktas 2012 m. lapkričio 7 d.) atsakovas „Swedbank", AB ir V. M. pasirašė Susitarimą Nr. 06- 103566-FA/06-103578-FA/07-024941 -FA/09-039174-FA/10-053803-FA-7 dėl 2006 m. gruodžio 14 d. kredito sutarties Nr. 06-103566-FA/06-103578-FA pakeitimo, kuriuo „Svvedbank", AB iniciatyva susitarė ir ginčo 11.2.1.1 punktą išdėstė taip:

„11.2.1. Bankas turi teisę, ne mažiau kaip prieš 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų (Sutarties 11.2.1.8 ir/ar Sutarties 11.2.1.9 punkte nustatytais atvejais - prieš 45 (keturiasdešimt penkias) kalendorines dienas) raštu įspėjęs Kredito gavėjus, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti Sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad Kredito gavėjai per 10 (dešimt) dienų nuo Sutarties nutraukimo dienos grąžintų bankui visą negrąžintą Kreditą, jeigu Kredito gavėjai kartu ar bet kuris iš jų atskirai padaro bent vieną iš šių esminių Sutarties pažeidimų ar paaiškėja bent viena iš šių aplinkybių:

11.2.1.1.Kredito gavėjai ilgiau kaip 90 (devyniasdešimt) kalendorinių dienų negrąžina Sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų Palūkanų bei nepašalina šio pažeidimo per Banko nustatytą 30 (trisdešimt) dienų terminą;" (t.1 b.l.112).

