Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Č. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 2 metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 d., M. Č. paskirta laisvės atėmimo bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams ir 6 mėnesiams.

Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinas sulaikymas ir suėmimas nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d. ir pagal Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 19 d. nuosprendį nuo 2010 m. liepos 12 d. iki 2010 m. liepos 30 d.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti G. J., E. K., N. D., S. R., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Č. nuteistas už tai, kad jis veikdamas bendrininkų grupėje kartu su G. J., E. K., būdami iš anksto pasirengę vagystės iš negyvenamosios patalpos darymui, iš anksto įsigiję įrankius ir priemones – pirštines, kepures, telefonus, išankstinio mokėjimo SIM korteles, žirkles, visrakčių komplektą bei Lietuvos Respublikoje neregistruotą automobilį „Renault Master“, anglišku registracijos numeriu (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 23 d. 23.00 val. iki 2013 m. gegužės 24 d. 02.30 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, atvyko į Junatai ir V. K. priklausančią kaimo turizmo sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), kur pakėlus nuleidžiamus garažo vartus, įsibrovė į šios kaimo turizmo sodybos garažą, iš kur pagrobė svetimą, V. K. priklausantį turtą, 2005 m. gamybos keturratį motociklą „Yamaha 660” 7210 Lt vertės. Po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką bei veikdamas bendrininkų grupėje kartu su G. J., E. K., N. D. ir S. R., laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 23 d. 23.00 val. iki 2013 m. gegužės 24 d. 02.30 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, vėl atvyko į tą pačią J. ir V. K. priklausančią kaimo turizmo sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), kur jis pakėlė nuleidžiamus garažo vartus ir tokiu būdu įsibrovus į šios kaimo turizmo sodybos garažą, jis kartu su S. R. ir N. D. pagrobė garaže buvusį svetimą turtą, t. y. V. K. priklausančius – vaikišką keturratį motociklą 1500 Lt vertės; 2008 m. gamybos mopedą „Gilera Runner 50“, valst. Nr. 17AOL, 3470 Lt vertės; elektrinį grąžtą „Bosch“ – 150 Lt vertės; dvi nešiojamas žoliapjoves „Stiga“ po 400 Lt vertės; bei ūkininkei J. K. priklausančius: 2008 m. gamybos traktorių žoliapjovę „Husgvarna Rider 15 V2 AWD“ – 6000 Lt vertės; nešiojamą motorinę žoliapjovę „STIHL FS 450“, 1434 Lt vertės, sukraudami šiuos daiktus į Lietuvos Respublikoje neregistruotą automobilį „Renault Master“, angliškais registracijos numeriais (duomenys neskelbtini), o tuo metu G. J. su E. K. stebėjo bei saugojo aplinką, kad jis, S. R. ir N. D. nebūtų užklupti vagystės vietoje, t. y. tokiu būdu pagrobė 20564 Lt vertės bendrą Junatos ir V. K. turtą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. Č. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 13 d. nuosprendį dėl M. Č. nuteisimo pagal BK 178 str. 2 d. ir priimti naują nuosprendį – jo atžvilgiu dėl šios nusikalstamos veikos priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis M. Č. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuorodomis į pažeidimus, padarytus šioje nagrinėjamojoje byloje taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 str. nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir ypač įrodymų vertinimą.

Nurodo, kad iš 2013-05-17 teismo nutarties dėl slapto asmenų ir transporto priemonės sekimo matyti, jog baudžiamojoje byloje atliekant kitą ikiteisminį tyrimą Nr. 73-1-00120-13 dėl vagystės iš mechaninių dirbtuvių patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), bei vykdant 2013-03-04 Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartį, t. y. susipažinus su telekomunikacijų įvykiais nuo 2013-01-24 iki 2013-02-28, buvo pateikta informacija, jog nusikalstamą veiką galimai įvykdė jis, E. K. bei G. J., naudodamiesi G. J. priklausančia transporto priemone „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tuo pagrindu prokuroras, siekiant gauti informacijos apie įvykdytą nusikalstamą veiką, nustatyti ją padariusius asmenis bei užkirsti kelią galimoms naujoms nusikalstamoms veikoms, 2013-05-17 kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą dėl įtariamų asmenų bei transporto priemonės „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), slapto sekimo. Prokuroras nurodė, kad sekimo metu bus daromas vaizdo ir garso įrašas. Mažeikių rajono apylinkės teismas 2013-05-17 nutartimi prokuroro prašymą tenkino. Nurodė, kad iš prašymo ir baudžiamosios bylos matyti, kad atlikus slaptą sekimą, bus galima gauti duomenų apie padarytą nusikaltimą, numatytą BPK 178 str. 2 d. Šiuo pagrindu teismas skyrė jo, E. K. ir G. J. bei transporto priemonės „Renault Master“ slaptą sekimą nuo 2013-05-16 iki 2013-­07-28 bei daryti garso ir vaizdo įrašus. Teismo nutarties pagrindu slaptą transporto priemonės sekimą atliko Telšių AVPK Mažeikių RPK. Buvo surašytas 2013-05-23 slapto sekimo protokolas, kuriame nurodyta, kad atliekant slaptą sekimą buvo daromi vaizdo ir garso įrašai, kurių metu naudotos techninės priemonės: mobilus sekimo įrenginys. Teismas nutartyje taip pat nurodė, kad teismui yra žinomos aplinkybės, kad vykdant 2013-03-04 Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartį, buvo susipažinta su telekomunikacijų įvykiais nuo 2013-01-24 iki 2013-02-28. Taigi buvo atskleista, jog susipažinimas su telekomunikacijų įvykiais buvo atliekamas be teisėto pagrindo, nes teismo nutartis buvo priimta gerokai vėliau, t. y. 2013-03-04.

