Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja G. Vaizgėlienė Procesinio sprendimo kategorija 30.1; 30.9.2; 121.21 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

2009 m. birželio 11 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Erika Misiūnienė, kolegijos teisėjos Virginija Nijolė Griškevičienė, Danguolė Martinavičienė, sekretoriaujant Jolantai Dryžienei, kolegijos posėdyje dalyvaujant ieškovui V. V., jo atstovui adv. Laimonui Straukai, atsakovei R. V., jos atstovei adv. Snieguolei Šermukšnei, apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo V. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovei R.V. dalį dėl turto padalijimo ir atsakovės R. V. priešieškinio dalį dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovė priešieškinio dalyje dėl turto padalijimo prašė pripažinti jos asmenine nuosavybe butą, (duomenys neskelbtini).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuosavybės teisė įgyjama CK 4.47 str. nustatytais pagrindais, o CK 3.87 str. nustatyta, jeigu daiktą nuosavybėn įgyja sutuoktiniai, preziumuojama, kad šis turtas tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe. Tokia įstatymų nustatyta prezumpcija buvo įtvirtinta SŠK 21 str., o SŠK 22 str.- išimtis, pagal kurią asmeninę nuosavybę sutuoktiniai galėjo įgyti dovanojimo ar paveldėjimo būdu. Toks teisinis reglamentavimas iš esmės nekito ir 2000 m. CK, tik CK 3.88 str. ir 3.89 str. detalizuota, koks turtas pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o koks laikomas asmenine jų nuosavybe. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 str. 1d. nustatyta, kad CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepriklausomai nuo turto įsigijimo momento, tačiau šioje byloje svarbus yra ir turto įsigijimo momentas, ir jo pasidalijimo nutraukus santuoką momentas. Pagal CK 3.87 str. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, išskyrus tuos atvejus, kai jis atitinka CK 3.89 str. įvardytus kriterijus, lemiančius turto priskyrimą prie asmeninės nuosavybės. Santuokoje sutuoktinio įgytas turtas už asmeninės nuosavybės teise priklausančias pinigines lėšas gali būti pripažįstamas asmenine jo nuosavybe tik tuo atveju, jei buvo įvykdyta CK 3.89 str. 1d. 7 p. nurodyta sąlyga -aiškiai išreikšta valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Tokiu atveju lemiamą reikšmę turi sutuoktinio, naudojančio savo asmenines lėšas turtui įgyti, valia įsigyti šį turtą asmeninėn nuosavybėn, ir ji turi būti išreikšta aiškiai. Jeigu tokia valia neišreiškiama aiškiai ir suvokiamai kitam sutuoktiniui, o kilus ginčui ir dalijant turtą sutuoktiniai nesusitaria dėl nuosavybės teisių į turtą, yra taikoma bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija, kol neįrodoma priešingai įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis – rašytiniais įrodymais (CPK 3.89 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2007; 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2006; 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2004; 2003 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2003; ir kt.). Be to, turto priklausymas asmeninės nuosavybės teise gali būti įrodinėjamas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus ar to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 str. 2d.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog paminėtais rašytiniais įrodymais ieškovė įrodė, jog sudarant ginčo buto privatizavimo sutartį 1992-01-22 buvo aiškiai išreikšta abiejų sutuoktinių valia, jog šį butą ieškovė įgytų asmeninėn nuosavybėn (t. 1, b. l. 46). Šalys įregistravo santuoką 1982-12-11, tačiau valstybinių butų privatizavimo procesas įrodo, kad šalių valia buvo aiškiai išreikšta įsigyti du butus asmeninės nuosavybės teise kiekvienam, nes šalių valia sudarant butų pirkimo-pardavimo sutartis analizuotina šių sutarčių sudarymo metu pagal CK 1.7 str. įtvirtintą civilinių įstatymų galiojimo laike taisyklę. Rašytiniai įrodymai leidžia patvirtinti atsakovės nurodomas aplinkybes, kad ieškovas prie ginčo buto privatizavimo neprisidėjo nei savo lėšomis, nei jo privatizavimui buvo panaudotos bendros sutuoktinių lėšos. Šioje byloje teisiškai reikšminga yra aplinkybė, kad ieškovas už savo investicinius čekius ir grynuosius pinigus tuo pat metu –1992-05-14 - privatizavo kitą butą-vieno kambario, (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l.52). Pagal tuo metu galiojusį butų privatizavimo įstatymą šeima galėjo lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti tik vieną butą, todėl šalių apsisprendimas privatizuoti atsakovės butą kitomis sąlygomis įrodo, jog šalių valia aiškiai buvo išreikšta į tai, kad kiekvienas iš sutuoktinių įsigys po butą asmeninės nuosavybės teise. Tai, kad ginčo butas buvo privatizuotas pirma, įrodo, kad būtent jis buvo privatizuotas lengvatinėmis sąlygomis, nes antro buto tokiomis sąlygomis privatizuoti buvo draudžiama. Tokia buvusių sutuoktinių valia įrodyta ir kituose rašytiniuose įrodymuose: atsakovė pareiškime privatizuoti ginčo butą nurodo tik nepilnametę dukrą (t.1, b.l.45).

