Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-51/2008 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1, 1.2.3.1, 1.1.7.2.7, 2.3.7.4;

2008 m. balandžio 4 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Č. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 129 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiosios N. C. civilinis ieškinys ir iš Č. S. jos naudai priteista 6195,75 Lt turtinei žalai bei 150000 Lt neturtinei žalai atlyginti, taip pat 3000 Lt proceso išlaidų.

Č. S. dėl kaltinimo pagal BK 294 str. 2 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Č. S. nuteistas už tai, kad 2006-12-22, laikotarpiu tarp 11.30 ir 13.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Grigiškėse, Vilniaus m., tarp jo ir R. C. (R. C. ) kilus konfliktui dėl Č. S. priklausančių raktų dingimo, reikalaudamas juos grąžinti, tyčia sudavė R. C. ne mažiau kaip penkis smūgius, iš kurių ne mažiau kaip du smūgius į veido sritį bei tris - į krūtinės ląstą, padarydamas nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą krūtinės dešinėje, poodinę minkštųjų audinių kraujosruvą krūtinės ląstoje su kairio IX-to šonkaulio lūžiu, poodinę ir minkštųjų audinių kraujosruvą nugaros dešinėje bei galvos sumušimą, pasireiškusį poodine kraujosruva su kraujo susikaupimu dešinės akies vokuose – antakio srityje ir po jungine, kraujosruva veido minkštuosiuose audiniuose apatinio žandikaulio kampo dešinėje ir kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo galvos smegenų pusrutulio su smegenų suspaudimu, nuo kurio R. C. 2006-12-28 ligoninėje mirė. Tokiu būdu Č. S. tyčia nužudė R. C. ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 1 d.

Taip pat Č. S. buvo kaltinamas tuo, kad 2006-12-22, laikotarpiu tarp 11.30 val. ir 13.30 val., sužinojęs apie N. C. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Grigiškėse, Vilniaus m., dingusius jam priklausančius raktus nuo automobilio, turėdamas tikslą juos atgauti, užėjo į šį butą, ir, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai, apkaltinęs raktų vagyste buvusį bute R. C. , reikalavo iš pastarojo juos grąžinti, ir, kad reikalavimas būtų įvykdytas, panaudojo psichologinę ir fizinę prievartą, t. y. sumušė R. C. , tyčia suduodamas jam ne mažiau kaip penkis smūgius ranka ir koja, iš kurių ne mažiau kaip du smūgius į veidą bei tris smūgius į krūtinės ląstą. Dėl šios nusikalstamos veikos padarymo Č. S. buvo išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuteistasis Č. S. apeliaciniu skundu teismo nuosprendžio dalies dėl veikos kvalifikacijos, kaltės ir turtinės žalos priteisimo neskundžia. Apeliantas nesutinka su jam paskirta bausme ir priteistu neturtinės žalos dydžiu. Pasak Č. S. , teismas netinkamai įvertino bylos duomenis, turinčius reikšmės skiriant bausmę bei nustatant neturtinės žalos dydį, dėl to priėmė nepagrįstą nuosprendį ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę bei priteisė pernelyg didelę sumą neturtinės žalos atlyginimui.

Skunde teigiama, kad teismas netinkamai įvertino nuteistojo poziciją dėl jam inkriminuotos veikos padarymo. Apeliantas nurodo, jog parodymų patikrinimo vietoje jo nurodyti du smūgiai nukentėjusiajam į veido sritį, nuo kurių, kaip vėliau nustatė teismo medicinos specialistai, jis ir mirė, turėtų būti vertinami kaip esminių bylos aplinkybių pripažinimas. Esmines įvykio aplinkybes apeliantas teigia pripažinęs ikiteisminio tyrimo metu, jas patvirtinęs ir bylą nagrinėjant teisme. Pagal BK 59 str. 1 d. 2 p. prisipažinimas padarius nusikaltimą yra kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė, todėl teismas nepagrįstai esminių bylos aplinkybių pripažinimo nelaikė Č. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.

