- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-28
- Bylos Nr.
- 2K-813/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Olegas Fedosiukas (pirm.), Vytautas Masiokas, Egidijus Bieliūnas (pran.)
- Nuteistasis
- A. A.
- Nukentėjusysis
- D. Š.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vytauto Masioko ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo D. Š. kasacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuotas A. A. priklausantis automobilis „VAZ 21213“ ir savadarbė priekaba. Iš A. A. priteista nukentėjusiajam D. Š. 1500 Lt turtinės ir 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, taip pat 2000 Lt advokato pagalbai apmokėti.
Skundžiamas ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 5 d. nuosprendis, kuriuo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 26 d. nuosprendis pakeistas: vadovaujantis BK 75 straipsniu A. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo terminą be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir iki 2007 m. gruodžio 1 d. atlyginti D. Š. padarytą 1500 Lt turtinę žalą. Nukentėjusiojo D. Š. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiojo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, ir prokurorės bei nuteistojo, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. A. nuteistas už tai, kad 2006 m. vasario 24 d. apie 9 val. Kėdainių rajone Kebonių kaime iš nebaigto statyti sandėlio pavogė D. Š. priklausančius dvi bendros 600 Lt vertės elektros skydinės dėžes ir 3150 Lt vertės frezavimo staklių krumpliaračio mechanizmo agregatą, o apie 10 val. Daukšių kaimo ribose ant kelio, vedančio į buvusį karinį aerodromą, smogė jį sulaikyti dėl turto vagystės bei pranešti apie ją policijos pareigūnams siekiančiam ir taip pilietinę pareigą vykdančiam nukentėjusiajam D. Š. ne daugiau kaip tris kartus kumščiu į veidą, sulaužė jam apatinį žandikaulį ir taip nesunkiai sutrikdė sveikatą.
Kasaciniu skundu nukentėjusysis D. Š. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 5 d. nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį, ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Be to, kasatorius prašo pripažinti, kad Panevėžio apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija sąmoningai atsisakė vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl nusikaltimų kvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą, neįsigilino į nukentėjusiojo apeliacinį skundą ir neteisingai sušvelnino bausmę organizuotos plėšikų grupės nariui.
Šalies argumentai
Kasatorius skunde nurodo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime pabrėžė, kad „Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta: teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis); teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis); teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis); teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu (4 dalis). Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai; teismo posėdis gali būti uždaras - žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį. Pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas teismo procesą įstatymais turi reglamentuoti taip, kad būtų užtikrintas racionalus teismo darbo organizavimas. Konstitucijos 109 straipsnį aiškindamas kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, tinkamo teisinio proceso, teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo principų kontekste, Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo: „Konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus - teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas kurį įtvirtina Konstitucija. Konstitucijos 109 straipsnį aiškinant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste pažymėtina, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais. Tai inter alia reiškia, kad oficialiai skelbiant teismo nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) jame turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, kad nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) argumentai (ar jų dalis) negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) paskelbimo, kad oficialiai paskelbęs nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą), teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad jeigu oficialiai būtų paskelbtas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas), kuris nebūtų grindžiamas teisiniais argumentais arba būtų grindžiamas tik tam tikra argumentų dalimi, o kita argumentų dalis būtų paviešinta po oficialaus teismo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) paskelbimo, teisingumas liktų neįvykdytas - visada išliktų pagrįsta abejonė, kad tokiais argumentais tik siekiama pateisinti teismo a priori priimtą nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) “. