- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2019-07-25
- Bylos Nr.
- eAN2-359-574/2019
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Jurgita Mačionytė
- Advokatai
- Dalia Bukelienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Mačionytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal apelianto E. P. atstovės advokatės Dalios Bukelienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 5 d. nutarimo, kuriuo E. P. pripažintas kaltu, padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta 2 500 EUR dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. E. P. 2019 m. kovo 27 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas dėl to, kad jis būdamas darbdaviu fiziniu asmeniu, leido D. V. tiksliai nenustatytu laikotarpiu, tačiau ne mažiau kaip savaitę iki 2019 m. balandžio 2 d. atlikto patikrinimo, dirbti pardavėja prekybos centre „Mandarinas“, esančiame Vilniuje, Ateities g. 91, o D. H. laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 1 d. iki 2019 m. vasario 4 d. dirbti pardavėja prie prekybos centro „Big“, esančio Vilniuje, Ukmergės g. 369, esant darbo sutarties požymiams, nesudarius rašytinės darbo sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie minėtų asmenų priėmimą į darbą. Tokiais savo veiksmais E. P. pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalį, 43 straipsnio 1 dalį ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu E. P. atstovė advokatė Dalia Bukelienė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 5 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną E. P. atžvilgiu nutraukti.
3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad E. P. vykdė veiklą turėdamas verslo liudijimą, o tai yra esminė aplinkybė vertinant jo veiksmus. Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutarimą. Asmuo, vykdantis veiklą pagal verslo liudijimą, negali samdyti darbuotojų, jis negali būti darbdaviu, taigi, negali būti darbo teisinių santykių subjektu. Mano, kad tarp E. P. ir D. V. bei D. H. galėjo būti sudaryta ne darbo, o civilinė sutartis.
4. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.716 straipsnyje pateikiama paslaugų sutarties samprata iš esmės atitinka tuos santykius, kurie faktiškai buvo susiklostę tarp E. P. ir anksčiau minėtų asmenų. E. P. paprašė, o D. V. ir D. H. geranoriškai sutiko už atlygį padėti jam prekiauti, t. y. parduoti prekes naudojantis prekystaliais už jo nurodytą kainą. Taigi, prekių pardavimas buvo paslaugų sutarties dalykas, todėl negali būti vertinamas kaip darbo santykių požymis. Skunde taip pat pažymima, kad CK nedraudžia žodinės paslaugos sutarties formos ir, turint omenyje, jog su E. P. dirbo tik du asmenys ir labai trumpą laikotarpį, jo veika vertintina kaip mažareikšmė. Taigi, net ir pripažinus E. P. kaltu, teismo paskirta bauda yra akivaizdžiai neproporcinga padarytai veikai, pažeidžianti ne tik proporcingumo, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus. Priimdamas nutarimą, teismas net nesvarstė galimybės taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalį ir skirti mažesnę nei sankcijoje numatytą baudą arba nuobaudos iš viso neskirti.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI) Vilniaus teritorinio skyriaus vedėjas prašo atmesti E. P. apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 5 d. nutarimą.
