Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-06-16 · Administracinė byla Nr. eI-2569-554/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-06-16
Bylos Nr.
eI-2569-554/2015
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00377-2015-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Algis Markevičius, Jolanta Medvedevienė, Audrius Grauželis
Pareiškėjas
A.Š.
Atsakovas
Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos
Advokatai
Vygintas Kuprys
Kategorijos
  • 2.3.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. eI-2569-554/2015.Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00377-2015-9.Procesinio sprendimo kategorija: 2.3.4.1.; 2.3.4.3.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 16 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Medvedevienės, Audriaus Grauželio,

sekretoriaujant Vaidai Martusevičiūtei,dalyvaujant pareiškėjo A.Š. atstovui - advokato padėjėjui Vygintui Kupriui,

nedalyvaujant atsakovo – Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento atstovui,

trečiojo suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.Š. skundą atsakovui Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti 2015-02-24 Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus sprendimą Nr. (2.32)-V2-412, įpareigojantį pareiškėją A.Š. sumokėti savanorišką kasmetinę įmoką į Aplinkos apsaugos rėmimo programą už 2014 metus.

Pareiškėjas skunde nurodė, taip pat pareiškėjo atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad pareiškėjas 2013-09-19 sprendimu buvo pripažintas konkurso dėl leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius ,, (duomenys neskelbtini) “ medžioklės plotų vienete laimėtoju. 2013-10-01 pareiškėjas sumokėjo pirmąją kasmetinę savanorišką įmoką į Aplinkos apsaugos rėmimo programą ir 2013-10-28 jam buvo išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius. Tai patvirtina, kad įmoką 2013-10-01 pareiškėjas sumokėjo už pirmus leidimo turėjimo metus – nuo 2013-10-28 iki 2014-10-28. 2015-01-30 buvo sumokėta antroji savanoriška įmoka ir už pareiškėją tai padarė Medžiotojų klubas ,,Trys vilkai“. 2015-02-26 pareiškėjas iš atsakovo gavo ginčijamą sprendimą, kuriuo reikalaujama sumokėti įmoką už 2014 metus.

Pareiškėjas ir jo atstovas nurodė, kad šis atsakovo sprendimas yra nepagrįstas. Įmoką už 2014 metus (faktiškai iki 2014-10-28) pareiškėjas jau yra sumokėjęs 2013-10-01, kai iš Institucijos atsiėmė Leidimą. Leidimas išduodamas ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui. Teisės aktai numato, kad už kiekvienus leidimo turėjimo metus turi būti sumokėta savanoriška įmoka ir pareiškėjas žinojo, jog jis privalės sumokėti 10 įmokų. Įmokos už antrus bei paskesnius Leidimo turėjimo metus turi būti sumokėtos iki vasario mėnesio 1 dienos. Po Konkurso laimėtojo paskelbimo 2013-10-01 pareiškėjas sumokėjo pirmąją įmoką už laikotarpį nuo 2013-10-28 iki 2014-10-28, o už laikotarpį nuo 2014-10-28 iki 2015-10-28 įmoką sumokėjo 2015-01-30. Teisės aktai nenumato, kad ši įmoka mokama už kalendorinius metus. Ji turi būti mokama už 12 mėnesių nuo Leidimo išdavimo dienos. Sekant atsakovo logika už 10 metų Leidimo turėjimo laikotarpį pareiškėjas privalėtų sumokėti ne 10, bet 11 savanoriškų įmokų.

Atsiliepimas

Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad 2013 metais organizuoto konkurso laimėtoju buvo pripažintas pareiškėjas, kadangi pasiūlė didžiausią kasmetinę savanorišką įmoką. 2013-10-28 pareiškėjui buvo išduotas Leidimas, kadangi jis pateikė atsakovui dokumentus, jog sumokėjo savanorišką įmoką. 2002-09-30 Aplinkos ministro įsakymu Nr. 515 patvirtintos Tvarkos 21 p. numato, kad savanoriška įmoka mokama tais pačiais terminais kaip ir mokestis už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą, išskyrus kasmetinę savanorišką įmoką, kuri mokama konkurso laimėjimo metais. Mokesčių už valstybinius išteklius įstatymo 7 str. 1 d. numatytas mokestinis laikotarpis – kalendoriniai metais. Įstatymo 7 str. 4 d. numato, kad mokestis turi būti sumokėtas per kalendorinį mėnesį, einantį po mokestinio laikotarpio.

Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjo ginčijamas raštas nesukelia jokių teisnių pasekmių ir jis nelaikytinas individualiu administraciniu aktu, kuris ginčijamas ABTĮ nustatyta tvarka. Rašte nesuformuotos jokios privalomos elgesio taisyklės, o tik pateikiama informacija. Šis raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. numatytų imperatyvių požymių.

