- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-16
- Bylos Nr.
- 1A-124-360-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas (pirm.), Valentinas Janonis, Rasa Valentinienė
- Nuteistasis
- A. Š.
- Nukentėjusysis
- D. T.
- Advokatai
- Rimantas Tumėnas, Laimonas Strauka
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios D. T. atstovo advokato Laimono Straukos skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį dvylika mėnesių būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu. Pagal BK 22 str. 1 d. 149 str. 1 d. A. Š. išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. Š. nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė žmogaus sveikatą: 2009 m. rugpjūčio 2 d., apie 02.30 val., bute, (duomenys neskelbtini) Klaipėdoje, kilus tarpusavio konfliktui su D. T., vieną kartą kumščiu sudavė jai į galvą, spyrė jai tris kartus į galvą, suėmęs už plaukų nutempė ją į vonią, taip padarydamas nukentėjusiajai D. T. muštinę kaktos kairės pusės žaizdą, dideles poodines susiliejančias kairės veido pusės kraujosruvas, paviršinę kąstinę liežuvio žaizdą, poodines kraujosruvas kaktos dešinėje pusėje ir pakaušio viršutinėje-vidurinėje dalyje, išrovė galvos plaukus viršugalvio dešinėje pusėje, poodines kraujosruvas nugaros kairėje pusėje – ant mentės, juosmens kairėje pusėje, odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą pilvo dešiniame šoniniame paviršiuje, poodines kraujosruvas ant dešinio klubo sąnario, abiejų šlaunų, dešinio kelio sąnario ir abiejų blauzdų, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.
A. Š. buvo kaltinamas tuo, kad pasikėsino išžaginti: 2009-08-02, apie 02.30 val., bute, (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kilus tarpusavio konfliktui, turėdamas tikslą su D. T. lytiškai santykiauti prieš jos valią, pargriovė pastarąją ant sofos, nusmaukė nuo jos treningines kelnes ir kelnaites bei bandė praskėsti jos kojas, užgulė nukentėjusiąją. D. T. priešinantis, vieną kartą kumščiu sudavė jai į galvą, o pastarajai bandant aktyviais veiksmais apsiginti, A. Š. spyrė jai tris kartus į galvą bei vieną kartą sudavė kumščiu nukentėjusiajai D. T. į galvą bei suėmęs už plaukų nutempė ją į vonią, taip padarydamas nukentėjusiajai D. T. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusioji D. T. aktyviai priešinosi.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios D. T. atstovas advokatas Laimonas Strauka prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-11-23 nuosprendį pakeisti: nuosprendžio dalį, kuria A. Š. pagal kaltinimus dėl pasikėsinimo išžaginti išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką, panaikinti ir pripažinti jį kaltu pagal BK 22 str. 1 d. BK 149 str. 1 d. bei nuteisti jį dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Advokato manymu, šioje nuosprendžio dalyje pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to skundžiama nuosprendžio dalis yra neteisėta. Nurodo, jog priimdamas tokį nuosprendį teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, kuriais remiantis galėtų būti teigiama, jog A. Š. tiesiogiai pradėjo daryti BK 149 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, todėl visos abejonės traktuotinos kaltinamojo naudai. Pažymi, jog su tokia teismo išvada sutikti negali, nes teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai vertino šioje byloje esančius įrodymus. Atkreipia dėmesį, jog A. Š. ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių iš viso neigė bet kokį konfliktą, įvykusį jo bute, nurodydamas, jog jis jokio smurto prieš nukentėjusiąją nevartojo, o vėliau šiuos savo parodymus pakeitė. Mano, jog teismas nagrinėdamas bylą neįsigilino į šiuos kaltinamojo parodymus ir jų nedetalizavo. Teismas nevertino prieštaringų, neišsamių ir nemotyvuotų kaltinamojo parodymų, jų negretino su byloje esančia specialisto išvada. Nurodo, jog iki šiol nėra aišku, kaip nukentėjusiajai buvo padaryti specialisto išvadoje Nr. G 1203/09(03) nustatyti sužalojimai. Advokatas pažymi, jog A. Š. savo parodymuose nenurodė, kaip nukentėjusiajai buvo padarytos poodinės kraujosruvos nugaros kairėje pusėje – ant mentės, odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva pilvo dešiniame šoniniame paviršiuje, poodinės kraujosruvos ant dešinio klubo sąnario, abiejų šlaunų, dešinio kelio sąnario ir abiejų blauzdų, o teismas šių svarbių skirtumų nevertino. Mano, jog iš sužalojimų pobūdžio matyti, kad dalis jų buvo padaryti nukentėjusiajai gulint ant nugaros, kaip pavyzdžiui, poodinės kraujosruvos nugaros kairėje pusėje – ant mentės. Mano, jog sužalojimų pobūdis patvirtina nukentėjusiosios parodymus, kad kaltinamasis, būdamas nuogas, ją buvo užgulęs, rankomis bandė praskėsti kojas, dėl to nukentėjusiajai ir buvo padaryti kiti nustatyti sužalojimai – poodinė krauiosruva pilvo dešiniame šoniniame paviršiuje, poodinės kraujosruvos ant dešinio klubo sąnario, abiejų šlaunų, dešinio kelio sąnario ir abiejų blauzdų. Todėl netikėti šiais nuosekliais nukentėjusiosios parodymais, kurie yra patvirtinti objektyvia medicinos specialistų išvada, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino ir nukentėjusiosios parodymus, jog A. Š. bandant ją išžaginti, ji garsiai šaukėsi pagalbos, kadangi nėra duomenų, jog kaltinamojo žmona ar mažametis vaikas girdėjo triukšmą ir nuo jo pabudo. Advokato manymu, teismas neįvertino nukentėjusiosios parodymų, kad įvykio metu grojo muzika, be to, tą vakarą dėl triukšmo skųstis buvo atėję kaimynai, tačiau A. Š. nekreipė į juos dėmesio, muzikos netildė, tik vėliau, konflikto metu, buvo šiek tiek pritildęs muziką. Be to, advokato nuomone, A. Š. sutuoktinė yra materialiai nuo jo priklausoma ir kaip sutuoktinė yra suinteresuota palankia kaltinamajam bylos baigtimi, todėl teismui nurodė, kad apie įvykio aplinkybes nieko negirdėjo.
Advokatas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorė, susipažinusi su ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 32-1-00550-09 dėl pasikėsinimo išžaginti ir plėšimo, 2010-02-24 priėmė nutarimą, kuriuo nutraukė ikiteisminį tyrimą A. Š., ikiteisminio tyrimo metu nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 1 d., padarymo. Advokato manymu, iš minėto nutarimo matyti, jog prokurorė pripažino, kad ginklas iš nukentėjusiosios galėjo būti atimtas, siekiant nutraukti jos pasipriešinimo veiksmus, tačiau neradus ginklo, nėra pagrindo įtariamajam reikšti įtarimus dėl plėšimo. Atkreipia dėmesį į tai, jog dar 2009-08-02 nukentėjusioji nurodė, kad iš jos yra paimtas šaunamasis ginklas, o 2009-08-03 apklausos metu ji išsamiai, nuosekliai aprašė įvykio aplinkybes, nurodydama, kad ji šovė į įtariamąjį, tačiau ikiteisminio tyrimo metu įtariamasis net nebuvo apžiūrėtas, nebuvo pasidomėta sužalojimais ar smūgio žymėmis ant jo kūno. Be to, advokatas nurodo, kad krata ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta labai vėlai, tuo suteikiant galimybę įtariamajam atsikratyti nereikalingų daiktinių įrodymų. Advokato manymu, įtariamasis pasisavino ginklą, užvaldė svetimam asmeniui priklausantį daiktą, kurio vertė yra 500 litų, todėl jo veiksmuose galėjo būti požymių nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str., todėl tyrimo metu turėjo būti ištirtos visos šio įvykio versijos ir tinkamai kvalifikuota įtariamojo nusikalstama veika. Be to, advokatas pažymi, jog minėto ginklo savininkas yra A. V., kuris šioje byloje net nebuvo apklaustas. Dėl šių priežasčių mano, kad prokurorės 2010-02-24 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo priimtas skubotai, byloje buvo būtina atlikti papildomus veiksmus: atlikti ginklo savininko A. V. apklausą, kitų asmenų, kurie tą vakarą galėjo bendrauti su nukentėjusiąja, apklausą ir sprendimą priimti tik įvertinus šios ikiteisminio tyrimo medžiagos įrodymus ne atskirai, pavieniui, bet kompleksiškai, atsižvelgiant į toliau tęsiamą tyrimą dėl pasikėsinimo išžaginti nukentėjusiąją, nes būtent nukentėjusiosios parodymai, kad šūvis į įtariamąjį jai padėjo išvengti išžaginimo, yra labai reikšminga aplinkybė šiame tyrime. Mano, kad A. Š. veikoje yra požymiai nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 str. 1 d., 149 str. 1 d., ir jo veikoje nėra savanoriško atsisakymo pabaigti pradėtą veiką.
