Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2009-12-21 · Administracinė byla Nr. I-2726-437/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-12-21
Bylos Nr.
I-2726-437/2009
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01589-2009-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Mefodija Povilaitienė, Liuda Arlauskienė, Raimondas Blauzdžius
Atsakovas
Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros
Kategorijos
  • 2.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2726-437/2009Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01589-2009-7Procesinio sprendimo kategorija 2.3.5 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gruodžio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Liudos Arlauskienės, Mefodijos Povilaitienės, sekretoriaujant Rasai Tebėraitei, dalyvaujant atsakovų atstovams Juliui Raškauskui, Marijai Drėmaitei ir Eugenijui Ivaškevičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos AB „Naujoji Ringuva“ skundą atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja AB „Naujoji Ringuva“ padavė teismui skundą (I tomo b. l. 3-13), kuriame prašė panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – Departamentas) Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – Taryba) 2009-06-09 sprendimą dalyje, kuria nutarta Panevėžio muilo fabriko statinius – administracinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gamybinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir transformatorinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) g. 1, Panevėžyje, įrašyti į Kultūros vertybių registrą, bei įpareigoti Tarybą per 10 kalendorinių dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti Tarybos 2009-06-09 aktą Nr. KPD-RM-1134, nustatant, kad į Kultūros vertybių registrą įrašomas tik Panevėžio muilo fabriko sandėlis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu (duomenys neskelbtini) g. 1, Panevėžyje, bei nustatant vertybės apibrėžtos teritorijos, reikalingos šio statinio naudojimui, ribas.

Skunde paaiškino, kad vadovaujantis nepriklausomo nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialisto R. V. išvadomis, Panevėžio muilo fabriko pastatai – administracinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gamybinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir transformatorinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) g. 1, Panevėžyje, nepagrįstai įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Nurodytų statinių nepagrįstą įtraukimą į Kultūros vertybių registrą įrodo nepriklausomo nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialisto R. V. 2009-09-22 paaiškinimai dėl Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimo įrašyti Panevėžio muilo fabriko statinių kompleksą į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro pagrįstumo (priedas Nr. 3). Specialisto išvadoje nurodoma, kad į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą verta ir pagrįsta būtų įrašyti tik Panevėžio muilo fabriko XIX a. pab. – XX a. pr. etapo sandėlio pastatą. Jo vertingųjų savybių išsaugojimas, įmanomas ir pritaikant pastatą naujai paskirčiai, pakankamai reprezentuotų šios miesto dalies ankstyvą užstatymą ir gamybinę paskirtį.

Remiantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – Paveldo apsaugos įstatymas) 8 str. 3 dalimi „nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti reikia atlikti istorinius ir fizinius tyrimus. Remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas.“ Taryba 2009-06-09 akte Nr. KPD-RM-1134 nurodė, kad Panevėžio muilo fabriko statinių komplekso vertingosiomis savybėmis yra architektūrinės savybės. Iš Tarybos protokolo išrašo taip pat matyti, kad šių savybių buvimo konstatavimą Taryba laikė pagrindu įrašyti kompleksą į Kultūros vertybių registrą. Taip pat remiasi Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005-06-22 įsakymu Nr. ĮV-259 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašo (toliau – Duomenų apimties aprašas) 4, 5, 7 p. Mano, kad priimant ginčijamą sprendimą nebuvo atlikti visi reikalingi Panevėžio muilo fabriko istoriniai ir fiziniai tyrimai: istorinės – meninės raidos, inžineriniai – techniniai bei papildomi specialieji tyrimai, o fiksavimo tyrimas taip pat atliktas labai paviršutiniškai (neišnaudojant visų jo galimybių) ir skubotai. Departamentas nepateikė dokumentų, kurie pagrįstų tai, kad kokie nors rimtesni tyrimai būtų buvę atlikti, o Tarybos 2009-06-09 akte Nr. KPD-RM-1134 tiktai nurodyti literatūros šaltiniai, kuriais tariamai rėmėsi Taryba šiam aktui surašyti, bei pažymėta, kad pastatas buvo nufotografuotas. Departamentas bei Taryba neatlikę istorinės – meninės raidos tyrimo, neatskleidė Panevėžio muilo fabriko kultūrinės vertės požymių (vertingųjų savybių), nelokalizavo kiekybės požymių (nenustatė kiek ir kokių objekte yra tokių kultūrinės vertės požymių (vertingųjų savybių)), nenustatė saugotinų elementų, turinčių vertingąsias savybes, bei kultūrinės vertės (vertingųjų savybių) neturinčių intarpų. Viskas, ką Taryba nurodė 2009-06-09 akto Nr. KPD-RM-1134 13 punkte – Panevėžio muilo fabriko fiziniai elementai, neaišku ar turintys kokių nors kultūrinės vertės požymių (vertingųjų savybių) ar jų neturintys.

