- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-29
- Bylos Nr.
- 2S-1065-640/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36431-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Pareiškėjas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 129.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolė N. Š., J. E., D. S., G. Ž..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija kreipęsi į teismą su skundu dėl antstolės N. Š. veiksmų, prašydamas panaikinti antstolės 2013-10-03 išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymus dalyje dėl vykdymo išlaidų išieškojimo v.b. Nr. 33-421/2013, Nr. 33-422/2013, Nr. 33-423/2013; grąžinti 6 217,56 Lt į Teisingumo ministerijos sąskaitą (b.l. 12-15). Skunde nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-29 nutartimi buvo pakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012-05-24 sprendimas ir priteistos piniginės sumos 3 teisėjoms, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodant, kad jos priteisiamos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės. Ministro Pirmininko 2013-04-22 potvarkiu Nr. 143 visi Teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo skyriaus specialistai įgalioti atstovauti Vyriausybei (valstybei) teismuose nagrinėjant civilines ir administracines bylas dėl atlyginimų išmokėjimo teisėjams, tačiau Vyriausybės pavedimas atstovauti nėra susijęs su atstovo pareiga vykdyti teismo sprendimą. Nurodė, kad atstovavimas neapima pareigos vykdyti teismo sprendimą taip pat ir dėl to, kad pagal Civilinio proceso kodekso 668 straipsnio 2 dalį vykdant išieškojimą iš valstybės įstaigų, išieškojimas gali būti nukreipiamas tik į joms priklausančias pinigines lėšas, todėl antstolė turėjo nukreipti išieškojimą į valstybės lėšas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 4 d. nutartimi (b.l. 85-90) pareiškėjo Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos skundą atmetė. Nurodė, kad kaip matyti iš vykdomųjų raštų Nr. I-2037-580/2012 turinio, – juose išdėstyta tiek su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis; tiek skolininko pavadinimas, jo adresas, juridinio asmens kodas (t.y. Teisingumo ministerijos duomenys), todėl antstolei pagrįstai nekilo abejonių, kokia valstybės institucija privalo vykdyti teismo sprendimą. Antstolė neturi teisės savarankiškai kvestionuoti įsiteisėjusio teismo sprendimo bei jo pagrindu išduoto vykdomojo rašto teisėtumą, savo iniciatyva nustatyti kitą, nei nurodoma vykdomajame rašte, skolininką ir pan. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo atstovas pats nurodė, jog susiklosčiusi tokia praktika, kad teismams neaptarus ir nenurodžius iš ko turi būti išieškota, Vyriausybė, jei jos yra klausiama, pati nurodo, iš kur nurašomos lėšos. Kaip minėta, šiuo atveju vykdomajame dokumente buvo nurodyta institucija ir jos duomenys. Nurodė, kad tačiau byloje nėra duomenų apie potvarkį, galiojusį administracinės bylos nagrinėjimo metu, iš kurio būtų galima spręsti apie pavedimo Teisingumo ministerijai (ar jos specialistams) apimtį, ir tuo pačiu daryti išvadą dėl antstolės veiksmų neteisėtumo nesikreipus į procesinį sprendimą priėmusį teismą dėl teismo sprendimo vykdymo išaiškinimo ar klaidos ištaisymo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Teisingumo Ministerija atskiruoju skundu (b.l. 92-94) prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-11-04 nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Nurodo, kad atstovavimas teisminiuose procesuose šiuo atveju negali būti sutapatinamas su skolininko statusu išieškojimo procese. Nurodo, kad skolininkas pagal teismo sprendimą yra Lietuvos valstybė, tačiau antstolė netinkamai nustatė valdžios instituciją, kuri įgyvendintų valstybės pareigas išieškojimo procese, ir nepagrįstai išieškojo lėšas iš Teisingumo ministerijos sąskaitos. Nurodo, kad šis ginčas nėra dėl vykdomųjų raštų priėmimo, o dėl vykdymo išlaidų išieškojimo, kurios paskaičiuotos jau vykdymo procese. Nurodo, kad antstolė 2013-08-30 raštu Nr. 33 patvirtino, jog tinkamas skolininkas yra būtent Lietuvos valstybė, o ne Teisingumo ministerija.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo antstolė N. Š., J. E., G. Ž., D. S. atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus galioja taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teismas absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Apeliantas savo skundą grindžia aplinkybe, kad iš jo kaip atstovo negalėjo būti priteistos vykdymo išlaidos antstoliui, kadangi jis tėra tik Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovas.