Byloje nustatyta, kad archyviniuose abiejų butų privatizavimo dokumentuose nėra susitarimų privatizuoti šiuos butus, todėl vertinti šalių veiksmai jų privatizavimo metu. Iš šalių paaiškinimo nustatyta, kad abu butus iki jų privatizavimo valstybė skyrė atsakovei, todėl ginčo buto orderyje nurodyta ieškovo pavardė nesukuria nuosavybės teisių į šį butą, nes abiejų butų tolygus privatizavimo procesas reiškia, kad šalys šiuos abu butus pasidalijo. Pagal tuo metu galiojusio Butų kodekso 49 str. gyvenamosios patalpos orderis nebuvo vienintelis juridinis faktas, suteikiantis teisę naudotis gyvenamąja patalpa, nes jis buvo pagrindas sudaryti su butų fondą eksploatuojančia organizacija gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, todėl nuomos teisiniai santykiai atsirasdavo ne nuo orderio išdavimo dienos, o nuo sutarties sudarymo momento. Pagal tuo metu galiojusią tvarką buvo įrašoma piliečio, kuriam suteikiama gyvenamoji patalpa, ir jo šeimos narių pavardės ir orderis šiuo atveju sukeltų teisines pasekmes ieškovui, jeigu šalys būtų privatizavusios tik vieną butą. Toks pat orderis buvo išduotas ir ieškovo privatizuotam butui (duomenys neskelbtini) ( t.3, b.l.72). Šioje byloje šalių valia dėl kiekvieno sutuoktinio asmeninės nuosavybės sukūrimo įrodyta jų teisiškai reikšmingais veiksmais – privatizuoti savo vardu po atskirą butą, kurie abu buvo paskirti atsakovei. Šią valią patvirtina ir abiejų butų apmokėjimo investiciniais čekiais dokumentai, t.y. šalys už savo privatizuojamus butus sumokėjo kiekvienas savo čekiais. Tai, kad ginčo butas buvo privatizuojamas atsakovės asmeninės nuosavybės teise ir ši jos valia buvo aiškiai ieškovui suvokiama, įrodo ieškovo gyventojo turto ir pajamų deklaracijos, kuriose jis nenurodo ginčo buto (t.2, b.l. 35, 41, 47). Iš ieškovo paaiškinimo nustatyta, kad jis 1992-10-20 pardavė savo privatizuotą butą ( t.3, b.l.10) ir gautus pinigus panaudojo ginčo buto remontui, tačiau jokių rašytinių įrodymų nepateikė. Priešingai, atsakovė rašytiniai įrodymais įrodinėja, kad kapitalinis buto remontas buvo atliekamas išimtinai jos lėšomis jau nebegyvenant katu su ieškovu, nors dar formaliai esant santuokoje (t.1, b.l.58-100). Byloje nustatyta, kad šalys buvo susituokusios iki 2007-01-29, tačiau bylos medžiaga leidžia padaryti išvadą, kad įvairiais laikotarpiais - šalys nuolat kartu negyveno (t.2, b.l.7-16, t.1, b.l.57-58), todėl darytina išvada, kad ši aplinkybė iš dalies lėmė šalių apsisprendimą nekilnojamąjį turtą įsigyti asmeninės nuosavybės teise. Atsakovės sutikimas parduoti ieškovo butą neįrodo bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimo ginčo bute, nes paminėti rašytiniai įrodymai leidžia padaryti išvadą, kad po šio pardavimo ieškovas kartu negyveno su atsakove.

Iš byloje esančius įrodymų kolegija daro išvadą, kad atsakovė buvo aiškiai išreiškusi savo valią dėl ginčo buto įsigijimo asmeninėn nuosavybėn, todėl naikinti skundžiamo teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1d.1p.).

Atsakovės prašymas priteisti 1000 Lt advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme tenkintinas iš dalies ir priteistini jai 500 Lt advokato pagalbai apmokėti atsižvelgiant į bylos sudėtingumą (CPK 93 str. 1d., 98 str., t.4, b.l.55).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325-330 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti R. V. iš V. V. 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.