Nurodo, kad neatlikus istorinių ir fizinių tyrimų nebuvo užfiksuoti objekto vertingųjų savybių (kultūrinės vertės požymių) atskleidimui reikalingi duomenys, pagrindžiantys: vėlesnį naudojimo būdą bei trukmę; istorinę sudėties, apimties raidą; meninį stilių, kompoziciją; tipologinį, geografinį ir chronologinį paplitimą; medžiagos, konstrukcijos, atlikimo būdo autentiškumą; reikšmingumą etninei kultūrai; gamtinės ir istorinės aplinkos dermę; reikšmingumą kultūriniam kraštovaizdžiui; kultūros paveldo objekto kompleksiškumą pagal pradinę paskirtį ir (ar) vėlesnį naudojimo būdą, istorinę sudėties, apimties raidą. Pavyzdinių vertingųjų savybių sąrašas yra pateikiamas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005-04-15 įsakymu Nr. ĮV-150 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo (toliau – Vertinimo ir atrankos kriterijų aprašas) priede. Jame nurodoma, kad objekto (statinio ar nekilnojamojo daikto) vertingosiomis savybėmis (kultūriniais požymiais) gali būti objekto fizinių elementų savybės (bruožai) nurodytos šešiose objekto fizinių elementų grupėse, o objekto teritorijos, vietos ir vietovės vertingosiomis savybėmis gali būti jų fizinių elementų savybės (bruožai) nurodyti aštuoniose objekto teritorijos, vietos ir vietovės fizinių elementų grupėse. Vertingąja savybe nurodytais objekto fizinis elementas galės būti tiktai tuomet, jeigu jis bus vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moraliniu požiūriu. Tokia argumentacija atitinka Paveldo apsaugos įstatymo 2 str. 40 dalyje pateiktą vertingosios savybės apibrėžimą.

Teigia, kad Tarybos 2009-06-09 akto Nr. KPD-RM-1134 13 punkte nurodytos Panevėžio muilo fabriko tariamai vertingosios savybės nėra tokiomis, o yra tiktai fiziniais elementais, kurių vertingumas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriais priimant ginčijamą sprendimą niekaip nebuvo atskleistas.

Remdamasi Paveldo apsaugos įstatymo 8 str. 4 dalimi, Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2006-03-28 įsakymu Nr. ĮV-127 patvirtintų Kultūros paveldo departamento prie kultūros ministerijos nuostatų 6.28, 6.48, 6.9 punktais mano, kad ginčijamo sprendimo atveju, nei Departamento specialistams, nei Tarybai atitinkama užduotis nebuvo pateikta, todėl savo iniciatyva atlikusi objekto atskleidimą ir to rezultate priėmusi ginčijamą sprendimą Taryba viršijo savo kompetenciją.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad į Kultūros vertybių registrą nepagrįstai įtraukti Panevėžio muilo fabriko statiniai – administracinis ir gamybinis pastatas bei transformatorinė, esantys (duomenys neskelbtini) g. 1, Panevėžyje, keistinas Tarybos 2009-06-09 akto Nr. KPD-RM-1134 12 punktas, nustatant vertybės – Panevėžio muilo fabriko sandėlio, esančio adresu (duomenys neskelbtini) g. 1, Panevėžyje, apibrėžtos teritorijos, reikalingos šio statinio naudojimui, ribas.