Teigia, kad Lietuvos įstatymai tiksliai reglamentuoja duomenų, reikšmingų nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, rinkimo procesą ir tyrimo metu gautos informacijos pripažinimo įrodymais kriterijus. Pažymi, kad BPK 4 str. įtvirtinta, kad baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikos teritorijoje vyksta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą. Tai reiškia, kad reikšmingi bylai duomenys turi būti renkami BPK nustatyta tvarka. Tik atskirais atvejais įrodymais gali būti pripažinti duomenys, gauti ne BPK, o kitų įstatymų nustatyta tvarka, tačiau tokių duomenų pripažinimo įrodymais galimybę numato BPK 20 str. 1 d. Pažymi ir tai, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Reikalavimas laikytis įstatymų gaunant įrodymus yra ypatingai svarbus, nes priešingu atveju nebūtų užtikrintas bylos nagrinėjimo teisingumas. Bet kuriuo atveju, ar informacija surinkta pagal BPK, ar ji gauta kitų įstatymų nustatyta tvarka, teismas turi pareigą patikrinti gautu duomenų patikimumą, išsiaiškindamas, ar tiksliai buvo laikytasi tų įstatymų, pagal kuriuos tie duomenys gauti. Duomenys, kurie gaunami suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises (pavyzdžiui, asmens teisę į privataus gyvenimo ir susižinojimo slaptumo gerbimą), nesilaikant įstatymais nustatytos tvarkos, laikomi gauti neteisėtu būdu ir pažeidžia BPK 20 str. 4 d. reikalavimus. Neteisėtu būdu gauta informacija negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius norminius teisės aktus, nepradėjus ikiteisminio tyrimo, duomenys apie nusikalstamą veiką gali būti renkami vadovaujantis Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos ar kitų įstatymų nustatyta tvarka. Tuo tarpu, pradėjus ikiteisminį tyrimą, duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, renkami tik vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis. Atliekant ikiteisminį tyrimą, kitų įstatymų (šiuo atveju – Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo) nustatyta tvarka tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius, atliekami proceso veiksmai. Pasak apelianto, jeigu vykdomi teismo ar prokuroro sankcionuoti veiksmai pagal Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymą ir reikia darbą tęsti pradėjus ikiteisminį tyrimą, būtina kreiptis į teismą dėl leidimo atlikti šiuos veiksmus pagal BPK normas.

Pažymi, kad prokuroras 2013­-03-27 kreipėsi į teismą dėl jo, E. K. naudojamų mobilaus ryšio abonentų elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės taikymo, jos fiksavimo bei kaupimo; kitu prašymu prokuroras 2013-05-17 kreipėsi į teismą dėl jo, E. K. ir G. J. bei transporto priemonės „Renault Master“ slapto sekimo. Teikiamų prašymų teismui pagrindas buvo vagystė laikotarpyje nuo 2013-01-24 17.00 val. iki 2013-01-28 14.00 val. iš mechaninių dirbtuvių patalpos, esančios Bugenių k., Mažeikių r., susipažinimas su telekomunikacijų įvykiais nuo 2013-01-24 17.00 val. iki 2013-02-28 14.00 val. bei 2013-03-04 Mažeikių rajono apylinkės teismo nutarties vykdymas.

Apelianto nuomone, šiuos veiksmus, t. y. vykdyti susipažinimą su telekomunikacijų įvykiais nuo 2013-01-24 iki 2013-02-28, kurių pagrindu teigiama, jog nusikaltimą – vagystę iš mechaninių dirbtuvių galėjo įvykdyti jis, E. K. ir G. J., taip pat atlikti slaptą sekimą pareigūnai galėjo atlikti tik esant pagrindui, pradėjus operatyvinį tyrimą ir laikydamiesi kriminalinės žvalgybos veiksmams vykdyti nustatytų leistinumo reikalavimų pagal Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad toks kriminalinės žvalgybos tyrimas buvo pradėtas, o yra tik teiginiai, kad buvo susipažinta su telekomunikacijų įvykiais nuo 2013-01-24 iki 2013-02-28, nenurodant tai sankcionavusios teismo nutarties. Pažymi, kad tikrinant kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo teisinį pagrindą, tokiais atvejais reikalinga byloje gauti apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotas nutartis arba generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotųjų sankcionuotų operatyvinės veikios subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotus teikimus, o jeigu nėra galimybės įdėti jų į bylą dėl to, kad juose yra valstybės paslaptį sudaranti informacija, byloje turi būti tokių dokumentų išrašai, kuriuose tokių duomenų nebūtų. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad fragmentiškų duomenų (pvz. ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir kt., pažymos, tarnybiniai pranešimai), kaip šiuo atveju darė pirmosios instancijos teismas, remdamasis pareigūnų tarnybiniais pranešimais, iš kurių galima spręsti apie įvykdytų operatyvinių veiksmų prieš asmenį pobūdį, laiką bei kitas jo ribas patvirtinančias aplinkybes, nepakanka šių veiksmų teisėtumui patikrinti.

