- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-02-21
- Bylos Nr.
- 2A-184-464/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Švedienė, Romualda Janovičienė, Dalia Kačinskienė (pran.)
- Ieškovas
- Všį Marijampolės ligoninės ir atsakovo UAB „If draudimas“, Všį Marijampolės ligoninės
- Atsakovas
- UAB „If draudimas“
- Kategorijos
- 42.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Všį Marijampolės ligoninės ir atsakovo UAB „If draudimas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Všį Marijampolės ligoninės ieškinį atsakovui UAB „If draudimas“ dėl draudimo taisyklių nuostatos pakeitimo bei teisės į draudimo išmoką pripažinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovas Všį Marijampolės ligoninė 2007-04-02 Vilniaus miesto 1-jam apylinkės teismui padavė ieškinį, kurį patikslinęs, prašė: 1) pakeisti atsakovo UAB „If draudimas“ bendrosios profesinės civilinės atsakomybės taisyklių (toliau - Taisyklių) 7 p. 1 d. pagal Draudimo įstatymo 91 str. pateiktą draudiminio įvykio apibrėžimą: „draudiminis įvykis yra draudėjo ar apdraustojo civilinės atsakomybės atsiradimas už draudėjo ar apdraustojo veiksmų (veikimo ar neveikimo), atliktų draudimo sutarties galiojimo metu, pasekmes, net jeigu šios pasekmės atsirado pasibaigus draudimo sutarčiai“; 2) pripažinti ieškovui teisę į draudimo išmoką, kilus civilinei atsakomybei dėl M. P. 2004-11-12 – 2004-11-13 dienomis teiktų medicininių paslaugų pagal bendrosios profesinės civilinės atsakomybės 2004-03-09 draudimo sutartį; 3) priteisti 100 Lt žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas (b.l.2-5, 57-59, 69-76). Teigia, kad ieškovas buvo apdraudęs savo profesinę civilinę atsakomybę pas atsakovą laikotarpiu nuo 2004-03-10 iki 2005-03-09. Ieškovo pacientui M. P. 2004-11-12 buvo amputuota dešinė koja. M. P. su šeimos nariais 2005-08-22 pareikalavo atlyginti žalą. 2006-02-14 ieškovas gavo M. P. ir jo artimųjų ieškinį, apie kurį išsyk pranešė atsakovui – UAB „If draudimas“. Atsakovas 2006-03-29 raštu informavo ieškovą, jog draudimo išmokos nemokėsiąs nepriklausomai nuo to, ar kitoje civilinėje byloje bus nustatyta ligoninės civilinė atsakomybė, motyvuodama Taisyklių 7 p. 1 d. (kuri reglamentuoja draudiminio įvykio sąvoką) bei 56 p. (nustato terminą pareikšti reikalavimą draudikui) pažeidimų. Ieškovas iš anksto kreipėsi į teismą, nes po vienerių metų bus pasibaigęs sutrumpintas ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 7 p.). Taisyklių 7 p. 1 d. draudiminį įvykį apibrėžia kaip draudimo sutarties galiojimo metu [...] reikalavimo draudėjui pateikimą. Tokia definicija atima iš draudėjo paprastai draudimo sutarčių suteikiamas teises, apriboja draudiko civilinę atsakomybę, prieštarauja protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijams, nes draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką yra siejama su trečiųjų asmenų – nukentėjusiųjų – reikalavimų pateikimu arba nepateikimu sutarties galiojimo laiku. Draudėjas draudžia savo atsakomybę tam, kad, vykdydamas profesinę veiklą, būtų užtikrintas, jog dėl jo veiksmų kilusi žala bus atlyginta. Taisyklių 56 p. sakoma, jog draudėjas turi pranešti draudikui apie įvykius, dėl kurių, draudėjo manymu, draudėjui gali būti pareikštas reikalavimas, ne vėliau kaip per 30 dienų po draudimo sutarties pasibaigimo. Ieškovas nesutinka, kad jis minėtą nuostatą būtų pažeidęs, be to, mano, jog Taisyklių 56 p. neįvykdymas, jei toks būtų nustatytas, pripažintinas draudimo sąlygų pažeidimu, bet anaiptol nesuteikia draudikui teisės iš viso atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Nei sutarties galiojimo metu, nei po mėnesio nuo sutarties pasibaigimo