Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Manjus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Manjus“ pareiškimą dėl praleisto įstatymų nustatyto termino įregistruoti pirkimo-pardavimo sutartį atnaujinimo, suinteresuoti asmenys VĮ Registrų centras, notarė L. Š., G. K., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas UAB „Manjus“ kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti praleistą terminą 2000-06-16 pirkimo-pardavimo sutarčiai įregistruoti. Nurodė, jog 2000-06-16 kiosko pirkimo-pardavimo sutartimi V. G. komercinė-gamybinė firma „Manta“ nupirko ledų kioską Nr. 1, esantį (duomenys neskelbtini). 2012-04-25 mirus V. G. buvo atliktas įmonės auditas, sutvarkyta buhalterinė apskaita bei apskaitytas įmonės turtas; tuomet paaiškėjo, kad aukščiau minėta sutartis nebuvo įregistruota viešajame registre per 3 mėnesius nuo sutarties sudarymo. Teigia, kad terminas buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių. Notaro patvirtintoje Sutartyje nėra įrašo apie privalomą sandorio registraciją, o tai, pasak pareiškėjo, suponuoja prielaidas manyti, kad notaras tinkamai neatliko savo pareigų ir neišaiškino sutarties šalims minėtos pareigos. Taip pat mano, kad ankstesnįjį savininką galėjo suklaidinti besikeičiantis teisinis reglamentavimas. Pareiškėjo įsitikinimu, terminui atnaujinti egzistuoja visos reikšmingos aplinkybės: pardavėja gavo iš pirkėjo sutartą kiosko kainą, turtą perdavė įgijėjui, kurį jis priėmė, visą laikotarpį nuo kiosko įsigijimo pareiškėjas nupirktą turtą valdė, juo naudojosi, niekas į jį pretenzijų nereiškė. Kioskas, kaip nekilnojamasis turtas, yra pažymėtas ir Namų valdos techninės apskaitos byloje, iš kurios matyti, kad kioskas (pažymėtas 1-1/6.90) yra dalis kito statinio (pažymėtas 1-1/7.03), kuris nuosavybės teisėmis priklauso pareiškėjui ir yra įregistruotas VĮ „Registrų centras.

Suinteresuotas asmuo VĮ „Registrų centras“ atsiliepime prašo bylą nutraukti CPK 293 str. 1 p. nustatytu pagrindu, nes ji nenagrinėtina teisme. Nurodo, jog kioskas buvo parduotas kaip kilnojamasis daiktas, o 2000-06-16 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu galioję teisės aktai nei privalomosios teisinės registracijos, nei jos registravimo termino nenustatė. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2002-01-28 sprendimu Nr. 15-249-2002 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002-05-23 nutartimi paliktas nepakeistas) nustatė, kad Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1985-04-15 potvarkio Nr. 184p 14 p. prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) buvo leista statyti laikinąjį statinį. Tačiau laikini pastatai neregistruojami.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime nurodė, kad 2000-06-16 kiosko pirkimo-pardavimo sutartyje ir pareiškėjo pateiktuose prieduose nurodytas skirtingas kiosko adresas, todėl negalima nustatyti, ar tai yra tas pats kioskas. Mano, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad minėtos pirkimo-pardavimo sutarties objektas laikytinas nekilnojamuoju daiktu, kuriam privaloma teisinė registracija.

