Šiaulių apylinkės teismo nutartis

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėja Diana Jakubėnė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. G., prašymą dėl nusikalstamų veikų perkvalifikavimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose gautas D. G. prašymas, kuriuo prašoma Šiaulių miesto apylinkės teismo 1994 m. lapkričio 11 d. nuosprendyje nurodytas nusikalstamas veikas, dėl kurių jis pripažintas kaltu, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) (1961 m. redakcija) 207 straipsnio 2 dalį, 16 straipsnį ir 95 straipsnį, perkvalifikuoti į veikas, pagal BK (2000 m. redakcija), kurios yra švelnesnės bei nepatenka į sunkių nusikaltimų sąrašą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

BK, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK), patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. Nr. IX-785, 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu asmuo iki 2003 m. gegužės 1 d. padarė nusikalstamą veiką, kuri atitinka naujajame BK numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, ši veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą naujojo BK straipsnį, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu palengvinantį nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį.

Šio įstatymo 5 straipsnyje nurodoma nusikalstamų veikų perkvalifikavimo tvarka. Nustatyta, kad baudžiamosiose bylose dėl nusikalstamų veikų, padarytų iki 2003 m. gegužės 1 d., veikos perkvalifikuojamos remiantis šio Įstatymo 4 straipsnio ir naujojo BK 3 straipsnio nuostatomis bei vadovaujantis naujuoju BPK (5 straipsnio 1 dalis). Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmenų, kurių kasaciniai skundai iki naujojo BK įsigaliojimo jau buvo išnagrinėti arba kuriems yra pasibaigę kasacinio skundo padavimo terminai, nusikalstamas veikas, padarytas iki 2003 m. gegužės 1 d., nekeisdami ir nenaikindami ankstesnių teismų sprendimų, perkvalifikuoja ir šio Įstatymo 10 bei 10¹ straipsniuose numatytus klausimus išsprendžia teismai naujojo BPK 362¹ straipsnio nustatyta tvarka.

Įstatymo 15 straipsnyje nustatytas Baudžiamųjų įstatymų taikymas šiame Įstatyme nenumatytais atvejais, t. y. kad šiame Įstatyme nenumatytais atvejais galutinį sprendimą dėl baudžiamojo įstatymo taikymo priima teismas, vadovaudamasis naujojo BK 3 ir kitų straipsnių nuostatomis (15 straipsnio 1 dalis).

Šiuo metu galiojančio BK 3 straipsnio 1, 2 dalys nustato, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. Veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas D. G. yra atlikęs bausmę, teistumas išnykęs, todėl formaliai svarstyti prašymo dėl veikų perkvalifikavimo teismas neturi pagrindo, tačiau šis perkvalifikavimas susijęs su kita juridinę reikšmę turinčia aplinkybe – veikos perkvalifikavimas suteiktų teisę pareiškėjui toliau dirbti teniso trenerio darbą, į kurį, kaip nurodyta prašyme nepriimami asmenys teisti už sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, nors teistumas ir yra išnykęs ar panaikintas (VTAPĮ 30 straipsnio 1 dalis), todėl šis prašymas svarstytinas teisme.

D. G. Šiaulių miesto apylinkės teismo 1994 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu Nr. 1⁹-497/94 buvo pripažintas kaltu, pagal BK (1961 m. redakcija) 207 straipsnio 2 dalį bei 16 straipsnį ir 95 straipsnį, dėl to, kad jis 1993 m. gruodžio 29 d., iš anksto susitaręs ir bendrai veikdamas grupėje su tardymo ir teismo metu nenustatytais asmenimis Šiauliuose, suklastojo itin svarbius dokumentus – T. K. asmens pasą Nr. (duomenys neskelbtini), įklijuojant jame teisiamojo D. G. fotografiją, D. K. sutikimą įkeisti butą (duomenys neskelbtini) jame visus rankraštinius numerius ir įrašus ir pasirašant už ją, žinodamas, kad šie oficialūs dokumentai yra suklastoti, D. G. pateikė juos (duomenys neskelbtini). Be to, D. G. tą pačią dieną, iš anksto susitaręs ir bendrai veikdamas grupėje su tardymo ir teismo metu nenustatytais asmenimis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)banko Šiaulių filialo patalpose, pateikęs suklastotus dokumentus, apgaulės būdu pasikėsino užvaldyti – pagrobti visuomeninį turtą, itin stambiu mastu – 2000 JAV dolerių, kurių vertė 7520 Lt, tačiau nebaigė šio nusikaltimo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikytas banko darbuotojų.