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo: „Referendumu priėmusi Konstituciją - aukščiausios teisinės galios aktą Lietuvių Tauta padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės - pilietinės Tautos, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį. Konstitucija yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis, inter alia pagarba teisei ir teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir jų gerbimu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Šiame kontekste paminėtina, jog Konstitucijos 18 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimas reiškia inter alia tai, kad žmogui ipso facto priklauso teisės ir laisvės, kurios yra neatskiriamos nuo jo asmens ir kurios negali būti iš jo atimtos. Prigimtinės žmogaus teisės - tai individo prigimtinės galimybės, užtikrinančios jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės viena svarbiausių priedermių – gerbti, ginti ir saugoti tas vertybes, taip pat ir žmogaus teises ir laisves, kuriomis yra grindžiama pati Tautos priimta Konstitucija ir kurių realus įtvirtinimas, gynimas ir apsauga yra pačios valstybės raison d'?tre; priešingu atveju valstybė negalėtų būti laikoma bendru visos visuomenės gėriu. Konstitucija - antimažoritarinis aktas; ji gina individą. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, valstybė yra konstituciškai įpareigota teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo neteisėto kėsinimosi ar ribojimo, nustatyti pakankamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Pagal Konstituciją valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d, 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Šiame kontekste pabrėžtina, kad valstybės institucijas, pareigūnus (ir tada, kai jie vykdo jiems patikėtas funkcijas, ir tada, kai neįgyvendina jokių savo įgaliojimų) žmonės pagrįstai gali laikyti valstybės valios reiškėjais ar vykdytojais. Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise, tarptų teisinis nihilizmas. Toleruojant valstybės institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, neužkirtus jiems kelio atsirastų didžiulis socialinis disbalansas, būtų pažeista pamatinė pusiausvyra, kai žmogus iš esmės neturi priemonių, galimybių pasipriešinti valstybės – galingo mechanizmo – savivalei ir, paliktas be veiksmingos institucionalizuotos pagalbos, yra gniuždomas visa valstybės mechanizmo jėga“. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė, kad visus bendrosios kompetencijos teismus – Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą, apygardų ir apylinkių teismus – saisto Konstitucijos 107 straipsnyje įtvirtintas Konstitucinio Teismo sprendimų jo kompetencijai priskirtais klausimais galutinumas ir neskundžiamumas; visi bendrosios kompetencijos teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos. Kasatorius daro išvadą, kad priėmus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, jame pabrėžus teismų praktikos vienodumo ir nuspėjamumo svarbą, Lietuvos teisės sistemoje yra apsispręsta de jure įteisinti teismo precedentą. Konstitucinis teismas šiame nutarime taip pat akcentavo, kad nukrypimas nuo susiformavusios teismų praktikos galimas tik racionaliai ir aiškiai argumentuojant poreikį tai daryti: „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. kovo 14 d. nutarimai). Šiame kontekste pabrėžtina, jog Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai - būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t.y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų - sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų - precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimais (precedentais tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad minėti teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų kitų konstitucinių principų nepaisymą“. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. liepos 5 d. nutarime pažymėjo „Teisėtų lūkesčių apsauga - tai vienas iš Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų. Ji suponuoja inter alia tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus. Konstitucinis Teismas savo 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatuota ir tai, kad Konstitucija apskritai neužkerta kelio tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kylančias iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminių aktų - prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams), kurių neapgynus ir neapsaugojus šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės nebūtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos, kad sprendžiant, ar iš teisės akto, vėliau pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai (poįstatyminio akto - prieštaraujančiu Konstitucijai ir (arba) įstatymams), jo galiojimo metu kilusios asmens įgytos teisės turi būti saugomos ir ginamos, ar ne, o jeigu taip, tai kokiu mastu, kiekvienu atveju būtina išsiaiškinti, ar neapsaugojus ir neapgynus šių įgytų teisių nebus pažeistos kitos Konstitucijos saugomos vertybės, ar nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Tačiau pabrėžtina, kad Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai, Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos“.
