Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Dalios Gumuliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimutės Jokubauskaitės,

atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialo atstovui Augeniui Pranui Demeniui,

2014 m. balandžio 28 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. B. ir V. B. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Z. Z. dėl įpareigojimo valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialą išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro statinį – siloso tranšėją ir daiktines teises į jį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai R. B. ir V. B.skundu (b. l. 2-6) prašo įpareigoti valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialą (toliau – ir VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas) išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro statinį – siloso tranšėją (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), ir daiktines teises į jį.

Nurodo, jog pareiškėjams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso pastatas – daržinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), valstybei priklausančiame žemės sklype. Teigia, kad valstybinis žemės sklypas buvo suformuotas minėtam pastatui aptarnauti, todėl pareiškėjai buvo pradėję šio žemės sklypo išsipirkimo procedūrą. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyrius (toliau – ir NŽT Klaipėdos skyrius) 2013 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. 12SD-(14.12.104)-3617 informavo, kad prašymo privatizuoti žemės sklypo netenkins, kadangi Z. Z. NŽT Klaipėdos skyriui 2013 m. lapkričio 13 d. pateikė Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kuriame nurodyta, kad Z. Z. įregistravo inžinerinį statinį – siloso tranšėją (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) valstybiniame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. tame pačiame sklype, kuriame ir yra pareiškėjų daržinė. Pareiškėjai su tuo nesutinka ir teigia, kad įregistruojant minėtą statinį – siloso tranšėją, buvo pažeisti teisės aktai, kurių pagrindu toks statinys registruojamas. Teigia, jog Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo (toliau – ir Teiktinų dokumentų sąrašas), patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278, 2 ir 3 punktuose nurodyti dokumentai, kurių pagrindu gali būti įregistruojami seni statiniai. Siloso tranšėjos statybos metai yra 1975, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo Z. Z. teritoriniam padaliniui turėjo pateikti dokumentus, nurodytus Teiktinų dokumentų sąrašo 2 ir 3 punktuose, tačiau jis tokių dokumentų nepateikė (išskyrus prašymą), todėl teritorinis padalinys negalėjo įregistruoti statinio – siloso tranšėjos, t. y. įregistruodamas siloso tranšėją teritorinis padalinys pažeidė Teiktinų dokumentų sąrašo 2 punktą.

Nurodo, jog Z. Z. neturėjo nei savivaldybės ar archyvo išduotos pažymos apie statinio įrašus ūkinėse knygose, nei savivaldybės arba seniūno išduotos pažymos apie šio sandorio ar paveldėjimo teisės liudijimo įregistravimą vykdomojo komiteto ūkinėse knygose, todėl turėjo kreiptis į teismą, kad būtų nustatytas juridinis faktas ir tik su teismo sprendimu kreiptis į teritorinį padalinį dėl statinio ir daiktinių teisių į jį įregistravimo, kaip tai numatyta Teiktinų dokumentų sąrašo 8 punkte. Nors Z. Z. VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai papildomai pateikė papildomus dokumentus (aukciono protokolą dėl siloso tranšėjos laimėjimo, Agluonėnų apylinkės agrarinės reformos tarybos registracijos pažymėjimą Nr. 5, perdavimo – priėmimo aktą, nuosavybės teisės liudijimą Nr. 747, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą Nr. (duomenys neskelbtini), fotonuotraukas), tačiau ir papildomai pateikti dokumentai nelaikytini pakankamais registracijos dokumentais.