Pagal 1961 m. BK 207 straipsnio 2 dalį, už oficialaus dokumento suklastojimą, taip pat žinomai suklastoto oficialaus dokumento realizavimą ar panaudojimą, kai ši veika padaryta itin svarbaus oficialaus dokumento atžvilgiu, arba sukėlusi žymią žalą valstybės ar visuomenės interesams arba piliečių teisėms ar teisėtiems interesams, arba daryta sistemingai – baudžiama laisvės atėmimu iki penkerių metų ir bauda nuo dviejų šimtų tūkstančių iki penkių šimtų tūkstančių talonų ar be jos arba bauda nuo penkių šimtų tūkstančių iki vieno milijono talonų.

1961 m. BK 16 straipsnyje numatyta atsakomybė už rengimąsi padaryti nusikaltimą ir už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą.

Pagal 1961 m. BK 95 straipsnį, už valstybinio ar visuomeninio turto grobimą itin stambiu mastu, nepriklausomai nuo grobimo būdo (90–94 straipsniai) – baudžiama laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki penkiolikos metų su turto konfiskavimu.

Pagal 1961 m. BK 8¹ straipsnį BK 95 straipsnyje numatytas nusikaltimas buvo laikomas sunkiu nusikaltimu.

Įvertinus minėtame nuosprendyje nustatytas aplinkybes, D. G. padarytas nusikaltimas pagal 1961 m. BK 207 straipsnio 2 dalį, atitinka nusikaltimo požymius numatyto šiuo metu galiojančio BK 300 straipsnio 2 dalį – tas, kas pagamino netikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą arba suklastojo tikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą, arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo, todėl laikytina, kad ši nusikalstama veika atitinka 300 straipsnio 2 dalies dispoziciją.

Iš 1961 m. BK 207 straipsnio 2 dalies sankcijos (1993 m. birželio 10 d. įstatymo Nr. I-180 redakcija) matyti, kad už šio nusikaltimo padarymą buvo numatyta didžiausia bausmė – laisvės atėmimas iki penkerių metų. Šiuo metu galiojančio BK 300 straipsnio 2 dalies sankcijoje (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) nurodyta, kad didžiausia bausmė – laisvės atėmimas iki ketverių metų. Kadangi šiuo metu galiojantis baudžiamasis įstatymas numato mažesnę laisvės atėmimo bausmę nei pareiškėjo nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs įstatymas, todėl laikytina, kad šis įstatymas yra D. G. padėtį švelninantis. Atsižvelgiant į tai nusikalstama veika, už kurios padarymą pareiškėjas buvo nuteistas, perkvalifikuojama iš 1961 m. BK 207 straipsnio 2 dalies į BK 300 straipsnio 2 dalį.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad dabar galiojančiame BK iš vis nebėra tokios nusikatamos veikos, už kurią jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn – 1961 m., BK 95 straipsnis – už valstybinio ar visuomeninio turto grobimą itin stambiu mastu, nepriklausomai nuo grobimo būdo (90–94 straipsniai).

1961 m. BK 95 straipsnyje buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė, už valstybinio ar visuomeninio turto grobimą, šiuo metu galiojančiame BK nebėra skirstoma ar nusikaltimas padaromas valstybės, juridinio ar fizinio asmens atžvilgiu, t. y. tokio kvalifikuojančio požymio nebėra, tačiau tai nereiškia, kad D. G. padaryta nusikatama veika dekriminalizuota. Iš 1961 m. BK 95 straipsnio dispozicijos lingvistinio aiškinimo, atrodytų, kad asmuo buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybė, dėl valstybinio turto vagystės, tačiau iš nuosprendyje nurodyto kaltinimo, akivaizdu, kad D. G. inkriminuota nusikalstama veika atitinka sukčiavimo požymius – „apgaulės būdu pasikėsino užvaldyti – pagrobti visuomeninį turtą“.

Šiuo atveju, keičiant D. G. inkriminuotos nusikatamos veikos kvalifikaciją, ypatingai svarbu nustatyti, pagal kokią dabar galiojančio BK 182 straipsnio dalį turi būti perkvalifikuota jo padaryta nusikalstama veika (1961 m., BK 95 straipsnis).

1961 m. BK 95 straipsnyje numatytas kvalifikuotas nusikaltimas – valstybinio ar visuomeninio turto grobimą itin stambiu mastu. Šiuo metu galiojančio BK 182 straipsnyje kvalifikuoti nusikaltimai numatyti šio straipsnio 2 ir 3 dalyse. 2 dalyje nurodyta, kad tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino. Pagal 3 dalį – tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo labai didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė labai didelės vertės turtinės prievolės ar ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.

