Panevėžio apygardos teismo nutartis

2017-03-09 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-53-491/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-03-09
Bylos Nr.
1S-53-491/2017
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Valdas Meidus
Pareiškėjas
A. L.
Advokatai
Kristina Rutkauskienė
Byla Nr. 1 S – 53– 491 / 2017
Procesinio sprendimo kategorija : 2.14.4. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2017 m. kovo 9 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Meidus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo A. L. (toliau – Pareiškėjas) atstovės advokatės Kristinos Rutkauskienės skundą dėl 2017 m. vasario 8 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarties,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto ir rajono PK Viešosios policijos skyriaus I – ojo poskyrio tyrėjos D. Š. (toliau – Tyrėja) 2016 m. gruodžio 9 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 1 d., 182 str. 2 d. Pareiškėjas šį nutarimą apskundė prokurorui, tačiau Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyr. prokuroro pavaduotojos R. Tamelienės 2017 m. sausio 10 d. nutarimu Pareiškėjo skundą atsisakyta tenkinti. Skundžiama nutartimi teismas atsisakė tenkinti Pareiškėjo skundą dėl prokurorės nutarimo panaikinimo. Skundu aukštesniajam teismui gynėja prašo panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir dėl skundo priimti naują sprendimą : panaikinti 2017-01-10 prokurorės nutarimą atsisakyti patenkinti jos skundą ir 2016 m. gruodžio 9 d. tyrėjos nutarimą tyrimo medžiagoje Nr. 2-06-00293-16 atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.Skunde gynėja nurodo, kad teismo nutartyje bei prokurorės nutarime išdėstyti motyvai nėra pakankamai išsamūs ir įtikinami, Pareiškėjo pareiškimas buvo ištirtas neišsamiai, ikiteisminį tyrimą pradėti atsisakyta remiantis ne pateiktais duomenimis, o išvedžiojimais bei formaliais ir paviršutiniškais argumentais, kurie neatitinka teismų praktikos šios kategorijos bylose. Tyrėjos bei prokurorės nutarimuose ir skundžiamojoje nutartyje padarytos išvados nepagrįstos ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenimis.Pažymi, kad tiek prokurorė nutarime, tiek apylinkės teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog apskritai nėra aišku, ar Ju. ir Jū. Č. įgijo Pareiškėjo turtą. Nurodo, kad Pareiškėjo pareiškime bei skunduose prokuratūrai bei teismui buvo smulkiai nurodyta kokias sumas ir kokiu būdu Pareiškėjas investavo į svetimą turtą. Paaiškina, kad Pareiškėjas su Ju. Č. buvo sugyventiniai, jis savo pinigus – 41345 Eur investavo į Jū. Č. vardu registruoto kotedžo įrengimą bei 4450 Eur į verslą. Pareiškėjas prie pareiškimo pateikė tai patvirtinančius įrodymus. 2015 m. gruodžio mėnesį Pareiškėjas pareikalavo, kad Jū. Č. šių pinigų investavimą įteisintų, t. y. kad perleistų kotedžą jam ir Ju., tačiau ji tai daryti atsisakė. Jū. Č. pažadėjo, kad parašys Pareiškėjui dėl išleistų pinigų vekselį arba pasirašys pas notarą paskolos sutartį, tačiau tai daryti vis vengė, o vėliau pareiškė, jog Pareiškėjui niekas nepriklauso ir ji jokių pinigų negrąžins ir paskolos sutarties nepasirašys.Gynėja, cituodama teismų praktiką bylose dėl sukčiavimo, skunde teigia, kad Ju. ir Jū. Č. sukčiavimo veiksmai pasireiškė joms piktnaudžiaujant Pareiškėjo pasitikėjimu. Jū. Č. Pareiškėją įtikino, kad turi kitą nekilnojamą turtą bei įrengus kotedžą jis bus perleistas Pareiškėjui ir Ju. Č. Jū. Č. sąmoningai vengė bet kokių oficialių dokumentų pasirašymo, siekdama, kad Pareiškėjas negalėtų įrodyti, jog jis prisidėjo prie kotedžo įsigijimo ir įrengimo. Pažymi, jog nesant rašytinės sutarties ir Pareiškėjui neturint tiesioginių rašytinių įrodymų apie pinigų panaudojimą kotedžui įrengti, jo teisių gynimas civilinio proceso tvarka yra ne tik labai apsunkintas, bet ir neįmanomas, nes visi originalūs užrašai, statybinių medžiagų pirkimą patvirtinantys dokumentai, kiti rašytiniai įrodymai yra pas Jū. Č., o civilinio proceso normos, atskirais atvejais (būtent kai nėra rašytinės sutarties) buvus žodinį susitarimą dėl jungtinės veiklos draudžia įrodinėti liudytojų parodymais. Teigia, kad Ju. ir Jū. Č. sąmoningai sudariusioms situaciją, kad Pareiškėjas negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, turėtų būti taikoma BK 182 str. 1, 2 d., numatyta baudžiamoji atsakomybė. Pažymi, kad skirtingai nei civilinio proceso metu įrodinėjant tarp šalių buvusį susitarimą, baudžiamojo proceso metu galima remtis ne tik rašytiniais įrodymais – sutartimi, bet ir liudytojų parodymais.Teigia, kad nepradėjus ikiteisminio tyrimo ir tinkamai nepatikrinus visų Pareiškėjo nurodytų aplinkybių, nesurinkus aukščiau nurodytų duomenų, neapklausus liudytojų, nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pažymi, kad netinkamą pareiškimo ir skundų išnagrinėjimą rodo ir ta aplinkybė, jog tyrėja visiškai nieko nepasisakė dėl apgaulės būdu pasisavintų 4450 Eur. Dėl šios skundo dalies taip pat nieko nepasisakė ir prokurorė bei apylinkės teismas.