Viena svarbiausių procesinių garantijų yra ta, kad vykdymo procese antstolis privalo veikti tik pagal įstatymu jam suteiktus įgalinimus, o bet koks veikimas viršijant kompetenciją (ultra vires) vertinamas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. Antstolio veiklos ribas visų pirma apibrėžia antstoliui nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas (CPK 586 straipsnio 2 dalis, 587 straipsnio 1 punktas, 648 straipsniai).
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pagal teismo sprendimus išieškotojoms J. E., G. Ž., D. S. Vilniaus apygardos administracinis teismas išdavė vykdomuosius raštus, kuriuos vykdymui 2013-06-21 patvarkymais priėmė antstolė N. Š.. Vykdomuosiuose dokumentuose buvo nurodyta, kad skolininkas yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, į.k. 188604955, Gedimino pr. 30, 01104, Vilnius. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog antstolei pagrįstai nekilo abejonių, kokia valstybės institucija privalo vykdyti teismo sprendimą. Antstolė neturi teisės savarankiškai kvestionuoti įsiteisėjusio teismo sprendimo bei jo pagrindu išduoto vykdomojo rašto teisėtumą, savo iniciatyva nustatyti kitą, nei nurodoma vykdomajame rašte, skolininką.
Pripažintina, jog skolininkas nagrinėjamu atveju yra Lietuvos valstybė, tačiau civiliniame procese, t.y. taip pat ir teismo procesinio sprendimo vykdymo metu, skolininkas Lietuvos valstybė yra atstovaujamas Vyriausybės, įstatymų numatytais atvejais - tam įgaliotos institucijos (CPK 51 str. 4 d.). Nustatyta, jog 2013-06-26 Teisingumo ministerijai įteikti 2013-06-21 antstolės N. Š. raginimai įvykdyti sprendimą. 2013-06-28 Teisingumo ministerija raštu Nr. (1.15.)7R-4720 gautų raginimų kopijas nusiuntė LR Finansų ministerijai. Vykdomojoje byloje Nr. 33-422/2013 yra 2013-06-14 pareiškėjo raštas Nr. (1.15)7R-4393 Finansų ministerijai, kuriuo Teisingumo ministerija, vykdydama Ministro Pirmininko pavedimą, įformintą Vyriausybės kanclerio 2013-05-27 rezoliucija, pateikė prašymą dėl lėšų skyrimo iš Vyriausybės rezervo teismų sprendimams (tame tarpe ir A520-698/2013) vykdyti (kopijos skirtos LRV kanceliarijai ir Nacionalinei teismų administracijai). Iš išdėstyto matyti, kad apeliantas, t.y. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija, ne tik atstovavo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bet ir realiai vykdė Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo 2013-03-29 nutartį. Kadangi apeliantas Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A520-698/2013 įvykdė jau po vykdomųjų raštų išdavimo, t.y. antstolei realiai pradėjus vykdymo veiksmus vykdomosiose bylose Nr. 33-421/2013, Nr. 33-422/2013, Nr. 33-423/2013, susidarė vykdymo išlaidos, kurias atlyginti ir turi apeliantas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog suinteresuotas asmuo, šiuo atveju apeliantas, turėjo teisę kreiptis dėl klaidos ištaisymo, jei jo manymu, vykdomajame rašte buvo padaryta klaida, tačiau to nedarė.
Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir savaime neįtakoja kitokio šio klausimo sprendimo būdo.
Darytina išvada, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 336 str., 337 str. 1 p., 339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.