Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-05-10 · Administracinė byla Nr. I-1596-289/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-10Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-01-25Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-05-10
Bylos Nr.
I-1596-289/2016
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00353-2016-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Virginijus Stankevičius
Pareiškėjas
J. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybės
Kategorijos
Administracinės bylos Nr. I-1596-289/2016
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00353-2016-6Procesinio sprendimo kategorija:1.15.2.3.2; 3.21. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 10 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Virginijus Stankevičius,sekretoriaujant Vilmai Šarauskienei,dalyvaujant pareiškėjui J. J. (J. J.),

dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui R. V.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo J. J. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2016 m. vasario 2 d. buvo gautas pareiškėjo J. J. skundas (2 b.l.), kuriuo prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių apskrities VPK), 300 eurų neturtinės žalos atlyginimui.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad savo skundą palaiko. Nurodė, kad Šiaulių AVPK areštinės patalpose nustatytų reikalavimų neatitiko dieninis natūralus apšvietimas, sanitarinis mazgas neatitvertas, pradarius duris matosi, ką žmogus daro sanitariniame mazge. Nėra iš sanitarinio mazgo išeinančios atskiros ventiliacijos, atlikinėjant gamtinius reikalus, kiti kameroje esantys asmenys valgo. Kamera neišsivėdina per langus. Kameros kvadratūra neatitiko nustatytų reikalavimų. Kameroje buvo laikomi 3–5 asmenys. Ne visos sienos nudažytos, kai kur nuo lubų ir nuo sienų byra tinkas. Kameroje nebuvo nei veidrodžio, nei spintelių susidėti daiktams. Nebuvo suteikta galimybė naudotis veidrodžiu. Kitose areštinėse yra spintelės susidėti rūbams, asmeniniams reikmenims, knygoms. Kameroje buvo 1 stalas, 8 lovos, pakabinta lentynėlė indams. Sąlygos senojoje Šiaulių AVPK areštinėje neatitiko ES reikalavimų. Prašo priteisti 300 eurų (po 30 eurų už parą). Pripažino, kad raštu areštinėje dėl rūkymo nesikreipė. Į areštinę patekęs raštu nesiskundė, skundus išsakydavo žodžiu.