Toliau kasatorius pabrėžia, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, savo nutartyse formuodamas vienodą teismų praktiką, yra nurodęs, kad: „asmuo, kuris nebuvo įsibrovęs į patalpą, tačiau pagal išankstinį grupės asmenų susitarimą atliko veiksmus, tiesiogiai susijusius su vagystės padarymu įsibraunant į patalpą, yra šio nusikaltimo padarymo bendrininkas“(2000 m. sausio 11 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-15/2000); „teisingam veikos kvalifikavimui labai didelę reikšmę turi bendrininkų susitarimo pobūdžio įvertinimas. Iš bylos medžiagos aiškėja, kad susitarimas nebuvo detalizuotas, t.y. nebuvo tiksliai aptartos susitarimo ribos. Tai nurodė abu teisiamieji. Aiškus buvo tik galutinis tikslas: užvaldyti konkretų svetimą turtą“ (2000 m. spalio 17 d. nutartis Nr. 2K-563/2000); „Bendrininkavimas - tai tyčinės nusikalstamos veikos forma, kai nusikaltimą bendromis pastangomis padaro du ar daugiau asmenų. Materialiosiose nusikaltimų sudėtyse bendras dalyvavimas, kaip objektyviosios pusės požymis reiškia, kad kiekvieno bendrininko dalyvavimas yra būtina sąlyga tam, kad nusikalstamus veiksmus galėtų padaryti kiti bendrininkai, pavojingų padarinių atsiradimas yra bendras visų bendrininkų veiklos rezultatas, tarp kiekvieno bendrininko veiklos ir bendro nusikaltimo rezultato yra priežastinis ryšys. Subjektyviajai pusei būdinga tai, kad kiekvienas bendrininkas veikia tyčia...nusikaltimo bendrininkais, greta vykdytojų, įvardijami organizatoriai, kurstytojai ir padėjėjai. Nusikaltimo vykdytojais laikomi asmenys, tiesiogiai padarę nusikaltimą, t.y. tiesiogiai įvykdę bendrą nusikaltimą ir pasiekę bendrą nusikalstamą rezultatą“ (2001 m. gruodžio 4 d. nutartis Nr. 2K-1058/2001); „Teisminės praktikos prasme įsibrovimas suprantamas ne tik kaip fizinių kliūčių nugalėjimas prieš patenkant į patalpą, tačiau taip pat ir nekliudomas, neteisėtas patekimas į patalpą vagystės tikslu. Vagystė įsibraunant į patalpą laikoma baigta nuo bent dalies svetimo turto užvaldymo“ (1999 m. rugsėjo 28 d. nutartis Nr. 2K-480/1999); „užvaldė didžiąją dalį ketinto pagrobti turto, o likusios dalies, jau paruoštos išnešti, nepagrobė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes grįžo šeimininkas. Todėl jo veika kaip baigtas nusikaltimas viso turto atžvilgiu kvalifikuotas teisingai“ (2002 m. gegužės 21 d. nutartis Nr. 2K-237/2002); „Teismas, kvalifikuodamas veiką, turėjo vadovautis ne veiklos baigtumo momentu atskirų daiktų atžvilgiu, o kaltininkų tyčios vieningumu. Visi nuteistieji veikė kaip nusikaltimo bendrininkai - vykdytojai, todėl kiekvienas iš jų turi atsakyti už aptartus veiksmus. Visi veiksmai padaryti tyčia, tais pačiais veiksmais“ (2002 m. gegužės 28 d. nutartis Nr. 2K-454/2002); „Patalpa yra uždara erdvė, statinys, turintis sienas, stogą ir specialų įėjimą, skirtas žmonėms arba materialinėms vertybėms. Kad vagystės metu transformatorinės durys nebuvo užrakintos, neturi reikšmės A. G. veikos teisiniam vertinimui. Įsibrovimas yra slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į negyvenamąją patalpą, nepriklausomai nuo patekimo į šią patalpą būdo. A. G. žinojo, kad transformatorinė priklauso Vilniaus rajono elektros tinklams, suprato, jog jis neturi teisės į šią patalpą įeiti be savininko leidimo ir neturi teisės į ten esantį turtą. Patekdamas į transformatorinę be savininko leidimo, A. G. į ją įsibrovė“ (2002 m. birželio 11 d. nutartis Nr. 2K-504/2002); „ į patalpą A. A. pateko neteisėtai, turėdamas iš anksto numatytą tikslą – padaryti vagystę“ (2003 m. kovo 18 d. nutartis Nr. 2K-207/2003); „nes įsibrovimas į patalpą yrą vagystę pagal BK 178 straipsnio 2 dalį kvalifikuojantis požymis. Tiek baudžiamosios teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje pripažįstama, kad šis požymis lemia veiklos kvalifikavimą nepriklausomai nuo pagrobto ar pasikėsinto pagrobti turto vertės“ (2004 m. kovo 2 d. nutartis Nr. 2K-118/2004); „Tačiau šiuos liudytojo parodymus paneigia paties S. M. pirminiai parodymai, kad jis mušė, spardė nukentėjusį, tik nurodo kitą smurto vartojimo priežastį – neva dėl to, kad buvęs pastarojo prieš tai įžeistas. ... veikė grupe iš anksto susitarusių asmenų, toks bendras veikimas pasireiškė jų suderintais veiksmais vienu metu vartojant smurtą ir užvaldant nukentėjusio turtą, atskleidžiančiais to smurto vartojimo priežastį ir tikslą - svetimo turto užvaldymą“ (2002 m. birželio 25 d. nutartis Nr. 2K-537/2002); „V. K., R. D. ir M. Ž., vieningai veikdami, realizavo nusikalstamą ketinimą, tiesiogiai įvykdė bendrą nusikaltimą ir suderintais bendrais veiksmais pasiekė nusikalstamą rezultatą. Bent vienam atsisakius veikti nusikaltimas nebūtų įvykdytas, nes būtų prarastas ryšys tarp nukentėjusio V. K. ir nuteistojo V. K. Savo aktyviais veiksmais M. Ž. ir R. D. paveikė nukentėjusį, sukurdami jam pavojingą situaciją“ (2002 m. gruodžio 17 d. nutartis Nr. 2K-934/2002); „Asmenų veiklos bendrumas gali pasireikšti dvejopai: pirma, kai visi bendrininkai visiškai ar iš dalies realizuoja padaromo nusikaltimo objektyviuosius požymius (paprastas bendrininkavimas), antra, kai tik kai kurie nusikalstamos veikos dalyviai padaro veikas, kurios sudaro įstatyme numatytos nusikalstamos veikos objektyviąją pusę. Antruoju atveju kai kurie