- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-03-23
- Bylos Nr.
- Iv-1865-624/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00082-2012-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- J. M.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas, sekretoriaujant Dinai Belovai, nedalyvaujant pareiškėjui J. M., atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovams, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. M. skunde prašo teismo priteisti solidariai iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) ir Lietuvos valstybės 416.54 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, kuri susidarė laikotarpiu nuo 2008-07-01 iki 2008-12-31. Nurodo, kad yra Vilniaus AVPK Trakų rajono policijos komisariato pareigūnai. Per laikotarpį nuo 2008 m. liepos mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostatų taikymo jam buvo išmokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis: už 2008 m. liepos mėn. – 58.60 Lt, už 2008 m. rugpjūčio mėn. – 82.40 Lt, už 2008 m. lapkričio mėn. – 131.57 Lt, už 2008 m. gruodžio mėn. – 143.97 Lt, iš viso - 416.54 Lt. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (redakcija galiojusi iki 2009-01-01) 23 str. yra nustatytos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sudedamosios dalys. Pagal šį straipsnį priemokos ir priedai yra viena iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamųjų dalių. Įstatymo 23 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, jog priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 iki 2009-01-01 šis ribojimas netaikomas priedui už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartiniam priedui. Pagal Įstatymo 25 str., valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą(...). Priedai už laipsnį arba tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją gali būti mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka. Be to, nustatyta, jog priedai už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją ir už laipsnį arba tarnybinį rangą negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Įstatymo 26 str. 1 d. yra nustatyti pagrindai, kuriems esant valstybės tarnautojams mokamos priemokos. Šio straipsnio 3 d. nustatyta, jog nurodytos priemokos negali viršyti 60 proc. pareiginės algos. Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 38 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Statuto 38 str. 5 d. nurodyta, kad pareigūnams mokamų priemokų suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Statuto 36 str. numato, jog pareigūnai, kurių profesionalumas vertinamas kvalifikacine kategorija, turi teisę į priedus už kvalifikacinę kategoriją ir laipsnį. To paties straipsnio 6 d. nustato, kad priedų už kvalifikacinę kategoriją ir laipsnį suma negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Įstatymo 4 str. 2 d. nustatyta, jog statutiniams valstybės tarnautojams šio Įstatymo VI skyrius taikomas be išlygą. Taigi, apskaičiuojant visų valstybės tarnautoju (tame tarpe ir statutinių) darbo užmokestį, yra taikomos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos. Dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. numatyto ribojimo taikymo, jam yra neapmokėta už atliktą darbą, t. y. neišmokėtos uždirbtos priemokos, pažeidžiant Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatą, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už atliktą darbą. Pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, viršvalandinį darbą atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime pabrėžė, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą - daugelio kitų konstitucinių teisių įgyvendinimo prielaida, inter alia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės viena iš svarbiausių įgyvendinimo prielaidų. Asmeniui, kuris atliko pavestą darbą pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas) ir kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė (remiantis Konstitucijos 23 str.) yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino Valstybės tarnybos įstatymo atitinkamas nuostatas, kuriomis vadovaujantis jam buvo neišmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis, prieštaraujančiomis konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau - KTĮ) 72 str. 4 d. neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Aiškindamas pastarąją įstatymo nuostatą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas - tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatyta sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymu nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (2004-03-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo „sprendimo įvykdymu“ KTĮ 72 str. 4 d. prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ KTĮ 72 str. 4 d. prasme (LVAT 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005). Taip pat nurodo, kad Darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. yra įtvirtintas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Taip pat Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 8 d. nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.130 str. 2 d., skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę, nutraukia ieškinio senaties terminą. Nuo 2009-01-01 pakeitus Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. redakciją ir minėtą ribojimą panaikinus, galima išvada, kad Lietuvos valstybė pripažino prievolę. Dėl jo pažeistų teisių atsakovams nesumokėjus dalies priklausančio darbo užmokesčio, jis teisės aktų nustatyta tvarka realizuodamas teisminės gynybos teisę su prašymu priteisti negautą darbo užmokestį kreipėsi į teismą nepasibaigus 3 metų senaties terminui (apie savo teisę į ieškinį sužinojo tik po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo). Mano, kad sprendimas (bendrąja prasme) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, viršijančios 70 procentų pareiginės algos, išmokėjimo yra laikytinas neįvykdytu ir jo keliamiems reikalavimams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra taikytinas minėtas 2009-12-11 Konstitucinio Teismo nutarimas. Taip pat pažymėjo, kad pagal LVAT suformuotą praktiką, reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte (2005-12-21 nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005). Be to, minėtoje byloje LVAT nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Jis prašomu priteisti negauto darbo užmokesčio sumų laikotarpiu atliko statutinio valstybės tarnautojo pareigas, tačiau atsakovai nurodytu laikotarpiu nesumokėjo viso priklausančio darbo užmokesčio. Taigi tokia situacija negali būti pripažinta teisėta. Pažymėjo, kad šiuo atveju yra galimas ir valstybės civilinės atsakomybės taikymas. LVAT 2010-01-21 nutarime administracinėje byloje Nr. A42-1505/2010 konstatavo, kad vienas iš griežtosios (objektyviosios) atsakomybės atvejų, kai civilinė atsakomybė atsiranda net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės, yra numatytas CK 6.271 str. Šioje nutartyje pasisakyta, jog viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui; žalai; priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tokiu būdu 2009-12-11 nutarimas taip pat įrodo, kad dėl teisinio reguliavimo valdžios įstaigos neteisėtai neišmokėtas atlyginimas yra priežastiniame ryšyje su jo patirta 416,54 Lt žala - negautomis pajamomis. Taigi, taip pat yra visos būtinos teisinės sąlygos, kurioms esant CK 6.271 str. nustato Lietuvos valstybės atsakomybę už asmeniui valstybinės valdžios įstaigos priimtu teisės aktu padarytą žalą. Mano, kad valstybė turėjo ir turi pareigą iš biudžeto skirti lėšas, būtinas teisingo apmokėjimo už jų kaip pareigūnų atliktą darbą užtikrinimui. Ji turi ir pareigą atlyginti neteisėtai negautas pajamas (b. l. 1-12).
