Kauno apygardos teismo nutartis

2016-03-25 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-176-493/2016

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-03-25
Bylos Nr.
1A-176-493/2016
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-64246-2015-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Arūnas Paštuolis (pirm.), Jūratė Jakubonienė, Algerdas Urbšys
Nuteistasis
D. R.
Advokatai
Valerijus Karpovas
Kategorijos

Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-176-493/2016

Teisėja Živilė Bliūdžiuvienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-64246-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 25 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Patalavičienei, nuteistojo D. R. gynėjui advokatui Valerijui Karpovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį D. R. paskirta 1 (vienų) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant bausmės laikotarpiu nuo 23 val. iki 6 val. būti savo namuose, išskyrus, jei tai susiję su darbu, bei per 4 mėnesius neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį D. R. paskirta 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant bausmės laikotarpiu nuo 23 val. iki 6 val. būti savo namuose, išskyrus, jei tai susiję su darbu, bei per 4 mėnesius neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 1 (vienų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant bausmės laikotarpiu nuo 23 val. iki 6 val. būti savo namuose, išskyrus, jei tai susiję su darbu, bei per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015-06-28 13.00 val. iki 2015-06-29 14.02 val.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 3 dalimi, 72² straipsniu, D. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią priemonę įvykdyti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. R. nuteistas už tai, kad 2015 m. lapkričio 21 d. apie 11.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su kartu gyvenančia savo motina J. R. metu, tyčia rankų kumščiais tris kartus smogė jai į galvą, sugriebė ranka ir tempė už dešinės ausies, o jai išbėgus į šio namo kiemą, pasivijo ją ir koja vieną kartą spyrė į kairį šoną, jėga pastūmė ją, dėl ko ši griuvo ir kaire kūno puse atsitrenkė į namo sieną, taip mušdamas J. R. ir kitaip prieš ją smurtaudamas, padarė jai poodines kraujosruvas dešinės ausies kaušelyje, dešinėje pažandėje, kairėje šlaunyje, kas sukėlė nežymų J. R. sveikatos sutrikdymą.

Be to, D. R. nuteistas už tai, kad 2014 m. lapkričio 16 d. apie 17.30 val., viešoje vietoje – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiame restorane „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), ėmė priekaištauti E. J., G. J., V. B. bei nukentėjusiajam M. B., kad šie neteisėtai išvaržė jam priklausiusį turtą, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, įžūliai ir iššaukiančiai elgdamasis išplūdo juos necenzūriniais ir įžeidžiančio pobūdžio žodžiais bei tyčia stūmė nukentėjusįjį M. B., ko pasėkoje jis nukrito nuo kėdės, kas sukėlė fizinį skausmą, o pastarajam atsistojus, vaikėsi po restoraną toliau plūsdamasis necenzūriniais ir įžeidžiančio pobūdžio žodžiais bei kumščiu bandydamas suduoti nukentėjusiajam M. B. ne mažiau keturių smūgių į įvairias kūno vietas, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir viešąją tvarką.

Šalies argumentai

D. R. skundžia Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde apeliantas nurodo, kad su teismo nuosprendžiu nesutinka ir mano, kad teismas neteisingai ir nevisapusiškai vertino ištirtus įrodymus ir todėl padarė nepagristą išvadą dėl jo kaltės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Apelianto manymu, teismas rėmėsi tik nukentėjusiosios J. R. parodymais, tačiau nevertino to, kad ji turi pagrindo apeliantą apkalbėti, kadangi vyko konfliktas dėl paveikslo pardavimo ir jis bandė ištraukti iš motinos kišenės raktą, kad ji nepardavinėtų daiktų. Motina yra senyvo amžiaus ir galėjo po susistumdymo parkristi, buvo pikta ant apelianto ir apkalbėjo jį kaimynei. Tuo tarpu liudytojos V. S. parodymai tėra išvestiniai iš motinos parodymų. Ši liudytoja nurodo, kad apeliantas daužė J. R. veidą, tačiau taip pat nurodo, kad po įvykio ant nukentėjusiosios veido sužalojimų nebuvo. Pati nukentėjusioji parodė liudytojai, kaip už jos ausies bėgo kraujas, tuo tarpu iš valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados matyti, kad tokio sužalojimo jai nenustatyta. Taigi teismas vadovaujasi prielaidomis, kas prieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 daliai, ir daro nepagristas išvadas dėl apelianto kaltumo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. R. apeliacinis skundas atmestinas.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas D. R. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos įvertino.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jo kaltė dėl nusikalstamos veikos neįrodyta. Tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir iš naujo įvertinusi byloje surinktus duomenis, sutinka ne su nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, o su teismo išvada, jog D. R. kaltė dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo yra įrodyta. Ši išvada pagrįsta nukentėjusiosios J. R. ir liudytojos V. S. parodymais bylą nagrinėjant teisme, teismo medicinos specialisto išvadomis, kita rašytine bylos medžiaga. Nors nuteistasis savo kaltę neigia, tačiau faktiniais bylos duomenimis yra nustatyta, kad D. R. 2015 m. lapkričio 21 d. gyvenamojo namo kambaryje kilusio tarpusavio konflikto metu smurtavo prieš savo motiną J. R. – tris kartus kumščiais smogė jai į galvą, tempė už dešinės ausies, o nukentėjusiajai išbėgus į namo kiemą, pasivijęs ją spyrė į kairį šoną ir pastūmė, dėl ko nukentėjusioji kaire kūno puse atsitrenkė į namo sieną. Šiais D. R. veiksmais nukentėjusiajai, kuri yra nuteistojo šeimos narė, buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios parodymais, nes ši neva turi pagrindą jį apkalbėti. Tačiau apelianto nurodytas pagrindas, jog motina buvo supykusi, kadangi kilo konfliktas dėl paveikslo pardavimo, dėl to apkalbėjo jį kaimynei V. S., nėra pagrįstas. Visų pirma, tokiai versijai prieštarauja objektyvūs byloje nustatyti duomenys – teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad J. R. padarytų sužalojimų visuma nebūdinga griuvimui. Antra, apklausiama teismo posėdyje nukentėjusioji parodė, kad supykusi ant sūnaus nebuvo, ji buvo išsigandusi, nes sūnus buvo labai piktas. Ji teigė mylinti savo sūnų ir nenorinti nieko blogo, tačiau jis turi problemų su nervais.

Apeliantas skunde pažymi, kad liudytojos V. S. parodymai yra išvestiniai iš nukentėjusiosios parodymų, tačiau tai nereiškia, kad teismas negali jais vadovautis. Šiuo atveju liudytojos parodymai patvirtina nukentėjusiosios J. R. nurodytas aplinkybes, o tai, kad nukentėjusiosios veide nebuvo matyti sužalojimų, nepaneigia, kad D. R. prieš savo motiną smurtavo. Teismo medicinos specialistas nustatė poodines kraujosruvas nukentėjusiosios dešinės ausies kaušelyje bei dešinės pažandės srityje, taip pat kairėje šlaunyje, o tai visiškai atitinka nukentėjusios nurodytas aplinkybes, ką patvirtina ir liudytojos parodymai, apie tai, kokiomis aplinkybėmis ir į kurias vietas jai D. R. sudavė smūgius.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje surinktų duomenų pakanka D. R. kaltei dėl jam inkriminuojamos BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos konstatuoti. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, taigi jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo D. R. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Arūnas PaštuolisTeisėjai Jūratė JakubonienėAlgerdas Urbšys