Kaip nurodoma specialisto R. V. išvadoje (priedas Nr. 3), „Panevėžio muilo fabriko Įrašymas į registrą tokioje apimtyje, kuri numatyta Nutarime užkerta kelią pažangiam ir skatintinam numatomam gamybos modernizavimui ir vystymui naujoje vietoje bei objekto aplinkos harmonizavimui, iškeliant gamybos procesą iš gyvenamojo rajono su puikia gamtine aplinka į mieto pakraštį ir keičiant nagrinėjamos teritorijos paskirtį į gyvenamąją“. Pažymi, kad tiek Panevėžio muilo fabriko komplekso savininkas, tiek ir kiti asmenys numatė vystyti savo nuosavybės objektus Panevėžio muilo fabriko komplekso teritorijoje, tačiau ginčijamas sprendimas sudaro prielaidą tolesnį objekto vystymą padaryti negalimu, nes savininko teisės dalyvauti savo turto vystyme būtų reikšmingai suvaržytos ar net uždraustos, jeigu jis būtų pripažintas saugomu (LR CK 1.2 str.). Be to, AB „Naujoji Ringuva“ ir kiti suinteresuoti asmenys patirtų didžiulę materialinę žalą.

Mano, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos viešojo administravimo procedūros, nustatytos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 1, 11 d., 20 str. 1 d., 34 str. 1 d.Atkreipė dėmesį, kad AB „Naujoji Ringuva“ nebuvo informuota apie 2009-06-09 Tarybos posėdį, jai nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo argumentų ir paaiškinimų dėl planuojamo priimti sprendimo įtraukti Panevėžio muilo fabriko statinių kompleksą į Kultūros vertybių registrą; įstatymo nustatyta tvarka per 3 darbo dienas nebuvo raštu pranešta apie priimtą administracinės procedūros sprendimą; sprendime nėra nurodyta jo apskundimo tvarka.

Todėl ginčijamo sprendimo dalis dėl Panevėžio muilo fabriko statinių – administracinio pastato, gamybinio pastato ir transformatorinės, esančių (duomenys neskelbtini) g. 1, Panevėžyje, įrašymo į Kultūros vertybių registrą yra nepagrįsta, kadangi šie statiniai neatitinka kultūros vertybėms keliamų reikalavimų; ginčijamas sprendimas yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, tame tarpe ir taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.

Atsakovė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė atmesti pareiškėjos AB „Naujoji Ringuva“ skundą kaip nepagrįstą. Pateikė atsiliepimą į skundą (II tomo b. l. 2-8), kuriame paaiškino, kad Taryba savo veikloje vadovaujasi šiais teisės aktais: Paveldo apsaugos įstatymu; Vertinimo ir atrankos kriterijų aprašu; Duomenų apimties aprašu; LR kultūros ministro 2005-09-16 įsakymu Nr. ĮV-390 „Dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos patvirtinimo“; Departamento direktoriaus 2005-06-09 įsakymu Nr. Į-259 „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sudėties ir nuostatų patvirtinimo“; Departamento direktoriaus 2006-12-22 įsakymu Nr. Į-721 patvirtintu Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos pildymo aprašu ir vėlesniais jų pakeitimais. Remiasi nekilnojamosios kultūros vertybės sąvoka, pateikta Paveldo apsaugos įstatymo 2 str. 21 d., Paveldo apsaugos įstatymo 8 str. 4, 5 d.

