Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2006-08-04 · Administracinė byla Nr. A-502-1210-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Data
2006-08-04
Bylos Nr.
A-502-1210-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gudynas (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Nijolė Piškinaitė
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
Pareiškėjas
UAB „Stiklo briauna“
Advokatai
Danutė Puzirauskienė
Kategorijos
  • 14.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A5 - 1210 - 06Procesinio sprendimo kategorija 14.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. rugpjūčio 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjo), Stasio Gudyno (kolegijos pirmininko) ir Nijolės Piškinaitės,

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovams Aleksandrui Ūdrai, advokatei Danutei Puzirauskienei,atsakovo atstovei Astai Misiūnaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Stiklo briauna“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas UAB „Stiklo briauna“ skundu kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti neteisėtu ir panaikinti Vilniaus m. savivaldybės tarybos 1996-05-29 sprendimo Nr. 129 2 punktą dalyje dėl Rokantiškių kalvos pripažinimo savivaldybės saugomu kraštovaizdžio objektu.

Skunde nurodė, kad pareiškėjas 2005-05-10 pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo 4.92 ha ploto žemės sklypą, tačiau 2005-09-07 sužinojo, kad ginčijamu atsakovo sprendimu minėtas žemės sklypas buvo pripažintas saugotinu objektu ir įtrauktas į Vilniaus miesto saugomų objektų sąrašą. Teigė, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, taisykles, turėjusias užtikrinti sprendimo pagrįstumą, kadangi saugotina teritorija nebuvo įvertinta, jos plotas nebuvo pagrįstas būtinais skaičiavimais, apie šios teritorijos pripažinimą saugotinu objektu nebuvo informuota visuomenė, buvę žemės valdytojai, duomenys nebuvo pateikti kadastro ir registro įmonei. Kadangi priimtas sprendimas riboja pareiškėjo teisę disponuoti įsigytu sklypu, todėl prašė panaikinti sprendimą kaip neteisėtą.

Atsiliepimas

Atsakovas su skundu nesutiko. Paaiškino, kad Vilniaus m. taryba 1996-05-29 sprendimo Nr. 129 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės draustinių įsteigimo ir saugomų kraštovaizdžio objektų sąrašo paskelbimo“ 3 punktu nusprendė paskelbti saugotinais objektus, nurodytus Vilniaus m. saugomų kraštovaizdžio objektų sąraše pagal 2 priedėlį (3 p.), bei įpareigojo Vilniaus m. valdybą iki 1996-10-01 patvirtinti saugomų kraštovaizdžio objektų schemas (4 p.). Tai atitiko tuo metu galiojusį Saugomų teritorijų įstatymą, kuris numatė, kad visi kraštovaizdžio objektai turi savo teritorijas, kuriose jie yra ir su kuriomis funkciškai, kompoziciškai ar istoriškai susiję. 1997-03-03 sprendimu Nr. 212 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės draustinių nuostatų, draustinių ribų planų (M 1:2000), saugomų kraštovaizdžio objektų schemų (M 1:500) patvirtinimo“ Vilniaus m. taryba patvirtino Vilniaus m. saugotinų kraštovaizdžio objektų schemas, tame tarpe ir Rokantiškių kalvos schemą. Šią schemą pagal Vilniaus m. savivaldybės Gamtosaugos skyriaus nustatytą projektavimo užduotį parengė UAB „Urbanistika“. Saugomų teritorijų įstatymas, galiojęs Vilniaus m. tarybai priimant 1996-05-29 sprendimą Nr. 129 ir 1997-03-03 sprendimą Nr. 212 numatė, kad savivaldybės gali steigti savivaldybių draustinius, skelbti savivaldybių saugomus kraštovaizdžio objektus bei nustatyti vietinės apsaugos zonas, suderinusios su Aplinkos apsaugos ministerija arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (4 str. 8 d.). Rokantiškių kalvos paskelbimas Vilniaus m. saugotinu kraštovaizdžio objektu, jo ribų nustatymas, atitiko šią Saugomų teritorijų įstatymo nuostatą, nes buvo suderintas su Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono departamentu, ką patvirtina Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono departamento 1996-11-06 raštas Nr. 731. Be to, atsakovas nurodė, kad Vilniaus m. saugotinas kraštovaizdžio objektas Rokantiškių kalva kaip saugotina teritorija buvo pažymėta Vilniaus m. bendrajame plane, patvirtintame Vilniaus m. tarybos 1998-12-18 sprendimu Nr. 292 „Dėl Vilniaus m. bendrojo plano tvirtinimo“. Vilniaus m. bendrasis planas yra viešas dokumentas, registruotas teritorijų planavimo registre, todėl kiekvienas asmuo turėjo galimybę su juo susipažinti (Teritorijų planavimo įstatymo 31 str. 2 d., Vyriausybės 1996-06-19 nutarimu Nr. 721 patvirtintų Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro nuostatų 42 p.).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Stiklo briauna“ skundą tenkino ir Vilniaus m. tarybos 1996-05-29 sprendimo Nr. 129 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės draustinių įsteigimo ir saugomų kraštovaizdžio objektų sąrašo paskelbimo„ 3 punktą dalyje dėl 2 priedėlio Nr. 4, kuriuo Rokantiškių kalva paskelbta Vilniaus miesto saugotinu kraštovaizdžio objektu, panaikino.