Mano, jog statinys – siloso tranšėja negalėjo būti įregistruotas nekilnojamojo turto registre, kadangi statinys neatitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytos statinio sąvokos. Teigia, kad ginčo vietoje statinio su laikančiomis konstrukcijomis nėra, o statybinės atliekos – suirusios gelžbetonio plokštės neatitinka statinio sampratos. Nurodo, jog gelžbetonio plokštės nebuvo pagamintos ar surinktos atliekant statybos darbus ginčo sklype; jos kaip statybinės medžiagos buvo pagamintos gamykloje ir atvežtos į ginčo sklypą bei suguldytos tiesiog ant žemės arba pats statinys (siloso tranšėja) buvo išardytas, o statybinės medžiagos (gelžbetonio plokštės) tiesiog suguldytos ant žemės. Fotonuotraukos patvirtina, kad Z. Z. siloso tranšėjai skirtas gelžbetonio plokštes įsigijo kaip statybines medžiagas, t.y. įsigijo kilnojamąjį daiktą, kuris negali būti laikomos nekilnojamuoju daiktu ir tuo labiau registruojamas nekilnojamojo turto registre.

Nurodo, kad nei VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas, nei VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija nepateikė statinio kadastrinės bylos, todėl daro išvadą, kad tokia byla nebuvo parengta, tačiau buvo atlikti tam tikri statinio kadastriniai matavimai, kadangi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banke įrašyti statinio – siloso tranšėjos parametrai. Neaišku, kaip buvo nustatyti neegzistuojančio statinio plotas ir tūris, kadangi nėra jokios statinio erdvės, o tik ant žemės suguldytos plokštės. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 17 punktas numato, kokie veiksmai yra atliekami statinių kadastrinių matavimo metu, tačiau šiuo atveju nei vienas iš minėtų taisyklių 17 punkto reikalavimų nebuvo įvykdytas, nes žemės sklype yra tik statybinis laužas, neturintis ploto, tūrio, paskirties ir kt.

Pabrėžia, kad Z. Z. išduotame nuosavybės liudijime nėra užsiminta, kad statinys – siloso tranšėja buvo nekilnojamas daiktas, kad jis buvo registruotas ir jam suteiktas registracijos numeris. Pažymi, jog suformuota teismų praktika aiškiai nurodo, kad prie netinkamų eksploatuoti, neaiškios paskirties, ar laikinų statinių, nors ir įregistruotų nekilnojamojo turto registre, negali būti formuojami valstybiniai žemės sklypai ir jie išnuomojami ar parduodami tokių statinių savininkams, todėl tokių statinių negalima net eksploatuoti, o pareiškėjų atveju – registruoti nekilnojamojo turto registre.

Pareiškėjų atstovas Visvaldas Petryla prašo pareiškėjų skundą tenkinti jame išdėstytų motyvų pagrindu.

Pareiškėjai R. B. ir V. B. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jiems pranešta tinkamai (b. l. 74-75).

Atsakovo VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo atstovas Augenius Pranas Demenius su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti atsiliepime išdėstytų motyvų pagrindu.

Atsakovas VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas atsiliepime (b. l. 56-61) nurodo, kad Z. Z. 2013 m. lapkričio 11 d. prašymu Nr. 5853533 kreipėsi į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą, prašydamas įregistruoti nekilnojamojo turto registre nekilnojamąjį daiktą – siloso tranšėją (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), ir daiktines teises į jį. Kartu su prašymu pateikė 1992 m. liepos 15 d. nuosavybės teisės liudijimą Nr. 747, 1992 m. balandžio 28 d. perdavimo – priėmimo aktą, 1992 m. balandžio 28 d. protokolą Nr. 7 ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą. Atsakovas patikrino pateiktus dokumentus ir jų pagrindu 2013 m. lapkričio 13 d. nekilnojamojo turto registre įregistravo nekilnojamąjį daiktą – siloso tranšėją (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), ir daiktines teises į jį.