3. Atsiliepimai į skundą negauti.

Motyvuojamoji dalis

4. Skundas atmetamas.

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 str. 1 d. numatyta, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Baudžiamasis procesas turi aiškią, tiksliai apibrėžtą paskirtį, į kurią nepatenka civilinių ar asmeninių santykių sprendimas bei aiškinimasis. Tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Atkreipiamas dėmesys, jog baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

6. Apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje padarė šias išvadas : 1) bylos duomenys patvirtina tarp asmenų esantį civilinio teisinio pobūdžio ginčą, todėl nėra pagrindo jį spręsti baudžiamosios teisės priemonėmis 2) vien ta aplinkybė, kad kilusį civilinį ginčą tarp šalių galimai bus sudėtingiau išspręsti civilinio proceso tvarka ir Pareiškėjui manant, kad jis gali būti išspręstas jo netenkinančia linkme, negali savaime sudaryti pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą; 3) pats Pareiškėjas tvirtina turįs objektyvių duomenų, kurie, anot jo, patvirtina jo sumokėtas pinigų sumas, todėl jo teisių gynimas civilinio proceso tvarka realiai nėra apsunkintas; 4) civilinio teisinio ginčo pobūdžio detalaus vertinimo nepateikimas skundžiamuose nutarimuose savaime negali sudaryti pagrindo abejoti tarp minėtų asmenų esančių teisinių santykių pobūdžiu; 5) ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra visi reikšmingi duomenys, kurių pakanka priimti skundžiamiems procesiniams sprendimams, todėl papildomų veiksmų atlikimas nesuteiktų tyrimui reikšmingų duomenų.