Teismas pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. l d. numato, kad terminas skundui paduoti skaičiuojamas nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą įteikimo suinteresuotai šaliai. Teismas nustatė, kad pareiškėjas apie skundžiamą sprendimą sužinojo 2005-09-07, o skundą teismui pateikė 2005-09-15. Kadangi duomenų, kad pareiškėjui buvo anksčiau žinomas ginčijamas sprendimas, nei jis nurodė skunde, byloje nėra, todėl teismas padarė išvadą, jog skundas paduotas teismui nepraleidus jo padavimo vieno mėnesio termino.

Teismas nustatė, kad ginčijamas sprendimas ir jo priedėlis įrodo, kad sprendimu Rokantiškių kalva paskelbta Vilniaus m. saugotinu kraštovaizdžio objektu, todėl atsakovas, priimdamas sprendimą, privalėjo vadovautis Saugomų teritorijų įstatymo 3 str. 3 punktu, kuris numato, kad saugomi kraštovaizdžio objektai yra paskiri arba kompaktiškas grupes sudarantys gamtos ir kultūros paveldo elementai, kuriems dėl mokslinės, istorinės, meninės bei pažintinės vertės yra taikomas specialus apsaugos režimas. Vadovaujantis šios teisės normos reikalavimais, atsakovas privalėjo įvertinti, ar pakankamai yra duomenų, kad ginčijamą teritoriją pripažinti saugotina. Tuo tikslu atsakovas turėjo gauti specialistų išvadas apie saugotino objekto vertę, reikšmę, apsaugos režimą, nustatyti ribas ir plotą. Bylos nagrinėjimo metu teismas nustatė, kad šių veiksmų atsakovas, priimdamas sprendimą, neatliko.

Be to, teismas nustatė, kad Saugomų teritorijų įstatymo 4 str. 8 d. numato, kad saugomų teritorijų steigimas derinamas su teritorinio planavimo dokumentų rengimą koordinuojančia institucija, valstybine žemėtvarkos tarnyba, taip pat su savivaldybėmis. Pareikštas pastabas ir pretenzijas nagrinėja teikimą rengusi institucija, o sprendimus priima institucija, steigianti saugomą teritoriją arba skelbianti kraštovaizdžio objektą saugomu. Teismas konstatavo, kad duomenų, kad priimant ginčijamą sprendimą atsakovas kraštovaizdžio objekto steigimą derino su nurodytomis tarnybomis bei su Aplinkos apsaugos departamentu nėra. Tai patvirtina projektavimo užduotis dėl ribų nustatymo, kurioje nėra nurodyta Rokantiškių kalva ir Vilniaus regiono departamento direktoriaus 1999-11-06 raštas, kuris įrodo, kad derinimas buvo atliekamas jau po ginčo sprendimo priėmimo, todėl teismas padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo UAB „Stiklo briauna“ skundas būtų atmestas kaip nepagrįstas.

Apeliantas nurodo, kad teismo išvada, jog UAB „Stiklo briauna“ skundą padavė nepraleidusi Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nurodyto vieno mėnesio termino, yra nepagrįsta, kadangi pareiškėjas UAB „Stiklo briauna“ apie savo pažeistas teises turėjo sužinoti dar ikisutartiniuose santykiuose.

Apelianto teigimu, nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, Civilinio kodekso 4.98 straipsnį turėjo teisę kreiptis į teismą ir toks skundas priimtas nagrinėti pagrįstai, nes specialaus statuso suteikimas objektui, esančiam jam nuosavybės teise priklausančiame 4,92 ha ploto žemės sklype riboja jo teisę naudotis žemės sklypu ir įgyvendinti žemės sklypo įgijimo tikslus, tačiau atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo teisės dėl jo teisių vykdyti norimą veiklą nuosavybės teise įgytame 4,92 ha ploto žemės sklype, yra išvestinės, 2005 m. gegužės 10 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. RJ-2583, pareiškėjas UAB „Stiklo briauna" neįgijo jų daugiau, nei turėjo ankstesni savininkai, todėl argumentuoti teisėtą jo įgytos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą ribojimą kaip šios teisės pažeidimą pareiškėjas neturi pagrindo.