Nurodo, jog VĮ Registrų centras 2014 m. sausio 2 d. raštu Nr. (1.1.38.)s-6 įpareigojo Klaipėdos filialą vietoje patikrinti ar inžinerinis statinys – siloso tranšėja yra išlikęs tiek, kad būtų galima nustatyti jo kadastro duomenis, taip pat ar šio inžinerinio statinio kadastro duomenų byloje įrašyti teisingi kadastro duomenys (ilgis, plotis, aukštis, medžiaga ir pan.). Atsakovo teigimu, apžiūros metu buvo nustatyta, kad inžinerinis statinys egzistuoja, jis nėra sunaikintas ir yra išlikęs tiek, kad galima nustatyti jo kadastro duomenis, o inžinerinio statinio – siloso tranšėjos kadastro duomenų byloje įrašyti teisingi kadastro duomenys. Remiasi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, 11 straipsnio 7 dalimi, 6 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir teigia, kad pateikti dokumentai buvo pakankami ne tik daikto, bet ir nuosavybės teisių įregistravimui bei abejoti nustatytais ir užfiksuotais inžinerinio statinio kadastro duomenimis nėra pagrindo. Atsakovas, remdamasis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 1, 2, 5 straipsniais, Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi teigia, kad tiek baigtas, tiek nebaigtas statyti, tiek fiziškai pažeistas statinys gali būti laikomas statiniu.

Teigia, kad pareiškėjai nepagrįstai nurodo, jog nekilnojamasis daiktas – siloso tranšėja (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) turėjo būti registruojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu patvirtintu Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašu, kuriame nenurodyti Z. Z. pateikti dokumentai. Pažymi, jog pareiškėjai ir jų atstovas neatkreipė dėmesio kam skirtas minėtas teisės aktas. Teigia, kad jis yra skirtas registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d. Nurodo, jog 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 297 buvo patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, kurios 8.12 punktas nustatė, kad vieni iš pagrindinių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus yra privatizacijos dokumentai. Registruojant pastatus, statinius ir butus, jų savininkai pateikia inventorizavimo biurui nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus (10 punktas). Z. Z. pateikti 1992 m. liepos 15 d. nuosavybės teisės liudijimas Nr. 747, 1992 m. balandžio 28 d. perdavimo – priėmimo aktas, 1992 m. balandžio 28 d. protokolas Nr. 7 visiškai atitinka Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija instrukcijos 8.12 ir 10 punktuose nurodytus dokumentus ir buvo tinkamas pagrindas įregistruoti nekilnojamojo turto registre nekilnojamąjį daiktą – siloso tranšėją (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir daiktines teises į jį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu (b. l. 70-71) prašo teismą sprendimą priimti savo nuožiūra, o bylą nagrinėti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui nedalyvaujant. Atsiliepime nurodo, kad Agluonėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto metu buvo suformuotas žemės sklypas pastatui – daržinei (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini), eksploatuoti. NŽT Klaipėdos skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 12SK-(14.12.110)-18000 suformuotas ir įregistruotas žemės ūkio paskirties žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini). Nurodo, jog iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad minėtame žemės sklype yra įregistruoti kiti statiniai (inžineriniai) – siloso tranšėja, o statinio kadastro duomenų nustatymo data - 2013 m. lapkričio 4 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai, atstovas į teismo posėdį neatvyko (b. l. 68).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Z. Z. su pareiškėjų skundu nesutinka. Teismo posėdžio metu paaiškino, kad statinys – siloso tranšėja šiuo metu egzistuoja, todėl pagrįstai buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Teismo posėdžio metu Z. Z. taip pat paaiškino, kad siloso tranšėja turėjo 3 metrų aukščio sienas (šonus), tačiau sienų plokštės buvo išmontuotos ir parduotos prieš 4 – 5 metus iki siloso tranšėjos įregistravimo nekilnojamojo turto registre.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija atsiliepimo nepateikė, atsakovas į teismo posėdį neatvyko. Apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (b.l. 53).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama nedalyvaujant pareiškėjams R. B. ir V. B. bei trečiųjų suinteresuotų asmenų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos atstovams.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialo (minėta, toliau – ir VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas) veiksmų, kuriais nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas statinys – siloso tranšėja (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini). Nustačius, kad statinys – siloso tranšėja buvo įregistruota neteisėtai, pareiškėjai prašo įpareigoti VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro statinį – siloso tranšėją (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir daiktines teises į jį.

Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog pareiškėjams R. B. ir V. B. nuosavybės teise nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. priklauso pastatas – daržinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 31-32). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu taip pat nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre 2013 m. lapkričio 13 d. nuosavybės teise trečiajam suinteresuotam asmeniui Z. Z. įregistruotas statinys – siloso tranšėja (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas, kuriame yra minėtas statinys, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o valstybinį žemės sklypą patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (b. l. 47).

Pareiškėjai, nesutikdami su tuo, kad nekilnojamojo turo registre 2013 m. lapkričio 13 d. nuosavybės teise Z. Z. buvo įregistruotas statinys – siloso tranšėja, 2013 m. gruodžio 12 d. skundu kreipėsi į VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisiją, prašydami pripažinti, kad statinys – siloso tranšėja (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo įregistruota neteisėtai ir išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro statinį ir daiktines teises į jį (b. l. 25-28). VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, 2014 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. cspr1-7 paliko galioti teritorinio registratoriaus priimtus sprendimus (b. l. 13-14). Minėtame sprendime nurodyta, kad VĮ Registrų centras 2014 m. sausio 2 d. raštu Nr. (1.1.38)s-6 įpareigojo VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą vietoje patikrinti ar inžinerinis statinys – siloso tranšėja yra išlikęs tiek, kad galima nustatyti jo kadastro duomenis, taip pat ar šio inžinerinio statinio kadastro duomenų byloje įrašyti teisingi kadastro duomenys (ilgis, plotis, aukštis, medžiaga ir pan.). Pažymėta, jog VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo direktoriaus 2014 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1-KLV sudaryta komisija 2014 m. sausio 6 d. apžiūrėjo siloso tranšėją ir nustatė, kad inžinerinis statinys egzistuoja, jis nėra sunaikintas, yra išlikęs tiek, kad galima nustatyti jo kadastro duomenis. Patikrinimo metu nustatyta, jog nors statinys eilę metų ir nėra naudojamas, nėra tinkamai prižiūrėtas ir remontuojamas, tačiau yra aiškiai matomi statinio konstrukcijos elementai, galima nustatyti statinio parametrus (ilgį, plotį, aukštį). Konstatuota, kad kadastrinių matavimų byloje užfiksuoti inžinerinio statinio parametrai (plotis, plotas, tūris, baigtumo procentas, aukštis, ilgis, medžiaga) laikomi pakankamais parametrais Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme, todėl pateikti dokumentai buvo pakankami ne tik daikto, bet ir nuosavybės teisių registravimui.

Nagrinėjant bylą būtina nustatyti tai, ar trečiojo suinteresuoto asmens Z. Z. pateikti dokumentai sudarė faktinį bei teisinį pagrindą įregistruoti nekilnojamojo turto registre statinį – siloso tranšėją (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir daiktines teises į jį.