Nurodo, kad Departamentas 2008-05-30 raštu Nr. (14. 17)2-1680 paprašė Tarybą nuspręsti dėl teisinės apsaugos Panevėžio muilo fabrikui reikalingumo, įsteigtą biudžetinę įstaigą – Kultūros paveldo centrą – patikrinti minėto objekto kultūrinę vertę ir, nustačius, kad objektas turi vertingųjų savybių, surinkti duomenis bei parengti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto projektą bei su juo susijusią medžiagą ir pateikti Tarybai. Kultūros paveldo centras veikia remdamasis Departamento direktoriaus 2006-01-06 įsakymu Nr. Į-003 patvirtintais nuostatais, kurių 7 punkte nurodyti veiklos tikslai bei 8 punkte nurodytos funkcijos. 2009-06-09 Tarybos posėdyje (protokolo Nr. VT-39) nustatyta tvarka buvo pristatytas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto, skirto Panevėžio muilo fabriko statinių kompleksui, projektas, pademonstruota šio komplekso vertingųjų savybių fotofiksacija, inventoriniai, istoriniai planai, ikonografija, aptartas komplekso apibrėžtų teritorijos ribų plano projektas. Paprasta Tarybos narių dauguma buvo priimtas sprendimas Panevėžio muilo fabriko statinių kompleksui, susidedančiam iš: administracinio pastato, gamybinio pastato, sandėlio ir transformatorinės, esančiam (duomenys neskelbtini) g. 1 Panevėžyje, suteikti teisinę apsaugą, įrašyti jį į Kultūros vertybių registrą, apibrėžti teritorijos ribas ir nustatyti regioninio reikšmingumo lygmenį kompleksui ir kompleksinėms dalims (iš 8 narių 2 balsavo, jog šiam kompleksui būtų suteiktas vietinio reikšmingumo lygmuo).

Pažymi, kad visa Tarybos akto, skirto Panevėžio muilo fabriko statinių kompleksui, informacija buvo surinkta ir pateikta Tarybai laikantis Duomenų apimties aprašo (7 p.) reikalavimų. Kultūros paveldo centro specialistas, vykdydamas nurodytą fiksavimo reikalavimą, vietoje surinko duomenis, papildė juos kita svarbia medžiaga ir parengė Tarybos akto projektą, kurio 15 punkte nurodė informacijos šaltinius. Laikantis Duomenų apimties aprašo 4 p. reikalavimo, Tarybos akto projekte surinkti duomenys iš esmės apibūdina Panevėžio muilo fabriko statinių kompleksą, nurodo ir fotofiksacijoje, apibrėžtų teritorijos ribų plane parodo jo ir kompleksinių dalių, vertingąsias savybes. Prieš posėdį ir posėdžio metu analizuodami kvalifikuotai parengtą Tarybos akto projektą, Tarybos nariai galėjo priimti sprendimą ir tą jie padarė. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akte nurodytos pastabos: prieš tvarkymo darbus atlikti istorinius fizinius tyrimus.

Atkreipia dėmesį, kad Tarybos (ankstesniame) 2009-01-20 posėdyje (protokolas Nr. VT-5), kada buvo aptarinėjamas Panevėžio muilo fabriko statinių komplekso klausimas, dalyvavo ir pasisakė AB „Naujoji Ringuva“ atstovas D. V. (protokole tai užfiksuota). Tarybos nuostatuose nėra reikalavimo, jog Tarybos posėdžiuose būtinai turi dalyvauti paveldo objektų savininkai ar jų atstovai.