Apeliantas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas Saugomų teritorijų įstatymo 3 straipsnio l dalies 3 punkto nuostatą nepagrįstai aiškino atsiejęs ją nuo kitų šio įstatymo nuostatų, be to, ją taikydamas, nepagrįstai nevertino byloje surinktų rašytinių įrodymų: Vilniaus m. savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus užsakymu UAB „Urbanistika“ parengto projekto Nr. U-0122, 1995 m., Vilniaus m. vietinės reikšmės gamtinių ir kompleksinių draustinių bei saugomų gamtinių objektų schemos, Vilniaus m. tarybos 1997 m. kovo 3 d. sprendimo Nr. 212 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės draustinių nuostatų, draustinių ribų planų (M 1:2000), saugomų kraštovaizdžio objektų schemų (M l:500) patvirtinimo“, UAB „Urbanistika“ pagal Vilniaus m. savivaldybės Gamtosaugos skyriaus nustatytą projektavimo užduotį parengto projekto Nr. U-0169, 1996 m., „Vilniaus m. savivaldybės draustinių ribų planai ir saugomų kraštovaizdžio objektų schemos“.

Nurodoma, kad teigti, jog Vilniaus m. tarybos 1996 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. 129 buvo priimtas pažeidžiant Saugomų teritorijų įstatymo 4 straipsnio 8 dalį teismas neturėjo pagrindo, kadangi byloje yra Vilniaus m. tarybos Sveikatos apsaugos, aplinkos apsaugos, sanitarijos ir higienos komiteto 1995 m. spalio 24 d. įvykusio posėdžio protokolas Nr. 10, kuris neginčijamai patvirtina, kad 1995 m. spalio 24 d. įvykusiame Vilniaus m. tarybos Sveikatos apsaugos, aplinkos apsaugos, sanitarijos ir higienos komiteto posėdyje, dalyvaujant Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono departamento direktoriui P. S. , buvo svarstytas klausimas dėl saugomų teritorijų Vilniaus mieste, jo metu be pastabų buvo nutarta pritarti Vilniaus m. savivaldybės saugomų gamtinių teritorijų ir objektų schemai bei siūlyta teikti ją tvirtinti Vilniaus m. tarybai.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas nurodo, kad apeliantas, prašydamas pripažinti, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas, tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Pareiškėjas teigia, kad apelianto nurodyto dokumento – Vilniaus m. tarybos Sveikatos apsaugos, aplinkos apsaugos, sanitarijos ir higienos komiteto 1995-10-24 įvykusio posėdžio protokolo Nr. 10 –ginčo sprendimo prieduose nėra, todėl teismas padarė teisingą išvadą, kad sprendžiant klausimą dėl Rokantiškių kalvos, jos pripažinimo saugotina teritorija, saugotinos teritorijos dydžio nustatymo, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu proceso dalyviai iš esmės naujų argumentų nenurodė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl 1996 m. gegužės 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimto sprendimo, kuriuo Rokantiškių kalva kaip aukščiausias Vilniaus mieste taškas paskelbta saugomu kraštovaizdžio objektu ir nustatytas šio objekto plotas – 5 ha, pagrįstumo ir teisėtumo.

Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Saugomų teritorijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas saugomų teritorijų sistemai priskyrė ir saugomus kraštovaizdžio objektus, kurie įstatyme buvo suprantami kaip paskiri arba kompaktiškas grupes sudarantys gamtos ir kultūros paveldo elementai, kuriems dėl mokslinės, istorinės, meninės bei pažintinės vertės yra taikomas specialus apsaugos režimas. Tokie objektai (jų teritorijos) įstatymu buvo priskiriami konservacinėms teritorijoms, kuriose jie saugomi ir kuriose tuo tikslu ribojama arba draudžiama ūkinė bei rekreacinė veikla. Kaip matyti iš galiojusio Saugomų teritorijų įstatymo 4 straipsnio, buvo skiriamos valstybės ir savivaldybės saugomos teritorijos, savivaldybėms buvo suteikti įgaliojimai skelbti savivaldybių saugomus kraštovaizdžio objektus, suderinus su Aplinkos apsaugos ministerija arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. Taigi savivaldybės tarybai įgyvendinant šiuos įgaliojimus ir buvo priimtas ginčijamas sprendimas.