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas reglamentuoja žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, su teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą nekilnojamojo turto registre, Nekilnojamojo turto registro statusą, šio registro tvarkytojo teises bei pareigas. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis numato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad Nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, o jo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą. Nurodytos nuostatos suponuoja išvadą, kad Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi išsamiai patikrinti pateiktus dokumentus, kurių pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti daiktines teises. Nekilnojamojo daikto įregistravimu nekilnojamojo turto registre yra laikomas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka to daikto duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymas reglamentuoja nekilnojamųjų daiktų, registruojamų nekilnojamojo turto registre, kadastro duomenų nustatymą, jų įrašymą į nekilnojamojo turto kadastrą, nekilnojamojo turto kadastro statusą, šio kadastro steigimą, tvarkymą, reorganizavimą ir likvidavimą, matininkų ir matininkų ekspertų veiklos sąlygas, jų teises, pareigas ir atsakomybę (1 straipsnis). Nekilnojamojo turto kadastro objektais laikomi nekilnojamieji daiktai inter alia statinys (5 straipsnio 1 dalis). Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalis nustato, kad į nekilnojamojo turto kadastrą įrašomi tokie statinių kadastro duomenys: 1) objektas: pastatas; patalpa; inžinerinis statinys; <...> 4) statinio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis ir statinio pavadinimas; 5) statinio parametrai: plotas; tūris; ilgis, plotis, skersmuo, skerspjūvis, aukštis, gylis, perimetras arba kiti statiniams būdingi geometriniai parametrai; 6) statinio statybinė medžiaga; 7) statinio vidaus įrangos charakteristikos; 8) statinio vertės nustatymas; 9) statinio fizinio nusidėvėjimo ir baigtumo procentas; 10) įsigijimo kaina ir data; 11) statinio statybos pradžios ir pabaigos metai; 12) duomenys apie statinio statybos būklę ir kt. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 3 dalis numato, kad prašymai įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti pateikiami ir nagrinėjami Kadastro nuostatų nustatyta tvarka. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnį, Kadastro tvarkytojas atsisako įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma nors viena iš šių aplinkybių: 1) asmenys, padavę prašymą, neturėjo teisės jį paduoti; 2) dokumentas, kurio pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, yra įstatymų nustatyta tvarka panaikintas; 3) dokumento, kurio pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, duomenys apie nekilnojamąjį daiktą nesutampa su šio daikto kadastro duomenų bylos duomenimis; 4) nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla neatitinka šio įstatymo reikalavimų; 5) šio įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka negalima nekilnojamojo daikto pažymėti kadastro žemėlapyje.

Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnis reglamentuoja nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymą. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenys nustatomi atliekant kadastrinius matavimus, naudojant tinkamus metodus ir priemones, užtikrinančius tesiės aktų nustatytų reikalavimų matavimų kokybei patenkinimą, kai šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytais būdais formuojami nekilnojamieji daiktai (8 straipsnio 1 dalis). Taigi, į nekilnojamojo turto kadastrą įrašomi nekilnojamojo daikto (statinių) kadastro duomenys (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalis), nustatomi atliekant kadastrinius matavimus ir sudarant nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnis).

Statinys yra laikomas nekilnojamojo turto kadastro objektu, kai teisės aktų nustatyta tvarka suformuoti jo duomenys (statinio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis ir statinio pavadinimas; statinio parametrai: plotas; tūris; ilgis, plotis, skersmuo, skerspjūvis, aukštis, gylis, perimetras arba kiti statiniams būdingi geometriniai parametrai ir kt.) įrašomi į nekilnojamojo turto kadastrą. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnis reglamentuoja nekilnojamųjų daiktų formavimą ir nurodo, kad statiniai formuojami Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka (7 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-424 redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 16 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 2 dalyje pateiktas pagrindinio statybos teisės objekto – statinio – apibrėžimas ir klasifikacija. Pagal pateiktą definiciją statinys – pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. Taigi statinį apbūdina trys požymiai: 1) statiniu laikytinas tik toks pastatas ar įrenginys, kuris turi laikančiąsias konstrukcijas; 2) pastatas ar įrenginys turi būti sumontuotas statybos vietoje atliekant statybos darbus; 3) pastatas ar įrenginys turi būti nekilnojamasis daiktas. Laikančiųjų konstrukcijų sąvoka pateikta Statybos įstatymo 2 straipsnio 68 dalyje, pagal kurią laikančiosios konstrukcijos – konstrukciniai statinio elementai, kurių svarbiausia paskirtis – laikyti apkrovas (konstrukcijų, įrenginių, sniego, vėjo, žmonių, grunto ir pan.) ir užtikrinti statinio mechaninį atsparumą ir pastovumą.