Suinteresuoti asmenys notarė L. Š. bei G. K. atsiliepimų į prašymą nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartimi pareiškėjo pareiškimą atmetė. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad 2000-06-16 pirkimo-pardavimo sutartimi perleistas kioskas niekada nebuvo registruotas kaip nekilnojamojo turto objektas, jam nesuteiktas unikalus numeris ir pan.; kiosko pirkimo-pardavimo sutartyje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad parduodamas turtas yra nekilnojamojo turto objektas, joje nėra įrašų apie būtinybę sutartį registruoti teisės aktų nustatyta tvarka. Aplinkybės, kad šalia esantys statiniai (kioskai) yra registruoti kaip nekilnojamojo turto objektai, nelaikė sudarančia pagrindą spręsti ir dėl 2000-06-16 pirkimo-pardavimo sutartimi perleisto kiosko tokio paties statuso. Įvertinęs 1997-08-19 sutarties, kuria V. G. komercinė-gamybinė firma „Manta“ įsigijo kitą kioską, esantį (duomenys neskelbtini), turinį, nustatė kad pardavėjui dėl šio turto buvo išduotas nuosavybės dokumentas, nurodyta pareiga įregistruoti sutartį per 3 mėnesius. Kadangi nepraėjus 3 metams ta pati įmonė įsigijo antrą kioską, kurioje nebuvo kiosko esminių identifikacinių požymių ir nekilnojamojo turto sandoriui sudaryti būtinų dokumentų (VĮ „Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras“ išduoto pažymėjimo, plano ir pan.), duomenų apie sutarties įregistravimą, o sandorį tvirtino ta pati notarė, teismas laikė, kad 2000-06-16 pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaroma dėl kilnojamojo turto pirkimo-pardavimo. Teismo nuomone, 2015 m. kadastrinių matavimų byla neleidžia daryti išvados, kad sutarties sudarymo dieną šis turtas buvo vertinamas kaip nekilnojamasis turtas. Teismas nenustatė, jog kioskas sukurtas kaip teisėtas stacionarus statinys, kad būtent toks jis sukurtas pagal statybą leidžiančius dokumentus. Teismo nuomone, aplinkybės, kad 1997-08-19 sutartis dėl kito kiosko įsigijimo buvo įregistruota nustatyta tvarka, o 2000-06-16 sutartis nebuvo įregistruota net iki 2012-04-25 V. G. mirties, leidžia manyti, kad buvo aiškiai suvokiamas įsigyjamo turto, t.y. kilnojamojo turto, statusas. Kadangi kilnojamajam turtui teisinė registracija NTR nereikalinga, prašymo atnaujinti terminą įregistruoti sutartį teismas netenkino.