Teigia, kad remiantis byloje pateiktais duomenis, pagrindo pradėti operatyvinį tyrimą nebuvo, nes prokuroras neturėjo konkrečios informacijos (faktų) apie rengiamą, daromą ar padarytą BK 178 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, arba apie nusikaltimą rengiantį, padarantį ar padariusį asmenį, t. y. šiuo atveju – jį, M. Č., todėl ir nagrinėjamojoje byloje motyvuotų nutarčių dėl techninių priemonių naudojimo sankcionavimo dėl telekomunikacijų įvykių nuo 2013-01-24 iki 2013-02-28 nėra, taip pat nėra ir jų išrašų. Nors prokuroras prašyme skirti slaptą sekimą ir nurodė, jog šio prašymo pagrindas yra 2013-03-04 Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartis ir 2013-01-24 prasidėję telekomunikacijų įvykiai, tačiau nepateikė duomenų, jog susipažinimas su telekomunikacijų įvykiais buvo sankcionuotas. Teismui, priėmusiam apkaltinamąjį nuosprendį, taip pat nebuvo pateikta duomenų, jog techninės priemonės buvo naudojamos bendra tvarka. Pažymi, kad techninių priemonių naudojimą, kuris yra susijęs su susipažinimu su telekomunikacijų įvykiais nuo 2013-01-­24 iki 2013-02-28 ir slaptu sekimu, bendra tvarka kriminalinės žvalgybos veikloje gali vykdyti tik kriminalinės žvalgybos subjektai, bet ne savavališkai pasitelkiant ir privačius asmenis (šiuo atveju nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, jog slaptas sekimas buvo vykdomas kriminalinės žvalgybos subjektų, kada ir kieno buvo patvirtintas priemonių planas ir sudaryta pareigūnų grupė, kada atvyko ekspertas, kaip buvo apžiūrėtas mikroautobusas, kas išmontavo sekimo įrangą (M. J. parodymai)) įrodymams baudžiamajame procese rinkti ir tokiu būdu ignoruojant įstatymų nustatytą tvarką. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad techninės priemonės buvo naudojamos specialia tvarka, t. y. sankcionavus slaptą sekimą, vaizdo ir garso įrašų darymą 2013-05-17 teismo nutartimi. Tačiau teismas nevertino tų aplinkybių, kad slaptas sekimas buvo vykdomas pagal pradėtą kitą ikiteisminį tyrimą dėl jau įvykdytos vagystės, o susipažinimas su telekomunikacijų įvykiais nuo 2013-01-24 iki 2013-02-28 vyko nesankcionavus techninių priemonių panaudojimo BPK 154 str. nustatyta tvarka. Teigia, kad jo aptartų argumentų ir teisinių nuostatų visuma yra pakankama priešingai pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadai, kad duomenys, kurie buvo gauti vykdant slaptą sekimą, sankcionuotą BPK 160 str. nustatyta tvarka, negali būti laikomi gautais teisėtais ir leistinais būdais, todėl negali būti pripažinti įrodymu BPK 20 str. prasme, kadangi prokuroras neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl BPK 160 str. numatytos procesinės prievartos priemonės – slapto sekimo, taikymo.

Nurodo, kad slaptas sekimas buvo vykdomas, pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 15 str. 8 d.). Tačiau pirmos instancijos teismui, nepareikalavus iš prokuroro duomenų, kurie Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013-05-17 nutartyje nurodomi slapto sekimo skyrimo pagrindu – Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013-03-04 nutarties, techninių priemonių panaudojimo bendra ar specialia tvarka, t. y. susipažinimo su telekomunikacijų įvykiais nuo 2013-01-24 17.00 val. iki 2013-02-28 14.00 val. teisinio pagrindo, nurodomas teisės pažeidimas nebuvo išsamiau ištirtas. Be to teismui nebuvo pateiktas 2013-05-23 slapto sekimo protokole nurodomas padarytas vaizdo ir garso įrašas, kuris būtų patvirtinęs arba paneigęs slapto sekimo protokole nurodytas aplinkybes. Šių aplinkybių tinkamas neištyrimas, pasak apelianto, leidžia daryti teisinę prielaidą, jog susipažinimas su telekomunikacijų įvykiais laikotarpyje nuo 2013-01-24 iki 2013-02-28 ir tuo pagrindu vykdomas vėlesnis slaptas sekimas, buvo atliekami neteisėtai. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas teisme duotus kaltinamųjų N. D. ir S. R. parodymus juos atmetė, prioritetą ir didesnę įrodomąją reikšmę sutekdamas ikiteisminio tyrimo metu šių asmenų duotiems parodymams, taip pažeidžiant BPK 7 str. deklaruojamą rungimosi principą, nes būdami suimti ir priklausomi nuo policijos pareigūnų veiksmų (buvo patirtas fizinis ir psichologinis smurtas), taip pat saistomi prokuroro būsimo sprendimo kreiptis į teismą dėl suėmimo pratęsimo, jie parodymus davė ne laisva valia. Teigia, kad tiek N. D., tiek S. R. ir E. K. teisminio nagrinėjimo metu kategoriškai ir nuosekliai patvirtino, jog nusikaltime – vagystėje dalyvavo trise: N. D., S. R. ir E. K.. Šie asmenys taip pat išsamiai nurodė, kodėl ikiteisminio tyrimo metu davė kitokius parodymus. Teismas taip pat atmetė ir kaltinamojo E. K. teisme duotus parodymus, jog vagystę jis įvykdė tik su N. D. ir S. R., vien dėl to, kad šie teismo nuomone, prieštarauja kaltinamųjų N. D. ir S. R. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams.

Apeliaciniame skunde nuteistasis analizuoja N. D., S. R. ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jų duotus parodymus, jo paties, G. J., E. K. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus. Nurodo, kad jo, G. J. ir E. K. parodymai apie esmines 2013-05-23 įvykio aplinkybes nesiskiria. Jie vienodai ir nuosekliai patvirtino, jog G. J. susitiko su juo, kuris vairavo transporto priemonę „Ford Focus“. Jie vyko pas V. G. į (duomenys neskelbtini). Ten buvo iki juos prie (duomenys neskelbtini) miestelio bažnyčios paėmė E. K., kuris vairavo transporto priemonę „Ford Focus“. Taip pat nurodo, kad liudytojas V. G. teismo posėdžio metu patvirtino jo ir G. J. duotus parodymus, paaiškindamas, kad yra pažįstamas su juo ir G. J., o N. D. ir S. R. su E. K. nepažįstami. Liudytojas parodė, jog prieš du metus gegužės pabaigoje, susitiko su G. J. pabendrauti, išgėrė. Viskas vyko (duomenys neskelbtini), buvusiame jo bute, adresu (duomenys neskelbtini) Jie atvažiavo pas jį. Jam paskambino G. ir pasiūlė išgerti, tada atvažiavo pas jį. Negalėjo tiksliai nurodyti, kaip tą dieną susitiko. Kompanijoje buvo G., M. ir merginų, kitų asmenų neatsimena. Nelabai dažnai susitikdavo su G. ir M., jie yra draugai, pažįstami. Su M. susipažino tą dieną kai baliavojo. Iš ryto iš G. J. žmonos sužinojo, jog G. J. uždarytas. Jam reikėjo pasiskolinti pinigų, prašė J. paskolinti, tačiau jis tą dieną neturėjo, žadėjo paskolinti kitą dieną, todėl kitą dieną ir skambino G. žmonai, paskui pas ją nuvažiavo. Teigė, jog jis (M. Č.) ir G. iš jo išvyko naktį, ar tai buvo iki 24 valandos ar po 24 valandos pasakyti negalėjo. Nurodo, kad teismas, apsiribodamas ikiteisminio tyrimo metu N. D. ir S. R. duotų parodymų perkaitymu ir visiškai nevertindamas teisme duotų parodymų, pažeidė principą, betarpiškai ištirti byloje esančius duomenis, nes priešingu atveju, remiantis vien tik ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, teisminis nagrinėjimas prarastų procesinę duomenų tyrimo reikšmę.

