Kauno apygardos teismo nutartis

2010-11-29 · Civilinė byla Nr. 2A-970-485/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-11-29
Bylos Nr.
2A-970-485/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Algirdas Remeika (pirm.), Egidijus Tamašauskas, Ramūnas Mitkus
Ieškovas
B. L., A. B.
Atsakovas
V. R.
Advokatai
Daiva Jurevičienė, Jelena Koltakova
Civilinė byla Nr. 2A-970-485/2010;
Pirmos instancijos teismo teisėja Audronė Levinskienė;
procesinio sprendimo kategorijos: 75.8; 121.15.; 121.21.
(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. lapkričio 29 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, kolegijos teisėjų Ramūno Mitkaus ir Egidijaus Tamašausko,

sekretoriaujant Jurgitai Šiuparytei - Kekienei,dalyvaujant ieškovei B. L., jos atstovei advokatei Daivai Jurevičienei,atsakovo V. R. atstovei pagal įgaliojimą V. D., jo atstovei advokatei Jelenai Koltakovai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. R. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-484-358/2010 pagal ieškovių A. B. ir B. L. ieškinį atsakovui V. R. dėl santuokinio turto padalijimo, atsakovo V. R. priešieškinį ieškovėms A. B., B. L. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Kolegija n ustatė:

Šalies argumentai

ieškovės ieškiniu (t. 1, b. l. 1-3) prašė padalinti D. R. ir V. R. santuokoje įgytą turtą, D. R. priteisti nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), išmokant V. R. kompensaciją už ½ dalį santuokoje įgyto turto – 10 164,50 Lt.

Ieškovės nurodė, jog 2007-10-13 mirė jų mama D. R.. Po jos mirties liko nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini). Visas šis turtas buvo įgytas santuokoje su atsakovu, tačiau D. R. ir V. R. 1995-04-13 nutraukus santuoką, turtas nebuvo nepadalintas.

Atsakovas priešieškiniu (t. 1, b. l. 79-80) prašė turtą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti asmenine jo nuosavybe. Atsakovas nurodė, jog ginčo turtas yra įgytas atsakovo asmeninėn nuosavybėn iš atsakovo lėšų, gautų 1989-03-28 pardavus atsakovui priklausiusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini).

Žemesnės instancijos teismas

Kauno rajono apylinkės teismas 2010 m. vasario 17 d. sprendimu (t. 2, b. l. 69-73) ieškinį tenkino visiškai, priešieškinį atmetė, priteisė D. R. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), priteisė iš ieškovių atsakovui 22 000 Lt kompensaciją už ½ dalį santuokoje įgyto turto, priteisė iš atsakovo ieškovėms 615 Lt žyminį mokestį, 500 Lt už turto vertinimą.

Teismas nustatė, kad ieškovių motina D. R. ir atsakovas V. R. gyvendami santuokoje 1989-06-30 V. R. vardu įsigijo gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini) už 7 000 rublių. Teismas pripažino labiau tikėtina aplinkybe, kad atsakovas ginčo namui įsigyti panaudojo lėšas, kurias gavo pardavęs kito jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusio namo dalį. Tačiau laikė, kad ši aplinkybė nėra pakankama ginčo turtą pripažinti vien tik atsakovo asmenine nuosavybe. Teismas nustatė, kad bendrą sutuoktinių turtą sudaro gyvenamasis namas 1A1/m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas 2I1/m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas 3I1/m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas 4I1/m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas 5I1/m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas 6I1/m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurių vertė yra 44 000 Lt. Taip pat teismas nustatė, kad ginčo patalpose nuo 1994 metų gyvena D. R. duktė B. L. su šeima. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais, natūra priteisė turtą ieškovėms, o atsakovui piniginę kompensaciją už ½ dalį santuokoje įgyto turto, t.y. 22 000 litų.

Šalies argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 77-81) prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą- ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti, priteisti iš ieškovių atsakovui bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teismas sprendime pripažino, kad labiau tikėtina aplinkybė, kad atsakovas ginčo namui įsigyti panaudojo lėšas, kurias gavo pardavęs kito jam asmeninės nuosavybės teise priklaususio namo dalį. Tačiau tesimas padarytą išvadą grindė išnagrinėjęs tiktai dalį bylos aplinkybių, kurias nepagrįstai priskyrė prie teisiškai reikšmingų aplinkybių, o reikšmingų teisingo sprendimo priėmimui aplinkybių netyrė ir dėl jų nepasisakė (CPK 270 str. 4 d. 3 p.), ir tai įtakojo neteisingo sprendimo priėmimui, t.y.:

1. teismas, priskirdamas prie svarbių aplinkybę, kad sutuoktiniai iki santuokos gyveno kartu, vedė bendrą ūkį ir tai trūko pakankamai ilgą laiką, nenustatė tikslios jų bendro gyvenimo iki santuokos trukmės, nevertino byloje surinktų liudytojos A. Š. parodymų;