Be to, pasak apelianto, iš bylos duomenų matyti, kad konflikto tarp jo ir nukentėjusiojo priežastis – apelianto įsitikinimas, kad R. C. pavogė iš K. B. (S.) rankinės jam priklausančių raktų ryšulį. Po to, kai apeliantas apkaltino R. C. ir pareikalavo grąžinti raktus, anot Č. S. , nukentėjusysis pradėjo jį įžeidinėti necenzūriniais žodžiais, girdint jo būsimai žmonai K. B. . Toks jo elgesys apeliantą išprovokavo ir, nesusivaldęs, jis sudavė nukentėjusiajam smūgius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“, neteisėtas poelgis aiškinamas kaip bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu - grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir pan. Apelianto įsitikinimu, R. C. pavogė raktus, t. y. jo veiksmais buvo pasikėsinta į apelianto turtą, o pareikalavus grąžinti, nukentėjusysis tyčiojosi ir įžeidinėjo Č. S. . Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas Č. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėjo pripažinti ir tai, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.).

Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliantas atlygino nuosprendžiu priteistą turtinę žalą, o tai pagal BK 59 str. 1 d. 3 p. taip pat yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Kadangi ši aplinkybė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo žinoma, ji, pasak apelianto, turi būti pripažinta Apeliaciniame teisme.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino apelianto asmenybę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarime Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ teismams išaiškinta, kad kaltininko asmenybės įvertinimas yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Kaltininko pavojingumą nulemia požymiai, charakterizuojantys jį iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo padarymo metu ir po nusikaltimo padarymo. Tuo tarpu nuosprendyje nurodyta tik tai, kad Č. S. nėra asocialus, neteistas, dirba ir charakterizuojamas teigiamai.

Apeliantas nurodo, kad iki nusikaltimo padarymo teistas nebuvo, o tai, anot jo, rodo, jog jis nėra linkęs daryti nusikaltimus. Be to, apeliantas nurodo, jog nėra įrašytas į priklausomybės ligų įskaitas, dirbo dvejuose darbuose, padėjo savo senyvo amžiaus motinai, kuri, vykstant bylos tyrimui, patyrė insultą. Nužudyti R. C. nuteistasis teigia nenorėjęs, tokių pasėkmių nesitikėjęs, todėl teismas teisingai konstatavo, kad apelianto veika padaryta veikiant netiesiogine tyčia. Č. S. teigia smūgių sudavimui iš anksto nesiruošęs, jokių įrankių nenaudojęs, po nusikaltimo niekur nesislapstęs ir nevengęs atsakomybės. Po nusikaltimo apeliantas sukūrė šeimą, augina savo žmonos vaiką iš pirmosios santuokos, toliau dirba ir padeda savo mamai, labai gailisi dėl padaryto nusikaltimo.

Apeliantas taip pat ginčyja ir priteistą neturtinės žalos dydį. Nuosprendžio dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo nurodyta, kad kolegijai nėra abejonių, jog nukentėjusiajai N. C. buvo padaryta neturtinė žala, t. y., kad dėl sūnaus nužudymo jai sukelti dideli dvasiniai išgyvenimai, kurių pasėkoje ji galėjo patirti emocinę depresiją ir sukrėtimą bei sveikatos pablogėjimą. Tokios teismo išvados, pasak apelianto, paremtos prielaidomis, spėjimais, o ne objektyviais duomenimis (psichiatro ar kito mediko konsultacijomis ar išvadomis), liudijančiais tai, kad N. C. patyrė emocinę depresiją ir sukrėtimą bei sveikatos pablogėjimą.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, įvertindamas neturtinę žalą, turi vadovautis CK 6.250 str. 2 d., 6.251 str. 2 d., 6.282 str., sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais. Apeliantas skunde teigia, kad tokio dydžio (150000 Lt) neturtinė žala yra aiškiai per didelė, prieštarauja protingumo, teisingumo bei proporcingumo kriterijams. Apeliantas teigia, kad teismų praktikoje neturtinė žala, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, vertinama maždaug apie 10 000 - 100 000 Lt. Apeliantas teigia gerai pažinojęs nukentėjusiojo šeimą ir žino, kad R. C. vartojo narkotikus, niekur nedirbo ir buvo mamos išlaikomas. N. C. dirbo valytoja Grigiškių mokykloje ir gaudavo minimalų atlyginimą. Be to, santykiai tarp jos ir sūnaus R. C. niekada nebuvo geri, jie nebuvo dvasiškai artimi. Ne kartą R. C. yra smurtavęs prieš savo motiną, jai tekdavo nakvoti darbovietėje ar pas kaimynes. Apeliantas sutinka, kad nepaisant to, koks buvo sūnus ir kokie buvo jų tarpusavio santykiai, dėl sūnaus netekties N. C. iš tiesų patyrė dvasinius išgyvenimus, tačiau apeliantas mano, kad, atsižvelgiant į pirmiau paminėtas aplinkybes, teismas už jos dvasinius išgyvenimus nustatė neteisingą piniginę kompensaciją.