Taip pat apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo argumentas, kad atmetamas jo ir G. J. gynėjo advokato teiginys, jog R. K. bendravo su G. J. neturėdamas įgaliojimų, kadangi R. K. įvykio laikotarpiu buvo policijos ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas, turintis ir BPK, ir Lietuvos Respublikos policijos įstatyme jam suteiktas teises ir pareigas imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, įvykio vietai ir įrodymams apsaugoti, sulaikyti asmenis, yra akivaizdžiai neteisingas. Nurodo, kad pagal Policijos veiklos įstatymą ar kitus ikiteisminio tyrimo įstaigų ir pareigūnų veiklą reglamentuojančius įstatymus gali būti atliekami tam tikri veiksmai, tačiau baudžiamasis procesas turi vykti pagal BPK (BPK 4 str. 1 d.). Kitų įstatymų (ne BPK) nuostatomis gali būti vadovaujamasi, pavyzdžiui, ieškant informacijos šaltinių, tačiau reikšminga bylai informacija, esant pagrindui manyti, kad galėjo būti padaryta nusikalstama veika, turi būti fiksuojama atliekant BPK numatytus veiksmus. BPK 2 str. numatyta pareiga per įmanomai trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką įvykdoma atliekant procesinius veiksmus, o ne pareigūnams laisvai nusprendžiant, jog galima imtis ir BPK nenumatytų priemonių. Pripažinus, kad šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis gauti „atviri prisipažinimai“ yra tinkami ir leistini įrodymai, būtų iškreipta BPK įtvirtinta įrodymų samprata, šiame kodekse įtvirtinti įrodinėjimo principai. Įstatymų nenumatytu būdu gauti prisipažinimai negali turėti aukštesnės įrodomosios vertės už BPK nustatyta tvarka užfiksuotus parodymus. Pagal BPK 276 str. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui per apklausą, net ir tuo atveju, kai tokios apklausos metu buvo preciziškai laikomasi visų procesinių taisyklių ir garantijų, duoti parodymai nelaikomi savarankišku įrodymu ir teismo posėdžio metu gali būti skelbiami tik norint teisingai vertinti kitus įrodymus. Neužtikrinus jokių defacto įtariamo asmens teisių, per BPK nenumatytą procedūrą gauti prisipažinimai negali būti laikomi labiau įrodymų sampratą atitinkančiais ir patikimesniais duomenimis už duomenis, užfiksuotus BPK nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro surašytame įtariamojo apklausos protokole. Pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog G. J. tariamas pasakojimas apie vagystę, kuris patvirtinamas tik R. K. parodymais, kad G. J. pasakė, kur yra miške paslėptas keturratis, jog jis popieriuje nubraižė vietą, kur yra paslėptas keturratis, paskui lapą suplėšė, negali būti laikomas tinkamu byloje įrodymu, todėl ir teismo išvada, jog R. K. įvykio laikotarpiu buvo policijos ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas, turintis ir BPK, ir Lietuvos Respublikos policijos įstatyme jam suteiktas teises ir pareigas, negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta.

Nurodo, kad nebuvo nustatyta ir kategoriškai patvirtinta, jog mobilaus ryšio telefonu „Nokia 2700 Classic“ naudojosi būtent jis (M. Č.), o mobilaus ryšio telefonu „Samsung GT-E1081T“ naudojosi E. K.. Mano, kad teismas neturėjo pagrindo išvadai, jog jis, kaip abonentas 2013 m. gegužės 23 d. nuo 11:41:01 val. iki 2013 m. gegužės 24 d., 01:20:45 val., jungėsi 21 kartą, 7 kartus abonentas jungėsi su abonentu Nr. (duomenys neskelbtini) (E. K. galimai naudotu abonentu); kad 2013 m. gegužės 23 d., 11.41 val. ir 17.54 val. abonentas jungėsi prie bokšto (duomenys neskelbtini) (bokštas Nr. (duomenys neskelbtini) dengia (duomenys neskelbtini) miesto dalį) ir buvo (duomenys neskelbtini) mieste, kas teismo manymu, paneigia jo teismo posėdžio metu duotus parodymus, jog 2013 m. gegužės 23 d. ir 2013 m. gegužės 24 d. naktį iki sulaikymo buvo (duomenys neskelbtini). Iš to seka, kad teismo išvada, jog nusikaltimo padarymo metu užfiksuoti abonento, t. y. jo, jungimąsi prie telekomunikacijų bokšto Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra (duomenys neskelbtini) mieste ir dengia teritoriją kur yra V. K. sodyba, negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta.

Apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog nepatvirtinta jokiais įrodymais, kad policijos pareigūnai, tikslingai siekdami konkrečių parodymų išgavimą, naudojo psichologinį ir fizinį smurtą prieš kaltinamuosius. Pažymi, kad teismas nuosprendyje nurodė, jog byloje esantys dokumentai patvirtina, kad po sulaikymo jam, S. R. ir E. K. buvo nustatyti nežymūs sužalojimai, jie buvo apžiūrėti medikų, tačiau teismo nuomone šiuos sužalojimus kaltinamieji galėjo patirti sulaikymo metu. Toliau nuosprendyje nurodoma, kad tai, jog policijos pareigūnai naudojo smurtą, kaltinamieji pareiškė tik bylą nagrinėjant teisme, po sulaikymo nei vienas nesikreipė, nei į byloje jiems atstovaujančius advokatus, nei į kitus atsakingus pareigūnus dėl smurto prieš juos, nerašė jokių pareiškimų prokurorams apie policijos pareigūnų vartotą smurtą. Apelianto nuomone, tokia teismo išvada visiškai nepagrįsta. Teigia, kad neginčijamai nustatyta, jog po sulaikymo jam, S. R. ir E. K. buvo nustatyti nežymūs sužalojimai. Pasak apelianto, teismo manymas, kad kaltinamieji sužalojimus galėjo patirti sulaikymo metu, yra jokiais faktiniais duomenimis nepatvirtintas teiginys, nes dėl sužalojimų neatliekant tyrimo, nėra galimybės nustatyti kaltų asmenų. Nurodo, kad sužalotiems asmenims teismo posėdyje teigiant, kad juos sužalojo konkretūs asmenys – R. K., kiti policijos pareigūnai, šiuos teiginius reikėjo patikrinti, atliekant tyrimą BPK nustatyta tvarka. Mano, kad tokia teismo išvada, kad kaltinamųjų nurodyti sužalojimų faktai yra nepatvirtinti įrodymais, atskleidžia teismo išankstinį nusistatymą kaltinamųjų atžvilgiu.

Teismo posėdžio metu nuteistojo M. Č. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Vadovaujantis BPK 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Teisėjų kolegijos nuomone, M. Č. kaltė padarius BK 178 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką įrodyta byloje esančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, dėl šių veikų įrodymus įvertino nepažeidęs BPK 20 str. reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistojo kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įrodyta BPK nustatyta tvarka.

BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti įrodymai ir jų vertinimo motyvai. Šioje byloje apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išdėstė kaltinančius M. Č. bylos duomenis, pakankamai motyvuotai atmetė apelianto, nuteistųjų G. J., E. K., N. D., S. R. teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus ir visiškai pagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais nuteistųjų N. D., S. R. parodymais, kurie vadovaujantis BPK 276 str. 4 d. buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu, nukentėjusiųjų J. K., V. K., liudytojų T. T., M. J., S. Ž., V. N., R. K., V. G., J. K. parodymais, slapto sekimo, kratos, įtariamojo N. D. parodymų patikrinimo vietoje protokoluose, Telšių apskrities VPK Mažeikių PK Kriminalinės policijos skyriaus, Telšių apskrities VPK Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotais duomenimis, specialisto išvadomis, kitais byloje esančiais rašytiniais ir teisme ištirtais įrodymais, dėl to teisingai konstatavo, kad M. Č. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d.

Kartu kolegija pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Nuteistojo skunde nurodyti teiginiai, kad teismas nuosprendyje rėmėsi neteisėtai rinktais įrodymais – susipažinimas su telekomunikacijų įvykiais nuo 2013-01-24 iki 2013-02-28 buvo atliekamas be teisėto pagrindo, nes Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis buvo priimta gerokai vėliau, slaptas sekimas buvo vykdomas pagal pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl jau įvykdytos vagystės, nepagrįsti.

BPK 20 str. 4 d. nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais. Taigi, spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais.

Priešingai nei teigia apeliantas, slapto sekimo metu surinkti įrodymai pagrįstai pripažinti įrodymais gautais teisėtu būdu. Iš 2013 m. gegužės 25 d. teismo nutarties, kuria sankcionuoti slapto sekimo veiksmai, aprašomosios dalies matyti, kad prokuroras prašo leisti atlikti šiuos veiksmus nuo 2013 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. liepos 28 d., jog sekimo metu bus daromas vaizdo ir garso įrašas, prokuroro prašymas tenkintas ir paskirta E. K., M. Č., G. J., transporto priemonės – baltos spalvos „Renault Master“, angliškas numeris (duomenys neskelbtini), slaptas sekimas nuo 2013-05-16 iki 2013-07-28 bei daryti vaizdo ir garso įrašus (1 t. 139–140 b. l.). Svarbu ir tai, kad visi slapto sekimo veiksmų atlikimo metu surinkti įrodymai, kuriais patvirtinamas M. Č. kaltumas, yra surinkti per laiką nuo 2013 m. gegužės 23 d. 17.30 val. iki 2013 m. gegužės 24 d. 02.52 val., todėl nėra pagrindo teigti, kad įrodymai gauti neteisėtu būdu. Pažymėtina, kad slapto sekimo metu, naudojant mobilaus sekimo įrenginį, užfiksuota informacija gana detaliai aprašyta 2013 m. gegužės 23 d. slapto sekimo protokole (1 t. 141–142 b. l.).