ligoninė neturėjo pagrindo galvoti, jog bus M. P., jo šeimos nariai pareikš reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, nes yra įsitikinusi, jog pareigas atliko tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „If draudimas“ atsiliepimais į ieškinį jo nepripažino ir prašė pirmąjį reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą, o antrąjį – palikti nenagrinėtą (b.l.40-44, 82-83). Nurodė, kad Draudimo įstatymo 91 straipsnis pateikia draudiminio įvykio sąvoką. Ieškovas sąmoningai nutylėjo frazę „jeigu draudimo sutartyje nenumatyta kitaip“, kas reiškia, jog norma dispozityvi. Pateikė Draudimo priežiūros komisijos 2007-06-11 raštą Nr. (4.5) S-1264, kuriame sakoma, jog civilinės atsakomybės draudimo taisyklių nuostatos, apibrėžiančios draudiminį įvykį kaip reikalavimo (konkrečiu atveju – reikalavimo dėl draudėjo profesinės pareigos pažeidimo) pateikimą, neprieštarauja draudimo sutartinius santykius reglamentuojantiems teisės aktams. Dar daugiau, pareikšto reikalavimo kriterijus yra įtvirtintas teisės aktais patvirtintose tam tikrų (pvz., antstolių) profesijų atstovų civilinės atsakomybės taisyklėse, taip pat naudojamas kitų Lietuvoje veikiančių draudikų (kaip antai, AB „Lietuvos draudimas“, UADB „Ergo Lietuva“) taisyklėse; pripažįstamas draudimo teisės doktrinoje, Europos draudimo bendrovių praktikoje. Kalbėdamas apie Taisyklių 56 p. pabrėžė, kad šio punkto laikymasis turi įtakos pripažįstant įvykį draudiminiu arba nedraudiminiu. Jei draudėjas neinformuoja draudiko apie įvykį, kurio pagrindu ateityje gali būti pareikštas nukentėjusiųjų reikalavimas, per 30 d. nuo draudimo sutarties pasibaigimo, įvykis nelaikytinas draudiminiu. Ieškovas 2005-01-17 gavęs Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie SAM išvadą apie šiukščius darbuotojų profesinės pareigos pažeidimus (pasireiškiančius tuo, jog reikiamu momentu nediagnozuotas M. P. trauminis šokas, pakinklinės kraujagyslės sužalojimas, neorganizuotas transportavimas į reanimacijos skyrių, negautas paciento sutikimas jį operuoti, pooperacinės būklės stebėjimo trūkumu, t.t.) turėjo pakankamą pagrindą tikėtis gauti žalos atlyginimo reikalavimą iš M. P., taigi pranešti apie tai draudikui, tačiau to nepadarė. Pastebėjo, jog ieškovas už du materialinius reikalavimus sumokėjo 100 Lt, vadinasi, antrasis liko neapmokėtas. Atsižvelgiant į LR Draudimo įstatymo 2 str. 16 d., prievolė dėl draudimo išmokos yra piniginė, o turtiniai reikalavimai yra apmokestinami pagal CPK 80 str. 1 d. 1 p. taisykles. Kadangi ieškovui kitoje civilinėje byloje pareikštas 1,2 mln. Lt dydžio ieškinys, tai šis ieškinys turėjo būti pateiktas Vilniaus apygardos teismui kaip pirmosios instancijos teismui.
Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2007-08-23 sprendimu (b.l.98-99) ieškinį patenkino iš dalies Taisyklių 7 p. 1 d. išdėstydamas taip: „draudiminis įvykis yra draudėjo ar apdraustojo civilinės atsakomybės atsiradimas už draudėjo ar apdraustojo veiksmų (veikimo ar neveikimo), atliktų draudimo sutarties galiojimo metu, pasekmes, net jeigu šios pasekmės atsirado pasibaigus draudimo sutarčiai, taip pat tai yra draudimo sutarties galiojimo metu ir draudimo teritorijoje reikalavimo draudėjui pateikimas dėl draudėjo profesinės pareigos pažeidimo (dėl klaidos, neatsargumo, aplaidumo), padaryto vykdant profesinę veiklą, pažymėtą prašyme ir draudimo liudijime atsižvelgiant į šių taisyklių 7 p. ir 70-74 p. nuostatas“. Tuo tarpu reikalavimą pripažinti teisę į draudimo išmoką paliko nenagrinėtu, nes toks reikalavimas sąlyginis ir turtinis, o ieškovas jį apmokėjo tik 100 Lt žyminiu mokesčiu; nenurodė konkretaus teisės į draudimo išmoką dydžio.