Apeliantas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo nuosprendį ir, vadovaujantis BK 54 str. 3 d., paskirti jam švelnesnę bausmę arba sumažinti laisvės atėmimo bausmės trukmę. Taip pat prašoma sumažinti nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydį iki 70 000 Lt. Kitą nuosprendžio dalį prašoma palikti nepakeistą.

Byloje dalyvaujantys nuteistasis ir jo gynėja prašo patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras, nukentėjusioji ir jos atstovas – skundą atmesti.

Nuteistojo Č. S. apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl bausmės skyrimo

Apeliacinio skundo argumentai dėl Č. S. paskirtos neva per griežtos bausmės nepagrįsti. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, bausmę Č. S. paskyrė nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Apeliantas teigia, kad jis pripažino esmines įvykio aplinkybes, todėl tai turėjo būti vertinama, kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Iš tiesų, kaip pagrįstai savo skunde nurodo Č. S. , nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jis pripažino sudavęs du smūgius nukentėjusiajam į galvą. Kaip nustatyta teismo medicinos specialisto išvadoje, būtent smūgiai į galvos sritį ir sukėlė staigų rotacinį galvos judesį, nuo kurio išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu ir nukentėjusysis mirė.

Tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu jo parodymai nebuvo nuoseklūs ir vienodi. Č. S. , pripažindamas, kad sudavė nukentėjusiajam į galvą, taip pat teigė, jog prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą vartojo ir kitas asmuo – nukentėjusiojo brolis R. C. . Nuteistasis teigė, jog brolis buvo susikibęs su nukentėjusiuoju, trenkė jo galvą į durų staktą bei sieną. Iš nuteistojo Č. S. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad jis savo kaltę dėl R. C. nužudymo pripažįsta tik iš dalies. Pripažindamas tik smūgių sudavimą nukentėjusiajam bei teigdamas, kad mirtį sukėlusius sužalojimus galėjo padaryti ir pastarojo brolis, iš esmės nuteistasis nesutinka su byloje nustatytu jo veiksmų ir pasekmių priežastiniu ryšiu.

Apeliaciniame teisme jis jau neigė matęs, kad nukentėjusiojo brolis būtų sudavęs smūgius nukentėjusiajam, teigė, jog šis jį suėmęs tik purtė, reikalaudamas atiduoti raktus. Tokie nuteistojo parodymai apie kitų asmenų, tarp jų ir brolio, smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu buvo paneigti byloje surinktais įrodymais. Nustatyta, kad smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo tik nuteistasis Č. S. . Be to, teismo medicinos specialisto išvadoje neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusiojo kūne konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai 5 trauminiais poveikiais, iš kurių dviem į galvą ir mažiausiai trimis į kitas kūno vietas: krūtinę (poodinė kraujosruva, sulaužytas šonkaulis), nugarą (poodinė kraujosruva). Taigi, nuteistasis nukentėjusiajam sudavė ne 2 smūgius, kaip pats tai nurodė, bet mažiausiai 5 smūgius, ir ne tik į galvą, bet ir į kitas kūno vietas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis” išaiškinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas, duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parody­mus. Taigi, kaltininkas turi ne tik pripažindi esmines įvykio aplinkybes, bet ir duoti teisingus parodymus apie jas. Šiuo atveju iš tiesų būtų galima teigti, kad Č. S. pripažino esmines įvykio aplinkybes (smūgių sudavimą nukentėjusiajam), nors ir nurodė sudavęs mažiau smūgių, nei nustatyta byloje surinktais įrodymais. Tačiau, kaip minėta, Č. S. , siekdamas sumenkinti savo vaidmenį ir taip sušvelninti ar išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, teigė, kad nukentėjusįjį mušė ir jo brolis. Žinoma, kaltininkas turi teisę neduoti prieš save parodymų, ar net duoti tikrovės neatitinkančius parodymus. Tačiau, pasirinkdamas tokį gynybos būdą, t. y. duodamas neteisingus parodymus, kaltininkas pats pašalina galimybę vėliau teismui pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką.