bendrininkai padaro veikas, kurios neįeina į daromo nusikaltimo objektyviąją pusę, tačiau jų padarytos veikos palengvina nusikaltimo vykdytojams tiesiogiai padaryti nusikaltimą (sudėtinis bendrininkavimas). Dalyvavimo nusikaltime pobūdį charakterizuoja asmens funkcijos vykdant nusikalstamą veiką (vykdytojas, kurstytojas, organizatorius, padėjėjas), o dalyvavimo laipsnį parodo bendrininko aktyvumo lygis atliekant jam pavestas funkcijas“ (2003 m. sausio 28 d. nutartis Nr. 2K-12/2003); teismas, individualizuodamas kiekvieno iš šių bendravykdytojų veiką, atsižvelgia į susitarimo padaryti nusikaltimą ypatybes (išankstinis ar stichiškai kilęs susitarimas), susitarimo padaryti asmenų skaičių ir kokius konkrečius veiksmus kiekvienas jų atliko“ (2003 m. vasario 11 d. nutartis Nr. 2K-125/2003); „Teismo išvada dėl bendrininkavimo padarant nusikaltimą turi remtis įrodymais, patikimai patvirtinančiais objektyvių ir subjektyvių bendrininkavimo požymių buvimą. 1961 m. BK 18 straipsnio 1 dalis (atitinka 2000 m. BK 24 straipsnio 1 dalį) reikalauja dviejų objektyvių bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką požymių nustatymo: kelių asmenų dalyvavimo bei jų veikos bendrumo. Subjektyvieji bendrininkavimo požymiai yra tyčia, kurios esmė yra tai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikaltimo padarymo ar jo metu, padarinys. Bendrininkai gali būti pasiskirstę vaidmenimis. Tuo atveju tiesiogiai nusikaltimą padaro ne visi, o tik kai kurie bendrininkai (sudėtinis bendrininkavimas). Kitais atvejais visi ar kai kurie bendrininkai realizuoja tik dalį jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymių (paprastas bendrininkavimas ...suvokė, jog kartu su R. P. dalyvauja nusikaltimo, kuri organizavo T. M., padaryme“ (2003 m. kovo 18 d. nutartis Nr. 2K-241/2003); „Kiekvieno jų veiksmai gali būti skirtingi, tačiau jie turi būti reikšmingi bendrai nusikalstamai veiklai, sudaryti kitų bendrininkų veiksmų prielaidas. Jei kuris nors iš bendrininkų neatliktų savo veikos, nusikaltimo įvykdymas taptų neįmanomas arba iš esmės pasunkėtų. Bendrininkavimas gali būti sudėtinis, kai nusikaltimą padaro ne visi, o tik kai kurie bendrininkai, arba paprastas - visi ar kai kurie bendrininkai realizuoja tik dalį jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymių“ (2003 m. spalio 21 d. nutartis Nr. 2K-633/2003); „kad jis stovėjo šalia tuo metu, kai jo bendrininkai vienas laikė nukentėjusį už rankų, kitas - grobė turtą. Plėšimas yra svetimo turto pagrobimas, pavartojant fizinę ar psichinę prievartą. Taigi plėšimo objektyviąją pusę charakterizuoja ne tik turto pagrobimas, bet ir fizinio ar psichinio smurto vartojimas. Buvimas šalia nukentėjusiam suvokiant, kad stovintis šalia asmuo yra bendrininkų grupės narys, atitinka vieną iš plėšimo požymių - grasinimą, t.y. psichinį smurtą. Įstatymas nereikalauja, kad, keliems asmenims padarant nusikaltimą bendrininkaujant (BK 24 straipsnio 1 dalis), visi bendrininkai padarytų visus veiksmus, aprašytus 180 straipsnyje. Nusikaltimo bendrininku ir, atskirai, vykdytoju laikomas ir tas asmuo, kuris visiškai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius (grobė turtą ir naudojo smurtą), ir tas, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyvius plėšimo požymius, aprašytus BK 180 straipsnio 1 dalyje (tik grobė turtą arba tik vartojo smurtą). Buvimas šalia, kai tuo metu vienas asmuo laiko nukentėjusįjį už rankų, o kitas grobia turtą, nukentėjusio suprantamas kaip trečiojo bendrininko buvimas, psichinis smurtas, t.y. grasinimas nukentėjusiam, kad nevykdant reikalavimo ir priešinantis tas asmuo gali pavartoti fizinį smurtą“ (2004 m. kovo 9 d. nutartis Nr. 2K-148/2004); „iš 1961 m. BK 272 straipsnio 1 dalies (atitinka 2000 m. BK 180 straipsnio 1 dalį) dispozicijos matyti, kad plėšimo sudėtis yra materialioji, todėl būtinasis objektyviosios pusės požymis yra ne tik pati veika, bet ir jos sukelti padariniai - turto užvaldymas. Pagal teisės teoriją turtas užvaldomas, kai kaltininkas ar kaltininkai turi realią galimybę turtu naudotis ar disponuoti“ (2003 m. sausio 14 d. nutartis Nr. 2K-48/2003); „atkreiptinas dėmesys į tai, kad plėšimo sudėčiai inkriminuoti pakanka vien tik galimybės nukentėjusiajam priešintis atėmimo. ... nes V. P. užvaldė svetimą turtą pavartojęs ne tik fizinį smurtą, bet ir atėmęs galimybę nukentėjusiajam priešintis...“ (2003 m. sausio 14 d. nutartis Nr. 2K-49/2003); „Pagal BK 180 straipsnio 1 dalies dispoziciją laikoma, kad plėšimą padarė tas, kas pavartodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį pavartoti arba kitaip atimdamas nukentėjusiajam galimybę priešintis, pagrobė svetimą turtą“ (2004 m. kovo 9 d. nutartis Nr. 2K-148/2004); „Plėšimo nusikaltimo sudėties požymis „kitaip atimdamas galimybę priešintis“ taip pat suponuoja smurtinius veiksmus, tačiau šie veiksmai gali nesukelti nei sveikatos sutrikdymų, nei didelio fizinio skausmo. Šio požymio esmė yra ta, kad dėl kaltininko veiksmų nukentėjusysis netenka galimybės pasipriešinti jo turto pagrobimui“ (2004 m. balandžio 20 d. nutartis Nr. 2K-251/2004).