Tretysis suinteresuotas asmuo teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą tretysis suinteresuotas asmuo iš esmės pritarė atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytiems argumentams.

Pareiškėjo skundas patenkintinas visiškai.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad atsakovas 2013-06-15 paskelbė konkursą ,,Dėl leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklių ,,Bestraigiškės‘ medžioklės plotų vienete“. Pareiškėjas 2013-09-18 atsakovo sprendimu buvo pripažintas šio konkurso laimėtoju. 2013-10-01 pareiškėjas sumokėjo 70100 Lt kasmetinę savanorišką įmoką ir 2013-10-28 pareiškėjui buvo išduotas Leidimas Nr. LR-16 naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete. Antrąją savanorišką 20302,36 EUR kasmetinę įmoką 2015-01-30 už pareiškėją sumokėjo Medžiotojų klubas ,,Trys vilkai“. 2015-02-24 atsakovas priėmė pareiškėjo ginčijamą sprendimą Nr. (2.32)-V2-412, kuriuo pareikalavo, kad pareiškėjas per 1 mėnesį nuo rašto gavimo dienos sumokėtų savanorišką įmoką (20302,36 EUR) už 2014 metus. Administracinėje byloje nėra ginčo (atsakovas šią aplinkybę pripažįsta), kad 2015-01-30 buvo sumokėta antroji savanoriška 20302,36 EUR kasmetinė įmoka ir už pareiškėją ją sumokėjo Medžiotojų klubas ,,Trys vilkai“.

2002-09-30 Aplinkos ministro įsakymu Nr. 515 patvirtintos Leidimų naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išdavimo konkurso organizavimo tvarkos (toliau – Tvarka) 16 p. reglamentuoja, kad konkurso organizatorius, įvykus Konkursui, per 3 darbo dienas raštu informuoja Konkurso dalyvius apie Konkurso rezultatus. Konkurso dalyvis, kurio pasiūlymas pripažintas laimėjusiu, informuojamas, kada ir kur jam bus išduotas Leidimas. Konkurso laimėtojui Leidimas išduodamas, pateikus dokumentus, įrodančius, kad Konkurso laimėtojas sumokėjo pasiūlytą kasmetinę savanorišką įmoką į Aplinkos apsaugos rėmimo programą. Jei Konkurso laimėtojas per 5 darbo dienas nuo jo pripažinimo laimėjusiu Konkursą nepateikia minėtų dokumentų, Leidimas jam neišduodamas ir Konkurso laimėtoju pripažįstamas Konkurso dalyvio pasiūlymas, kuris buvo eilėje antrasis, trečiasis ir t.t.. Tvarkos 21 p. numato, kad mokestis už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą mokamas Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo nustatyta tvarka. Konkurso laimėtojo pasiūlyta kasmetinė savanoriška įmoka į Aplinkos apsaugos rėmimo programą mokama į valstybės biudžetą tais pačiais terminais, kaip ir mokestis už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą, išskyrus kasmetinę savanorišką įmoką, kuri mokama Konkurso laimėjimo metais ir teisės aktų nustatyta tvarka naudojama Aplinkos apsaugos rėmimo programai finansuoti. Šis reglamentavimas duoda pagrindą išvadai, kad antrosios savanoriškos įmokos mokėjimo tvarka ir terminai analogiški kaip ir mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą, kuris numatytas Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatyme. Pirmoji savanoriška įmoka turi būti sumokama konkurso laimėjimo metais (2013 metais) iki išduodant Leidimą – ją pareiškėjas sumokėjo 2013-10-01 (ABTĮ 57 str.). Kaip jau buvo paminėta, antrosios ir vėlesnių savanoriškų įmokų terminai analogiški kaip ir mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą, kuris numatytas Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatyme (toliau – Įstatymas)(Tvarkos 21 p.). Įstatymo 7 str. 1 d. numato, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai. Šis imperatyvus teisinis reglamentavimas paneigia visus pareiškėjo argumentus, kad jis savanorišką įmoką turi mokėti už metus laiko, skaičiuojant nuo leidimo išdavimo dienos – t.y. nuo 2013-10-28 ir t.t. (ABTĮ 57 str.). Teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad už 2013 kalendorinius metus pareiškėjas įmoką sumokėjo 2013-10-01. Įstatymo 7 str. 5 d. numato, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijos formą, jos pildymo ir pateikimo tvarką nustato Aplinkos ministerija kartu su Valstybine mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos. 2006-12-27 Aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko įsakymu Nr. D1-614/VA-99 patvirtintų Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijos KIT709 formos ir jos papildomo lapo KIT709P formos užpildymo ir pateikimo taisyklių 5 p. taip pat numato, kad mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai. Taisyklių 7 p. reglamentuoja, kad mokesčio mokėtojai pildo deklaracijos KIT709 formą ir jos papildomo lapo KIT709P formą (jei reikia) pagal Taisykles. Užpildyta deklaracija pateikiama ir mokestis sumokamas per Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme nustatytus terminus, t. y. pasibaigus kalendoriniams metams iki kitų kalendorinių metų, einančių po mokestinio laikotarpio, vasario 1 d.. Tai duoda pagrindą išvadai, kad pareiškėjas savanorišką įmoką už kalendorinius 2014 metus privalo sumokėti iki 2015-02-01. Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad antroji savanoriška įmoka, kuri pagal aukščiau paminėtą teisinį reglamentavimą užskaitoma už 2014 kalendorinius metus, buvo sumokėta 2015-01-30. Tai duoda pagrindą išvadai, kad ginčijamu 2015-02-24 sprendimu Nr. (2.32)-V2-412 atsakovas nepagrįstai dar kartą reikalauja sumokėti įmoką už 2014 kalendorinius metus (ABTĮ 57 str., 89 str. 1 d. 1 p.).