Pirmiau aptarti nuteistojo Č. S. parodymai negali būti pripažinti teisingais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų nevertino, kaip prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Č. S. apaliaciniame skunde taip pat teigia, jog jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas turėjo pripažinti ir tai, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Apeliantas teigia, kad jo nusikalstamus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu išprovokavo paties nukentėjusiojo elgesys. Pagal BK 59 str. 1 d. 6 p. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tokia situacija, kuomet kaltininko nusikalstami veiksmai yra atsakomoji reakcija į provokuojantį ar rizikingą nukentėjusiojo elgesį. Provokuojančiu elgesiu reiktų laikyti tokį nukentėjusiojo elgesį, kai jis pats sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį.

Č. S. teigia, kad R. C. elgesys jo atžvilgiu (tyčiojimasis ir įžeidimai necenzūriniais keiksmais) būtent ir išprovokavo jo nusikalstamus veiksmus, t. y. smūgių sudavimą. Tačiau, visų pirma, atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad konfliktą išprovokavo ne R. C. , o jis pats. Apeliantas pats pripažįsta, kad sužinojęs, jog dingo raktai, apkaltino nukentėjusįjį R. C. . Kaltinimai buvo pagrįsti vient tik paties nuteistojo įsitikinimais, kad raktus paėmė būtent R. C. , nes jų ieškant pastarasis buvo išėjęs iš buto. Byloje nėra duomenų apie tai, kad raktus iš tiesų būtų paėmęs nukentėjusysis. Raktai buvo rasti nuteistojo sugyventinės K. B. – S. rankinėje. Taigi, apeliantas, atėjęs į svetimą butą, be pakankamo pagrindo, remdamasis vient tik savo nepagrįstais įsitikinimais, apkaltino nukentėjusįjį raktų vagyste. Natūralu, kad nukentėjusysis, savo bute nepagrįstai apkaltintas vagyste, galėjo imtis adekvačių priemonių ir reikalauti, kad Č. S. išeitų. Tačiau toks nukentėjusiojo elgesys negali būti pripažintas provokuojančiu pagal BK 59 str. 1 d. 6 p., nes tai buvo atsakomoji reakcija į paties nuteistojo Č. S. nepagrįstus kaltinimus ir agresyvų elgesį, o ne sąmoningi veiksmai, siekiant išprovokuoti Č. S. suduoti smūgius nukentėjusiajam. Priešingai, kaip parodė nukentėjusiojo brolis R. C. , nukentėjusysis bandė paaiškinti Č. S. , kad jis raktų neėmė, prašė jo nemušti, tačiau pastarasis nenorėjo jo klausyti ir mušė nukentėjusįjį.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, konstatuoja, kad nukentėjusiojo R. C. elgesys nebuvo provokuojantis, todėl nėra pagrindo tai pripažinti Č. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Apeliaciniame skunde Č. S. taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino apelianto asmenybę. Tačiau, skunde nurodydamas jo asmenybę charakterizuojančius duomenis apeliantas iš esmės išvardija tuos, į kuriuos skirdamas bausmę apygardos teismas jau atsivelgė. Č. S. nurodo, kad iki nusikaltimo padarymo teistas nebuvo (teismas atsižvelgė, kad jis neteistas). Taip pat teigia, jog jis nėra įrašytas į priklausomybės ligų įskaitas, sukūrė šeimą, augina savo žmonos vaiką iš pirmosios santuokos, dirba ir padeda savo mamai (teismas atsižvelgė, kad Č. S. dirba ir yra charakterizuojamas teigiamai). Nužudyti R. C. nuteistasis teigia nenorėjęs, tokių pasekmių nesitikėjęs, smūgių sudavimui iš anksto nesiruošęs (teismas atsižvelgė, kad nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia). Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas teisingai ir išsamiai įvertino nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, todėl papildomai atsižvelgti į pirmiau nurodytas aplinkybes, svarbias individualizuojant bausmę Č. S. , nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde Č. S. teigia, kad nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Tačiau nuoširdus gailėjimasis yra glaudžiai susijęs su prisipažinimu padarius inkriminuojamą veiką. Apie kaltininko nuoširdų gailėjimąsi sprendžiama ne iš jo teiginių ar pareiškimų, bet remiantis objektyviais bylos duomenimis. Asmuo negali gailėtis dėl to, ko jis teigia nepadaręs. Č. S. neprisipažino nužudęs R. C. , duodamas tikrovės neatitinkančius parodymus mėgino sušvelninti ar išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Tai rodo, kad jis nesigailėjo ir nesigaili dėl įvykdyto nusikaltimo, sukėlusio negrįžtamas pasėkmes, todėl tai negali būti pripažinta jo atsakomybę švelninančia aplinkybe.