6. Nurodo, kad VDI Vilniaus skyrius nesutinka su E. P. teiginiu, jog teismas neįvertino fakto, jog jis vykdė veiklą turėdamas verslo liudijimą ir todėl negalėjo samdyti darbuotojų pagal darbo sutartį ir tarp E. P. ir D. V. bei D. H. galėjo būti sudaryta tik civilinė, o ne darbo sutartis. Teismas analizavo šį apelianto argumentą ir jį išsamiai išnagrinėjo: nepriklausomai nuo individualios veiklos formos, ja užsiimantis asmuo turi teisę įdarbinti kitus asmenis sudarant darbo sutartis, kadangi pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 21 straipsnio 3 dalį, darbdaviu gali būti ir fizinis asmuo. Taigi, aplinkybė, kad asmuo vykdė veiklą turėdamas verslo liudijimą, niekaip nepanaikina teisės ir pareigos, esant darbo santykių požymiams, sudaryti darbo sutartis. Atsiliepime pažymima, jog šiuo atveju itin svarbu pažymėti, kad darbuotojos D. V. ir D. H. dirbo apelianto naudai, paklusdamos apelianto nustatytai tvarkai, dirbo apelianto vardu išnuomotose patalpose, darbui atlikti naudojo jam priklausančius prekystalius ir prekiavo jo pateikta produkcija ir jo nustatytomis kainomis. Po darbo dienos lėšos, gautos už parduotą produkciją, būdavo atiduodamos apeliantui, kuris joms išmokėdavo piniginį atlygį už atliktą darbą. Pritaria pirmosios instancijos teismo argumentui, jog esminis požymis, skiriantis paslaugų teikimo sutartį nuo darbo sutarties yra savarankiškumas. Veikla bus savarankiška tuo atveju, kai asmuo pats sprendžia su veikla susijusius klausimus, pats pasirenka veiklos kryptį, pats dengia savo išlaidas, moka mokesčius.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
7. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.
8. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nutartį ir teismui pateiktos administracinio nusižengimo bylos medžiagoje esančius duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad E. P. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
9. ANK 95 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už nelegalų darbą. Nelegalaus darbo sąvoka apibrėžiama Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Taigi ANK 95 straipsnyje numatytas administracinis nusižengimas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis.
10. Teismų praktikoje nurodoma, kad siekiant darbą vertinti kaip nelegalų, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, tai yra, darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių.
11. Paslaugų sutarties samprata suformuluota CK 6.716 straipsnio 1 dalyje, joje apibūdinant, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Paslaugų sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio arba kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu. Taigi paslaugų sutartimi paprastai neįsipareigojama sukurti tam tikrą rezultatą, tačiau galimybė susitarti ir dėl tam tikro rezultato numatyta CK 6.718 straipsnio 5 dalyje. Iš CK nuostatų, reglamentuojančių atlygintinų paslaugų teikimą, darytina išvada, kad vienas paslaugų sutarčių ypatumų yra tas, jog paslaugos teikėjo ir kliento santykiai grindžiami pasitikėjimu. Tokia išvada kyla iš to, kad paslaugos teikėjas paprastai yra profesionalas, veikiantis srityje, kurią gerai išmano ir kurios klientas negali visiškai kontroliuoti. Toks santykių pobūdis lemia paslaugos teikėjo pareigą veikti kliento interesais. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad įstatyme įtvirtintas kliento interesų prioriteto principas. Paslaugų teikėjas, kurio interesai dėl jo turimų žinių ir patirties yra apsaugoti geriau nei kliento, visada turi teikti pirmumą kliento interesams, veikti jo naudai. To paties straipsnio 6.716 straipsnio 2 dalis numato, kad CK XXXV skyriaus nuostatos taikomos tik tokioms paslaugoms, kai tarp paslaugų teikėjo ir kliento neatsiranda darbo ar kitokių pavaldumo (subordinacijos) santykių. Atsižvelgiant į tai, būtina nustatyti, ar konkretus paslaugas teikiantis asmuo yra savarankiška sutarties šalis (vykdantis individualią veiklą asmuo) ar darbo funkcijas atliekantis darbuotojas, t. y. ar tarp šalių yra susiklostę sutartiniai, ar darbo santykiai, kuriems įstatymas kelia papildomus, su asmenų įdarbinimu susijusius reikalavimus.