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovai Vilniaus AVPK ir Lietuvos valstybė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi tik 2011-01-31, t. y. po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo, skųsdamas atsakovo Vilniaus AVPK veiksmus, pagrįstus teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, bet skundžiami veiksmai buvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Šiuo atveju yra svarbu atsižvelgti į suformuotą teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato apžvalgoje teigiama, kad įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 107 str. 1 d., Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.). Vadinasi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl teismo sprendimas, kuris buvo priimtas vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka. Jeigu Konstitucinis Teismas dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtą teiseną byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principą, gali būti taikomas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-06-27 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodyta, kad Konstitucinis Teismas 2003-05-13 sprendime pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 107 str. Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Daro išvadą, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo. Mano, kad pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tuo atveju, jei atsakovas, po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo, mokėdamas jam darbo užmokestį ir toliau taikytų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju, atsakovas priėmė sprendimus ir juos įvykdė iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, pareiškėjas šių veiksmų neginčijo, todėl pareiškėjo reikalavimas yra atmestinas. Sutinka, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio suma nurodyta teisingai. Taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009-10-14 priėmė nutarimą Nr. 1295 „Dėl ekonominio sunkmečio“, kuriame konstatuojama, kad 2008 metų pabaigoje prasidėjo precedento neturintis ekonomikos sunkmetis, nulemtas pasaulinės ekonomikos ir finansų krizės. Vilniaus AVPK yra įgaliotas išmokėti darbuotojams darbo užmokestį pagal iš biudžeto skirtus asignavimus. Policijos departamento 2010-01-07 rašte Nr. 5-S-93, nurodyta, kad tokių išmokų priteisimo atveju, policijos įstaiga šias sumas turės dengti iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trūkumas galintis sąlygoti paties pareiškėjo ir kitų įstaigos darbuotojų atlyginimų išmokėjimo klausimą. Vilniaus AVPK viršininkas 2011-02-21 rašte Nr. 10-S-2991 taip pat nurodė, kad nepakanka lėšų darbo užmokesčiui. Dėl visuotinai žinomos aplinkybės apie Lietuvos valstybės sunkią finansinę padėtį, tuo atveju, jeigu teismas patenkintų pareiškėjo skundą, prašo atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams (b. l. 17-22).
Pateiktame atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo PD prie LR VRM su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą iš esmės atsakovų atsiliepime išdėstytais argumentais. Taip pat nurodo, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Tai reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Vilniaus AVPK yra valstybinė institucija, kurios pareiga vykdyti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, tarp jų ir tuos, kurie reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą. Todėl mano, kad atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais. Mano, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantį ar tarnaujantį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, todėl už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Be to, net ir esant Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostatai dėl priedų apribojimo, darbdavys galėjo taip organizuoti darbą, kad pareiškėjai neturėtų atlikti darbų, už kuriuos negalima apmokėti. Tai galėjo būti ne tik kompensavimas, bet ir laisvų dienų suteikimas, apmokamų atostogų pailginimas. Todėl mano, kad tinkamu atsakovu šioje byloje yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė, ir reikalavimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos turi būti pareikšti darbdaviui, o ne Lietuvos valstybei. Savo nuomonę taip pat grindžia suformuota teismų praktika (LVAT 2005-12-21 nutartis adm. byloje Nr. A-1-638/2005). Dėl žalos atlyginimo nurodo, kad nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu. Taip pat nurodo, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 29, 30 str. nuostatas, pareigūnų viršvalandinis darbas ir darbas poilsio ir švenčių dienomis, nakties metu galėjo (ir šiuo metu gali) būti dirbamas tik vidaus reikalų įstaigos vadovo sprendimu - pareigūnui pavedus dirbti vadovo įsakymu ar nurodymu. Iki 2008-11-14 įstatymo Nr. X-1820 pataisos galiojusi Vidaus tarnybos statuto 38 str. 4 d. numatė, kad šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytų priemokų (taigi, darbo poilsio ir švenčių dienomis, nakties metu, papildomų užduočių atlikimą) mokėjimo tvarką nustato atitinkamos vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas. Policijos generalinio komisaro 2003-07-25 įsakymu Nr. V-431 patvirtintose Priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklėse nustatyta, jog minėti darbai galėjo būti dirbami tik pagal įstaigos vadovo įsakymą. Taip pat prašė, jei teismas tenkintų pareiškėjo skundą, atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams dėl lėšų trūkumo darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti (b. l. 23-26).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui J. M. dirbant Vilniaus AVPK Trakų rajono policijos komisariate laikotarpiu nuo 2008-07-01 iki 2008-12-31 dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas jam buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, ir dėl to jam buvo neišmokėta: už 2008 m. liepos mėn. – 58.60 Lt, už 2008 m. rugpjūčio mėn. – 82.40 Lt, už 2008 m. lapkričio mėn. – 131.57 Lt, už 2008 m. gruodžio mėn. – 143.97 Lt, iš viso - 416.54 Lt. (b. l. 15-16).