Pareiškėjas J. J. savo skunde (2 b.l.) nurodė, kad jis nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2014 m. sausio 17 d. buvo laikomas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje. Areštinėje jis patyrė diskomfortą, nepatogumus, pažeminimą. Kameroje nebuvo veidrodžių, sanitarinis mazgas neatitiko standartų, pilnai neatitvertas, atidarius duris ar langelį duryse, matosi, jei atliekami gamtiniai reikalai kameroje, vietoje unitazo įrengta tupykla, prastas dieninis apšvietimas, dirbtinis apšvietimas neatitiko keliamų reikalavimų, nebuvo ventiliacijos, kamerose vienam asmeniui teko mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, kamerose buvo laikomi rūkantys asmenys kartu su nerūkančiais.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas R. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad senojoje policijos areštinėje trūkumų buvo, tačiau ji buvo tikrinama, prižiūrima, sutvarkyta, vadovaujantis tuometiniais teisės aktais, kurie yra nurodyti atsiliepime bei teismui pateiktuose dokumentuose. Dėl veidrodžių, tai kas prašydavo, tam išduodavo. Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pateikęs prašymus dėl veidrodžio išdavimo. Areštinė nepateikė duomenų, kad buvo gauti J. J. prašymai dėl veidrodžio. Savo veidrodžio J. J. neturėjo. Kameroje nėra įmontuoto veidrodžio, nes tai buvo vertinama, kaip daiktai, priemonės, kurios gali būti panaudotos policijos pareigūnų užpuolimui ar bandymui pabėgti. Veidrodis būdavo išduodamas pagal prašymą ir naudojamas policijos pareigūnui prižiūrint. Dėl plotų – pagal pateiktą pažymą matyti, kad laikotarpiu nuo 2014-01-10 iki 2014-01-14 kameroje Nr. 5 žmonių būdavo ne daugiau kaip 3-4, o kameroje Nr. 9 nuo 2014-01-14 iki 2014-01-17 buvo laikomi 2-4 asmenys. Vadinasi, jei kameros plotas 5 kv. metrai vienam žmogui pagal nustatytas normas, tai sąlygos dėl ploto, tenkančio vienam asmeniui, nebuvo pažeistos. Dėl rūkančių žmonių – budėtojas paklausia asmenų, kai jie apgyvendinami areštinės kamerose, apie rūkymą ar nerūkymą. Raštu nebuvo pildytos jokios anketos. Budėtojas žodžiu paklausia, ar asmuo yra rūkantis ar nerūkantis, išsiaiškinama, ar asmuo sutinka būti vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis. Raštu neteikiami jokie patvirtinimai apie rūkymą ar nerūkymą, nepildomos jokios anketos. Atkreipė dėmesį į tai, kad problemas pareiškėjas dėl laikymo areštinėje sąlygų iškėlė praėjus 2 metams. Areštinė buvo sena, gali būti, kad sienų dažai kai kuriose vietose buvo atsilupę, tačiau tai buvo tik kosmetinio remonto problemos. Šiuo metu yra nauja areštinė. Nauja areštinė adresu Purienų g. 48 Šiauliuose pradėjo veikti nuo šių metų, sulaikyti asmenys į senąją areštinę nebepriimami. Atsakovas mano, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, prašo jį atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių apskrities VPK atsiliepime (38–41 b.l.) nurodoma, jog Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaudamas Lietuvos valstybei, išnagrinėjęs J. J. skundą dėl 300 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo, su juo nesutinka, nes mano, kad skundas nepagrįstas. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas – 6.271 straipsnis). LR CK 6.271 straipsnyje reglamentuota, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą, kuris tiesiogiai daro įtaką asmens teisėms, laisvėms ir interesams. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų ar jų pareigūnų neteisėtų veiksmų, atsirasti būtinos šios sąlygos: neteisėti valdžios institucijų ar jų pareigūnų veiksmai, šiais veiksmais padarytos žalos faktas bei priežastinis ryšys tarp šių neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Žala atlygintina institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (LR CK 6.246 str.). Nurodė, kad pareiškėjas, reikalaudamas atlyginti neturtinę žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai, tačiau jis neatleidžiamas nuo pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios valstybės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir padarytos žalos faktą. Pareiškėjui neįrodžius bent vienos iš būtinųjų šios rūšies atsakomybės sąlygų, nėra ir teisinio bei faktinio pagrindų žalai atlyginti. Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas skunde nurodo, kad areštinės kamerose nebuvo užtikrintas 200 liuksų apšvietimas, kad kamerose buvo skiriama per mažai ploto vienam asmeniui, kad kamerose nebuvo veidrodžių ir tualeto reikmenų spintelės, kad vietoj unitazų kamerose buvo įrengtos tupyklos, kurios buvo neatitvertos, kad sanitariniame mazge nebuvo atskiros patalpų vėdinimo sistemos, kad kamerose jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas teigia, kad dėl šių laikymo sąlygų buvo pažeista jo teisė į privatumą, patyrė nepatogumus ir orumo pažeminimą, tai suponavo neturtinės žalos atsiradimą. Su šiais pareiškėjo teiginiais Šiaulių aps. VPK nesutinka. J. J. Areštinėje buvo laikomas dviejose kamerose, pažymėtose 5 ir 9 numeriais, kurių plotai yra 22,01 kv. m ir 22,27 kv. m. Areštinė įrengta vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo“ bei daliniais šio įsakymo pakeitimais, taip pat Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“, XI skyriuje nurodoma, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis, kaip 5 m² (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Vadovaujantis Areštinių veiklos taisyklėmis, kamerose esantys baldai įskaičiuojami į bendrą gyvenamąjį plotą. Šiaulių aps. VPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės vyresniojo specialisto E. D. 2016 m. vasario 8 d. tarnybiniame pranešime „Dėl informacijos apie J. J. skundo pateikimo“ Nr. 40-PR2-4459-(1.28) nurodyta, kad sanitarinio mazgo plotas