Paveldo objekto savininko užsakytos nepriklausomo nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialisto R. V. išvados, jog Panevėžio muilo fabriko pastatai: administracinis pastatas, gamybinis pastatas ir transformatorinė yra nepagrįstai įrašyti į Kultūros vertybių registrą, yra šio specialisto asmeninė nuomonė. Apskritas gelžbetoninės konstrukcijos fontanas su skulptūra centre (specialistas mano, kad jo vieta teritorijos pakraštyje yra atsitiktinė, bet gi jeigu toje vietoje jis įrengtas matyt, buvo savų svarbių priežasčių), lygus reljefas (užfiksuotas toks koks yra), pirminė ir istoriškai susiklosčiusi gamybinė, ūkinė paskirtis (nurodoma teisinga istorinė informacija, šiame komplekse vyko ir tebevyksta gamyba), teritorijos planavimo sprendiniai: administracinio pastato, gamybinio pastato, sandėlio, transformatorinės ir fontano planinė bei tūrinė erdvinė kompozicija yra nurodyti kaip komplekso vertingosios savybės pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo priedą – Vertinamų objektų ar vietovių jų dalių ir elementų pavyzdinių vertingųjų savybių sąrašą. Tas faktas, kad fabriko pastatų tūrinė-erdvinė kompozicija (...) susideda iš statinių, pastatytų per kelis etapus nėra objektą menkinanti aplinkybė, nes visi šie statiniai atitinka Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo nustatytą amžiaus cenzą ir pabrėžia komplekso raidą keliais istoriniais etapais. Panevėžio muilo fabriko statinių komplekso teritorijos ribos yra apibrėžtos laikantis Paveldo apsaugos įstatymo 11 str. 2 dalies reikalavimų.

Nurodo, kad priimant skundžiamą sprendimą buvo laikytasi Duomenų apimties aprašo 4 punkto reikalavimo: duomenų apimtį apsprendusių Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo priede nurodytų vertinamų objektų (...), jų dalių ir elementų vertingųjų savybių atskleidimui reikalingų duomenų, pagrindusių pastatymo laiką, pradinę paskirtį ir vėlesnį naudojimo būdą bei trukmę, istorinę sudėties, apimties raidą meninį stilių, kompoziciją medžiagas, konstrukcijas, kultūros paveldo objekto kompleksiškumą pagal pradinę paskirtį ir (ar) vėlesnį naudojimo būdą, istorinę sudėties, apimties raidą, pakako, kad Taryba galėtų priimti sprendimą. Patikslino, jog istorinės-meninės raidos tyrimais „patikslinama, detalizuojama ir papildomi nekilnojamųjų kultūros vertybių kultūrinės vertės požymiai“. Paveldo apsaugos įstatymo nustatyta tvarka šį kompleksą paskelbus saugomu bus vykdomi jo tvarkybos darbai. Pabrėžė, kad Tarybos akte nurodomos (konstatuojamos) vertingosios savybės, lakoniškai apibūdinama ir nurodoma, kur jas galima pamatyti, kur jos užfiksuotos (nuotraukos yra informatyvios). Pastebi, kad atlikdamas ekspertizę nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialistas R. V. be Tarybos akto 15 punkte nurodytų nepanaudojo nė vieno naujo istorinio, archyvinio šaltinio.

Mano, kad Taryba nekilnojamojo kultūros paveldo objektui – Panevėžio muilo fabriko statinių kompleksui – teisėtai suteikė teisinę apsaugą, įrašė jį į Kultūros vertybių registrą, apibrėžė teritorijos ribas ir nustatė regioninio reikšmingumo lygmenį kompleksui ir kompleksinėms dalims. Tarybos narių nuomone kompleksas yra vertingas Lietuvos Respublikos tarpukario laikotarpio (1918 – 1940 m.) pramoninės architektūros ir ekonominės veiklos pavyzdys, turintis kultūrinę vertę.