Teisėjų kolegijos vertinimu, 2011 m. spalio 3 d. Susitarimu atsakovas nustatė palankesnes sąlygas ieškovui, nes nuo 30 dienų iki 120 dienų prailgino pažeidimo daromo nemokant palūkanų terminą, kuriam nepasibaigus bankas (atsakovas) neturi teisės nutraukti Kredito sutarties prieš terminą ir reikalauti grąžinti kreditą prieš terminą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas atsakovo skundžiamoje dalyje naikinamas dėl procesinių normų pažeidimo (CPK 329 str. 1 d.). Ieškovas ieškinyje prašė pripažinti 2006 m. gruodžio 14 d. kredito sutarties Nr.06-103566-FA/06-103578-FA 11.2.1.1. punkte numatytą sąlygą nesąžininga ir negaliojančia. Atsakovas 2011 m. spalio 3 d. Susitarimą, kuris buvo pasirašytas abiejų šalių, teismui pateikė su atsiliepimu į ieškinį. Pirmosios instancijos teismas sprendime vertino 2011 m. spalio 3 d. Susitarimu pakeistą Kredito sutarties tekstą ir nurodė, kad Kredito sutarties 11.2.1.1 punkto sąlyga prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojų (kredito gavėjų) nenaudai (CK 6.188 str. 1 ir 2 d.), todėl pripažintina negaliojančia ab initio (CK 6.188 str. 7 d.). CK 6.188 str. 1 d. nustato, kad vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas, todėl nesąžiningos vartojimo sutarties sąlygos, atitinkančios CK 6.188 str. 2 d. požymius, nėra niekinės ir teismas ex officio nesant ieškinio reikalavimo negali šių sąlygų pripažinti negaliojančioms. CPK 42 str. nustato, kad šalys turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus. Ieškovas ginčijo pradinę 2006 m. gruodžio 14 d. sudaryto kredito sutarties Nr.06-10355-66-FA/06-103578-FA 11.2.1.1 punkto redakciją. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pateiktoje išvadoje analizavo būtent ieškovo pateiktos pirminės sutarties redakcijos sąlygas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pripažindamas ieškovo V. M. bei atsakovo banko ,,Swedbank“, AB 2006-12-14 sudarytos kredito sutarties Nr. 06-103566-FA/06-103578-FA su vėlesniais pakeitimais 11.2.1.1 punkte numatytą sąlygą neteisėta ir negaliojančia ab initio išėjo už ieškinio ribų ir tuo pažeidė CPK 42 str. Pirmosios instancijos teismas siekdamas apginti ieškovo interesus nepagrįstai pripažino negaliojančia tą 2006 m. gruodžio 14 d. kredito sutarties Nr.06-10355-66-FA/06-103578-FA 11.2.1.1 punkto redakciją kuri buvo palankesnė ieškovui. Vertinant 2011 m. spalio 3 d. šalių pasirašyto susitarimu Nr. 06-103566-FA/06-103578-FA/07-024941 -FA/09-039174-FA/10-053803-FA-7 dėl 2006 m. gruodžio 14 d. kredito sutarties Nr. 06-103566-FA/06-103578-FA pakeitimu patvirtintą 11.2.1.1 punkto redakciją nesąžiningų vartojimo suatarčių sąlygų kriterijų aspektu teisėjų kolegija atsakovo apeliacinio skundo argumentus pripažįsta pagrįstais. Pripažinta negaliojančia 11.2.1.1 punkto redakcija atitinka teisės aktų reikalavimus, neprieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams bei nepažeidžia CK 6.188 str. 1 d. ir 2 d. Kaip apeliacniame skunde nurodė atsakovas „Swedbank“, AB Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. 241-181 patvirtintos Įsiskolinimų, susidariusių klientams nesilaikant finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartis, valdymo gairės, kurias „Swedbank", AB su ieškovu sudarytoje ginčo kredito sutartyje (vėliausioje redakcijoje) įgyvendino dar iki jų (Įsiskolinimų valdymo gairių) įsigaliojimo, buvo parengtos atsižvelgiant į bankininkystės institucijų siekį sukurti nuoseklią ir veiksmingą įsiskolinimų valdymo praktiką kredito rinkoje ir kitų šalių narių finansų rinkų priežiūros institucijų gerąją praktiką, taip pat į CK 6.38 str. ir 6.200 str. bei į minėtas teisės normas išaiškinančią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą įsiskolinimų valdymo gairių preambulėje nurodytose kasacinėse bylose. Atsakovas nurodė, kad Įsiskolinimu valdymo gairės buvo suderintos ir su Valstybine vartotoju teisiu apsaugos tarnyba, ir dėl šios priežasties trečiasis asmuo šioje byloje nepareiškė jokiu prieštaravimu dėl pripažintos negaliojančia kredito sutarties 11.2.1.1. punkto nuostatų nesąžiningumo.Įsiskolinimų valdymo gairės paskelbtos viešai Lietuvos banko internetiniamepuslapyje(http://www.lb.lt/kredito_istaigoms_ir_sunkumu_patiriantiems_ju_klientams_gaires_padesiancios_spresti_problemas), tačiau jos nėra teisės norminis aktas, bet vertinamas kaip susisteminta banko paslaugų teikimo praktika (paprotys). Paprotys yra teisės šaltinis, kai yra viešojo teisinio reglamentavimo spraga (CK 1.4 str.). Kaip matyti iš Įsiskolinimų valdymo gairių 17 punkto, kredito įstaiga, nustačiusi kad finansiniai įsipareigojimai yra nevykdomi ilgiau nei 90 (devyniasdešimt) kalendoriniu dienu, turėtu raštu apie tai informuoti kredito gavėją, nustatydama ne trumpesni nei 30 kalendoriniu dienu terminą prievolei įvykdyti. Pripažintoje negaliojančia ginčo kredito sutarties 11.2.1.1. punkto redakcijoje ir buvo numatyta, kad nors esminiu kredito sutarties pažeidimu laikomas ilgesnis nei 90 kalendorinių dienų kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymas, tačiau „Swedbank", AB įgyja teisę prieš terminą nutraukti kredito sutartį tik tokiu atveju, jeigu kredito gavėjas nepašalina pažeidimų per papildomai suteiktą 30 dienų terminą, todėl pirmosios instancijos teismas pripažindamas minėtą sąlyga negaliojančia tuo pačiu pasisakė ir dėl Įsiskolinimų valdymo gairių negaliojimo bei jų prieštaravimo bendriesiems sąžiningumo reikalavimams.

Teisėjų kolegija naikina teismo sprendimo dalį, kuria teismas pripažinti tarp ieškovo V. M. bei atsakovo banko ,,Swedbank“, AB 2006-12-14 sudarytos kredito sutarties Nr. 06-103566-FA/06-103578-FA su vėlesniais pakeitimais 11.2.1.1 punkte numatytą sąlygą neteisėta ir negaliojančia ab initio, ir priima naują sprendimą ieškinį šioje dalyje atmesti visiškai.

Atsakovo apeliacinį skundą patenkinus, atsakovui iš ieškovo priteisiamas atsakovo sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą (CPK 93 str. 1 d. ir 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Ieškovo apeliacinį skundą atmesti, atsakovo apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimo dalį: „Pripažinti tarp ieškovo V. M. bei atsakovo banko ,,Swedbank“, AB 2006-12-14 sudarytos kredito sutarties Nr. 06-103566-FA/06-103578-FA su vėlesniais pakeitimais 11.2.1.1 punkte numatytą sąlygą neteisėta ir negaliojančia ab initio.“ ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui bankui ,,Swedbank“, AB iš ieškovo V. M. 168 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Kolegijos pirmininkas Andrius IgnotasKolegijos teisėjos Asta RadzevičienėAldona Tilindienė