Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Nijolės Matuzevičienės ir Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 4 dalyje, ir jam skirta 30 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta trečdaliu ir skirta 20 parų arešto bausmė.

Areštą nustatyta atlikti (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje.

Tuo pačiu nuosprendžiu E. K. ir P. M. pripažinti kaltais, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 4 dalyje, tačiau jų atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, R. K. parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį, BK nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančią, adekvačią padarytai nusikalstamai veikai bei atitinkančią nuteistojo asmenybę, bausmę. Remiantis apeliaciniame skunde nurodytu argumentu daryti priešingą išvadą ir nuteistajam paskirti švelnesnę bausmės rūšį nėra pagrindo.

5. Pagal BK 41 straipsnio 2 dalį bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad asmuo, atlikęs bausmę, laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad, individualizuojant bausmę, būtina tinkamai įvertinti tiek BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę, tiek ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

6. Nagrinėjamu atveju R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 4 dalį. Minėto straipsnio sankcijoje numatyta, kad už baudžiamojo nusižengimo padarymą asmeniui gali būti skiriama viena iš alternatyvių bausmių: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas arba areštas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu R. K., įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, skyrė 30 parų arešto bausmę, kurią, pritaikęs BK 64¹ straipsnį, sumažino vienu trečdaliu, paskirdamas 20 parų arešto bausmę.

6.1. Spręsdamas dėl M. K. skirtinos bausmės rūšies bei dydžio, pirmosios instancijos teismas įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, t. y. tai, kad iš anksto susitaręs ir veikdamas su kitais šiuo nuosprendžiu nuteistais asmenimis, pagrobė svetimą, nedidelės vertės, turtą. Taip pat įvertino ir nuteistojo asmenybę – teistas, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, taip pat į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad savo kaltę pripažino, nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė minėto straipsnio sankcijoje numatytą griežčiausią arešto bausmę.

6.2. Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą, be jau aptartų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, nustatė, jog M. K. nusikalstamą veiką padarė siekdamas savanaudiškų tikslų. Aptartų nuostatų kontekste, vertinant nuteistojo asmenybę, pažymėtina, jog nuteistasis praeityje teistas 5 kartus, didžioji dalis teistumų yra už analogiško ar panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, t. y. nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus nuosavybei. Nuteistasis taip pat ne kartą baustas administracine tvarka, be kita ko, ir už smulkią vagystę, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 108 straipsnyje. Šios aplinkybės patvirtina tai, kad M. K. padaryta nusikalstama veika nagrinėjamoje byloje nebuvo atsitiktinė. Sistemingai daromos vagystės atspindi asmens pasirinktą kriminalinį gyvenimo būdą ir vengimą šį gyvenimo būdą keisti. Ankstesniais nuosprendžiais skiriamos arešto, terminuotos laisvės atėmimo bausmės, pritaikytas bausmės vykdymo atidėjimas, M. K. elgesio nekeičia bei nesulaiko nuo toliau daromų nusikalstamų veikų. Aptartos aplinkybės tik dar kartą patvirtina, jog nuteistasis nedaro išvadų dėl savo elgesio, nesistengia jo keisti, rodo jo netinkamą požiūrį į moralės ir teisės normas bei jų laikymąsi, o nuteistajam taikomos alternatyvios bausmės ar baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formos, neizoliuojant jo nuo visuomenės, nedaro teigiamos įtakos. Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė arešto bausmę, todėl nėra pagrindo teigti, jog bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti taikant švelnesnes bausmių rūšis – baudą ar viešuosius darbus.

6.3. Teisėjų kolegijos vertinimu, M. K. paskirta, mažesnė nei maksimali, 30 parų arešto bausmė, kuri BK 64¹ straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant 20 parų areštą, atsižvelgiant į anksčiau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistojo asmenybę, nėra aiškiai per griežta. Keisti R. K. paskirtą arešto bausmę į švelnesnę bausmės rūšį nesuteikia pagrindo ir nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad jis turi mažametį vaiką, kurį reikia išlaikyti, jog jis turi prižiūrėti tėvą.

7. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. K. paskirta bausmė individualizuota tinkamai, tiek savo rūšimi, tiek dydžiu atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimus, teisingumo, proporcingumo principus. Todėl keisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria išspręstas bausmės skyrimo klausimas nuteistajam R. K., apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

8. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad R. K. antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 63 eurai ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

8.1. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad R. K. šiuo metu nedirba, pajamų ir nuosavo turto neturi. Esant nurodytoms aplinkybėms, apibūdinančioms R. K. turtinę padėtį laikytina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas. Įvertinus paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už R. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo R. K. apeliacinį skundą.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus prašymo priteisti iš R. K. antrinės teisinės pagalbos išlaidas.