12. Esminis požymis, skiriantis paslaugų teikimo sutartį nuo darbo sutarties, yra savarankiškumas. Veikla bus savarankiška tuomet, kai asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats pasirenka veiklos kryptį, pats dengia savo išlaidas susijusias su veikla, gauna pajamų iš vykdomos veiklos, moka mokesčius. Dar vienas skiriamasis požymis yra tai, kad civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas dėl tam tikro produkto sukūrimo, užduoties atlikimo, t. y. tokios sutartys yra orientuotos į rezultatą, priešingai nei darbo sutartis, kuri nustato pagrindinį uždavinį – atlikti tam tikrą funkciją, t. y. formaliai teisiškai siejamą su procesu, bet tiesiogiai nesiejamą su gaunamu rezultatu.
13. Byloje yra surinkta pakankamai D. V. ir D. H. nelegalų darbą patvirtinančių faktinių duomenų, kurie leidžia pagrįstai manyti, jog jos atliko specialių įgūdžių nereikalaujantį darbą, t.y. prekiavo E. P. produkcija, jo patalpose, jo nustatytomis kainomis, taip pat E. P. jas instruktavo kaip reikia pardavinėti prekes, buvo nurodytas darbo laikas, t. y. buvo aiškūs pavaldumo santykiai, D. H. ir D. V. veikė ne savarankiškai, o pakluso E. P. nurodymams.
Žemesnės instancijos teismas
14. Nelegalaus darbo tyrimo aktu nustatyta, kad VDI Vilniaus skyriuje buvo gauta anoniminė informacija dėl galimai nelegaliai dirbančių pardavėjų, prekiaujančių ispaniškais vaisiais. D. V. paaiškino, kad paprašyta E. P. dirba apie savaitę, darbo laikas nuo 10.30 val. iki 20.30 val., sutartas atlygis, produktai ir darbo vieta priklauso E. P., pinigus už parduotas prekes atiduoda E. P., su juo jokia sutartis nėra sudaryta. 2019 m. vasario 5 d. apie 12.50 val. buvo nuvykta į prekybos centrą „Big“, adresu Vilniuje, Ukmergės g. 369. Netoliese parduotuvės „Maxima“ rasta prekyvietė, kurioje prekiaujama vaisiais, riešutais, tačiau pardavėjos ten nebuvo. Peržiūrėjus prekybos centro apsaugos darbuotojų pateiktus apsaugos kamerų vaizdo įrašus nustatyta, kad netrukus iki Valstybinės darbo inspekcijos inspektorių atvykimo iš prekyvietės pasišalino moteris, kuri patikrinimo metu surasta prekybos centre esančioje kavinėje. Nustatyta, kad tai D. H., gimusi (duomenys neskelbtini). Iš jos paimtas rašytinis paaiškinimas, kuriame ji patvirtino, jog minėtoje prekyvietėje ji dirba nuo 2019 m. vasario 1 d. Dėl darbo užmokesčio susitarė su E. P.. Sutarta, kad jos užmokestis bus 10 procentų nuo parduotos produkcijos sumos. Atsiskaitymas kiekvieną dieną po darbo. Jos darbo laikas nuo 10.00 iki 20.00 val. Prekystalis ir ten esanti produkcija priklauso E. P. (b.l. 3-4). Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta D. V. parodė, kad E. P. jos paprašė padėti prekiauti jam priklausančia produkcija prie prekybos centro „Mandarinas“ ir ji sutiko. Produkcija ir prekystalis priklausė E. P.. Jis pravedė instruktažą ir jai nustatė parduodamos produkcijos kainas. Jos darbo laikas buvo nuo 10.00 iki 20.00 val. Dirbo beveik kiekvieną dieną. Kiekvienos dienos pabaigoje E. P. už atliktą darbą (prekyba jam priklausančia produkciją) jai sumokėdavo 30 Eur. Gaudama atlygį niekur nepasirašydavo. Dirbo savaitę laiko iki darbo inspekcijos atlikto patikrinimo (b.l. 47-49). Liudytoja D. H. parodė, kad internete ieškojo darbo pasiūlymų ir aptikusi jai tinkamą paskambino skelbime nurodytu numeriu. Taip ji susipažino su E. P., kuris pasiūlė prekiauti jam priklausančia produkcija jo išnuomotoje darbo vietoje prie prekybos centro „Big“. Buvo sutarta, kad jai bus mokama 10 procentų dydžio atlygis nuo suprekiautos produkcijos. Jokių sutarčių su E. P. nepasirašė. Iki atlikto patikrinimo spėjo išdirbti dvi dienas ir už tai atlygio negavo. Jos parduodamos produkcijos kainas nustatydavo E. P.. Pasibaigus darbo dienai atiduodavo jam už parduotą produkcija gautus pinigus, kurių būdavo apie 80 Eur (b.l. 57-60).