III. Atskirojo skundo argumentai

Pareiškėjas UAB „Manjus“ atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - atnaujinti praleistą terminą 2000 m. birželio 16 d. pirkimo-pardavimo sutarčiai (notarinio registro Nr. 1-5751) įregistruoti, arba pateikti išaiškinimą dėl susiklosčiusių faktinių materialinių santykių teisinio vertinimo bei pareiškėjo tolimesnių galimų veiksmų, siekiant atlikti nuosavybės teisėmis turimo statinio teisinę registraciją viešajame registre. Nurodė, kad byloje pateikti duomenys, jog sutartis sudaryta dėl nekilnojamojo turto, t.y. inventorizavimo, kadastrinių matavimų bylos, fotonuotraukos (iš kurių matyti, kad statinys turi stacionarius pamatus, bendrais konstruktyvais sujungtas su kitu pareiškėjui nuosavybės teisėmis priklausančiu nekilnojamojo turto objektu), ir VĮ „Registrų centras“ 2015-04-21 sprendimas, kuriame nurodyta, kad prekybinio kiosko, kaip nekilnojamojo turto objekto, teisinės registracijos atlikimui būtina pateikti teismo nutartį dėl termino sutarčiai įregistruoti atnaujinimo. Pažymi, kad institucijai, atsakingai už nekilnojamojo turto teisinę registraciją viešajame registre, nekilo abejonių dėl sutartimi įsigyto objekto, kaip nekilnojamojo turto, teisinio statuso. Be to, apelianto nuomone, šią aplinkybę patvirtina ir sandorio kaina, notarinio mokesčio už sandorio tvirtinimą dydis (analogiškas, kaip ir sudarant 1997 m. pirkimo sutartį, kuria įgytas analogiškas kioskas, kaip nekilnojamojo turto objektas). Notarė tvirtindama sandorį neišaiškino pirkėjui pareigos jį registruoti per 3 mėnesius nuo jo sudarymo, nenurodė objekto identifikacinių požymių, kas, anot pareiškėjo, suponuoja pagrindą konstatuoti, kad sandoris buvo patvirtintas formaliai, nesigilinant į sandorio šalių valią ar perkamo-parduodamo objekto teisinį statusą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog sutartimi įsigytas statinys yra kilnojamojo pobūdžio, prieštarauja įrodymų vertinimo taisyklėms. Be to, būtina vadovautis teisingumo, protingumo kriterijais; valstybinės institucijos negali turėti skirtingų pozicijų tos pačios teisinės situacijos atžvilgiu bei sukurti tarpusavyje prieštaraujančių materialinio santykio teisinių vertinimų. Apelianto nuomone, teismas negali nemotyvuotai nesivadovauti VĮ „Registrų centras“ 2015-04-21 sprendimu Nr. VILKS-1944, kuris šioje byloje turi oficialaus rašytinio įrodymo statusą.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apelianto UAB „Manjus“ atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-05 nutartį. Iš Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro 2015-11-18 rašto, kuriame nurodyta, jog notarų biure nebesaugomos 2000-06-16 sudarytos metalinių garažų, prekybinių kioskų ar kito smulkaus kilnojamojo turto perleidimo ar nuomos sutartys, kadangi pasibaigęs šių dokumentų saugojimo terminas, daro prielaidą, kad 2000-06-16 kiosko Nr. 1 pirkimo-pardavimo sutarties objektu buvo kilnojamasis daiktas. Atkreipė dėmesį, kad priešingai, nei 2000-06-16 kiosko pirkimo-pardavimo sutartyje, 1997-08-19 sutartyje nurodyti parduodamą kioską identifikuojantys požymiai, todėl nesutinka su apelianto argumentais, kad kiosko priskyrimą nekilnojamajam daiktui įrodo ta pati parduodamo kiosko kaina ir analogiškas notarinio mokesčio už sandorio tvirtinimą dydis. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog byloje pateikti įrodymai nesudaro pagrindo teigti, kad šia sutartimi buvo įsigytas nekilnojamasis turtas, kuriam privaloma teisinė registracija.

Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime nurodė, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, įvertino įrodymus, padarė motyvuotas išvadas, kad sutartis, kuriai prašoma atnaujinti praleistą įregistravimo terminą, yra kilnojamojo daikto perleidimo sutartis ir teisės aktai tokios sutarties teisinės registracijos nenumato, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuri paliktina galioti, o UAB „Manjus“ atskirasis skundas atmestinas. Pažymėjo, kad pagal sutarties sudarymo metu galiojusius teisės aktus sandoriai dėl nekilnojamojo turto buvo tvirtinami pateikus pažymą apie Nekilnojamojo turto registruotą statinį ar žemės sklypą ir teises į jį. Pasak suinteresuoto asmens, pirkėjas suprato, kad sudaryta kilnojamojo daikto perleidimo sutartis, nes nesiėmė tų pačių veiksmų (nesikreipė dėl sutarties įregistravimo), kuriuos jau buvo atlikęs įgydamas nekilnojamąjį turtą. Notarės informaciją, kad sutartis nesaugoma, nes teisės aktai nenumato 2000 m. sudarytų sandorių dėl kilnojamųjų daiktų įsigijimo saugojimo, taip pat laiko patvirtinančia, jog sutartis sudaryta dėl kilnojamojo daikto įsigijimo. Nesutinka su apelianto argumentu, kad Registrų centro darbuotojai statinį pripažįsta kaip nekilnojamojo turto objektą. Paaiškino, kad 2015-04-16 buvo pateiktas prašymas įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą (kartu pateikta 2000-06-16 ledų kiosko pirkimo-pardavimo sutartis bei 2015-01-21 nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla). Nustačius, jog sutartis negalioja, nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojas nesprendė dėl sutartimi įgyto turto statuso, nesiėmė nustatinėti sutarties sudarymo aplinkybių bei įsigyto turto statuso, nes tai teismo prerogatyva.