Atsiliepimas

Atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad ginčijamas sprendimas nėra individualus administracinis aktas, o tik informacinio pobūdžio raštas, kuris pareiškėjui nesukelia jokių pareigų. Teismas šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 9 d., ABTĮ 2 str. 14 d. apibrėžta, kad individualus administracinis aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. Viešojo administravimo įstatymo 8 str. numatyta, kad individualus administracinis teisės aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, jis turi būti nustatyta tvarka pasirašytas ir patvirtintas. Atsižvelgiant į paminėtas nuostatas, darytina išvada, kad esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Išnagrinėjus ginčijamą sprendimą matyti, kad jis iš esmės paremtas teisės aktų normomis bei pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, priimtas kompetentingo viešojo administravimo subjekto savo iniciatyva be atskiro kreipimosi ir skirtas konkrečiam asmeniui (pareiškėjui). Rašto turinio analizė duoda pagrindą išvadai, kad viešojo administravimo subjektas pareiškėjui suformulavo privalomo elgesio taisyklę – per 1 mėnesį nuo rašto gavimo dienos į konkrečias sąskaitas pasirinktinai sumokėti 20302,36 Eur sumą. Nors pačiame sprendime ir nenurodyta, tačiau akivaizdu, kad neįvykdžius arba nenuginčijus šio reikalavimo, pareiškėjui gali kilti pasekmės, numatytos Medžioklės įstatymo 11 str. 1 d., 2 d., Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 10 str. 1 d., 2 d. ir kt.. Nors minėtame sprendime taip pat nenurodyta ir apskundimo tvarka, tačiau tai nekeičia sprendimo esmės ir laikytina individualaus administracinio akto neesminiais trūkumais. Be to, šie trūkumai pareiškėjui neužkirto kelio teisės aktų nustatyta tvarka bei terminais kreiptis teisminės gynybos.

Teismas pabrėžia ir tai, kad atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo administracinėje veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais. Tai reiškia, jog atsakovui savo veikloje privalu laikytis Viešojo administravimo įstatymo 3 str. įtvirtintų viešojo administravimo principų. Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p. įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis objektyvumo principu, „administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs“. Atitinkamai Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. detalizuota, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str., 20 str.) savo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatavęs, kad pastarosios Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. 2010-08-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, 2010-11-15 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, 2010-10-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Dėl aukščiau išdėstytų išvadų pareiškėjo ginčijamas sprendimas panaikintinas ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p. pagrindu (ABTĮ 57 str., 88 str. 2 p.).

Atsiliepimas

Visus likusius pareiškėjo skundo, atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimų į skundą argumentus ir teisme proceso dalyvių išsakytus argumentus teismas laiko pertekliniais, neturinčiais teisinės reikšmės skundo patenkinimui (arba atmetimui). Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT savo jurisprudencijoje, aiškindamas ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.), taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėjęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str. - 87 str., 88 str. 2 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo A.Š. skundą patenkinti visiškai.

Panaikinti 2015-02-24 Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus sprendimą Nr. (2.32)-V2-412, įpareigojantį pareiškėją A.Š. sumokėti savanorišką kasmetinę įmoką į Aplinkos apsaugos rėmimo programą už 2014 metus.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Algis MarkevičiusJolanta MedvedevienėAudrius Grauželis