Teismo posėdyje atsakovės atstovai prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, remiantis atsiliepime išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad Panevėžio muilo fabriko statinių kompleksas yra išskirtinis ir retas visos Lietuvos mastu, dėl to jam suteiktas regioninis reikšmingumo lygmuo. Pramonės paveldas – specifinė paveldo rūšis, kurio vertingąsias savybes sudaro ne tik architektūrinio stiliaus grynumas, bet ir architektūrinių, technologinių ir inžinerinių sprendimų visuma. Sprendimas priimtas remiantis Kultūros paveldo centro specialistų atliktais istoriniais – dokumentiniais tyrimais ir ištyrus objektą natūroje parengtais Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktais. Remiantis archyvine dokumentine medžiaga (statiniai pastatyti iki 1940 m.) objektas atitinka amžiaus cenzą (daugiau nei 50 metų), ir patvirtintas jo istorinis svarbumas. Remiantis archyvinėmis ir dabartinėmis nuotraukomis bei planais patvirtinta objekto architektūrinė vertė (nuo XIX a. pab. iki XX a. vid. susiklosčiusi būdingų pramonės architektūros bruožų sankaupa, reprezentuojanti šios Panevėžio miesto dalies ankstyvą užstatymą ir pramoninę istoriją). Paveldo objekto savininko užsakytos nepriklausomo nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialisto R. V. išvados padarytos žvelgiant į objektą remiantis grynai aukštosios autorinės architektūros kriterijais, bet visiškai neatsižvelgus į pramonės paveldo objekto specifiką, kurioje svarbu objekto istorinės veiklos, inžinerinio pobūdžio ir architektūros raidos visuma. Tai, kad objektas (Muilo fabrikas) buvo naudojamas ir sovietmečiu, ir buvo tuo metu pastatyti tam tikri priestatai, nemenkina objekto vertės, bet daro jį turtingesnių pramonės paveldo paminklu.

Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos teismo posėdyje prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, remiantis atsiliepime išdėstytais argumentais. Pateikė atsiliepimą į skundą (I tomo b. l. 147-149), kuriuo prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, o Departamento procesinę padėtį pakeisti iš atsakovo į trečiojo suinteresuoto asmens. Nesutikimą su pareiškėjos skundu pagrindė ir esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė Taryba savo atsiliepime į pareiškėjos skundą.

Skundas netenkinamas.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl to, ar Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo komisija teisėtai ir pagrįstai Panevėžio muilo fabriko statinius – administracinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gamybinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir transformatorinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) g. 1, Panevėžyje, nusprendė suteikti teisinę apsaugą, įrašyti juos į Kultūros vertybių registrą, apibrėžti teritorijos ribas ir nustatyti regioninio reikšmingumo lygmenį (I tomo b. l.). Pareiškėja savo skunde nurodo, jog ji neprieštarauja, kad Panevėžio muilo fabriko sandėlis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) g. 1, Panevėžyje, būtų įrašytas į Kultūros vertybių registrą.