Suinteresuoti asmenys notarė L. Š. bei G. K. atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Nagrinėjamu atveju kvestionuojamas pirmos instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškimas atnaujinti praleistą terminą pirkimo-pardavimo sutarčiai įregistruoti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad 2000-06-16 kiosko pirkimo-pardavimo sutartimi L. D. pardavė, o V. G. komercinė-gamybinė firma „Manta“ nupirko ledų kioską Nr. 1, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2015-04-16 kreipėsi į VĮ „Registrų centras“, prašydamas įrašyti nekilnojamojo daikto – prekybos kiosko, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, tačiau 2015-04-21 sprendimu Nr. VILKS-1944 VĮ „Registrų centras“ tai padaryti atsisakė. Sprendime nurodyta, kad 2000-06-16 kiosko pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1-5751 pateikta praleidus įstatymų nustatytą įregistravimo terminą, o 2015-04-13 deklaracija apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1 nėra teisinis pagrindas minėto nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymui į Nekilnojamojo turto kadastrą. Pareiškėjas UAB „Manjus“ (anksčiau V. G. komercinė-gamybinė firma „Manta“) kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti praleistą terminą 2000-06-16 pirkimo-pardavimo sutarčiai įregistruoti. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog bylos duomenys nepatvirtina turto kitokio nei kilnojamojo statuso, kuriam teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre nereikalinga, prašymą atnaujinti terminą įregistruoti sutartį atmetė. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes byloje pateikti dokumentai leidžia daryti išvadą, kad labiau tikėtina, jog sutartimi įsigytas statinys yra nekilnojamojo pobūdžio. Taip pat mano, kad teismas neįsigilino į faktines bylos aplinkybes, tinkamai neįvertino materialinių teisinių santykių, neatliko išaiškinimo pareigos dėl galimų tolesnių pareiškėjo veiksmų. Su tokiais apelianto argumentais sutikti negalima.

Pažymėtina, jog 2000-06-16 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CPK 255 str. 1 d. buvo numatyta, kad Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino. Dėl svarbių priežasčių praleistą terminą gali atstatyti teismas. Šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį darė negaliojančią (1964 m. CPK 255 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. 3 d. numatyta, kad jeigu pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas.

Šiuo atveju, pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti praleistą terminą 2000-06-16 pirkimo-pardavimo sutarčiai įregistruoti. Kaip minėta, pareiškime nurodė, jog pareiškėjas įsigijo nekilnojamąjį daiktą, kuriam buvo privaloma teisinė registracija, tačiau įstatyme nustatytas įregistravimo terminas buvo praleistas. Taigi, teismas, nagrinėdamas pareiškėjo pareiškimą, atsižvelgdamas į jame suformuluotą reikalavimą, turėjo nustatyti, ar priežastys, dėl kurių ginčo pirkimo-pardavimo sutartis buvo neįregistruota, buvo svarbios, ir ar yra pagrindas atnaujinti terminą įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus. Akcentuotina, jog tokio pareiškimo nagrinėjimui, teismui turėjo būti pateikti abejonių nekeliantys įrodymai, kad 2000-06-16 pirkimo-pardavimo sutartimi buvo perleistas nekilnojamasis turtas ir dėl to CK 255 str. nuostatų tvarka sutartis turėjo būti įregistruota nekilnojamojo turto registre.