Šalies argumentai
Ieškovas Všį Marijampolės ligoninė apeliaciniu skundu, taip pat ir jo papildymu (b.l.110-112, 131-135) prašo panaikinti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2007-08-23 sprendimo dalį, kuria ieškinys dalyje dėl teisės į draudimo išmoką pripažinimo buvo paliktas nenagrinėtu, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – reikalavimą patenkinti. Atkreipė dėmesį, jog jis neprašo priteisti konkrečios pinigų sumos (nes kol kas jos nežino), prašo pripažinti teisę į draudimo išmoką kaip tokią, jei ateityje kiltų ligoninės civilinė atsakomybė prieš M. P. dėl jam teiktų medicininių paslaugų. Vadinasi, antrasis ieškinio reikalavimas yra neturtinis, už kurį ieškovas primokėjo 100 Lt žyminį mokestį papildomai. Net tuo atveju, jei teismas ginčijamą reikalavimą traktuotų kaip turtinį, jis vis tiek būtų apmokestinamas kaip neturtinis (t.y. fiksuota, o ne proporcine žyminio mokesčio suma), kadangi jo neįmanoma įkainoti. Tai, kad antrasis reikalavimas yra neturtinis, iš dalies patvirtina Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007-06-01 nutartis, pagal kurią ieškovas buvo įpareigotas sumokėti trūkstamą 100 Lt žyminį mokestį už antrąjį reikalavimą. Teismas, palikdamas ieškinio dalį nenagrinėtą, turėjo nurodyti, kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias nagrinėti bylą (CPK 297 str. 1 d.). Teismas nesugebėjo nurodyti, kokiu būdu nustatyti konkrečią, atsakovo mokėtiną draudimo išmoką, jei objektyviai nėra galimybių tą padaryti. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl teismingumo nepagrįsta, nes, pripažinus ieškovo teisę į draudimo išmoką, atsakovo 2006-03-27 atsisakymas mokėti draudimo išmoką nebegaliotų. Galiausiai pirmosios instancijos teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „If draudimas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l.126-127) su ieškovo Všį Marijampolės ligoninė apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl antro reikalavimo palikimo nenagrinėtu palikti galioti nepakeistą, kadangi ieškovas už antrąjį reikalavimą turėjo sumokėti 6 999,98 Lt žyminį mokestį.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „If draudimas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007-08-23 sprendimo dalį dėl Taisyklių nuostatų keitimo ir priimti naują sprendimą – pirmąjį reikalavimą atmesti (b.l.102-106). Apeliacinis skundas yra grindžiamas tuo, jog teismas pažeidė sutarčių laisvės principą (CK 6.156 str.), nes bylos šalys susitarė dėl tokių sąlygų, kurios neprieštarauja imperatyvioms teisės nuostatoms. Šalys tarpusavio susitarimu gali susitarti dėl draudiminio įvykio apibrėžimo (CK 6.987 str.). Teismas visiškai nepaisė Draudimo priežiūros komisijos rašto, Draudimo įstatymo 80 str. 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-11-30 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/ 2004 UAB „Limedika“ v. AB „Lietuvos draudimas“, kat. 67.