7. Iš Pareiškėjo pareiškimo ir advokatės skundo matyti, kad Pareiškėjas teigia buvęs apgautas Ju. ir Jū. Č., nes investavęs savo pinigus į Jū. Č. verslą ir nekilnojamąjį turtą šių pinigų neatgavo. Tačiau, iš Pareiškėjo pozicijos akivaizdu, kad jis pinigus į Jū. Č. nekilnojamąjį turtą investavo savo valia ir niekieno neverčiamas – tvirtinti, jog šių sandorių sudarymo metu buvo naudojama BK 182 str. numatyta apgaulė nėra jokio pagrindo ir duomenų. Investicijos į nekilnojamąjį turtą (kotedžą) buvo daromos, nes jame planavo gyventi Pareiškėjas su Ju. Č., su kuria palaikė artimus santykius ir, pasak Pareiškėjo, planavo tuoktis. Nei Pareiškėjas nei jo interesus atstovaujanti gynėja iš esmės nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė Pareiškėjo apgaulė. Šiuo atveju, abiem šalims buvo visiškai aiškus pinigų davimo tikslas – vienu atveju, tai buvo būsto, kuriame planavo Pareiškėjas gyventi su savo būsima sutuoktine įrengimas, kitu – parama verslui. Pareiškėjui buvo žinomas asmuo, kuriam jis davė pinigus, jis sutiko su tuo, kad pinigai yra duodami asmenine to asmens nuosavybe priklausančiam nekilnojamam turtui pagerinti ir verslui plėsti. Aukštesniojo teismo nuomone, Pareiškėjas duodamas pinigus kitam asmeniui priklausančiam turtui pagerinti bei nereikalaudamas jokių garantijų, kad jam šie pinigai bus grąžinti ar kad jis už investuotus pinigus gaus atitinkamą šio turto dalį, pats elgėsi pakankamai lengvabūdiškai. Kita vertus, manydamas, jog jo lūkesčiai nepasiteisino, jis turi visas galimybes dėl patirtos žalos iš pradžių kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, prašyti teismo išreikalauti Jū. Č. turimus įrodymus, pats rinkti ir teikti įrodymus, bei naudotis kitomis civilinio proceso priemonėmis tam, kad būtų tinkamai apgintos jo pažeistos teisės ar teisėti interesai.

8. Iš bylos duomenų matyti, jog tarp Pareiškėjo ir Jū. ir Ju. Č. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Tai savo nutarimuose pripažino tiek tyrėja, tiek prokurorė, tiek ir skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas. Skundžiama teismo nutartis yra aiški, tinkamai ir pakankamai motyvuota, joje atskleista, kodėl teismo nuomone nebuvo pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą, gynėjos skundo argumentai minimų teismo išvadų nepaneigia.

9. Gynėja skunde nurodo, kad ikiteisminis tyrimas turėtų būti pradedamas, nes neva tik baudžiamojo proceso normos leidžia įrodinėti ne tik rašytiniais, tačiau ir liudytojų parodymais, kas iš esmės yra naudingiau Pareiškėjui, įrodinėjant jo nurodomas faktines aplinkybes. Aukštesnysis teismas pažymi, kad toks procesas, kai ikiteisminis tyrimas būtų pradedamas, kad civilinių teisinių santykių šalys išspręstų savo turtinius santykius, iš esmės neatitiktų baudžiamojo proceso paskirties, numatytos BPK 1 str. 1 d., bei būtų prieštaraujantis ne tik BPK, tačiau ir aktualiai teismų praktikai bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijai. Iš Pareiškėjo pareiškimo matyti, kad jis su Ju. Č. buvo sugyventiniai ir planavo tuoktis bei gyventi tame tarpe ir už Pareiškėjo pinigus įrengtame kotedže. Kadangi Pareiškėjas investavo pinigus į Jū. Č. nekilnojamąjį turtą ir jos verslą, bei, pasak jo, turi tai patvirtinančius dokumentus, manytina, kad jis pilnai gali šiuo atveju kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka su ieškiniu ir remdamasis turimais įrodymais išsiieškoti pinigus, jo suteiktus kotedžo įrengimui, verslo vystymui, ar gauti atliktų pagerinimų vertės turto ekvivalentą.