Apeliantas nurodo, kad institucijai, atsakingai už nekilnojamojo turto teisinę registraciją, nekilo abejonių dėl sutartimi įsigyto objekto, kaip nekilnojamojo turto, teisinio statuso, VĮ Registrų centro 2015-04-21 sprendimu Nr. VILKS-1944 atsisakyta įregistruoti turtą tik dėl sutarties registravimo termino praleidimo. Mano, kad teismas negali nesivadovauti minėtu VĮ Registrų centro 2015-04-21 sprendimu, kuris yra oficialus rašytinis įrodymas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka, jog šis VĮ Registrų centro sprendimas yra pakankamas įrodymas, kad ginčo turtas parduotas kaip nekilnojamasis daiktas. Minėtame sprendime nėra pateikiami objektyvūs institucijoje sukaupti duomenys, nėra pasisakyta dėl sutarties pobūdžio ir įsigyto daikto rūšies. Vien tai, kad nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojas nurodė, jog 2000-06-16 kiosko pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1-5751 pateikta praleidus įstatymų nustatytą įregistravimo terminą, nesudaro pagrindo teismui nevertinti pačios sutarties, ir savaime ją kvalifikuoti kaip nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį.

Atskirajame skunde nurodyta, kad notarė sandorį patvirtinto nesigilindama į sandorio šalių valią ar perkamo-parduodamo objekto teisinį statusą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ginčo sandorio metu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999-12-20 įsakymu Nr. 362 patvirtintų Laikinųjų notarinių veiksmų atlikimo metodinių taisyklių 27 p. numatė, kad sandoriai dėl nekilnojamojo turto tvirtinami pateikus pažymą apie Nekilnojamojo turto registruotą statinį ar žemės sklypą ir teises į jį. Apeliantas byloje neneigė teismo nustatytos aplinkybės, kad ginčo sutartimi perleistas objektas nėra ir nebuvo registruotas viešame registre. Akivaizdu, jog notarė perleidžiamo turto statusą galėjo įvertinti tik pagal pateikiamus dokumentus, o apeliantas nepateikė įrodymų, kad egzistavo ir notarė turėjo (privalėjo turėti ar pareikalauti) duomenis, iš kurių galėjo nustatyti, kad perleidžiamas objektas yra nekilnojamasis daiktas, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu dėl notarės kaltės sutartyje nenurodžius objektą identifikuojančių duomenų bei pareigos sutartį įregistruoti viešame registre. Be to, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių notarės neteisėtus veiksmus tvirtinant ginčo sutartį.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog sutartis dėl jos objekto neregistruotina CK 255 str. nuostatų prasme. Byloje esančių duomenų nepakanka spręsti, kad 2000-06-16 pirkimo-pardavimo sutarties objektas buvo nekilnojamasis daiktas.

Taigi, esant nurodytam, pareiškėjo UAB „Manjus“ skundą jame nurodytais argumentais tenkinti nėra pagrindo, todėl jis atmestinas.

Tačiau nagrinėjamu atveju, teismui nenustačius, jog 2000-06-16 pirkimo-pardavimo sutarčiai jos sudarymo metu galioję teisės aktai numatė privalomą teisinę registraciją, byla pagal pareiškėjo pareiškimą turėjo būti nutraukta, nes toks pareiškimas dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo teisinę reikšmę turintiems veiksmams atlikti iš esmės negalėjo būti nagrinėjamas civilinio proceso tvarka (CPK 293 str.1d.1p.).

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, jog nors pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau netinkamai pritaikė proceso įstatymo normą. Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis naikintina, ir priimtina nauja nutartis – byla nutrauktina, kaip nenagrinėtina teisme (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, tikrina skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, ir negali siūlyti (nurodyti) apeliantui jo teisių gynimo būdo, todėl prašymas pateikti išaiškinimą dėl susiklosčiusių faktinių materialinių santykių teisinio vertinimo bei pareiškėjo tolimesnių galimų veiksmų, siekiant atlikti nuosavybės teisėmis turimo statinio teisinę registraciją viešajame registre, netenkinamas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso CPK 336 str., 337 str. 1 d. 2 p., 338 str. teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – bylą pagal pareiškėjo UAB „Manjus“ pareiškimą dėl praleisto įstatymų nustatyto termino įregistruoti pirkimo-pardavimo sutartį atnaujinimo, suinteresuoti asmenys VĮ Registrų centras, notarė L. Š., G. K., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, nutraukti.