Byloje nustatyta, kad Departamentas 2008 m. gegužės 30 d raštu Nr. (14. 17) 2-1680 „Dėl kultūros paveldo objekto įrašymo į Kultūros vertybių registrą“ paprašė Tarybą nuspręsti dėl teisinės apsaugos Panevėžio muilo fabrikui reikalingumo; įsteigtą biudžetinę įstaigą Kultūros paveldo centrą paprašė patikrinti minėto objekto kultūrinę vertę ir, nustačius, kad objektas turi vertingųjų savybių, surinkti duomenis, parengti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto projektą bei su juo susijusią medžiagą ir pateikti Tarybai (I tomo b. l. 138). Prie šio rašto pridėtas Panevėžio teritorinio padalinio 2008-05-20 raštas Nr. 1.32.P-151 „Dėl Panevėžio muilo fabriko įrašymo į Kultūros vertybių registrą“, kuriame minimos numatytos statybos Panevėžio miesto centrinėje dalyje, iškilusi grėsmė kultūros paveldo požymių turinčiam objektui – Panevėžio muilo fabrikui, išreiškiama nuomonė, jog šiam objektui reikalinga teisinė apsauga ir siūloma nustatyti jo vertingąsias savybes, apibrėžti teritoriją ir įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Nurodoma, jog Panevėžio apskrities žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad ši muilo gamybos įmonė turėtų būti perkelta į miesto pakraštį, o beveik Panevėžio centre stūksančio muilo fabriko vietoje turėtų išdygti modernūs gyvenamieji namai. Siūloma išsaugoti vertingiausius šio fabriko statinius (I tomo b. l. 139). 2009 m. birželio 9 d. Tarybos posėdyje (2009-06-09 protokolo Nr. VT-39) nustatyta tvarka buvo pristatytas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto, skirtas Panevėžio muilo fabriko statinių kompleksui, projektas, priimtas atsižvelgiant į šio komplekso vertingųjų savybių fotofiksaciją, inventorinius, istorinius planus, ikonografiją, aptartas komplekso apibrėžtų teritorijos ribų plano projektas. Paprasta Tarybos narių dauguma buvo priimtas sprendimas Panevėžio muilo fabriko statinių kompleksui, susidedančiam iš: administracinio pastato, gamybinio pastato, sandėlio ir transformatorinės, esančiam (duomenys neskelbtini) g. 1 Panevėžyje, suteikti teisinę apsaugą, įrašyti jį į Kultūros vertybių registrą, apibrėžti teritorijos ribas ir nustatyti regioninio reikšmingumo lygmenį kompleksui ir kompleksinėms dalims (2 iš 8 Tarybos narių balsavo, kad šiam kompleksui būtų suteiktas vietinio reikšmingumo lygmuo) (I tomo b. l. 150-235). Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialistas R. V., atsižvelgdamas į paveldo objekto savininko AB „Naujoji Ringuva“ užklausimą pareikšti nepriklausomą nuomonę dėl 2009-06-09 Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nutarimo įrašyti Panevėžio muilo fabriko statinių kompleksą į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą pagrįstumo, 2009-09-22 pateikė paaiškinimus (I tomo b. l. 15-50), kuriuose nurodė, kad nustačius atitinkamą teritoriją, į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą verta ir pagrįsta būtų įrašyti tik Panevėžio muilo fabriko XIX a. pab. – XX a. pr. etapo sandėlio pastatą. Jo vertingųjų savybių išsaugojimas, įmanomas ir pritaikant pastatą naujai paskirčiai, pakankamai reprezentuotų šios miesto dalies ankstyvą užstatymą ir gamybinę paskirtį.

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 13 dalis kultūros paveldą apibrėžia kaip karta iš kartos paveldimas, perimamas, sukurtas ir perduodamas kultūros vertybes, svarbias etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. Pagal to paties straipsnio 17 dalį, kultūros paveldo statiniu gali būti tik vertingųjų savybių turintis pastatas, jo dalis, inžinerinis statinys ar jo išlikusi dalis, monumentalūs nekilnojamieji dailės kūriniai. Vertingoji savybė 2 straipsnio 40 dalyje apibrėžta kaip kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. Nekilnojamoji kultūros vertybė – kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso (2 str. 21 d.). Paveldo apsaugos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 5 punkte nustatyta, kad architektūrinis nekilnojamasis kultūros paveldas yra reikšmingais pripažinti architektūrinės kūrybos statiniai, jų dalys, priklausiniai ir tokių statinių vientisos architektūrinės kompozicijos ir (ar) vietų kompleksai, ansambliai, vietos bei vietovės. Sistemiškai aiškinant anksčiau nurodytas Paveldo apsaugos įstatyme apibrėžtas sąvokas bei Paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnį, reglamentuojantį nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą, teisinė apsauga suteikiama bei Kultūros vertybių registre registruojami ne bet kokie objektai, o tik atitinkantys teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti reikia atlikti istorinius ir fizinius tyrimus. Remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas. To paties straipsnio 4, 5 dalyje nustatyta, kad konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuoja Departamentas ir savivaldybių paveldosaugos padaliniai, o nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir teritorijų ribas apibrėžia nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos.

Skundžiamu Tarybos sprendimu pareiškėjai priklausantis Panevėžio muilo fabriko statinių kompleksas, esantis (duomenys neskelbtini) g. 1, Panevėžyje, pripažintas saugotinu, jis įrašytas į Kultūros vertybių registrą, apibrėžtos teritorijos ribos ir nustatytas regioninio reikšmingumo lygmuo kompleksui ir kompleksinėms dalims.