Teismo posėdžio metu prokuroras, nukentėjusioji D. T. ir jos gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis A. Š. ir jo gynėjas prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, juos tinkamai įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių A. Š. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 str. 1 d., 149 str. 1 d., padarymo.
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatas teismas įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Nukentėjusiosios atstovo advokato argumentai, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus pažeidė šias nuostatas ir taip padarė neteisingas išvadas dėl nuteistojo kaltės, nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. Š. išteisintinas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d., 149 str. 1 d., pagrįsta teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir motyvuotai teismo nuosprendyje įvertintų įrodymų visetu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai ir visapusiškai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė motyvuotą bei pagrįstą išvadą, kad neginčytinų įrodymų apie tai, kad išteisintasis A. Š. pasikėsino išžaginti D. T., nėra. Vien tai, kad nukentėjusiosios advokatas apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Taip pat pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma skunde, vertino įrodymų visumą, nukentėjusiosios parodymus vertino kaip patikimus ne fragmentiškai, tačiau atsižvelgdamas į kitus įrodymus, atsižvelgdamas, kiek kiti teisme ištirti duomenys juos patvirtina, todėl skundo argumentai dėl nenustatyto įrodymų patikimumo atmetami.
Nors nukentėjusioji D. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme davė nuoseklius parodymus, kuriuos iš esmės patvirtino liudytojos V. J. parodymai, tačiau apeliacinės instancijos teismo manymu, byloje surinkti ir ištirti įrodymai negali objektyviai patvirtinti, jog A. Š. atliko veiksmus, sudarančius BK 22 str. 1 d., 149 str. 1 d. sudėtį. Byloje nustatyti akivaizdūs prieštaravimai tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios bei kitų liudytojų parodymų, specialisto išvadoje G 1203/09 (03) užfiksuoti D. T. sužalojimai leidžia kolegijai tik padaryti išvadą, jog A. Š. pavartojo prieš nukentėjusiąją smurtą, tačiau jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų pasikėsinimo išžaginti faktą, byloje nėra. Pripažinti kaltu A. Š. dėl pasikėsinimo išžaginti, remiantis iš esmės vien tik nukentėjusiosios D. T. parodymais, nėra teisinio pagrindo. Nors apylinkės teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nepasisakė dėl nuteistojo A. Š. prieštaringų parodymų, tačiau nepaisant to, byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina nuteistojo kaltės. Nukentėjusioji D. T. parodė, jog A. Š. bandė ją išžaginti, kai parversdamas ją ant lovos, nutempė jai kelnes bei kelnaites ir praskėtęs kojas užgulė ją, tačiau jai aktyviai priešinantis, jam nepavyko jos išžaginti. Nuteistasis tvirtino priešingai, jog pati nukentėjusioji pradėjo prie jo priekabiauti, norėjo būti kartu, blogai kalbėjo apie jo žmoną, todėl jis trenkė jai, kadangi buvo išgėręs, kiek smūgių sudavė, nepamena, tačiau lytiškai santykiauti su ja neketino. Šie parodymai nors ir prieštarauja tarpusavyje, tačiau bylos medžiaga nėra nei paneigti, nei patvirtinti.