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, jog Kėdainių rajono apylinkės teismas, kategoriškai vadovaudamasis BPK 255 straipsnio nuostatomis ir nagrinėdamas baudžiamąją bylą tik dėl tų kaltinimų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, nemotyvuotai atsisakė vadovautis BPK 256 straipsnio nuostatomis ir nukentėjusiojo 2006 m. gruodžio 19 d. bei jo advokatės 2007 m. sausio 18 d. prašymus, paremtus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse suformuota praktika dėl kaltinimo pakeitimo baudžiamojoje byloje, nusikaltimų kvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą, neatsižvelgęs į ikiteisminio tyrimo pareigūnų padarytus akivaizdžius baudžiamojo proceso pažeidimus, atmetė. Todėl jis, siekdamas, kad būtų išsamiai atskleistos nusikalstamos veikos ir teisingai nubaustas kiekvienas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, padavė apeliacinį skundą.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į nukentėjusiojo D. Š. teisėtų lūkesčių, o būtent reikalavimo tinkamai taikyti įstatymą, kad būtų išsamiai atskleistos visos nusikalstamos veikos ir teisingai nubaustas kiekvienas padaręs nusikaltimą asmuo, kaip tai numatyta BPK 1 straipsnyje, principus, kategoriškai atsisakė vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis suformuota nusikaltimų kvalifikavimo praktika, savo atsisakymo suprantamai nemotyvavo, todėl, kasatoriaus manymu, tapo nuteistojo A. A. advokatu. Apeliacinio teismo 2007 m. birželio 5 d. nuosprendyje kolegija net žinomai melagingai nurodė, kad nukentėjusysis apeliaciniame skunde nesuformulavo prašymo perkvalifikuoti veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, taip pat akivaizdžiai siekdama palengvinti nuteistojo A. A. materialinę atsakomybės dalį, atleido prokurorą nuo pareigos pateikti civilinį ieškinį dėl Valstybinei ligonių kasai padarytos žalos atlyginimo. Kasatorius pažymi, kad įstatymų leidėjas BPK 117 straipsnyje suformulavo pareigą prokurorui pareikšti civilinį ieškinį, kai nusikalstama veika padaryta žala valstybei. Nei Konstitucija, nei įstatymai nesuteikė Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai teisės atleisti prokurorą nuo pareigos vykdymo, o kasatorius, būdamas Lietuvos Respublikos pilietis, privalo ginti įstatymų saugomą interesą, elgtis taip, kad įstatymų nepažeistų, jų laikytųsi kiti asmenys. Teismas, būdamas akivaizdžiai šališkas ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir prokurorui, žinomai netinkamai atlikusiems ikiteisminį tyrimą, atsisakė nagrinėti akivaizdžius netinkamai atlikto tyrimo faktus, dokumentų klastojimo faktus, iš dalies nulėmusius klaidingo nuosprendžio pirmosios instancijos teisme priėmimą, kaltinimo pateikimą ne visiems organizuotos plėšikų gaujos nariams.
Kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo tvarką reglamentuojančios BPK IV dalies normos nukentėjusiajam neleidžia kištis ar įtakoti ikiteisminio tyrimo eigą, kol nebaigtas ikiteisminis tyrimas, susipažinti su bylos medžiaga. Tik pradėjus baudžiamąją bylą nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teisme, remdamasis bylos dokumentų visuma, bylos faktinėmis aplinkybėmis, įvertinęs teisiamojo A. A., nusikaltime dalyvavusių M. R. ir Ž. U., ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, įvertinęs teisiamojo A. A. elgesį ir jo nuolat keičiamus parodymus, suderintus su nusikaltime dalyvavusiais asmenimis, kasatorius įsitikino, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, Kėdainių rajono apylinkės prokuratūra nesiėmė visų įstatymuose nustatytų priemonių, siekiant atskleisti organizuota grupe padarytoje vagystėje iš angarinio sandėlio ir grupe padarytame plėšime dalyvavusius asmenis ir jų nusikalstamą veiką, siekdami padėti išvengti tinkamos baudžiamosios atsakomybės organizuotos plėšikų grupės vadeivai A. A., kitiems organizuotos plėšikų grupės nariams M. R. ir Ž. U., žinomai klaidingai kvalifikavo nusikalstamą veiką. Nukentėjusysis pažymi, kad apeliaciniame skunde, remdamasis baudžiamosios bylos dokumentais, įrodė, kad Kėdainių rajono apylinkės teismas, priimdamas teisingą sprendimą, buvo iš dalies suklaidintas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros, atsisakiusios teisingai atlikti pareigą, veiksmų. Iš naujo argumentuotai išdėstęs faktines įvykio aplinkybes, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, ir vadovaudamasis Konstitucijos 28, 29, 30, 31 straipsniais, jis prašė panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 26 d. nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo organizuotos plėšikų gaujos nariams, esant netinkamai pateiktam kaltinimui tik vienam asmeniui, nuteistajam A. A.; pripažinti, kad baudžiamojoje byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, sąmoningai nepatraukti baudžiamojon atsakomybėn visi nusikalstamą veiką padarę asmenys; pripažinti, kad ikiteisminis tyrimas atliktas pažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymą, klastojant ir nuslepiant esminę reikšmę turinčius dokumentus; perduoti baudžiamąją bylą iš naujo tirti ne Kėdainių rajono ikiteisminio tyrimo institucijoms; išsireikalauti iš Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros nukentėjusiojo D. Š. 2006 m. kovo 27 d ir liepos 5 d. skundus ir susijusią medžiagą; savo kompetencijos ir įstatymų ribose pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Kėdainių rajono ikiteisminio tyrimo pareigūnų, Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokurorų veiksmų klastojant baudžiamosios bylos medžiagą, slepiant nuo teismo esminę reikšmę turinčius dokumentus, siekiant padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės visiems nusikaltimą padariusiems asmenims, tačiau Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nemotyvuodama atsisakė vadovautis apeliacinio skundo motyvais.