Tai, kad šie slapto sekimo veiksmai buvo sankcionuoti ir atlikti ikiteisminiame tyrime Nr. 73-1-00120-13, taip pat neduoda pagrindo teigti, jog šie įrodymai gauti neteisėtu būdu. Prokuroras 2013 m. gegužės 24 d. nutarimu sujungė ikiteisminius tyrimus Nr. 73-1-00120-13, Nr. 73-1-00485-13 bei Nr. 73-1-00509-13 bendram tyrimui atlikti palikdamas pagrindiniu baudžiamosios bylos Nr. 73-1-00120-13. Minėta ikiteisminio tyrimo byla Nr. 73-1-00120-13 ir iš jos 2013 m. lapkričio 25 d. nutarimu atskirta ikiteisminio tyrimo byla Nr. 73-1-00509-13, kurioje priimtas skundžiamas nuosprendis, iš esmės yra vieno pradinio ikiteisminio tyrimo dalys, todėl ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga galėjo būti panaudota nagrinėjant šią baudžiamąją bylą ir tais duomenimis pagrįsti įtarimus, kaltinimus ar teismo sprendimus. Taip pat pasisakytina ir dėl apelianto nurodomos Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutarties, kurioje ikiteisminio tyrimo teisėja, nagrinėdama prokuroro prašymą dėl slapto sekimo skyrimo nutarties aprašomojoje dalyje pažymėjo, jog vykdant 2013 m. kovo 4 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartį, t. y. susipažinus su telekomunikacijų įvykiais 2013-01-24 17.00 val. iki 2013-02-28 14.00 val., buvusiais nusikalstamos veikos vietos zonoje, kad nusikalstamą veiką galėjo įvykdyti E. K., M. Č., G. J.. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras pateikė Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros 2013 m. kovo 4 d. nutarimą ir paaiškino, kad Mažeikių rajono apylinkės teismui buvo pateiktas būtent šis nutarimas, kuriuo buvo patvirtintas sutikimas gauti informaciją susijusiais su telekomunikacijų įvykiais laikotarpiu nuo 2013-01-24 17.00 val. iki 2013-02-28 14.00 val. Įvertinus prokuroro pateiktą Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros 2013 m. kovo 4 d. nutarimą ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutarties turinį, akivaizdu, jog nurodant procesinį sprendimą buvo padarytas rašymo apsirikimas. Šios nustatytos aplinkybės duoda pagrindą teigti, kad ikiteisminio tyrimo teisėja 2013 m. gegužės 17 d. nutartimi tenkindama prokuroro prašymą dėl slapto sekimo vadovavosi teisėtai gautais duomenimis, t. y. telekomunikacijų veiksmai buvo gauti teisėtai, teisėjui patvirtinus nutarimą. Be to, šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino ir apelianto gynėjas.

Taigi šie duomenys gauti teisėtu būdu ir atitinka BPK 20 str. 1, 4 d. įrodymams keliamus reikalavimus, todėl kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino šiuos aptariamus duomenis įrodymais ir jais rėmėsi priimdamas nuosprendį.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė nuteistųjų N. D. ir S. R. parodymus duotus teisminio nagrinėjimo metu, o prioritetą ir didesnę įrodomąją reikšmę suteikė šių asmenų ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kai jie parodymus davė ne laisva valia. Su šiais apelianto skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

BPK 276 str. 4 d. nurodyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Tokie parodymai savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant ir įvertinant tiek kaltinamojo teisme duotus parodymus, tiek kitus byloje esančius įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (LAT nutartys Nr. 2K-253/2013, 2K-332/2013). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, siekiant užtikrinti išsamų ir nešališką visų bylos aplinkybių išnagrinėjimą, BPK numatyta, jog teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus (BPK 242 str.). Tiesioginio įrodymų ištyrimo taisyklė glaudžiai susijusi su BPK 301 str., reikalaujančiu, kad teismas nuosprendį pagrįstų tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad M. Č. kaltė buvo grindžiama teismo tiesiogiai ir betarpiškai ištirtais įrodymais, o teisiamojo posėdžio metu paskelbtus byloje ikiteisminio tyrimo metu apklaustų D. D. ir S. R. parodymus atsižvelgiama tik formuojant teismo vidinį įsitikimą, t. y. tai kaip numato BPK 276 str. 4 d.

Teismas turėjo pagrindą remtis D. D. ir S. R. parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime, nes teisme jie parodymus pakeitė motyvuodami tuo, jog jie buvo išgauti grasinant. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad apklausiant D. D. ir S. R. buvo panaudoti neleistini tyrimo metodai ar, kad jų parodymus įtakojo prokuroro būsimas sprendimas dėl suėmimo pratęsimo.

N. D. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas tris kartus dalyvaujant gynėjui, jis nuosekliai paaiškino visas įvykio aplinkybes, kaip jis sutiko su S. R. pasiūlymu užsidirbti, jog jam ir S. R. apie 23.30 val. nuėjus prie (duomenys neskelbtini) mieste (duomenys neskelbtini) esančios šašlykinės, ten jau stovėjo mėlynos spalvos lengvasis automobilis, prie kurio laukė M. Č., G. J. ir E. K.. Visiems susėdus į lengvąjį automobilį, kurį vairavo E. K., jie kažkur išvažiavo, privažiavo užmiestyje esančią automobilių stovėjimo aikštelę, kur stovėjo baltos spalvos mikroautobusas. Po to, jam, S. R. ir M. Č. persėdus į autobusą, M. Č. nuvairavo autobusiuką į kaimo turizmo sodyboje esantį garažą, kur jie garaže buvusius daiktus sukrovė į autobusiuką. Garažą atidarė M. Č.. Kartu kitu automobiliu link sodybos važiavo ir G. J. su E. K., tačiau šie prie garažo kartu nenuvažiavo. N. D. teigė supratęs, jog jie vykdo vagystę, ikiteisminio tyrimo metu išsamiai nurodė kokius konkrečiai veiksmus atliko jis, M. Č. ir S. R., išvardino kokius tiksliai daiktus nešė iš garažo bei krovė į autobusiuką. Savo duotus parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu.

S. R. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas dalyvaujant gynėjui. Jis parodė, kad 2013 m. gegužės 23 d. vakare jam paskambino arba G. J., arba E. K., kuris paklausė, ar nenorėtų užsidirbti „pastovėti ant šucherio“. Sudalyvauti vagystėje jis pasiūlė N. D. ir apie 23.00 val. abu nuėjo į nurodytą vietą, Pavenčiuose, kur jų jau laukė M. Č., G. J. bei E. K., atvažiavę „Ford Focus“ automobiliu, į kurį įsėdus, E. K. visus nuvežė į kažkokią kaimo turizmo sodybą. Sodyboje iš garažo kartu su M. Č. ir N. D. nešė daiktus ir krovė į autobusiuką. Nurodė, kad pirmą įkėlė žoliapjovę, vėliau keturratį motociklą. Vėlesnėse apklausose S. R. patvirtino savo anksčiau duotus parodymus.

Pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta Mažeikių rajono policijos komisariato tyrėja J. K. parodė, kad įtariamieji N. D. ir S. R. nebuvo verčiami duoti kitokius parodymus, jog jie neminėjo, kad kažko bijo, kad buvo priversti taip sakyti, bijojo būti sulaikomi. Liudytoja taip pat parodė, kad byla buvo dėl vagystės iš garažo, kurioje buvo penki įtariamieji, du iš jų, S. R. ir N. D., kaltę pripažino, trys, G. J., M. Č. ir E. K., atsisakė duoti parodymus. S. R. ir N. D. buvo įkalbinti kaip padėjėjai, sunešti pavogtus daiktus į transporto priemonę, paaiškino aplinkybes, kaip ten atsidūrė įvykio vietoje, kas juos pasiėmė, nurodė, kad juos kažkur pasiėmė, kažkur nuvežė į sodybą, kad išnešė iš garažo daiktus. Teigė, jog juos dalyvauti vagystėje kalbino G. J.. N. D. ir S. R. labai užtikrintai kalbėjo apie nusikaltimą, abu konkretizavo, kad lengvąja mašina atvežė iki vietos, paskui persėdo į autobusiuką ir važiavo iki garažo. Prie garažo G. J. nebuvo, o buvo M. Č., S. R. ir N. D.. M. Č. pakėlė vartus, paskui sunešė daiktus ir išvažiavo. Apklausinėjant S. R., N. D. nesijautė, kad aplinkybės apie M. Č. ir G. J. išgalvotos, kad įtraukti tie asmenys, kurie vagystėje nedalyvavo. N. D. ir S. R. duodami paaiškinimus netgi akcentavo, kad kai sulaukė skambučio sunešti daiktus į mašiną, jie suprato, kad dalyvaus nusikalstamoje veikoje. Neteigė, jog važiavo kažkam padėti atlikti darbą. Akcentavo, kad suprato, jog dalyvaus nusikalstamoje veikoje. Nepasakė, kad važiavo vogti, nes pasiūlymas buvo padėti sunešioti daiktus.

Tai, kad M. Č. dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme, jog būtent vagystės metu vairavo automobilį „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), be N. D. ir S. R. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu, patvirtina 2013-10-10 specialisto išvada Nr. 11-1671(13), kurioje nurodyta, jog nuo vairuotojo sėdynės sėdimosios dalies, rasta pavienių juodos spalvos medvilnės pluoštų, ant lipnios juostos su mikrodalelėmis, nurinktomis nuo vairuotojo sėdynės atlošo, rasta rudos spalvos medvilnės pluoštų, margų juodų-rudų medvilnės pluoštų ir didelis skaičius juodos spalvos medvilnės pluoštų, kurie yra vienodi su M. Č. sportinių kelnių trikotažo atitinkamais pluoštais; ant tirti pateiktos lipnios juostos su mikrodalelėmis, nurinktomis nuo automobilio „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo sėdynės atlošo, rasta pavienių žaliai juodos spalvos medvilnės pluoštų, kurie yra vienodi su M. Č. sportinio bliuzono trikotažo atitinkamais pluoštais; tikėtina, kad tirti pateiktos M. Č. sportinės kelnės ir sportinis bliuzonas kontaktavo su automobilio „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo sėdynės apmušalais. Taip pat M. Č. kaltę patvirtina slapto sekimo protokole užfiksuoti duomenys, kurie išsamiai išanalizuoti nuosprendyje bei liudytojo M. J. parodymai duoti teisminio nagrinėjimo metu.

Abejonių nekelia ir pirmosios instancijos teismo atlikta telekomunikacijų bendrovių pateiktų duomenų, mobiliųjų telefonų, rastų automobilyje „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) teismo posėdžio metu kaltinamųjų duotų paaiškinimų analizė, kad įvykio metu mobilaus ryšio telefonu „Nokia 3720 Classic“, Imei nr. (duomenys neskelbtini) su Sim kortele Nr. (duomenys neskelbtini)naudojosi G. J., mobilaus ryšio telefonu „Samsung SGH-E900“, Imei Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi S. R., mobilaus ryšio telefonu „Samsung GT-E1081T“, Imei nr. (duomenys neskelbtini) galimai naudojosi E. K. ir mobilaus ryšio telefonu „Nokia 2700 Classic“, Imei Nr. (duomenys neskelbtini) galimai naudojosi M. Č., jog nusikaltimo padarymo metu užfiksuoti M. Č. naudoto mobilaus ryšio telefono abonento jungimaisi prie telekomunikacijų bokšto Nr. 242, kuris yra (duomenys neskelbtini) m. ir dengia teritoriją kur yra V. K. sodyba, kas patvirtina N. D. bei S. R. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog M. Č. dalyvavo vagystėje iš V. K. sodybos garažo.

Taip pat nėra pagrindo abejoti liudytojo R. K. duotais nuosekliais parodymais, kad G. J. pasakė, kur yra miške paslėptas keturratis, popieriuje nubraižė vietą, kur yra paslėptas keturratis, paskui lapą suplėšė, jog nuvykus į G. J. nurodytą vietą, keturratis buvo rastas. Šiuos liudytojo parodymus patvirtina 2013-05-24 atlikta įvykio vietos apžiūra bei protokole užfiksuoti duomenys apie pagrobto keturračio radimo vietą. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad R. K. įvykio laikotarpiu buvo policijos ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas, turintis ir BPK, ir Lietuvos Respublikos policijos įstatyme jam suteiktas teises ir pareigas imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, įvykio vietai ir įrodymams apsaugoti, sulaikyti asmenis.

Vertinant anksčiau išdėstytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl M. Č. kaltės, ir, remdamasi šių duomenų visuma, kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nenuginčijamai patvirtina nuteistojo M. Č. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d., ir paneigia apelianto skunde nurodytus deklaratyvius teiginius, kad teismas jo kaltę pagrindė neteisėtai rinktais įrodymais, netinkamai vertindamas liudytojų parodymus.