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos.
Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 str.). Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat pažymėjo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str., vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT). LVAT 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Be to, minėtoje byloje LVAT nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad pagal Konstitucijos 107 str., Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti - nesukėlę realių teisinių pasekmių. Jau minėtoje 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 LVAT konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.
LVAT 2004-12-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-1054/2004 konstatuota, kad už darbą yra atlyginama iš valstybės biudžeto. Todėl valstybės biudžete turėjo būti numatytos lėšos, patenkinančios pareiškėjų darbo užmokesčio poreikį. Jeigu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos valstybės tarnautojams atsidurti skirtingoje teisinėje padėtyje ir skirta mažiau lėšų darbo užmokesčiui, negu priklauso pagal Įstatymus arba jais remiantis išteistus kitus teisės aktus, teismas turėjo svarstyti ne tik Muitinės departamento atsakomybės, bet ir Valstybės patraukimo atsakovu šioje administracinėje byloje klausimą. Tokia teisė teismui yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnyje.
Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK). DK 27 str. 2 d. nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).
Pareiškėjo J. M. prašoma priteisti nepriemokų suma susidarė laikotarpiu nuo 2008 m. liepos mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn., šis laikotarpis neviršija Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 str. nustatyto 3 metų apribojimo dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo. Kaip matyti iš byloje pateiktos pareiškėjo asmens kortelės, 2008 m. nepriemoka pareiškėjui susidarė: liepos mėn. – 58.60 Lt, rugpjūčio – 82.40 Lt, lapkričio mėn. – 131.57 Lt ir gruodžio mėn. – 143.97 Lt (b. l. 15-16), atsakovas Vilniaus AVPK pareiškėjui J. M. dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo iš viso neišmokėjo 416.54 Lt. Kadangi atsakovas pareiškėjo prašomos priteisti sumos dydžio neginčija, pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus AVPK priteisiama 416.54 Lt neišmokėta darbo užmokesčio dalis.
Sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. Jefremova v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.
Pažymėtina, kad pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Vilniaus AVPK, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas formuluodamas savo reikalavimus prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu šiuo atveju yra tiesioginis pareiškėjos darbdavys – Vilniaus AVPK. Tokios praktikos laikosi ir LVAT (2010-06-07 nutartis adm. byloje Nr. A662-1735/2010 ir kt.).
Atsakovo prašymas dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo vieneriems metams netenkinamas: priteisiama neišmokėto darbo užmokesčio suma yra nedidelė, įrodymai, kad tokio dydžio reikalavimo atsakovas negali įvykdyti arba tai reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį, nepateikti, o motyvuoti tokio pobūdžio prašymo sunkia valstybės ekonomine padėtimi atsakovas, kuris turi jį įvykdyti iš jam skirtų lėšų, neturi pagrindo. Tokios praktikos laikosi ir LVAT (2011-09-15 nutartis adm. byloje Nr. A-261-3291/2011, 2011-08-05 nutartis adm. byloje Nr. AS-146-236/2011, 2011-11-18 nutartis adm. byloje Nr. A-575-1916/2011). Pažymėtina ir tai, kad atsakovas dar atsiliepime, kurį pateikė teismui 2011-03-15, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams dėl sunkios finansinės padėties bei lėšų darbo užmokesčiui nepakankamumo. Šiam terminui pasibaigus, atsakovas vėlgi toliau prašo atidėti teismo sprendimo vykdymą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti J. M. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 416.54 Lt (keturis šimtus šešiolika litų 54 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.
Kitoje dalyje pareiškėjo J. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Priteista neišmokėto darbo užmokesčio suma nurodyta neišskaičiavus fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.