areštinėje užima apie 1 m², kuris atitvertas nuo bendrų patalpų 1,20 m aukščio pertvaros sienele. Taip pat nurodyta, kad kameroje yra keturios dviaukštės 190x70 cm dydžio lovos, prie jų padėtos keturios spintelės, viduryje kameros stovi stalas, prie jo taburetė, ant sienos pakabintos lentynėlės (higieninėms priemonėms) ir pakabos rūbams. Nors kameroje yra aštuonios lovos, naudojamos tik keturios apatinės, o viršutinės naudojamos kaip lentynos daiktams susidėti. Areštinės kamerų langai įstiklinti permatomu stiklu, atsidarinėja, lango dydis 93x48 cm. Kameroje esantys kištukiniai lizdai yra 1,40 m nuo lovos ir 1 m atstumu nuo grindų, kameroje esantiems asmenims yra suteikiame teisė naudotis turimais prailginimo laidais (prailgintuvais). Vienam asmeniui, patalpintam į areštinės kamerą, tenka apie 5 m². Visos Areštinės keturvietės kameros yra įrengtos analogiškai. Šiaulių aps. VPK Viešosios tvarkos biuro areštinės vyresniojo specialisto E. D. 2016 m. vasario 8 d. pažymoje „Dėl J. J.“ nurodyta, kad kamerų Nr. 5 ir Nr. 8, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotai yra atitinkamai 22,01 kv. m ir 22,27 kv. m, kad kamerose maksimaliai buvo laikoma po 4 asmenis. Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes, pareiškėjo J. J. skundo argumentas, kad buvo pažeistos jo teisės dėl per mažo gyvenamojo ploto areštinės kameroje, yra nepagrįstas. Taip pat pažymėjo, kad visose areštinės kamerose, taip pat ir toje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas yra įrengtas laikantis Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380, bei Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. V-820, reikalavimų, kurie nustato, kad sanitarinis mazgas turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Tai patvirtinta ir Šiaulių aps. VPK Viešosios tvarkos biuro areštinės vyresniojo specialisto E. D. 2016 m. vasario 8 d. tarnybiniame pranešime „Dėl informacijos apie J. J. skundo pateikimo“ Nr. 40-PR2-4459-(1.28), kuriame nurodyta, kad kameroje yra įrengtas sanitarinis mazgas atitvertas nuo bendrų patalpų 1,20 m aukščio pertvaros sienele. Sanitariniame mazge yra tupyklos tipo unitazas ir metalinis praustuvas. Sanitarinio mazgo įėjimas nebuvo atitvertas durimis, kadangi J. J. buvimo areštinėje laikotarpiais tai nenumatė areštinių įrengimą reglamentuojantys teisės aktai. Areštinės kameros vėdinamos per langus bei mechanine patalpų vėdinimo sistema. Tai reglamentuoja Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ V skyrius. Šiaulių visuomenės sveikatos centro darbuotojai kiekvienais metais tikrina areštinės būklę, tačiau jokių pastabų dėl temperatūros, santykinės drėgmės, oro judrumo, ventiliacinių sistemų trūkumo, natūralios šviesos ar dirbtinio apšvietimo kamerose nepateikė. Tai patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktai: 2013 m. rugpjūčio 2 d. Nr. EP-296 bei 2014 m. spalio 16 d. Nr. EP-429. Šiaulių aps. VPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės vyresniojo specialisto E. D. 2016 m. vasario 8 d. tarnybiniame pranešime Nr. 40-PR2-4459-(1.28) nurodyta, kad vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ III skyriaus 12 straipsniu, „Policijos areštinėje laikomiems asmenims su savimi kameroje draudžiama turėti“: „peilius, skutimosi priemones <...> ir kitus aštriabriaunius bei smailius daiktus“(12.12. punktas) ir „kitus daiktus ir priemones, kurios gali būti panaudotos policijos pareigūnų užpuolimui ar bandymui pabėgti“ (12.20 punktas), areštinės dušo patalpoje bei kamerose veidrodžių nėra. Veidrodžiai areštinėje laikomiems asmenims nusiskusti būdavo išduodami dušo metu iš jų turimų (areštinėje saugomų) daiktų. Jei areštinėje laikomas asmuo neturėdavo veidrodžio, tai jį dušo metu išduodavo areštinės darbuotojai iš savo inventoriaus. Asmenis, pristatytus į areštinę, priima areštinės budėtojas, kuris sprendžia, į kokią kamerą patalpinti suimtą asmenį. Areštinėje laikomų asmenų paskirstymą reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-02-10 įsakymo Nr. 5-V-139 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ V skyrius (iki 2015-02-10 tai reglamentavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012-10-10 įsakymo Nr. 5-V-677 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ V skyrius), kuriame numatyta, kad areštinėje laikomi asmenys į kameras uždaromi laikantis izoliavimo reikalavimų, rūkantys asmenys – atskirai nuo nerūkančių, jei šie gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Budėtojas, skirstydamas asmenis į kameras, apklausia juos, ar jie sutinka būti talpinami į kameras, kuriose gali būti rūkančių asmenų. Gavus prašymą talpinti į kamerą, kurioje nerūkoma, tokie asmenys talpinami į nerūkančių asmenų kamerą arba į vienvietę kamerą, kurių areštinėje yra dvi. Per visą laikymo areštinėje laikotarpį J. J. jokių prašymų, skundų dėl laikymo sąlygų areštinėje, talpinimo į kamerą su nerūkančiais asmenimis, taip pat prašymų patalpinti į kitą kamerą, atskirai nuo rūkančių nepateikė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-39/2012 ir kt.). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Šiaulių aps. VPK, atstovaudamas Lietuvos valstybei, prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo J. J. skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK, neteisėtais veiksmais.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika LR CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje teisės normoje yra įtvirtintas absoliutaus pobūdžio imperatyvas, kuris draudžia kankinti žmogų, nežmoniškai su juo elgtis ar žeminti jo orumą, nepriklausomai nuo aplinkybių ar nukentėjusiojo asmens elgesio (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, pareiškimo Nr. 26722/95).

