Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Emilijos Akelienės, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistiesiems G. R. ir A. M., jų gynėjams advokatams Antanui Markūnui, Vytautui Gineikai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. R. ir A. M. apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo

G. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 22 straipsnio l dalį ir 178 straipsnio 2 dalį (pasikėsinimas pagrobti V. Č. automobilį) laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį (R. G. automobilio vagystė )- laisvės atėmimu 2 metams 10 mėnesių;

pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 22 straipsnio l dalį ir 178 straipsnio 2 dalį (pasikėsinimas pagrobti R. M. automobilį)- laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį (L. O. turto vagystė )- laisvės atėmimu 2 metams 10 mėnesių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmes subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežčiausios iš dalies pridedant dalį švelnesnių bausmių, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gauti 1000 litų.

A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 22 straipsnio l dalį ir 178 straipsnio 2 dalį (pasikėsinimas pagrobti V. Č. automobilį) laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį (R. G. automobilio vagystė )- laisvės atėmimu 2 metams 10 mėnesių;

pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 22 straipsnio l dalį ir 178 straipsnio 2 dalį (pasikėsinimas pagrobti R. M. automobilį)- laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 64 straipsnio 3 dalimi, bausmes subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežčiausios iš dalies pridedant dalį švelnesnių bausmių, taip pat ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005-11-21 nuosprendžiu skirtos ir neatliktos bausmės dalį, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Patenkinus nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų civilinius ieškinius, iš G. R. ir A. M. solidariai priteista: V. Č. - 550 litų, R. G. - 1000 litų, R. M. – 200 litų. L. O. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. R. ir A. M. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrai grupėje, pasikėsino pagrobti automobilį, o būtent: 2007 m. liepos 9 d., apie 24.00 val., iš (duomenys neskelbtini) namo kiemo, Kazlų Rūdoje, sugadindami užvedimo spynelės užraktą, pasikėsino pagrobti V. Č. priklausantį automobilį „VW Golf“, v/n (duomenys neskelbtini) 3000 litų vertės, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes nepavyko užvesti automobilio.

Be to, jie pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrai grupėje, pagrobė automobilį, t.y. 2007 m. liepos 10 d. naktį, po 00.00 val., iš (duomenys neskelbtini) namo kiemo, Kazlų Rūdoje, išėmę galinį keleivio pusės lango stiklą, pateko į R. G. priklausančio automobilio „VW Golf“, v/n (duomenys neskelbtini) 1000 litų vertės, vidų ir sujungę užvedimo spynelės laidus, šį automobilį pagrobė, tuo padarydami R. G. 1000 litų žalą.

Be to, jie pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrai grupėje, pasikėsino pagrobti automobilį, t.y. 2007 m. liepos 11 d., apie 02.10 val., iš (duomenys neskelbtini) namo kiemo, Kazlų Rūdoje, išpjovę lango stiklą, pateko į R. M. priklausančio automobilio „VW Passat“, v/n (duomenys neskelbtini) 3000 litų vertės, vidų ir pasikėsino jį pagrobti, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai, ir jie pabėgo.

Be to, G. R. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą, įsibrovęs į patalpą, t.y. 2007 m. liepos 18 d., tarp 18-23 val., (duomenys neskelbtini), Kazlų Rūdoje, įsibrovęs į nerakintą, L. O. priklausantį butą, pagrobė L. O. priklausantį nešiojamą personalinį kompiuterį „Toshiba“, 3000 litų vertės.

Nuteistasis G. R. apeliaciniame skunde prašo skirti švelnesnę bausmę. Apeliantas skunde išdėsto nusikaltimų padarymo aplinkybes, analogiškas jo teisme duotiems parodymams, kuomet jis prisipažino padaręs visas jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Apeliantas teigia, kad visose veikose dalyvavo vienas, tačiau policijos pareigūnai, vartodami fizinį smurtą, privertė prisipažinti ne tik jį, bet ir A. M.. Nuteistojo teigimu, teismas nuosprendyje neteisingai nurodė R. G. priklausančio automobilio „VW Golf“ pagrobimo dieną, nes jis šį nusikaltimą padarė 2007-07-09, tai yra tą pačią dieną, kaip ir pasikėsino pagrobti V. Č. priklausantį automobilį „VW Golf“. Be to, nusikaltimus jis padarė ne tikslu pasipelnyti, kaip nurodoma nuosprendyje, o tikslu pasivažinėti. Anot apelianto, nepagrįstai jam nenustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi, nes kaltinamajame akte ši aplinkybė buvo nurodyta. Nuteistasis nesutinka su neigiama charakteristika, o taip pat už kiekvieną jam inkriminuotą nusikaltimą paskirta per griežta bausme. Nurodo, kad atlyginti žalos nukentėjusiesiems negalėjo, nes iki teismo buvo įkalintas.

Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde prašo jį išteisinti arba sumažinti paskirtąją laisvės atėmimo bausmę. Skunde apeliantas pateikia savo alibi dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, pakartodamas bei detalizuodamas savo paties teisme duotus parodymus bei tvirtindamas, jog jam inkriminuotų nusikaltimų nepadarė. Nuteistasis nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuomet jis prisipažino padaręs nusikaltimus, išgauti prievarta, policijos pareigūnams pavartojus jo atžvilgiu fizinį smurtą. Apelianto teigimu, pastarojo parodymai jų patikrinimo vietoje taip pat duoti prieš jo valią, tik močiutės, L. S., sodybą, kurioje buvo išardytas „VW Golf“ automobilis, ir mišką, kur buvo išvežtos išmesti automobilio skardos, jis parodymų patikrinimo vietoje metu parodė savo noru. Nuteistasis tvirtina, jog automobilio „VW Passat“ nepagrobė, apie tai nieko nežinojo. Teigia, kad policijos pareigūnai surašė neteisingą neigiamą charakteristiką ir kad apylinkės teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, jog jis yra nedirbantis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai apeliacinius skundus palaikė, prokurorė prašė skundus atmesti.