Pareiškėjas 2005 m. gegužės 5 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu iš Z. F. G. įsigijo nuosavybės teisę į 4,92 ha ploto žemės ūkio naudojimo paskirties žemės sklypą, esantį Vilniaus mieste, Rokantiškių km., kurio kadastrinis Nr. 4400-0414-2474. Žemės sklypo įsigijimo metu nekilnojamojo turto registre nebuvo jokių duomenų apie tai, kad šis sklypas patenka į savivaldybės saugomo kraštovaizdžio teritoriją ir dėl to jam nustatytus veiklos sklype apribojimus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas, įsigijęs minėtą žemės sklypą, kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą su prašymu pakeisti žemės sklypo paskirtį, tačiau Miesto plėtros departamentas 2005 m. rugsėjo 12 d. rašte pateikė informaciją, jog žemės sklype yra saugomas objektas – Rokantiškių kalva, kuris patvirtintas ginčijamu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1996 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 129.

Savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo Rokantiškių kalva paskelbta saugomu kraštovaizdžio objektu ir nustatytas šio objekto plotas, tiek pareiškėjo žemės sklypo įsigijimo metu, tiek ir šio ginčo nagrinėjimo metu buvo galiojantis, teisines pasekmes sukeliantis teisės aktas, jis buvo pagrindu priimti vėliau šiam objektui galiojančius teritorijų planavimo dokumentus – saugomų kraštovaizdžio objektų schemas, patvirtintas Vilniaus miesto tarybos 1997 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. 212, Vilniaus miesto bendrąjį planą, patvirtintą Vilniaus miesto tarybos 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 292. Nors ginčijamu sprendimu nenustatytos konkrečios Rokantiškių kalvos kaip saugomo objekto ribos, nurodytas jo plotas – 5 ha. Iš jau minėto Miesto plėtros departamento 2005 m. rugsėjo 12 d. rašto, byloje esančios planinės medžiagos darytina išvada, ir ginčo dėl to byloje nėra, kad ginčijamu sprendimu paskelbtas saugomas objektas patenka į pareiškėjo įsigyto žemės sklypo ribas, taigi ginčijamas sprendimas kaip toks, įvertinant ir šiuo metu galiojantį saugomų teritorijų teisinį reglamentavimą (pvz., pagal Saugomų teritorijų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3 punktą paveldo objektų teritorijose draudžiama statyti statinius, nesusijusius su paveldo objektų eksponavimu ar tvarkymu), turi teisinių pasekmių pareiškėjo žemės sklypo juridiniam statusui (nustatytas saugomas objektas ir jo dydis turi įtakos žemės sklypo naudojimo sąlygoms, apribojimams ir pan.), taigi ir nuosavybės teisės įgyvendinimui. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas turi reikalavimo teisę ginčyti minėtą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1996 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. 129 dalį, nepriklausomai nuo to, kad žemės sklypą įsigijo vėliau, nei buvo priimtas sprendimas, ribojantis šio sklypo naudojimą.