Atsiliepimas
Ieškovas Všį Marijampolės ligoninė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b.l.120-123) skundą laiko nepagrįstu ir prašo jo netenkinti. Pasak ieškovo, sutarčių laisvės principas nėra absoliutus. Pagal kitos šalies pasiūlytas standartines sąlygas sudariusi sutartį prisijungimo būdu šalis (ieškovas) turi teisę reikalauti ją nutraukti arba pakeisti, jeigu standartinės sutarties sąlygos nors ir neprieštarauja įstatymams, tačiau atima iš jos paprastai tokios rūšies sutarčių suteikiamas teises arba galimybes, panaikina arba apriboja standartines sutarties sąlygas parengusios šalies (atsakovo) civilinę atsakomybę arba nustato sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas; prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams (CK 6.186 str. 3 d.). Draudikas atsisakė mokėti draudimo išmoką, jeigu bus konstatuota medikų kaltė, nes nukentėjusysis pateikė reikalavimą pasibaigus draudimo sutarčiai ir papildomam 30 d. terminui. Taisyklėse niekur nėra numatyta, kad draudėjo nepranešimas apie įvykį, dėl kurio jam buvo pareikštas reikalavimas atlyginti žalą, sukeltų tokias pasekmes kaip įvykio pripažinimas nedraudiminiu. Akcentavo, jog teismas ne pakeitė draudimo sutartyje esančią draudiminio įvykio koncepciją, o ją papildė Draudimo įstatymo 91 str. nuostatomis.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Vienas tokių įstatyminių pagrindų, kuriems esant sprendimas negalioja, kuomet pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra be motyvų ( CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Šiuo atveju abiejų šalių apeliaciniais skundais ginčijamas teismo sprendimas net neatitinka bendrųjų CPK normų reikalavimų, reglamentuojančių teismo sprendimo priėmimo tvarką, išdėstymą bei turinį (CPK 268 - 270 straipsniai), jame iš esmės nėra nei aprašomosios dalies (ieškovo ir atsakovo reikalavimų bei atsikirtimų, jų paaiškinimų santraukos), nei motyvuojamosios dalies. Teismas sprendime neįvardijo net šalis siejusių teisinių santykių turinio, neanalizavo šalių tarpusavio teisių bei pareigų, kylančių iš ginčo sutarties, netyrė bei nenustatinėjo reikšmingų teisingam bylos išnagrinėjimui faktinių aplinkybių, dėl ko liko neatskleista šios bylos esmė, t.y. motyvuojamoje dalyje neišdėstė išvadų, kurios būtų pagrįstos bylos medžiaga, ir argumentų kodėl atmeta kuriuos nors reikalavimus, atsikirtimus ar įrodymus (CPK 270 str. 4 d. 1 p.-3 p.). Apskųstame sprendime nesant visiškai jokių teismo motyvų ir argumentų, dėl kurių patenkintas pirmasis ieškovo reikalavimas pakeisti civilinės atsakomybės Taisyklių 7 p. 1 d., teisėjų kolegija negali įvertinti šio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, pasisakyti dėl apelianto UAB „If draudimas“ skunde išdėstytų teisinių argumentų, kuriais ginčijamas bylos išnagrinėjimo rezultatas. Byloms nagrinėti įtvirtinta instancinė teismų sistema lemia, kad kiekvienos instancijos teismas atlieka jam priskirtas funkcijas. Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga, aukštesnės instancijos teismai dėl nurodyto kompetencijos pasiskirstymo pirmosios instancijos teismo pakeisti negali. Visa tai sudaro pagrindą panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 1 p. ir 2 p.).
Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė kitas procesinės teisės normas, kas vėlgi sąlygojo neteisingą bylos išnagrinėjimą. Pirma, bylą iš esmės išnagrinėjo parengiamajame teismo posėdyje, įstatymo nustatyta tvarka (rašytine nutartimi) taip ir neperdavęs jos nagrinėti teismo posėdyje, arba negavęs visų dalyvaujančių byloje asmenų sutikimo pradėti žodinį bylos nagrinėjimą, kaip tai nustato CPK 227 str. 4 d., 231 str. 5 d. ir 232 str. Byloje esanti 2007-05-10 nutartis ( b.l. 61-62) patvirtina, kad teismas, neišsprendęs ieškovo pareiškimo dėl ieškinio dalyko pakeitimo ir tuo tikslu pateikto ieškinio patikslinimo priėmimo klausimo, taikydamas trūkumų pašalinimo institutą, paskyrė antrą parengiamąjį posėdį 2007-07-12 13³⁰ val. Šią dieną vykęs parengiamasis posėdis be jokių teismo motyvų taip pat buvo atidėtas iki 2007-08-10 9³⁰ val. (b.l. 87-88), o pastarajame parengiamajame posėdyje byla