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje paprastai atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį ir sveikatą, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. Konvencijos 3 straipsnio nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą).

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-300 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 5-V-739 redakcija) patvirtintų Šiaulių apskrities VPK nuostatų 2 punkte nustatyta, kad Šiaulių apskrities VPK savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos policijos veiklos ir kitais įstatymais, nacionaliniais bei tarptautiniais teisės aktais ir šiais nuostatais.

Iš Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės 2016-02-08 pažymos „Dėl J. J.“ (19 b.l.) matyti, kad J. J. buvo kalinamas areštinės kameroje Nr. 5, kurios plotas 22,01 kv. m, nuo 2014-01-10 iki 2014-01-14 ir areštinės kameroje Nr. 9, kurios plotas 22,27 kv. m, nuo 2014-01-14 iki 2014-01-17. Kamerose buvo atitinkamai nuo 3 iki 4 asmenų ir nuo 2 iki 4 asmenų. Vienam asmeniui teko atitinkamai nuo 5,50 kv. m iki 7,34 kv. m ir nuo 5,57 kv. m iki 11,14 kv. m kameros ploto.

Dėl sanitarinio mazgo, higienos sąlygų kamerose

Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų 29 punkte numatyta, kad kameroje turi būti įrengtas 100x142 cm pločio sanitarinis mazgas su 120-130 cm aukščio atskiriamąja pertvara. Sanitariniame mazge įrengiamas metalinis praustuvas ir Genujos tipo klozetas. Taip pat Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau ir HN 37:2009) 20 punkte numatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.

Byloje yra pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Tiesiogiai su pareiškėju bei jo kalinimo laikotarpiu patikrinimo aktai nesietini, nes pareiškėjas patikrinimų metu nebuvo laikomas areštinėje.

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo akte Nr. EP-296 (20–22 b.l.) yra nurodyta, jog 2013 m. rugpjūčio 22 d. atlikto patikrinimo metu Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinės patalpos neremontuojamos, patalpose nusilupę dažai nuo sienų, lubų ir grindų, susidėvėję vamzdynai ir sanitariniai įrenginiai (pažeidžiamas 6 punktas ir 48 punktas). Areštinės kamerų vėdinimas vyksta atidarius langus. Kiekvienam asmeniui kameroje yra išskirtas teisės aktus atitinkantis inventoriaus kiekis.

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 16 d. patikrinimo akte Nr. EP-429 (23–25 b.l.) yra nurodyta, jog 2014 m. rugsėjo 18 d. atlikto patikrinimo metu Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinės patalpose ankstesnio patikrinimo metu nustatyti HN 37:2009 6 punkto ir 48 punkto reikalavimų pažeidimai nepašalinti, patalpos nesuremontuotos, nuo sienų, lubų, grindų lupasi dažų danga, trupa, byra tinkas, susidėvėję vamzdynai ir sanitariniai įrenginiai. Areštinės kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, sanitariniai įrenginiai veikia. Gyvenamosios patalpos (kameros) vėdinamos per langus. Kiekvienam asmeniui kameroje skiriamas teisės aktus atitinkantis inventoriaus kiekis.

Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės vyresniojo specialisto E. D. 2016-02-08 tarnybiniame pranešime „Dėl informacijos apie J. J. skundo pateikimą“ (17–18 b.l.) nurodoma, kad areštinės kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, atitverti 1,20 m aukščio pertvaros sienele. Sanitariniame mazge yra tupyklos tipo unitazas ir metalinis praustuvas. Sanitarinio mazgo įėjimas neatitvertas durimis, kadangi pareiškėjo buvimo areštinėje laikotarpiu to nenumatė areštinių įrengimą reglamentuojantys teisės aktai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais. Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo akcentuota, kad reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Ši administracinių teismų praktikos kryptis, be kita ko, remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, aiškinančia Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio turinį. Privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą Savenkovas prieš Lietuvą byloje (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02, 81-82 paragrafus). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m aukščio) sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Byloje nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 29 paragrafas; taip pat žr. 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07, 97 paragrafą; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Ru­siją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafą, ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafą, ECHR 2002-VI).

Atsakovas nei savo atsiliepime, nei atsakovo atstovas teismo posėdžio metu šiuo klausimu nepasisakė. Darytina išvada, kad sanitarinio mazgo erdvė nebuvo visiškai atitverta. Įvertinus sanitarinio mazgo atitvėrimo konstrukcijas darytina išvada, jog nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą.

Kaip jau buvo minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika LR CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Taip pat darytina išvada, kad Šiaulių apskrities VPK nesilaikė Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (priimta 952-ame Ministrų Komiteto ministrų pavaduotojų posėdyje 2006 m. sausio 11 d.) 19.3 punkto, numatančio, kad „kaliniai turi turėti greitą priėjimą prie sanitarinių įrenginių, kurie atitinka higienos ir privatumo reikalavimus“.

Dėl veidrodžio įrengimo

HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkte numatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė).

Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės vyresniojo specialisto E. D. 2016-02-08 tarnybiniame pranešime „Dėl informacijos apie J. J. skundo pateikimą“ (17–18 b.l.) nurodoma, kad areštinės kamerų patalpose bei duše veidrodžių nėra dėl saugumo reikalavimų.

Įvertinus turimus rašytinius įrodymus, konstatuotina, jog Šiaulių apskrities VPK, pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punktą (dėl veidrodžių įrengimo) neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Dėl rūkančių asmenų kamerose

Lietuvos higienos normos HN 73:2010 14 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Pažymėtina, kad pareiškėjas (taip pat ir atsakovas) nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Šiaulių apskrities VPK administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma.

Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės vyresniojo specialisto E. D. 2016-02-08 tarnybiniame pranešime „Dėl informacijos apie J. J. skundo pateikimą“ (17–18 b.l.) nurodoma, kad areštinėje uždarytų asmenų paskirstymą reglamentuoja Lietuvos policijos komisaro 2015-02-10 įsakymo Nr. 5-V-139 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ V skyrius (iki 2015-02-10 tai reglamentavo kamerose Lietuvos policijos komisaro 2012-10-10 įsakymo Nr. 5-V-677 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ V skyrius), kuriame nurodyta, kad areštinėje laikomi asmenys į kameras uždaromi laikantis izoliavimo reikalavimų, taip pat ir rūkantys asmenys – atskirai nuo nerūkančių, jei šie gali priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Budėtojas, skirstydamas asmenis į kameras, apklausia juos, ar jie sutinka būti talpinami į kameras, kuriose gali būti rūkančių asmenų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog iš turimų rašytinių įrodymų negalima konstatuoti Šiaulių apskrities VPK neteisėtų veiksmų ar neveikimo dėl Lietuvos higienos normos HN 73:2010 14 punkte numatytų reikalavimų.

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl sanitarinio mazgo tinkamo neatitvėrimo bei veidrodžių neįrengimo areštinės kamerose kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Tačiau pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

LR CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Teismas neabejoja, kad dėl sanitarinio mazgo tinkamo neatitvėrimo bei veidrodžių neįrengimo areštinės kamerose pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei pareiškėjui esant Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinės patalpose būtų buvę laikytasi anksčiau nurodyto teisinio reglamentavimo ir higienos normų reikalavimų.

Kaip minėta, šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tuo jis siekia apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas ilgalaikio sulaikymo patalpose. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Remdamasis išdėstytais argumentais teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais vertina kaip nepagrįstą.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo J. J. reikalavimas dėl 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK, atmestinas kaip nepagrįstas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo J. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas sąlygas ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo pažeista.

Pareiškėjo reikalavimą priteisti 300 Eur neturtinės žalos atlyginimui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK, atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjas Virginijus Stankevičius