Priešingai nei teigia apeliantas, byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, kad po sulaikymo M. Č., S. R., E. K. buvo nustatyti nežymūs sužalojimai, jog šiuos sužalojimus jie galėjo patirti sulaikymo metu, kai sulaikymo metu buvo naudoti koviniai veiksmai siekiant juos ištraukti iš automobilio. Tai, kad jie buvo ištraukti iš automobilio ir suguldyti ant žemės, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir patys kaltinamieji. Teisminio nagrinėjimo metu apklausta liudytoja A. V. parodė, jog asmenys, kurie yra uždaromi į areštinę yra apžiūrimi, kortelėse surašomi sužalojimai. Taip pat parodė, jog į areštinę pristatomiems asmenims dažnai nustatomi sužalojimai, nubrozdinimai, daug kraujosruvų, ypač po sulaikymų. Teisėjų kolegija vertindama šiuos duomenis pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nepatvirtinta jokiais įrodymais, kad policijos pareigūnai tikslingai siekdami konkrečių parodymų išgavimą naudojo psichologinį ir fizinį smurtą prieš kaltinamuosius.

Apelianto gynėjas susipažinęs su apeliacinės instancijos teisme prokuroro pateiktu Telšių apylinkės prokuratūros 2013 m. kovo 4 d. nutarimu, kuriuo buvo prašoma duoti sutikimą susipažinti su informacija ir gauti informaciją raštu, atkreipė dėmesį, jog sutikimą šiam veiksmui davė teisėjas K. S.. Pažymi, kad teisėjas K. S. turėjo nusišalinti nuo šios bylos nagrinėjimo, nes BPK 58 str. 2 d. 2 p. nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo teisėjas, priėmęs sprendimą dėl procesinių prievartos priemonių, negali nagrinėti bylos, o šiuo atveju teisėjas priėmė nuosprendį.

Pažymėtina, kad esant BPK 58 str. numatytiems pagrindams, teisėjas privalo pats nusišalinti nuo dalyvavimo procese. Tokį sprendimą teisėjas turi priimti nepriklausomai nuo to, ar kitiems proceso dalyviams yra žinoma apie minėtame straipsnyje numatyto pagrindo buvimą, taip pat nuo to, ar kiti proceso dalyviai naudojasi teise reikšti nušalinimus ar to nedaro. Pagal BPK 58 str. 2 d. 2 p. įtvirtintą nuostatą teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje.

Taigi, garantuojant kaltinamojo teisę į nešališką bylos nagrinėjimą teisme tiek subjektyviąja, tiek objektyviąja prasme, BPK 58 str. 2 d. 2 p. yra įvirtintas reikalavimas, kad bylą nagrinėtų teisėjas dėl kaltinamojo nepriėmęs sprendimų, kuriuose būtų pasisakęs dėl įtarimų pagrįstumo, duomenų (įrodymų) vertinimo ir pan. Nekyla abejonių, jog užtikrinant asmens teisę į nešališką teismą, negalimas teisėjo dalyvavimas procese, jeigu jis, kaip minėta, sprendė klausimus dėl kardomųjų priemonių skyrimo (jų terminų tęsimo), procesinių prievartos priemonių sankcionavimo ar nagrinėjo proceso dalyvių skundus dėl minėtų asmens teises apribojančių priemonių pagrįstumo, nes kiekvienu atveju spręsdamas šiuos klausimus teisėjas pirmiausia turi įvertinti įtarimų pagrįstumą bei duomenų jiems pagrįsti pakankamumą. Tačiau ikiteisminio tyrimo teisėjas pagal savo kompetenciją ikiteisminio tyrimo metu atlieka ir kitus veiksmus (pvz., liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų apklausas), nagrinėja kitokio pobūdžio skundus (pvz., dėl prokuroro nutarimo nušalinti gynėją (BPK 49 str.), dėl prokuroro nutarimo neleisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis (BPK 181 str.)) ir pan. Todėl svarstant šioje byloje klausimą, ar bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjo šališkas teismas, negalima susiklosčiusios situacijos vertinti tik pagal formalius įstatyme įtvirtintus kriterijus.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 13 d. nuosprendį priėmęs teisėjas K. S. ikiteisminio tyrimo metu atliekamame ikiteisminiame tyrime Nr. 73-1-00120-13 prokurorui 2013 m. kovo 5 d. davė sutikimą susipažinti ir gauti informaciją. Tačiau sprendžiant klausimą, ar tokiu atveju tas pats teisėjas vėliau galėjo nagrinėti bylą, yra svarbus nurodyto procesinio dokumento turinys ir pobūdis. Iš bylos aplinkybių matyti, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teisėjas ikiteisminio tyrimo metu prokurorui, priėmusiam 2013 m. kovo 4 d. nutarimą davė sutikimą susipažinti ir gauti informaciją raštu, celių išklotines laikotarpiu nuo 2013-01-24 17.00 val. iki 2013-01-28 14.00 val., buvusius telekomunikacijų įvykius – sujungimus, siųstas trumpąsias žinutes, naudojant telekomunikacijų įvykius – sujungimus, siųstas trumpąsias žinutes, naudojant telekomunikacijų bendrovių bokštų celes. Teisėjas nevertino ikiteisminio tyrimo duomenų, nepasisakė dėl įtarimo pagrįstumo ar bylos faktinių aplinkybių, nes tai rodytų išankstinę teisėjo nuomonę dėl atskirų proceso dalyvių ar bylos baigties. Todėl nagrinėjamu atveju konstatuoti apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teisėjo šališkumą, jo asmeninį tendencingumą, išankstinės nuomonės turėjimą ar daryti išvadą dėl nešališkumo principo pažeidimo objektyviuoju aspektu nėra jokio pagrindo. Taigi šiuo atveju ikiteisminio tyrimo teisėjo epizodinis dalyvavimas tik duodant sutikimą prokurorui susipažinti su reikiamais dokumentais ar kita reikiama informacija negali būti laikoma aplinkybe, numatyta BPK 58 str. 2 d. 2 p., dėl kurios teisėjas negalėjo dalyvauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamą apkaltinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kaip skundu prašo apeliantas, ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. Č. apeliacinį skundą atmesti.