Statininio – siloso tranšėjos kadastro duomenyse, kuriuos 2013 m. lapkričio 7 d. parengė matininkas T. N., nurodyta, jog siloso tranšėjos statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1975. Siloso tranšėjos parametrai: plotis – 16 m; plotas – 832 kv. m.; tūris 2496 kub. m.; gylis – nenustatytas; baigtumo procentas – 100; aukštis – 3 metrai; ilgis – 52 metrai; medžiaga – gelžbetonio plokštės (b. l. 66). Pažymėtina, kad jokių kitų dokumentų, kurių pagrindu būtų nustatyti šie parametrai, nagrinėjamoje byloje nepateikta. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2014 m. sausio 6 d. akte (b.l. 15) nurodyta, kad VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo direktoriaus 2014 m. sausio 6 d. įsakymu sudaryta komisija, vietoje apžiūrėjusi inžinerinį statinį – siloso tranšėją (adresu (duomenys neskelbtini)) nustatė, kad statinys eilę metų nėra naudojamas pagal paskirtį, nėra tinkamai prižiūrėtas ir remontuojamas. Inžinerinio statinio – siloso tranšėjos konstrukcijos elementai – gelžbetonio plokštės yra paveiktos laiko ir oro sąlygų, matyti ištrupėjimai. Statinys apžėlęs samanomis, vietomis – žole, siloso tranšėjos pylimas apaugęs krūmokšniais, tačiau yra aiškiai matomi jo konstrukcijos elementai (gelžbetonio plokštės), galima nustatyti jo parametrus (ilgį, plotį, aukštį), t. y. išlikęs tiek, kad galima nustatyti jo kadastro duomenis. Akte pažymėta, kad inžinerinis statinys nufotografuotas. Byloje pateiktos fotonuotraukos (b.l. 16-18) nepatvirtina akte nurodytos išvados apie inžinerinio statinio egzistavimą, t. y. jog statinys išlikęs tiek, kad būtų galima nustatyti jo kadastro duomenis. Fotonuotraukose užfiksuoti tik tam tikri statinių dalių fragmentai ar jų liekanos, nėra statinio laikančių konstrukcijų, tik matosi iš po žemių sluoksnio atkastos ant žemės suguldytos gelžbetonio plokštės, neleidžiančios daryti išvados apie tai, kad buvo atlikti kokie nors jų montavimo (statybos) darbai. Trečiojo suinteresuoto asmens Z. Z. teismo posėdžio metu nurodyta faktinė aplinkybė, kad siloso tranšėja jos įsigijimo metu turėjo 3 metrų aukščio sienas (šonus), tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo jas išmontavo ir pardavė prieš 4 – 5 metus iki siloso tranšėjos kadastro duomenų nustatymo ir statinio įregistravimo nekilnojamojo turto registre, leidžia daryti išvadą, jog nepagrįstai kadastro duomenyse nurodytas siloso tranšėjos aukštis, kadangi tokio parametro ji neturėjo nei statinio kadastro duomenų nustatymo metu 2013 m. lapkričio 7 d., nei 2014 m. sausio 6 d. apžiūros vietoje akto surašymo metu, atitinkamai negalėjo būti nustatytas ir siloso tranšėjos tūris. Taip pat byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kaip kadastro duomenyse nustatyti siloso tranšėjos statybos pradžios ir pabaigos metai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina, jog matininko Tado Naudžiaus nustatyti siloso tranšėjos kadastro duomenys bei komisijos apžiūros metu padarytos išvados, kad yra aiškiai matomi statinio – siloso tranšėjos konstrukcijos elementai (gelžbetonio plokštės) ir galima nustatyti jo parametrus (ilgį, plotį, aukštį), t. y., jog statinys išlikęs tiek, kad galima nustatyti jo kadastro duomenis, nepagrįsti. Vertindama statinio – siloso tranšėjos faktinę būklę kadastro duomenų nustatymo metu, teisėjų kolegija sprendžia, jog toks statinys neatitiko Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtos statinio sąvokos, nes jis neturėjo jokių laikančių konstrukcijų, negalėjo būti nustatyti statinio parametrai, kuriuos pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas privaloma įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 17 punkte nustatyti statinių kadastrinių matavimų metu atliekami veiksmai, o būtent: 17.1. išmatuojamos statinių ribos, nustatomi statinių parametrai, pagrindinių konstrukcijų statybinė medžiaga, pastato vidaus įrangos charakteristikos ir kiti techniniai duomenys, kurių reikia statinių duomenims įrašyti į kadastrą; <...> 17.3. nustatomos grafiškai arba atliekant kadastrinius matavimus inžinerinių statinių kontūrų ar ašių pradžios, pabaigos ir posūkio taškų koordinatės valstybinėje koordinačių sistemoje; <...> 17.5.nustatoma iš pateiktų dokumentų statinio paskirtis, statybos pradžios ir pabaigos metai; 17.6. apskaičiuojami statinių plotai, tūriai ir kiti parametrai, kurių reikia nekilnojamojo turto objekto duomenims įrašyti į kadastro duomenų bazę; <...> 17.11. suformuojamam nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byla pagal šių Taisyklių V skyrių. Minėtų Taisyklių 174 punktas numato, kad nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų byla – tai nekilnojamojo turto objektų kadastro duomenų nustatymo metu parengtų planų, užpildytų kadastro formų ir kitų dokumentų apie nekilnojamojo turto objektus sukomplektuotas rinkinys, o Taisyklių 176 punkte nustatyta, kokie dokumentai turi būti sukomplektuoti nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byloje. Atsakovo kartu su atsiliepimu pateikta nekilnojamojo daikto – siloso tranšėjos kadastrinių matavimų bylos kopija (4 lapai, b.l. 64-67) neatitinka Taisyklių 176 punkto reikalavimų.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad formuojant kadastro duomenis buvo padaryti esminiai teisės aktų pažeidimai, nes pats objektas nėra išlikęs tiek, kad būtų galima nustatyti jo kadastro duomenis. Siloso tranšėjai neatitinkant statinio sąvokos, ji negali būti registruojama nekilnojamojo turto registre, kadangi jame registruojami tik nekilnojamieji daiktai – statiniai (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalis).