15. Sprendžiant ar E. P. padarė ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą yra svarbu atriboti paslaugų ir darbo sutartį. Pati aplinkybė, ar E. P., dirbdamas pagal verslo liudijimą šiuo atveju neturi reikšmės, nes šiuo atveju teismas pripažįsta, kad faktiškai tarp E. P. ir D. H. bei D. V. susiklostė darbo teisiniai santykiai, kurie, esant aukščiau aptartoms aplinkybėms, iš esmės buvo nelegalūs dar ir dėl to, kad asmuo negali būt darbo teisinių santykių subjektu turėdamas tik verslo liudijimą, jei kitas, su juo dirbantis asmuo, nėra įtrauktas į verslo liudijimą.
Dėl E. P. paskirtos nuobaudos
16. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas paskyrė E. P. per griežtą baudą, nesvarstė ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo galimybės. Su šiais skundo argumentais sutiktina iš dalies.
17. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Šių iš Konstitucijos kylančių nuostatų privalu laikytis ir teisę taikančioms institucijoms, skiriant asmenims nuobaudas (bausmes) už teisės pažeidimų padarymą. Administracinės nuobaudos taikymas turi atitikti proporcingumo reikalavimą – tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, ja siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra pernelyg griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-8-2013, 2AT-7-4-2013 ir kt.). Kiekvienos veikos pavojingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.
18. Iš bylos duomenų matyti, jog D. H. ir D. V. nelegaliai dirbo trumpą laikotarpį, E. P. pardavimų veikla užsiima sezoniškai, dėl tokio pobūdžio administracinio nusižengimo yra baudžiamas pirmą kartą, todėl teismo nuomone 2 500 Eur bauda, kurią pirmosios instancijos teismas paskyrė E. P. yra per didelė. Sutiktina su apelianto nuomone, jog tokia bauda pažeidžia protingumo, proporcingumo, teisingumo principus. Atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pirmosios instancijos teismo nustatytas E. P. asmenybę apibūdinančias aplinkybes, lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, sprendžia, kad, nagrinėjamu atveju, administracinės nuobaudos tikslai bus pasiekti E. P. paskiriant baudą, artimesnę ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytam sankcijos minimumui.
19. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, spręstina, kad, nagrinėjamu atveju, nuobaudos, artimesnės minimaliai baudai paskyrimas E. P. turėtų padaryti pakankamą poveikį, kad jis suvoktų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir žalingumą, taip pat pajustų neigiamas pasekmes, kurias administracinio nusižengimo padarymas sukelia pačiam jį padariusiam asmeniui. Atsižvelgiant į tai, kad ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta net minimali bausmė – 1000 Eur bauda yra pakankamai griežta, nagrinėjamu atveju, paskiriant baudą, artimesnę minimaliai, administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui bus pakankama ne tik juos nubausti už nusižengimo padarymą, bet ir sulaikyti jį nuo naujų nusižengimų darymo.
20. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurių pagrindu E. P. atžvilgiu būtų galima taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, tokių aplinkybių nenurodoma ir apeliaciniame skunde.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
E. P. atstovės advokatės Dalios Bukelienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
E. P., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį, paskirtą administracinę nuobaudą sumažinti iki 1500 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai Eur).
Kitoje dalyje nutarimo nekeisti.