Apylinkės teismas kritiškai įvertino nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes dėl aktyvaus jos pasipriešinimo A. Š., kadangi tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji parodė, jog įvykio naktį kartu su jais buvo nuteistojo žmona bei mažametis vaikas, kurie konflikto metu miegojo. Nors nukentėjusioji parodė, jog A. Š. bandant ją išžaginti, ji garsiai šaukė, prašė pagalbos, tačiau duomenų, jog A. Š. ar vaikas pabudo, nenustatyta. Aukštesnysis teismas pritaria tokiai apylinkės teismo pozicijai ir atmeta nukentėjusiosios gynėjo apeliacinio skundo argumentus, jog konflikto neišgristi galėjo dėl garsiai grojančios muzikos. Atnaujinus įrodymų tyrimą apeliacijos instancijos teisme tokie argumentai nepasitvirtino. Teigti, jog A. Š. sutuoktinė neišėjo iš kambario bijodama jo ar todėl, jog yra materialiai nuo jo priklausoma, atmestini kaip prielaida, nes nepatvirtinti nei pačios A. Š. parodymais, nei kitais objektyviais įrodymais.
Atmestini ir skundo argumentai, jog iki šiol nėra aišku, kaip nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai. Teismo posėdžio metu nuteistasis prisipažino vartojęs prieš D. T. fizinį smurtą, tačiau tik dėl to, jog ji pati prie jo priekabiavo, blogai kalbėjo apie jo žmoną. Kaip jau minėta, specialisto išvadoje G 1203/09 (03) užfiksuoti sužalojimai leidžia tik padaryti išvadą, jog A. Š. pavartojo prieš nukentėjusiąją smurtą, tačiau objektyvių duomenų, kurie patvirtintų pasikėsinimo išžaginti faktą, nėra. Atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme papildomai apklaustas ekspertas D. Vitkus, kuris iš esmės nepatvirtino, jog nustatyti sužalojimai patvirtina pasikėsinimą išžaginti. Nurodė, jog tyrėjos užduotyje buvo pateiktos lakoniškos aplinkybės, jog nukentėjusioji yra tik sumušta, apie pasikėsinimą išžaginti nebuvo nurodyta. Be to, apžiūros metu nukentėjusioji taip pat neužsiminė apie tai. Ginekologiškai apžiūrėta ji nebuvo. Šlaunų vidiniame paviršiuje sužalojimai neužfiksuoti, kraujosruvos atsirado, kiek paaiškino pati nukentėjusioji, grumtynių metu. Ekspertas įvertinęs sužalojimus parodė, jog jie gali atitikti pasikėsinimo išžaginti aplinkybes, tačiau patvirtinti to negali, nes prievartiniam aktui charakteringų sužalojimų apskritai nėra, jie gali būti padaryti kitomis aplinkybėmis.
Skunde išdėstytos apeliantės gynėjo advokato išvados dėl A. Š. kaltės, padarius BK 22 str. 1 d., 149 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, nepatvirtintos faktinėmis bylos aplinkybėmis. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nuteistojo veiksmus, pagrindė ir išsamiai bei motyvuotai kvalifikavo pagal LR BK 140 str. 1 d.
Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog norint veiką kvalifikuoti pagal BK 22 str. 1 d., 149 str. 1 d. būtina nustatyti, jog nuteistasis tiesiogiai pradėjo daryti numatytą nusikaltimą, t. y. bandė įvesti savo lytinį organą į nukentėjusiosios lytinius organus. Pripažįstant asmenį kaltu dėl pasikėsinimo išžaginti svarbu nustatyti asmens tyčios kryptingumą, tikslą. Nukentėjusioji nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teismo posėdžiuose nenurodė, jog A. Š. užguldamas ją nuogas bandė įvesti savo varpą, siekdamas ją išžaginti. Tai nukentėjusioji pradėjo teigti tik apeliacinės instancijos teisme atnaujinus įrodymų tyrimą. Vien nukentėjusiosios užgulimas, kaip nurodoma kaltinime, nesudaro pagrindo veiką kvalifikuoti pagal BK 22 str. 1 d., 149 str. 1 d.
