Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-04-14 · Administracinė byla Nr. I-983-463/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-04-14
Bylos Nr.
I-983-463/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05095-2013-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Malijauskienė
Pareiškėjas
R. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-983-463/2016(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05095-2013-8)Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos R. J. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja R. J. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės ir Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo neišmokėtą neapskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei panaikinti Migracijos departamento 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/1-3) 10K-34068 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Pareiškėja skunde nurodė, kad Migracijos departamente dirba nuo 1995 m. birželio 28 d., nuo 2008 m. vasario 1 d. paskirta Administravimo skyriaus vedėjo pavaduotoja, nuo 2011 m. gegužės 2 d. eina Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjos pavaduotojos pareigas iki šiol, tačiau už šių pareigų atlikimą jai nebuvo teisingai atlyginta. Pažymėjo, kad 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymui (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedai už kvalifikacines klases. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagrįstai, todėl, pareiškėjos nuomone, jai turėtų būti priteista nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Pareiškėja su prašymu išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį kreipėsi į Migracijos departamentą, tačiau šis jos prašymo netenkino, todėl prašo sprendimą panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Pareiškėjai apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Pareiškėja pateikė prašymą bylą nagrinėti jai nedalyvaujant (b. l. 68). Byla nagrinėjama jai nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas, atstovaudamas ir Lietuvos valstybei, prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad mokėdamas darbo užmokestį pareiškėjai, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Sprendimai mokėti pareiškėjai darbo užmokestį buvo priimti iki minėto Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo ir atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas. Nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą. Nusprendus tenkinti pareiškėjos prašymą, prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (b. l. 13–16).

Atsakovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos, byla nagrinėjama atsakovui nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybės atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–11).

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjos darbdavys buvo Migracijos departamentas, kuris mokėjo jai darbo užmokestį. Mokėdamas darbo užmokestį, Migracijos departamentas vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Nurodė, kad bylą nagrinėjant teismo posėdyje nedalyvaus.

Atsakovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos, byla nagrinėjama atsakovo atstovui nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.

Nustatyta, kad pareiškėja Migracijos departamento 2011 m. balandžio 26 d. įsakymu nuo 2011 m. gegužės 2 d. paskirta Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo pavaduotoja (A lygis 14 kategorija), palikta suteikta 3 kvalifikacinė klasė ( b. l. 30). Ji nuo 2008 m. vasario 1 d. perkelta iš Administravimo skyriaus vedėjo pavaduotojos pareigų (A lygis 12 kategorija) į Administravimo skyriaus vedėjos pavaduotojos pareigas (A lygis, 14 kategorija), suteikta trečia kvalifikacinė klasė (b. l. 29).

Pareiškėja yra karjeros valstybės tarnautoja. 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedų už kvalifikacines klases dydžiai, todėl pareiškėja gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei iki minėto įstatymo įsigaliojimo. Tai patvirtina ir Migracijos departamento pažyma (b. l. 17–18).

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.

Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Grąžinimo įstatymas), pagal kurį visiems 2009 m. rugpjūčio–2013 m. spalio mėn. ėjusiems valstybės tarnautojų pareigas asmenims neišmokėta darbo užmokesčio dalis bus kompensuojama 2016–2020 m. laikotarpiu Vyriausybės nustatyta tvarka (2015-08-26 nutarimu Nr. 903).

Grąžinimo įstatymo preambulėje nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas, kaip darbdavys, vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme nustatytomis sąlygomis turi pareigą kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Pareiškėja skunde neginčijo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo teisėtumo.

Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetamas kaip nepagrįstas.

Be to, pareiškėja prašė panaikinti Migracijos departamento 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/1-3)10K-34068 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Nustatyta, kad pareiškėja 2013 m. rugsėjo 25 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pateikti informaciją dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies bei priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (b. l. 5). Migracijos departamentas, atsakydamas į šį pareiškėjos prašymą, 2013 m. rugsėjo 27 d. rašte (b. l. 6–7) nurodė, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kadangi nenustatytas kompensavimo mechanizmas, o pareiškėjos prašymas dėl pažymos pateikimo buvo persiųstas Turto valdymo ir ūkio departamentui, kuris vykdo Migracijos departamento ūkinį finansinį aptarnavimą bei piniginių lėšų buhalterinę apskaitą. Pateikta pažyma (b. l. 17–18) patvirtina, kad pareiškėjai buvo suteikta informacija apie jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas tinkamai atsakė į pareiškėjos prašymą, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, nurodė teisinį reglamentavimą bei prašymo dalį dėl pažymos apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį persiuntė kompetentingam viešojo administravimo subjektui – Turto valdymo ir ūkio departamentui, kuris ir parengė pažymą apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijamas Migracijos departamento 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. (15/1-3) 10K-34068 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti. Ši pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjos R. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolanta Malijauskienė