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas.

Pareiškėjai skundą argumentuoja ir tuo, kad siloso tranšėja bei daiktinės teisės į ją buvo įregistruotos nepateikus įregistravimui būtinų dokumentų.

Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašas (minėta, toliau – ir Teiktinų dokumentų sąrašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2011 m. lapkričio 9 d.), nustato kokie dokumentai turi būti pateikti, įregistruojant senus statinius, t. y. statinius, įsigytus ar pastatytus iki Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 (Žin., 1991, Nr. 23-630), įsigaliojimo. Teiktinų dokumentų sąrašo 2 punkte numatyta, kad pastatyti seni statiniai registre registruojami Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 (Žin., 2002, Nr. 72-3077), ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (Žin., 2002, Nr. 41-1539; 2005, Nr. 80-2899), nustatyta tvarka Registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų bylą, parengtą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, ir šiuos dokumentus: 2.1. savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose, jeigu statiniai kaimo gyvenamosiose vietovėse buvo pastatyti iki 1989 m. sausio 1 d. įskaitytinai; 2.2. savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose ir dokumentus, patvirtinančius statybos teisėtumo faktą, jeigu statiniai kaimo gyvenamosiose vietovėse buvo pastatyti nuo 1989 m. sausio 1 d. iki 1991 m. liepos 25 d. įskaitytinai; <...>. Šio teisės akto 3 punktas numato, kad įsigyti seni statiniai registre registruojami šio sąrašo 2 punkte nurodytų Nekilnojamojo turto registro nuostatų ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka, Registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų bylą, parengtą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, ir šiuos dokumentus: 3.1. sandorį, kurio pagrindu įgyta nuosavybės teisė, jeigu statiniai įgyti iki 1949 m. balandžio 14 d. įskaitytinai; 3.2. notariškai patvirtintą sandorį, kurio pagrindu įgyta nuosavybės teisė, ir savivaldybės arba seniūno išduotą pažymą apie šio sandorio arba paveldėjimo teisės liudijimo įregistravimą arba, neturint notariškai patvirtinto sandorio, – savivaldybės arba seniūno išduotą pažymą apie šio sandorio ar paveldėjimo teisės liudijimo įregistravimą vykdomojo komiteto ūkinėse knygose, jeigu statiniai įgyti nuo 1949 m. balandžio 14 d. iki 1991 m. liepos 25 d. įskaitytinai. Teisėjų kolegija pažymi, kad Teiktinų dokumentų sąrašo 5 punkte taip pat numatyta, jog registruojant įsigytus senus statinius, vietoj 3.1 ir 3.2 punktuose nurodytų dokumentų gali būti pateikiami dokumentai, iš kurių turinio galima identifikuoti statinius ir nustatyti, kad šie statiniai buvo įsigyti iki 1991 m. liepos 25 dienos, t. y. galima pateikti ir privatizavimo dokumentus (5.6 punktas). Statinio kadastro duomenyse nurodyta, jog siloso tranšėja pastatyta 1975 metais.