Kasatorius nurodo, kad teismai taip pat neteisingai nustatė nusikaltimu padarytą turtinę žalą. Nuteistasis A. A. su savo bendrais, daužydami, laužydami metalo frezavimo stakles jas visiškai sunaikino. Sudaužius korpusą ir nulaužius pagrindinę dalį - greičių dėžę, 5 000 Lt vertės staklės buvo nepataisomai sunaikintos. Nuteistasis A. A. ir jo bendrininkai M. R. ir Ž. U. atvyko į saugomą teritoriją, angarinį sandėlį turėdami tik vieną tikslą - pavogti metalo frezavimo stakles ir jas priduoti metalo supirktuvei. Savo nusikalstamiems tikslams pasiekti, tam, kad lengviau būtų įkelti frezavimo stakles į automobilinę priekabą, jie nulaužė greičių dėžę, todėl visiškai nepataisomai sunaikino staklių techninę dalį. Tai, kad organizuotos plėšikų gaujos nariai išsivežė tik nulaužtą greičių dėžę, absoliučiai įrodo, kad iš anksto suplanuotas nusikaltimas nebuvo baigtas ne dėl nuo jų priklausančių aplinkybių. Nusikaltėliai skubiai, nespėję pakrauti staklių korpuso, spruko pamatę, jog kasatoriaus automobilis stovi ant kelio.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija neteisingai įvertino aplinkybę, kad nuteistasis A. A. nusikalstamas veikas padarė neturėdamas teistumo, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, rūpinasi savo senyvo amžiaus ligota motina, padeda materialiai savo buvusiai žmonai išlaikyti du nepilnamečius vaikus ir t. t., todėl nepagrįstai sušvelnino jam bausmę. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis A. A. 2004 m. rugpjūčio 6 d. buvo padaręs vagystę, o 2002 m. balandžio 9 d. - plėšimą ir t. t. (b. l. 72; 73; 74). Iki 2007 m. sausio 26 d. apkaltinamojo nuosprendžio jis niekur nedirbo, o darbovietės charakteristika, kurioje nenurodomas darbo pobūdis, pareigos, gaunamas atlyginimas, verčia abejoti jos teisingumu. Abejotina nuteistojo A. A. darbovietės nurodoma aplinkybe, kad jis išlaiko senyvo amžiaus motiną.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo nenagrinėtinų argumentų
Kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribos, nustatytos BPK 376 straipsnio 1 dalyje, nesuteikia šiam teismui kompetencijos byloje pačiam nustatinėti ar paneiginėti faktus, tirti bylai reikšmingas aplinkybes, iš naujo vertinti įrodymus, nustatinėti padarytos žalos dydį. Pažymėtina, jog šioje baudžiamojoje byloje paduotame kasaciniame skunde keliami bylą nagrinėjusiems teismams žinomi klausimai, susiję su nukentėjusiojo dėstoma įvykių versija ir kitomis aplinkybėmis, dėl kurių nuosprendžiuose yra pasisakyta. Bylos dokumentai rodo, kad nukentėjusysis savo poziciją nuosekliai dėstė nuo pat pradžios. Ji pateikta 2006 m. vasario 26 d. pareiškime, vėliau – susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga 2006 m. liepos 10 d. Iš esmės ši pozicija išdėstyta teisiamajame posėdyje, įvykusiame 2006 m. lapkričio 17 d. Itin detaliai ji aprašyta dviejuose 2006 m. gruodžio 19 d. prašymuose dėl kaltinimo pakeitimo ir ypač nukentėjusiojo 2007 m. vasario 12 d. apeliaciniame skunde. Nukentėjusysis ją pakartojo ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Kasaciniame skunde jis dar kartą aprašo buvusius įvykius, nesutikdamas su tuo, kaip jie yra konstatuoti nuosprendžiuose. Kasatoriaus įsitikinimu, jo turtą pagrobė, taip pat ir panaudodama smurtą, būdingą plėšimui, trijų asmenų bendrininkų grupė, įsibraudama į saugomą patalpą. Byloje neteisingai nustatyta nukentėjusiajam padaryta turtinė žala. Be to, apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, į kurias atsižvelgus buvo individualizuota nuteistajam A. A. paskirta bausmė. Remiantis būtent šiais pagrindais skunde teikiama faktų viseto teisinė traktuotė, išreiškianti kasatoriaus nuomonę ir prieštaraujanti vertinimams, kurie išdėstyti skundžiamuose teismų sprendimuose. Kadangi tokie argumentai pirmiausia iškelia pačių faktų peržiūrėjimo svarbą, o ne teisės taikymo klausimus teismų nustatytiems faktams, jie nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko ir dėl to paliktini nenagrinėti.