BK 190 straipsnio 1 dalyje nurodytas turtas yra labai didelės vertės, kai jo vertė viršija 900 MGL dydžio sumą, didelės vertės, kai jo vertė viršija 400 MGL dydžio sumą, bet neviršija 900 MGL dydžio sumos, nedidelės vertės, kai jo vertė viršija 3 MGL dydžio sumą, bet neviršija 10 MGL dydžio sumos.

Iš kaltinimo matyti, kad D. G. apgaulės būdu pasikėsino užvaldyti – pagrobti visuomeninį turtą – 2000 JAV dolerių, kas atitiko 7520 Lt, ką teismas vertino, kaip „itin stambiu mastu“. Nuosprendžio paskelbimo metu baudžiamajame įstatyme nebuvo apibrėžta, kokio dydžio turto pagrobimas laikytinas stambiu ar itin stambiu mastu. Šį dydį įvertindavo teismai savo nuožiūra.

Nuo 1995 m. sausio 1 d. 1961 m. BK įgaliojo straipsnis su sąvokų išaiškinimu (280 straipsnis) kuriame nurodyta, kad šio skirsnio straipsniuose numatytas turto pagrobimas laikomas stambiu, jeigu pagrobtojo turto vertė viršija 250 minimalių gyvenimo lygių (MGL) dydžio sumą. Kadangi šis straipsnis įnešė aiškumo ir akivaizdu, kad padidino stambaus ir itin stambaus masto dydį iki 250 MGL, kas tuo metu atitiko 21250 litų (MGL – 85 litai), laikytina, kad šis įstatymas yra padėtį švelninantis įstatymas.

Atsižvelgiant į tuo metu buvusį MGL dydį, D. G. pasikėsino apgaulės būdu užvaldyti 88,47 MG (7520 Lt/85 Lt) dydžio turtą, kas pagal šiuo metu galiojančio BK 190 straipsnio 1 dalį nors ir viršija 10 MGL dydžio sumą, tačiau neviršija 400 MGL dydžio sumos, todėl vadovaujantis aukščiau aptartų teisės normų kontekste, laikytina, kad D. G. padaryta nusikalstama veika atitiktų BK 182 straipsnio 1 dalies dispoziciją.

Pastebėtina, kad 1961 m., BK 95 straipsnis nuo 1995 m. sausio 1 d. (1994 m. liepos 19 d. įstatymu Nr. I-551), t. y. mažiau nei po dviejų mėnesių nuo nuosprendžio D. G. paskelbimo buvo pripažintas netekusiu galios.

Pagal dabar galiojančio BK 182 straipsnio 1 dalį – baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Pagal BK 11 straipsnio 3 dalį, šis nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, todėl veikos perkvalifikavimas pagal šiuo metu galiojantį BK, lengvina D. G. teisinę padėtį, nes laikytina, kad jis įvykdė ne sunkių, o nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką.

Kadangi D. G. buvo nuteistas už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą, atitinkamai perkvalifikuojamas ir 1961 m. BK 16 straipsnis į BK 22 straipsnį.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas tenkintinas ir, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 4 straipsniu, D. G. padarytos nusikalstamos veikos, už kurių padarymą jis buvo nuteistas Šiaulių miesto apylinkės teismo 1994 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu Nr. 1⁹-497/94, kvalifikuotos pagal 1961 m. BK 207 straipsnio 2 dalį, 16 straipsnį bei 95 straipsnį, perkvalifikuojamos į BK 300 straipsnio 2 dalį, bei 22 straipsnį ir 182 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija).

Pažymėtina, kad pagal Įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, šiame straipsnyje numatytos bausmių pakeitimo ir suderinimo taisyklės taikomos tik tuo atveju, jeigu paskirtos bausmės nėra įvykdytos. Nagrinėjamu atveju D. G. jau yra atlikę bausmę ir teistumas yra išnykęs, todėl bausmė nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362¹ straipsniu, 364 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Pareiškėjo D. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) prašymą tenkinti.

D. G. nusikalstamas veikas, dėl kurių padarymo jis buvo nuteistas Šiaulių miesto apylinkės teismo 1994 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu Nr. 1⁹-497/94, iš 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 207 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), o iš 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 16 straipsnio ir 95 straipsnio – į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnį ir 182 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), nekeičiant paskirtos bausmės.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo jos įteikimo dienos gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.