10. Aukštesnysis teismas nesutinka su skundo argumentu, kad byloje nebuvo atlikti visi būtini veiksmai, kad būtų galima vienareikšmiškai teigti, ar byloje yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą. Apylinkės teismas pakankamai išsamiai atsakė į aptariamą gynėjos skundo argumentą bei konstatavo, kad jokie papildomi procesiniai veiksmai siekiant patikrinti Pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, nesuteiktų svarių duomenų, vienareikšmiškai pagrindžiančių galimai padarytas nusikalstamas veikas. Aukštesnysis teismas iš esmės sutinka su apylinkės teismo motyvais bei papildomai pažymi, kad nustačius, jog tarp šalių buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, nėra pagrindo detaliai aiškintis bylos faktinių aplinkybių, nes jau yra aiški BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatyta aplinkybė, dėl kurios ikiteisminis tyrimas negali būti pradedamas bei tokių veiksmų atlikimas iš esmės būtų perteklinis. Baudžiamojo proceso paskirtis negali būti sutapatinta su civilinio teisinio santykio dalyvio, kurio teisės galimai buvo pažeistos, poreikiu pasinaudoti baudžiamojo proceso įrankiais tik tam, kad būtų paprasčiau kitų sąskaita surinkti jam reikalingus įrodymus.

11. Advokatė skunde taip pat apeliuoja į tai, kad apylinkės teismas nepagrįstai sutiko su Prokurorės nutarimo argumentu, jog apskritai nėra aišku dėl būtinojo objektyvaus sukčiavimo požymio – svetimo turto įgijimo, buvimo. Teismas skundžiamoje nutartyje pagrindė šią savo išvadą nurodydamas, kad byloje šalys pateikė skirtingus paaiškinimus, dėl ko negalima nustatyti, kurios šalies teiginiai atitinka tikrovę bei pažymėjo, kad byloje tarp šalių susiklostė civilinio teisinio pobūdžio ginčas neleidžiantis nustatyti jokių objektyvių gynėjos įvardintų nusikalstamų veikų požymių. Aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo motyvais bei papildomai pažymi, kad nustačius tarp šalių civilinio teisinio pobūdžio ginčą, jis visų pirma turėtų būti sprendžiamas civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

12. Skunde gynėja taip pat nurodo, kad nei tyrėja, nei prokurorė, nei teismas nepasisakė dėl 4450 Eur Pareiškėjo investicijos į Jū. Č. verslą. Aukštesnysis teismas pažymi, kad iš Pareiškėjo pareiškime nurodytų aplinkybių visiškai akivaizdu, kad ir šio sandorio esmę sudaro tarp Pareiškėjo ir Jū. Č. susiklostę turtiniai santykiai, kas taip pat papuola į civilinių teisinių santykių reguliavimo sferą. Pareiškėjas savo pareiškime dėl šių investicijų teigė, jog jos buvo atliktos visiškai geranoriškai, Pareiškėjas žinojo, kam ir kokiu tikslu perduoda savo asmenines lėšas, netgi tvirtina, jog turi tai patvirtinančius įrodymus. Todėl, Pareiškėjo teisių gynimas vėl gi civilinėmis procesinėmis priemonėmis šiuo atveju tikrai nėra neįmanomas, ir tam ikiteisminis tyrimas nėra nei reikalingas, bei būtinas.

13. Tokiu būdu, apibendrindamas aukščiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Pareiškėjo pareiškimas buvo ištirtas pakankamai išsamiai, ir šio tyrimo metu gauti pakankami duomenys, patvirtinantys BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatytą aplinkybę, dėl kurios ikiteisminis tyrimas negali būti pradedamas. Skunde nurodytais motyvais naikinti prašomus naikinti nutarimą ir skundžiamą apylinkės teismo nutartį, pagrindo nėra, todėl gynėjos skundas atmetamas, o skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARIA:

Pareiškėjo A. L. atstovės advokatės Kristinos Rutkauskienės skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.

Teisėjas Valdas Meidus