Nuostatų, reglamentuojančių bylos kasacinio nagrinėjimo pagrindus, neatitinka ir prašymas pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas sąmoningai atsisakė vadovautis konstitucine jurisprudencija, taip pat bendrosios kompetencijos teismų praktika, susiklosčiusia kvalifikuojant nusikaltimus.
Dėl skundo argumentų, siejamų su Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis ir konstitucine jurisprudencija
Kasatorius pateikia plačias citatas iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., kovo 28 d., rugpjūčio 19 d., rugsėjo 21 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimų, kuriose akcentuojami klausimai, susiję su tinkamo teismų organizavimo ir darbo principais, teismų priederme ginti svarbiausius socialinius gėrius, žmogaus prigimtines ir kitas teises bei laisves, būtinybe nuosprendžius bei kitus baigiamuosius aktus surašyti išsamiai, aiškiai ir motyvuotai, žinant, jog priimamus sprendimus saisto dar ir konstitucinė jurisprudencija bei bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai. Iš viso to išplaukia teisinių santykių subjektų teisėtų lūkesčių apsauga, turinti sąsajų su BPK 1 straipsnio nuostatomis, pagal kurias baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
Šie skundo argumentai abstraktūs ir išsakomi remiantis savaip traktuojamomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Byloje taikytų baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų konstitucingumo kasatorius neginčija. Tokiu atveju tenka pasisakyti dėl konstitucinių nuostatų įgyvendinimo šių įstatymų taikymo procese. Skunde nėra konkrečių nuorodų į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje konstitucines nuostatas pažeidė ikiteisminio tyrimo institucijos ar prokuratūra. Akcentuojamas ir kritiškai vertinamas būtent teismų darbas. Tačiau tais aspektais, kuriuos konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžia kasatorius, konstatuoti teisės taikymo pažeidimus nėra pagrindo. Bylą teismai išnagrinėjo pagal kiekvieno iš jų turimą įstatymo sureglamentuotą kompetenciją. Nuosprendžiai jų surašymo ir paskelbimo požiūriu įstatymo reikalavimus atitinka. Sprendimų motyvai rodo, kad remiamasi ne vien abstrakčiu įstatymo tekstu, bet atsižvelgiama ir į atitinkamos kategorijos bylose nusistovėjusios teismų praktikos patirtį. Teisėtų lūkesčių apsaugos požiūriu teismų nuosprendžiai ginčijami iš esmės vien dėl to, kad juose padarytos tam tikros išvados nesutapo su kasatoriaus teikiama padarytų nusikaltimų kvalifikacija ir jo nuomone dėl nuteistajam paskirtos bausmės griežtumo bei atlygintinos žalos dydžio. Šie motyvai rodo, kad minėti kasatoriaus argumentai neatskleidžia konstitucinių ir joms subordinuotų teisinių nuostatų pažeidimo, todėl yra atmestini.
Dėl padarytų veikų kvalifikavimo
Kasatoriaus tvirtinimu, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes klaidingai išsiaiškino įstatymo nuostatas ir teismų praktikos patirtį, reikšmingą bendrininkavimo, įsibrovimo į patalpą ar saugomą teritoriją ir smurto kaip plėšimui būdingo nusikaltimo sudėties požymio interpretavimui. Pagrindo sutikti su tokiu tvirtinimu nėra. Visais nurodytais klausimais teismai nuosprendžiuose pasisakė ir argumentavo, kodėl šiuo konkrečiu atveju nėra nustatę nei bendrininkavimo, nei įsibrovimo į patalpą ar saugomą teritoriją, nei plėšimo.
Kėdainių rajono apylinkės teismas 2007 m. sausio 26 d. nuosprendyje padarė išvadą, kad, atsižvelgus į kaltinamojo ir liudytojų parodymus, nėra galimybės pripažinti, jog M. R. ir Ž. U. yra A. A. bendrininkai. Sprendžiant pagal byloje surinktus įrodymus, jie apie tikrąjį A. A. sumanymą nežinojo ir suteikė jam vien fizinę pagalbą pakraunant staklių dalį ir metalines dėžes į automobilio priekabą. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija akcentavo šio klausimo procesinį aspektą ir nurodė, kad, remiantis BPK 255 straipsnio 1 dalimi, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinamuoju šioje byloje, kaip matyti iš kaltinamojo akto ir teismo nutarties perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, buvo vien A. A.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog įvykio vietos apžiūros protokolas, fotonuotraukos, kaltinamojo, liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai duoda pagrindą išvadai, kad šiuo konkrečiu atveju angarinis sandėlis neturėjo savybių, dėl kurių jam būtų galima taikyti kurį nors iš tokių BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių kaip patalpa, saugykla arba saugoma teritorija. Apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu išdėstė platesnius motyvus, ypač pasisakydamas dėl to, kaip vertina nukentėjusiojo veiksmus, skirtus angaro apsaugai. Pagrindo kvalifikuoti padarytą vagystę pagal BK 178 straipsnio 2 dalį šis teismas taip pat nenustatė. Vis dėlto tenka pripažinti, jog kasatorius iš dalies teisus, nesutikdamas su nuosprendyje padarytu įrašu, kad nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nesuformuluotas prašymas perkvalifikuoti veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Nors šio skundo baigiamojoje dalyje atitinkamos formuluotės išties nėra, tačiau skundo tekste (b. l. 222) rašoma, kad veika kvalifikuotina taikant BK 24 straipsnį ir 178 straipsnio 2 dalį kaip vagystė, padaryta įsibraunant į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Tačiau šis momentas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje vertintinas kaip antraeilis, nenulėmęs sprendimo netaikyti BK 178 straipsnio 2 dalies.