Statinių komplekso vertingosios savybės yra įvardintos tarybos sudarytame objekto vertinimo akte, tai – tiek pati pastato tūrinė erdvinė kompozicija, išplanavimas, tiek architektūrinių, technologinių ir inžinerinių sprendimų visuma. Tarybos narių išreikštas pastato architektūrinių savybių vertinimas yra pagrįstas jų pačių, kaip specialistų, nuomone bei akte nurodytų mokslinės ir specialiosios literatūros šaltinių duomenimis. Pareiškėjos teigimu, Panevėžio muilo fabriko statinių – administracinio pastato, gamybinio pastato ir transformatorinės vertingosios savybės neturi architektūrinės vertės arba apskritai neišlikusios, šių savybių vertingumas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu (Paveldo apsaugos įstatymo 2 str. 40 d.) nėra atskleistas. Teismas šiuos pareiškėjos argumentus atmeta, nes vadovaujantis Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo 16 punktu nustatant reikšmingumą objekto ar vietovės būklė negali būti pripažįstama kaip reikšmingumą menkinanti aplinkybė ir, kaip teisingai savo atsiliepime pažymėjo atsakovė, aplinkybė, kad fabriko pastatų tūrinė erdvinė kompozicija susideda iš statinių, pastatytų per kelis etapus nėra objektą menkinanti aplinkybė, nes statiniai atitinka nustatytą amžiaus cenzą ir pabrėžia komplekso raidą keliais istoriniais etapais. Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialisto R. V. 2009-09-22 pateikti paaiškinimai vertintini visumoje kitų bylos įrodymų ir nėra pakankami minėtų specialistų vertinimams bei nustatytoms aplinkybėms paneigti, be to, jie pateikti atsižvelgiant į paveldo objekto savininko AB „Naujoji Ringuva“ užklausimą pareikšti nepriklausomą nuomonę dėl 2009-06-09 Tarybos nutarimo įrašyti Panevėžio muilo fabriko statinių kompleksą į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą pagrįstumo.

Vertinimo atrankos ir kriterijų aprašas apibrėžia vertinimo sąvoką, t. y. remiantis istorinių, fizinių ir kitų tyrimų duomenimis, amžiaus cenzo ir autentiškumo patikra, atliekamas reikšmingumo ir jo lygmenų nustatymas, teritorijos ribų apibrėžimas, siekiant objektui ar vietovei suteikti teisinę apsaugą, juos registruojant Kultūros vertybių registre. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. ĮV-259 patvirtintas Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašas reikalauja atlikti reikalingus ir pakankamus objekto kultūrinei vertei nustatyti tyrimus, tačiau nėra pagrindo šio teisės akto nuostatų aiškinti kaip įpareigojančio kiekvienu atveju atlikti visus jame įvardintus tyrimus. Teisė spręsti dėl reikalingų tyrimų rūšies ir apimties yra suteikta nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantiems ir vykdantiems subjektams (10 p.). Taryba nagrinėjamu atveju atliko fiksavimo tyrimus. Tai patvirtina byloje esančios Panevėžio muilo fabriko statinių komplekso (duomenys neskelbtini) g. 1, Panevėžyje, nuotraukos (I tomo b. l. 65-113, 165-212), apibrėžtų teritorijos ribų planas (I tomo b. l. 114, 213), Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai (I tomo b. l. 116-124, 215-223). Be to, Taryba vertindama pastato teisinę apsaugą rėmėsi archyvinėmis nuotraukomis bei planais (I tomo b. l. 125-136, 226-235). Todėl, pareiškėjos argumentas dėl tyrimų nepakankamumo atmestinas.

Remiantis paminėtu teisiniu reglamentavimu ir išdėstytais motyvais, pareiškėjos skundas laikytinas nepagrįstu, todėl netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127, 129 str., teisėjų kolegija

n usprendė:

atmesti pareiškėjos AB „Naujoji Ringuva“ skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Raimondas BlauzdžiusLiuda ArlauskienėMefodija Povilaitienė