Taip pat aukštesnysis teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorė 2010-02-24 priėmė nutarimą, kuriuo nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl įtariamojo A. Š., ikiteisminio tyrimo metu nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 1 d., padarymo. Advokato manymu, įtariamasis pasisavino ginklą, užvaldė svetimam asmeniui priklausantį daiktą, kurio vertė yra 500 litų, todėl jo veiksmuose galėjo būti požymių nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str., todėl tyrimo metu turėjo būti ištirtos visos šio įvykio versijos ir tinkamai kvalifikuota įtariamojo nusikalstama veika. Dėl šių priežasčių mano, kad prokurorės 2010-02-24 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo priimtas skubotai. Teisėjų kolegija pažymi tai, jog tam tikrų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimas ar jų neatlikimas priklauso nuo tyrimą atliekančių ir jį kontroliuojančių pareigūnų pasirinktos tyrimo taktikos. Be to, nukentėjusioji ir jos gynėjas advokatas ikiteisminio tyrimo metu nepasinaudojo Lietuvos Respublikos BPK 178 str. 2 d. numatyta procesine teise prašyti prokurorą atlikti minėtų objektų tyrimą. Šiuo atveju ikiteisminis tyrimas baigtas, prokurorės nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą nukentėjusiosios advokatas apskundė įstatymo nustatyta tvarka, tačiau kadangi ikiteisminis tyrimas buvo jau baigtas ir kaltinamasis aktas perduotas apylinkės teismui, skundas, kaip matyti, buvo paliktas nenagrinėtas.
Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad ikiteisminis tyrimas byloje atliktas nevisapusiškai, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ištirtos neišsamiai ir paviršutiniškai. Krata atlikta po nusikaltimo įvykdymo praėjus beveik pusmečiui, ginklas, iš kurio buvo šauta į A. Š., nerastas, nuteistasis dėl galimų sužalojimų apžiūrėtas nebuvo. Pats kaltinimas A. Š. suformuluotas ydingai nurodant, jog jis turėdamas tikslą su D. T. lytiškai santykiauti prieš jos valią, pargriovė ją ant sofos, nusmaukė nuo jos treningines kelnes ir kelnaites bei bandė praskėsti jos kojas ir užgulė nukentėjusiąją. Kaltinime nėra nustatyta, ar A. Š. bandė įvesti savo lytinį organą į nukentėjusiosios lytinius organus, o tai yra vienas iš būtinųjų pasikėsinimo išžaginti nusikalstamos veikos sudėties požymių. Kaltinimas pagrįstas tik prielaidomis ir spėliojimais, jo kaltė nepatvirtinta tinkamai surinktais nenuginčijamais įrodymais, dėl to byloje nėra galimybės priimti objektyvų ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažinti, kad A. Š. kaltė dėl kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo yra įrodyta. Taigi darytina išvada, kad nepakanka duomenų nustatyti, jog nuteistasis padarė jam inkriminuotą BK 22 str. 1 d., 149 str. 1 d. numatytą veiką. Pripažinus A. Š. kaltu, toks nuosprendis negalėtų būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, nes būtų pažeisti pagrindiniai baudžiamosios atsakomybės ir bausmės paskirtis, tikslai ir principai. Remiantis šiuo pagrindu, apylinkės teismo nuosprendžiu A. Š. išteisintas pagrįstai, nes neįrodyta, jog jis įvykdė nusikalstamą veiką (LR BPK 303 str. 5 d. 2 p.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5., 3.1.8. punktuose nurodoma, kad nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados apkaltinamajame nuosprendyje turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Jeigu, išnaudojus visas galimybes, byloje esančių abejonių pašalinti nepavyksta, jos turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Apeliacinės instancijos teismas bandė pašalinti visas abejones, esančius prieštaravimus, siekiant nustatyti objektyvią tiesą byloje, atnaujindamas įrodymų tyrimą, apklausdamas pakartotinai nukentėjusiąją D. T., ekspertą D. Vitkų, nuteistąjį A. Š., nuteistojo sutuoktinę A. Š. Kitų liudytojų dėl objektyvių priežasčių apklausti nepavyko, nes jų gyvenamoji vietą yra užsienyje. Tačiau atliktas įrodymų tyrimas nepaneigė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio pagrįstumo ir nesudarė pagrindo skunde nurodytais motyvais naikinti jį. Šiuo metu, praėjus daug laiko, ikiteisminio tyrimo metu padarytų procesinių klaidų nebėra galimybės ištaisyti, todėl visas abejones aukštesnysis teismas privalo aiškinti A. Š. naudai.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo nuosprendyje išdėstyta nuomone, jog be pačios nukentėjusiosios D. T. parodymų, kad A. Š. pasikėsino ją išžaginti, kitų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę padarius šią nusikalstamą veiką, byloje nėra, todėl jis išteisintas pagrįstai.
Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.). Esant šioms aplinkybėms, keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutaria:
Nukentėjusiosios D. T. gynėjo advokato L. Strauko apeliacinį skundą atmesti.