Nuteistųjų G. R. ir A. M. apeliaciniai skundai atmestini.

Abu nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose iš naujo smulkiai nurodo įvykių aplinkybes, iš esmės pakartodami savo pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, jų nesiedami su kitomis teismo nustatytomis aplinkybėmis bei įrodymais. Toks aplinkybių išdėstymas negali būti įrodymų vertinimo kriterijumi, nes tik įrodymų visetas gali pagrįsti ar paneigti asmenų kaltę.

Pirmosios instancijos teismas, pilnai ir visapusiškai ištyręs visas bylos aplinkybes ir įvertinęs įrodymų visetą, padarė teisingą išvadą dėl nuteistųjų G. R. ir A. M. kaltės. Kadangi nuteistasis G. R. savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikaltimų neneigia, byla patikrintina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, tai yra dėl bausmės paskyrimo nuteistajam pagrįstumo ir teisėtumo, o detaliau analizuotini tik nuteistojo A. M. kaltės įrodymai.

Pirmosios instancijos teismas A. M. apkaltinamąjį nuosprendį pagrįstai grindė nuteistojo G. R. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kuomet jis prisipažino padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus, nurodė, jog veikė bendrai su A. M., nurodė nusikaltimų padarymo aplinkybes. Abu nuteistieji tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliaciniuose skunduose tvirtina ikiteisminio tyrimo metu prisipažinę kaltais tik dėl policijos pareigūnų jų atžvilgiu naudoto fizinio smurto. Tokie nuteistųjų teiginiai nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, dėl neva tai naudoto smurto nuteistieji niekur nesikreipė, todėl kolegija konstatuoja, jog tokius nuteistųjų aiškinimus apylinkės teismas pagrįstai vertino kaip nuteistojo G. R. siekį padėti A. M. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šią aplinkybę patvirtina ir G. R. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, jog tardymo izoliatoriuje pastarasis bendravo su A. M. ir tarėsi dėl parodymų pakeitimo.

Be to, parodymų patikrinimo vietoje protokolai patvirtina, jog abu nuteistieji šių procesinių veiksmų atlikimo metu nurodė ne tik vietas, iš kur pagrobė ar pasikėsino pagrobti automobilius, bet ir vietas, kur ardė R. G. priklausantį automobilį bei kur išmetė likusias automobilio detales. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. M. būtent akcentuoja pastarąsias parodymų patikrinimo vietoje parodytas vietas, kaip tas, kurias jis nurodė savo noru, kas kaip tik patvirtina teismo išvadą, jog, jei A. M. nebūtų dalyvavęs nusikaltimo padaryme, tai nebūtų galėjęs parodymų patikrinimo vietoje parodyti vietos miške, kur išmetė kartu su G. R. likusias išardytas automobilio detales.

Be paminėtųjų įrodymų objektyvūs duomenys užfiksuoti ir kituose procesiniuose dokumentuose, kuriuos apylinkės teismas, kaip jau buvo minėta, tinkamai įvertino viseto aspektu ir padarė pagrįstą išvadą dėl A. M. kaltės.

Skirdamas bausmes nuteistiesiems G. R. bei A. M., teismas atsižvelgė į tai, kad jie abu, neišnykus teistumui už tyčinius nusikaltimus, nusikalto penktą kartą, G. R. padarė keturis, o A. M. – tris apysunkius tyčinius turtinius nusikaltimus, iš kurių du nutrūko pasikėsinimo stadijoje, be to, A. M. nusikalto praėjus labai trumpam laikotarpiui po lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos.

Kolegija konstatuoja, jog G. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta pagrįstai. Nuteistasis tik ikiteisminio tyrimo teisėjui kaltu prisipažino visiškai, o teisme savo kaltę iš dalies neigė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkte nustatyta, jog Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tokia tik tada, jei kaltininkas prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo metu ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir dar iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir t.t.). Taigi, norint konstatuoti atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), teismui nepakanka nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad G. R. nuoširdžiai gailisi.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtąsias aplinkybes, taip pat tai, kad nei vienam iš nuteistųjų nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, abiems nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikas padarė bendrininkų grupėje, pagrįstai už kiekvieną jiems inkriminuotą nusikaltimą paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri yra netgi mažesnė nei įstatymo sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Paskirtosios subendrintos bausmės tiek nuteistajam G. R., tiek ir nuteistajam A. M. yra teisingos, jas mažinti apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra.

Nuteistojo G. R. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad teismas neteisingai nustatė R. G. priklausančio automobilio pagrobimo laiką, o taip pat nusikalstamų veikų padarymo tikslą, esminės reikšmės nei veikų kvalifikacijai, nei bausmės dydžiui neturi. Taip pat neturi įtakos nei kaltės įrodytumui, nei bausmės švelninimui ta aplinkybė, kad A. M. keletui savaičių turėjo išsiėmęs verslo liudijimą, pagal kurį, beje, nedirbo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų G. R. ir A. M. apeliacinius skundus atmesti.