Kaip matyti iš bylos duomenų, po apygardos teismo nuosprendžio priėmimo nuteistasis Č. S. atlygino nukentėjusiajai N. C. padarytą turtinę žalą – 6200 Lt. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. BK 59 str. 1 d. 3 p. minima nusikaltimu padaryta žala yra yra ne tik turtinės, bet ir fizinės ar moralinės nusikaltimo pasekmės, tiesiogiai kilusios iš nusikalstamos kaltininko veikos. Šiuo atveju apygardos teismas pripažino, jog N. C. dėl jos sūnaus nužudymo patyrė ne tik turtinę (6195,75 Lt), bet ir neturtinę žalą, kurią teismas įvertino 150 000 Lt. Nuteistasis atlygino tik turtinę žalą. Tačiau teismas, priklausomai nuo bylos aplinkybių, gali pripažinti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tais atvejais, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių arba pašalina tik dalį padarytos žalos. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Č. S. atlygino nukentėjusiajai padarytą turtinę žalą savo noru, atlyginta 6200 Lt suma yra pakankamai didelė, turint galvoje nuteistojo pajamas, taip pat kitas bylos aplinkybes, pripažįsta tai Č. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis” teismams išaiškinta, kad savanoriškas nuostolių atlyginimas ar žalos pašalinimas teismo pripažįsta­mas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atsilygino iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Kaip matyti iš bylos duomenų, žalą nuteistasis atlygino tik po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, jau po jo apskundimo, tačiau dar neišnagrinėjus bylos apeliacine tvarka. Pirmosios instancijos teismas dėl objektyvių priežasčių (žala dar nebuvo atlyginta) skirdamas bausmę Č. S. neatsižvelgė į šią aplinkybę ir negalėjo į ją atsižvelgti, kadangi šios aplinkybės nebuvo. Todėl apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas šią aplinkybę Č. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybę pirmosios instancijos nuosprendžio nekeičia, kadangi jis teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas pirmosios instancijos teismo nustatytas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo pripažinta viena Č. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė šiuo atveju bendro aplinkybių vertinimo ir kaltininkui paskirtos bausmės dydžio taip pat nekeičia. Pirmosios instancijos teismas, nesant nei vienai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, skyrė Č. S. laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis gerokai mažesnis už BK 129 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Č. S. paskirta 8 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė labiau artima minimaliai minėtame straipsnyje numatytai bausmei (7 metai laisvės atėmimo), nei jos vidurkiui (11 metų laisvės atėmimo). Todėl net ir nustačius vieną Č. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė nešvelnintina.

Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo skirti jam švelnesnę bausmę, vadovaujantis BK 54 str. 3 d. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad nei švelnesnės bausmės rūšies, nei švelnesnės negu BK 129 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskirti nėra teisinio pagrindo. Byloje nenustatyta BK 54 str. 3 d. taikymui būtinų ypatingų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog straipsnio sankcijos ribose paskirta bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir bausmės paskirčiai. Nėra galimybės taikyti ir BK 62 str. nuostatas bei skirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę, kadangi byloje taip pat nėra ir šio straipsnio taikymui būtinų sąlygų. Nors apeliantas nurodo prižiūrįs savo ligotą motiną ir iš dalies atlygino nusikaltimu padarytą žalą, tačiau nėra pakankamai jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių (jų turi būti bent dvi pagal BK 62 str. 2 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, sprendžia, kad Č. S. pagal BK 129 str. 1 d. paskirta 8 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė nelaikytina aiškiai per griežta, pažeidžianti teisingumo principą ar prieštaraujanti bausmės paskirčiai, todėl nešvelnintina.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Apelianto teigimu, teismo išvados dėl nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos yra paremtos prielaidomis, spėjimais, o ne objektyviais duomenimis (psichiatro ar kito mediko konsultacijomis ar išvadomis), įrodančiais tai, kad N. C. patyrė emocinę depresiją ir sukrėtimą bei sveikatos pablogėjimą.

Šie apelianto teiginiai nepagrįsti. Byloje yra išrašas iš N. C. ambulatorinės kortelės (t. 2, b. l. 83), kuriame nurodyta, kad N. C. kreipėsi į medikus 2007-04-18 (tai yra po sūnaus nužudymo) dėl galvos skausmų, nerimo, nemigos. Jai buvo diagnozuota pirminė arterinė hipertenzija, hipertenzinė retinopatija, pasikartojantis depresinis sutrikimas, difuzinė mazginė I B stadija struma, entireozė. Nors šie duomenys tiesiogiai neįrodo, kad visos nukentėjusiajai kilusios sveikatos problemos kilo dėl sūnaus nužudymo, tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad teismų praktikoje preziumuojama, jog dėl artimo žmogaus žūties (šiuo atveju sūnaus), artimi giminaičiai patiria dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, t. y. neturtinę žalą. Kita vertus, pats apeliantas Č. S. skunde sutinka kad nepaisant to, koks buvo sūnus ir kokie buvo jo ir motinos – nukentėjusiosios N. C. tarpusavio santykiai, dėl sūnaus netekties pastaroji iš tiesų patyrė dvasinius išgyvenimus. O paties nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės apie tai, kad R. C. vartojo narkotikus, niekur nedirbo ir buvo mamos išlaikomas, kad santykiai tarp jos ir sūnaus R. C. niekada nebuvo geri, jie nebuvo dvasiškai artimi, kad R. C. yra smurtavęs prieš savo motiną, jai tekdavo nakvoti darbovietėje ar pas kaimynes, yra tik jokio materialaus pagrindo neturintys teiginiai.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia fakto, jog nukentėjusioji N. C. dėl sūnaus nužudymo patyrė emocinę depresiją ir sukrėtimą bei sveikatos pablogėjimą. Žala nukentėjusiajai padaryta dėl nusikaltimo, kuris sukėlė negrąžinamus padarinius – artimo žmogaus gyvybės atėmimą

Pagal CK 6.250 str. 2 d., teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas šias aplinkybes ir motyvuotai sumažino nukentėjusiosios prašytos neturtinės žalos dydį nuo 300000 Lt iki 150000 Lt. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal paties nuteistojo sunde minimą CK 6.282 str. 2 d., teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Č. S. nužudė R. C. tyčią, todėl nėra pagrindo atsižvelgti į jo turtinę padėtį.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis atitinka byloje nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmės turinčias aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl jis nemažintinas.

Be to, byla nagrinėjant apeliacine tvarka nukentėjusioji N. C. paprašė priteisti jos turėtas atstovavimo Apeliaciniame teisme išlaidas. Šios išlaidos sudaro 600 Lt. Kad jas nukentėjusioji turėjo, įrodo teismui pateiktas pinigų priėmimo kvitas Nr. 448417. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios išlaidos priteistinos iš nuteistojo Č. S. (BPK 106 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo Č. S. apeliacinį skundą atmesti.

Pripažinti Č. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis atlygino nukentėjusiajai N. C. padarytą turtinę žalą – 6200 Lt.

Priteisti iš Č. S. nukentėjusiąjai N. C. jos turėtas 600 Lt išlaidas advokato, kuris dalyvavo bylą nagrinėjant Apeliaciniame teisme, kaip nukentėjusiosios atstovas, paslaugoms apmokėti.