Iš 1992 m. liepos 15 d. nuosavybės teisės liudijimo Nr. 747 bei 1992 m. rugpjūčio 27 d. perdavimo – priėmimo akto matyti, jog Z. Z. siloso tranšėją įsigijo aukcione pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymą (b. l. 21, 22). Nors Teiktinų dokumentų sąrašas ir nereglamentuoja situacijos, kokie dokumentai turi būti pateikti Registro tvarkytojui įsigijus senus statinius po 1991 m. liepos 25 d., tačiau aiškinant šio teisės akto nuostatas sistemiškai, galima daryti išvadą, jog privatizavimo dokumentai buvo pakankamas pagrindas identifikuoti statinius ir jų savininkus, kadangi Teiktinų dokumentų sąrašo 5.6 punkte tokia galimybė numatyta, t. y. numatyta, kad registre registruojant įsigytus senus statinius, vietoj 3.1 ir 3.2 punktuose nurodytų dokumentų, gali būti pateikiami ir privatizavimo dokumentai. Minėtas teisės aktas numatė galimybę įsigijus senus statinius iki 1991 m. liepos 25 d. pateikti ne tik notariškai patvirtintą sandorį, tačiau ir privatizavimo dokumentus, todėl spręstina, jog įsigijus senus statinius ir po 1991 m. liepos 25 d., Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant statinius galėjo būti pateikti privatizacijos dokumentai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos (galiojusi nuo 1991 m. liepos 25 d. iki 1996 m. rugpjūčio 26 d.) 8 punktas numatė, jog pagrindiniai dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus yra varžytinių aktai, privatizacijos dokumentai ir kt. (8.7, 8.12 punktai). Teisėjų kolegija sprendžia, kad trečiojo suinteresuoto asmens Z. Z. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui pateikti privatizacijos dokumentai patvirtina jo nuosavybės teises į siloso tranšėją.

Tačiau nagrinėjamoje byloje nustačius, kad siloso tranšėja neatitinka Statybos įstatyme apibrėžtos statinio sąvokos, todėl VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas neturėjo teisės tokio objekto registruoti nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamojo daikto, o tuo pačiu ir daiktinių teisių į tą daiktą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalis).

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių viseto pagrindu pareiškėjų skundas tenkintinas, įpareigojant atsakovą išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro statinį – siloso tranšėją (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir daiktines teises į jį.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjų R. B. ir V. B. skundą tenkinti.

Įpareigoti atsakovą valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialą išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro statinį – siloso tranšėją (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), ir daiktines teises į jį.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.