2. teismas netyrė ir neįvertino svarbios bylos išsprendimui aplinkybės, susijusios su namo pirkimu - tai žemės sklypo, kuriame stovi ginčo namas įsigijimo ir išpirkimo iš valstybės aplinkybės;

3. teismas netyrė ir nevertino svarbių bylos išsprendimui aplinkybių, susijusių su sutuoktinių ištuokos nutraukimo sąlygomis, todėl padarė neteisingą išvadą, kad atsakovas savo vardu įsigydamas ginčo namą su priklausiniais siekė jį įgyti ne išimtinai savo asmeninėn nuosavybėn, bet buvo reikalingas naujai sukurtos šeimos poreikiams tenkinti;

4. teismas netyrė ir neįvertino svarbios bylos išsprendimui aplinkybes, kad D. R. gyveno atsakovui nuosavybės teise priklausančiame name iki mirties (2007-10-16) ir namu naudojosi, tačiau reikalavimo dėl namo padalinimo tarp sutuoktinių nepareiškė;

5. teismo nustatytos byloje aplinkybės, kad atsakovas nuo 1992 m. negyvena jam nuosavybės teise priklausančiame name ir negynė savo nuosavybės nuo pažeidimų - leido gyventis svetimam asmeniui, t. y. D. R. sugyventiniui, daryti namo pertvarkymus, neturi teisinio pagrindo būti pripažintos lemiančiomis, sprendžiant klausimą dėl nuosavybės rūšies nustatyto, kadangi prieštarauja CK 4.95 str. nuostatai, kuri įtvirtina savininko teisių gynimą, suteikdama jam teisę išreikalauti savo turtais svetimo neteisėto valdymo.

Ieškovės atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 86-87) prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Šalies argumentai

Ieškovės nesutinka su apeliaciniu skundu dėl šių motyvų:

1. teismas pakankamai išsamiai ir visapusiškai ištyrė visas su byla susijusias aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius dokumentinius įrodymus, liudytojų parodymus, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas;

2. teismas išsamiai ir visapusiškai išsiaiškino ir ištyrė sutuoktinių turtinę padėtį, nors, dalijant santuokoje įgytą turtą - asmenų turtinė padėtis ir gaunamos pajamos nepaneigia santuokoje įgyto turto padalijimo lygių dalių principo prezumpcijos;

3. teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nekilnojamas turtas įgytas šeimos reikmėms ir šeimos poreikių tenkinimui. Ši aplinkybė visiškai neprieštarauja aplinkybei, kad šeimai buvo skirtas tarnybinis būstas;

4. atsakovas prie gyvenamojo namo pagerinimo, jo išlaikymo visiškai neprisidėjo, todėl gyvenamasis namas su priklausiniais nepriklauso jam asmeninės nuosavybės teise.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje nustatyta, jog D. R. ir atsakovas V. R. gyvendami santuokoje 1989-06-30 V. R. vardu įsigijo gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini) už 7 000 rublių. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog bendrą sutuoktinių turtą sudaro gyvenamasis namas 1A1/m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas 2I1/m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas 3I1/m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas 4I1/m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas 5I1/m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas 6I1/m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurių vertė yra 44 000 Lt. Ginčo dėl turto vertės byloje nėra. Byloje kilo ginčas dėl to, jog atsakovo teigimu, jog ginčo turtas yra įgytas atsakovo asmeninėn nuosavybėn iš atsakovo lėšų, gautų 1989-03-28 pardavus atsakovui priklausiusį nekilnojamąjį turtą, esantį(duomenys neskelbtini), tuo tarpu ieškovės prašo padalinti D. R. ir V. R. santuokoje įgytą turtą, D. R. priteisti nekilnojamąjį turtą, esantį(duomenys neskelbtini), išmokant V. R. kompensaciją už ½ dalį santuokoje įgyto turto.

Apeliacinį skundą atsakovas grindžia išimtinai tomis aplinkybėmis, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, rėmėsi ieškovėms palankiomis bylos aplinkybėmis. Apeliaciniame skunde keliami teisiniai klausimai dėl procesinių teisės normų, nustatančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, pažeidimo, dėl jų kolegija pasisako. Pagal CPK 185 str. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos CPK 176 – 220 straipsniuose, todėl teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, jų pakankamumą, leistinumą ir sąsajumą turi vadovautis minėtuose straipsniuose nurodytomis taisyklėmis. Teismo funkcija pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jais remdamasis daro savo išvadas apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Taigi įrodymų pakankamumas ir ieškovo ar atsakovo nurodomo fakto įrodytinumas, t.y. tam tikrų aplinkybių konstatavimas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netyrė ir neįvertino ginčo turto įsigijimo laiko ir pagrindo bei turto pobūdžio, neįvertino svarbių bylos išsprendimui aplinkybių, t.y. žemės sklypo, kuriame stovi ginčo namas įsigijimo ir išpirkimo iš valstybės aplinkybės, sutuoktinių santuokos nutraukimo sąlygomis, tai, kad D. R. gyveno atsakovui nuosavybės teise priklausančiame name iki mirties (2007-10-16) ir namu naudojosi, tačiau reikalavimo dėl namo padalinimo tarp sutuoktinių nepareiškė, o teismo nustatytos byloje aplinkybės, kad atsakovas nuo 1992 m. negyvena jam nuosavybės teise priklausančiame name ir negynė savo nuosavybės nuo pažeidimų - leido gyventis svetimam asmeniui, t. y. D. R. sugyventiniui, daryti namo pertvarkymus, neturi teisinio pagrindo būti pripažintos lemiančiomis, sprendžiant klausimą dėl nuosavybės rūšies nustatyto, kadangi prieštarauja CK 4.95 str. nuostatai, kuri įtvirtina savininko teisių gynimą, suteikdama jam teisę išreikalauti savo turtais svetimo neteisėto valdymo.

Byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. R. ir V. R. susituokė 1987-10-16, šalys santuoką nutraukė 1995-04-13, ginčo turtas buvo įgytas 1989-06-30, t.y. santuokos metu, atsakovo V. R. vardu. Kolegija pažymi, kad byloje ginčo santykiams reglamentuoti taikytos teisės normos, galiojusios šių santykių atsiradimo metu. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį CK 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo taikomos, kai turtas registruojamas 2000 m. CK galiojimo metu. Iki šio kodekso įsigaliojimo, t. y. iki 2001 m. liepos 1 d., įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 9 d. nutartis A. G. v. K. G. byloje Nr. 3K-3-551/2006; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis D. M. v. M. M. byloje Nr. 3K-3-584/2008). Tiek galiojusiame 1969 m. Santuokos ir šeimos kodekse, tiek ir galiojančiame 2000 m. CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, esant susituokus, įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į nurodytų normų aiškinimą, atsakovui tenka pareiga įrodyti, jog ginčo turtas yra jo asmeninė nuosavybė. Vertinant atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, atkreiptinas dėmesys, kad ginčo turtas buvo įgytas būtent santuokos su D. R. metu. Ginčo turto pobūdis – gyvenamasis namas. Šios aplinkybės tik patvirtina, jog toks turtas, esant sudarytai santuokai, bus naudojamas būtent šeimos poreikiams. Kolegijos nuomone, atsakovo argumentai, kuriais atsakovas nurodo, jog santuokinio gyvenimo trukmė su D. R. gali įtakoti santuokoje įgyto turto nuosavybės teisę, laikytini nepagrįstais. Kaip jau buvo minėta, pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį, turto pripažinimas asmenine nuosavybe galimas tik tuo atveju, jeigu jis yra įrodytas rašytiniais įrodymais, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas leidžia tai padaryti remiantis liudytojų parodymais arba turto pobūdis savaime įrodo, kad toks turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Šiuo atveju, kolegijos nuomone, byloje yra svarbios tos aplinkybės, jog ginčo turtas buvo įgytas santuokoje, o nei vienas byloje esantis rašytinis įrodymas nepatvirtina aplinkybės, jog atsakovas, įsigydamas žemę, kurioje yra ginčo turtas, pats ginčo turtas, aiškiai išreiškė savo valią šį turtą įsigyti vien savo nuosavybėn. Kaip matyti iš byloje dalyvavusių liudytojų parodymų, jie taip pat nėra vienareikšmiai bei patvirtinantys, jog atsakovas ginčo turto įsigijimo procesą vykdė vien tik turėdamas asmeninių interesų, tuo tarpu ginčo turto pobūdis įrodo, jog toks turtas gali būti įgyjamas daugiausiai tenkinant šeimos poreikius. Šioje byloje svarbi laikytina ir ta aplinkybė, jog nuo 1992 metų atsakovas ne tik, kad negyveno neva jam asmenine nuosavybės teise priklausančiame name, tačiau negynė savo nuosavybės teisių pažeidimo, be to visus turto išlaikymo mokesčius mokėjo būtent D. R.. Tokios aplinkybės leidžia kolegijai daryti išvadą, kad tokiais D. R. veiksmais buvo išreikšta jos, kaip sutuoktinės, valia į ginčo turtą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nepagrįstu laikytinas atsakovo argumentas dėl to, jog sprendime yra neobjektyviai ir neteisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, netinkamai įvertinti įrodymai ir išnagrinėtos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Kolegija nurodytų įrodymų pagrindu daro išvadą, jog gyvenamasis namas yra įsigytas po šalių santuokos, todėl yra bendroji jungtinė jų nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsakovas pateiktais rašytiniais įrodymai, liudytojų parodymais nepaneigė šios bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos (CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnio 2 dalis). Be to, jei ir laikyti, kad namas buvo įsigytas iš atsakovo asmeninių lėšų, atsakovas turėjo patvirtinti, jog buvo aiškiai išreikšta jo valia įgyti šį gyvenamąjį namą savo asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas), tuo tarpu turtas nors ir buvo įregistruotas jo vardu, tačiau šalims jau gyvenant santuokoje. Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas.

Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, kolegija daro išvadą, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 dalies 1 punktu,

nutari a:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Algirdas RemeikaTeisėjai Ramūnas MitkusEgidijus Tamašauskas