išnagrinėti iš esmės, nepaisant atsakovo atstovo prieštaravimų, jog ieškinys nevisiškai apmokėtas žyminiu mokesčiu ( b.l. 92). Kolegija sprendžia, kad šis procesinis pažeidimas sudarė prielaidas ir kitiems CPK normų pažeidimams: teismas nei rezoliucija, nei nutartimi taip ir neišsprendė patikslinto ieškinio priėmimo klausimo ( b.l. 90), nepaisydamas dėl to priimtų savo nutarčių ir nustatytų įpareigojimų sumokėti 100 Lt žyminį mokestį už antrąjį ieškinio reikalavimą ( b.l. 61-52, 68); nustatyta tvarka – teismo nutartimi, kaip tai numato CPK 315 str., 335 str. ir 338 str. nuostatos, neišsprendė ir paduoto dėl to atskirojo skundo ( b.l. 65-67 ) priėmimo klausimo, šio skundo negrąžino apeliantui (b.l. 48), bet ir neišsiuntė skundo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, kuo akivaizdžiai ignoravo imperatyvias CPK 334 str. 2 d. nuostatas; neišsprendė paduotų atsiliepimų į ieškinio patikslinimą priėmimo klausimų. Pastebėtina, kad neatlikęs visų aptartų procesinių veiksmų, pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju negalėjo padaryti išvados, kad byla jau parengta nagrinėti teisme, kad jau atlikti visi būtini pasirengimo ją nagrinėti veiksmai ir skirti nagrinėti ginčą teismo posėdyje. Pagal CPK 296 str. 1 d. 11 p. tik įstatymo nustatyta tvarka jau priimtas pareiškimas gali būti paliktas nenagrinėtu, jeigu vėliau paaiškėjusių jo trūkumų per teismo nustatytą terminą šalis nepašalina (CPK 296 str. 2 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo užbaigti svarstyti pareiškimo dėl ieškinio dalyko priėmimo klausimą, ir arba priimti šį patikslinimą, arba, esant CPK 141 str. nurodytiems pagrindams, atsisakyti jį priimti, tačiau šiuo atveju bylą nagrinėdamas iš esmės privalėjo įvertinti anksčiau ieškovo pateikto reikalavimo - pripažinti ginčijamą Taisyklių nuostatą, t.y. 7 p. 1 d. negaliojančia (b.l.4) - pagrįstumą ar nepagrįstumą. Dėl teismo padarytų CPK normų pažeidimo susiklostė tokia situacija, kad de facto buvo išspręsti ne visi byloje pareikšti reikalavimai ( CPK 329 str. 2 d. 7 p.). Išvardinti pažeidimai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo nuo patikslinto ieškinio bei atskirojo skundo priėmimo svarstymo, pasiruošimo bylą nagrinėti teismo posėdyje stadijos (CPK 327 str. 1 d. 1 p.).
Pažymėtina ir tai, kad įstatymas teismui nenumato galimybės pratęsti termino apeliaciniam skundui paduoti ar pakeisti šio terminio eigos pradžią. Pagal CPK 307 str. yra galimas tik minėto termino atnaujinimas, jeigu pripažįstama, kad terminas sprendimui apeliacine tvarka apskųsti praleistas dėl svarbių priežasčių. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai prisiėmė įstatymo leidėjo funkcijas bei atliko įstatymo nenumatytus, net jam prieštaraujančius veiksmus, pratęsdamas šios bylos šalims terminą apeliaciniam skundui paduoti 30-čiai dienų nuo motyvuoto teismo sprendimo įteikimo jiems dienos ( b.l. 100, 101, 107). Tačiau šis CPK 307 str. 1 d. pažeidimas negali riboti ar įtakoti apeliantų teisės į sprendimo peržiūrėjimą apeliacinės instancijos teisme, juo labiau, kad pirmosios instancijos teismas apeliacinius skundus priėmė.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra nei pagrįstas, nei teisėtas, nes, kaip jau minėta, liko neatskleista bylos esmė, o pats sprendimas yra nemotyvuotas, neišspręsti visi ieškinio reikalavimai, kas sudaro besąlyginį pagrindą panaikinti visą sprendimą.
Sutinkamai su CPK 87 str. 1 d. 7 p. nuostatomis, panaikinus sprendimą dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų, už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas. Todėl apeliantui VšĮ Marijampolės ligoninė grąžintinas 2007-09-24 sumokėtas 200 Lt ( b.l. 109) ir 2007-12-22 sumokėtas 30 Lt ( b.l. 136) žyminis mokestis, o apeliantui UAB „If draudimas“ grąžintinas 2007-09-21 sumokėtas 112 Lt ( b.l. 108) žyminis mokestis, išaiškinant, kad mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi šia nutartimi.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Grąžinti VšĮ Marijampolės ligoninė 230 ( du šimtus trisdešimt) litų žyminio mokesčio.
Grąžinti UAB „If draudimas“ 112 ( vieną šimtą dvylika) litų žyminio mokesčio.