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartas ir A. A. veikos, kuria jis sužalojo nukentėjusįjį, kvalifikavimas taikant BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Teismo nuomone, pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes nekyla abejonių, kad A. A. sudavė smūgius nukentėjusiajam siekdamas jam kaip asmeniui, vykdančiam pilietinę pareigą, pasipriešinti, pabėgti ir taip išvengti sulaikymo. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentą, nurodė, kad šios veikos kvalifikavimas taikant BK 180 straipsnio 1 dalį, nustatančią atsakomybę už plėšimą, nėra galimas. Šiuo konkrečiu atveju vagystė jau buvo baigta, kaltininkas pagrobtais daiktais tam tikrą laiką jau disponavo. Nukentėjusįjį jis sumušė vėliau ir būtent tada, kai šis telefonu skambino policijai. Tai rodo, kad panaudotu smurtu buvo siekiama sutrukdyti nukentėjusiajam pranešti apie padarytą nusikaltimą pareigūnams. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą kaip nesunkus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas dėl jo kaip piliečio pareigų vykdymo.
Dėl BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatų taikymo
Kasaciniame skunde nukentėjusysis ginčija teismų sprendimų teisėtumą argumentuodamas tuo, kad bylos ikiteisminis tyrimas neišsamus ir teismai, nepateisindami jo teisėtų lūkesčių, atmetė BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka jo pateiktus prašymus pakeisti kaltinimą bei faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir bylą išnagrinėjo pernelyg kategoriškai laikydamiesi BPK 255 straipsnio nuostatų.
Pagal BPK nuostatas ikiteisminio tyrimo išsamumo, įrodymų pakankamumo ir patikimumo vertinimas yra teismo prerogatyva ir bylos nagrinėjimo teisme funkcija. BPK 255 straipsnio nuostatos įpareigoja bylą teisme nagrinėti tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kasatoriaus kritiškas požiūris į tokį įstatymą ir jo tikslų taikymą nereiškia, kad teismai padarė teisės taikymo klaidą. Vis dėlto teismas privalo išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, kad nusikalstamą veiką padarę asmenys būtų nubausti. Todėl jis turi atitinkamai reaguoti, jeigu nukentėjusysis, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio nuostatomis, įgyvendina savo teisę bylos nagrinėjimo metu pateikti rašytinį prašymą kaltinamojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusysis tokius prašymus teikė bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme. Teismas jo rašytinius prašymus priėmė ir apie tai kaltinamąjį informavo. Tačiau teismui, toliau nagrinėjančiam bylą ir pagal BPK nuostatas nukentėjusiojo prašymą privalančiam įvertinti, tenkinti tokį prašymą nėra privaloma. Nukentėjusiojo kartojami prašymai pakeisti kaltinimą yra išanalizuoti. Tai atlikta išklausius proceso dalyvių dėl šių prašymų duotus atitinkamus paaiškinimus. Padaryta išvada, kad prašymai atmestini kaip nepagrįsti iš esmės dėl to, kad juose nėra nuorodų į, lyginant su kaltinimu, iš esmės skirtingas faktines aplinkybes. Dėl nukentėjusiojo apeliaciniame skunde ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pakartoto analogiško prašymo taip pat yra pasisakyta. Taigi šiuo požiūriu baudžiamojo proceso įstatymas nepažeistas.
Dėl nukentėjusiojo apeliacinio skundo išnagrinėjimo
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus, atlikusi įrodymų tyrimą tiek, kiek jis susijęs su nukentėjusiojo prašymo paskelbti bylos dokumentus tenkinimu, nuosprendyje aptarė visus esminius skundų argumentus ir priėmė motyvuotą sprendimą. Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, nuosprendyje pasisakyta visais svarbiausiais apelianto D. Š. iškeltais klausimais dėl ikiteisminio tyrimo trūkumų, nagrinėjimo teisme ribų, padarytų nusikaltimų kvalifikavimo, prašymų pakeisti kaltinimą, civilinio ieškinio. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina ją tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Įgyvendindami šią nuostatą, teismai nuosprendžio ar nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Visos šios įstatymo nuostatos ir teismų praktikoje nusistovėję reikalavimai, kiek jie taikytini nukentėjusiojo apeliacinio skundo išnagrinėjimui, yra įgyvendinti be esminių pažeidimų, galinčių sudaryti pagrindą keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Darytina bendra išvada, kad nukentėjusiojo D. Š. kasaciniame skunde nėra tokių argumentų, kurie duotų pagrindą keisti ar naikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 5 d. nuosprendį ir, kaip prašoma, grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nukentėjusiojo D. Š. kasacinį skundą atmesti.