Apelianto argumentai, kad pareiškėjas praleido terminą, numatytą Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje, skundui dėl minėto sprendimo paduoti, nepagrįsti. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas apie skundžiamą sprendimą būtų sužinojęs anksčiau, nei nurodo skunde. Apelianto argumentai, kad pareiškėjas apie skundžiamą sprendimą turėjo sužinoti prieš įsigydamas sklypą, nepagrįsti. Nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymams, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti įsteigtas nekilnojamojo turto registras (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnis), tačiau, minėta, žemės sklypo įsigijimo metu nekilnojamojo turto registre nebuvo jokių duomenų apie tai, kad šis sklypas patenka į savivaldybės saugomo kraštovaizdžio objekto teritoriją. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis nustato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas, įvertinęs nekilnojamojo turto registro duomenis, neturėjo pagrindo manyti, kad sklype esanti teritorija savivaldybės tarybos sprendimu paskelbta saugomu objektu ir neturėjo įstatyminės pareigos, prieš įsigydamas sklypą, tokios informacijos aktyviai ieškoti, kaip nurodo apeliantas, teritorijų planavimo dokumentų registre ar kituose šaltiniuose. Pažymėtina, kad tuo metu galiojusios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalis numatė būtent teritorijų planavimo dokumentų registro tvarkytojų pareigą apie įregistruotą planavimo dokumentą per 15 dienų pranešti žemės kadastro tvarkytojui. Kaip minėta, nekilnojamojo turto registre duomenų apie ginčijamu sprendimu paskelbtą saugomą objektą nebuvo. Iš bylos medžiagos matyti, kad ir nuosavybės teises atkurianti institucija teigia apie saugomą objektą pareiškėjo įsigytame žemės sklype neturėjusi informacijos. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą ir dėl to yra nepagrįstas, todėl naikintinas. Kaip minėta, pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusios Saugomų teritorijų įstatymo redakcijos 4 straipsnio 8 dalį, savivaldybėms buvo suteikti įgaliojimai skelbti savivaldybių saugomus kraštovaizdžio objektus, suderinus su Aplinkos apsaugos ministerija arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad Rokantiškių kalvos skelbimas saugomu kraštovaizdžio objektu buvo tinkamai suderintas su viena iš šių institucijų. Nors Vilniaus miesto tarybos Sveikatos apsaugos, aplinkos apsaugos, sanitarijos ir higienos komiteto 1995 m. spalio 24 d. posėdyje, kuriame buvo pritarta parengtai Vilniaus savivaldybės saugomų gamtinių teritorijų ir objektų schemai, dalyvavo Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono departamento atstovas, kaip tai užfiksuota posėdžio protokole Nr. 10 (apeliantas tai prilygina suderinimui), ministerijos atstovo dalyvavimas savivaldybės tarybos komiteto posėdyje negali būti prilygintas šios institucijos (ministerijos) oficialiam sprendimui pritarti saugomos teritorijos paskelbimui, kadangi institucijos atstovo dalyvavimas pats savaime neišreiškia viešojo administravimo subjekto vienokios ar kitokios valios sprendžiamu klausimu. Byloje nėra jokių kitų duomenų apie tinkamą suderinimą, todėl konstatuotina, kad Rokantiškių kalva saugomu objektu paskelbta nesuderinus su Saugomų teritorijų įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje numatytomis institucijomis, nors toks derinimas buvo būtinas. Akivaizdu, kad įstatyme numatyto derinimo su nurodytomis valstybinėmis institucijomis tikslas buvo užtikrinti savivaldybių sprendimų steigti saugomas teritorijas pagrįstumą, t. y. valstybiniu lygiu užtikrinti, kad savivaldybių steigiamos saugomos teritorijos atitinka įstatyme nustatytas jų steigimo sąlygas. Taigi, priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeista viena iš pagrindinių procedūrų, turėjusi užtikrinti jo pagrįstumą.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal galiojusio Saugomų teritorijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą, atsakovas, priimdamas sprendimą, privalėjo įvertinti, ar yra pakankamai duomenų, kad ginčijamą teritoriją pripažinti saugoma. Būtinybė Rokantiškių kalvą pripažinti saugomu kraštovaizdžio objektu buvo atskleista UAB „Urbanistika“ parengtoje Vilniaus miesto vietinės reikšmės gamtinių ir kompleksinių draustinių bei saugomų gamtinių objektų schemoje (T. 1, b. l. 80-101), kuriai ginčijamo sprendimo 1 punktu buvo pritarta. Tačiau nei šioje schemoje, nei pačiame ginčijamame sprendime nepateikiami pakankami duomenys dėl nustatyto šio objekto ploto – 5 ha. Pažymėtina, kad pačioje UAB „Urbanistika“ parengtoje Vilniaus miesto vietinės reikšmės gamtinių ir kompleksinių draustinių bei saugomų gamtinių objektų schemoje Rokantiškių kalvos kaip saugomo kraštovaizdžio objekto plotas numatytas 4,5 ha, taigi ginčijamas sprendimas prieštaringas. Be to, vėliau priimtuose teritorijų planavimo dokumentuose numatytas ženkliai mažesnis objekto teritorijos plotas. Iš šių aplinkybių akivaizdu, kad ginčijamas sprendimas, kiek juo nustatytas saugomo objekto, Rokantiškių kalvos, plotas, nėra pagrįstas. O kadangi sprendimo skelbti Rokantiškių kalvą saugomu kraštovaizdžio objektu, kurio plotas 5 ha, pagrįstumas nustatyta tvarka nebuvo patvirtintas valstybiniu lygiu, pirmosios instancijos teismui buvo pakankamas pagrindas pripažinti šį sprendimą nepagrįstu, neteisėtu ir jį panaikinti.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nepažeidė proceso reikalavimų, todėl pagrindo apskųstąjį teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti nėra. Apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasStasys GudynasNijolė Piškinaitė