- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2008-12-23
- Bylos Nr.
- 1A-398-354-2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė (pirm.), Virginija Žindulienė, Danutė Matiukienė
- Nuteistasis
- A. B.
- Advokatai
- Algirdas Zakrasas
Pranešėja Nijolė Matuzevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-398-354/2008
1.2.14.1.2.2., 2.4.6.3.1.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
NUOSPRENDIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gruodžio 23 d.
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 d. bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė A. B. paskirta – laisvės atėmimas 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. B. nuteistas už tai, kad jis įsibrovęs pagrobė svetimą turtą, o būtent, 2008-06-12 apie 3.00 val., tiksliai nenustatytu laiku, išdaužęs adresu (duomenys neskelbtini) stovėjusio automobilio „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausančio A. O., dešinės pusės orlaidės stiklą, kurio vertė 50 Lt, iš salono pagrobė 150 Lt vertės CD grotuvą „Pioneer", nuo galinės palangės dvi garso kolonėles „Mangan", kurių vienos vertė 75 Lt, iš bagažinės garso stiprintuvą „Mangan" 200 Lt vertės bei garso stiprintuvą „Firs austria" 150 Lt vertės, viso padarydamas nukentėjusiajam A. O. 700 Lt turtinę žalą.
Be to, A. B. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, o būtent, 2008-07-12 dieną, tiksliai nenustatytu laiku, ties (duomenys neskelbtini) namu, Šiauliuose, iš nenustatyto asmens įgijo polietileninį maišelį, kuriame buvo psichotropinė medžiaga – 19,320 g amfetamino miltelių, kuriuose grynojo amfetamino buvo 3,593 g, ir neteisėtai ją laikė savo rankinėje iki 2008-07-13 17.20 val., kol jas rado ir paėmė policijos pareigūnai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 178 str. 2 d. į 178 str. 1 d., arba prašo grąžinti bylą prokuratūrai, kad pastaroji galėtų perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką. Apeliantas taip pat skundu prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir dėl to nuoširdžiai gailisi, kad padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, atsižvelgti į tai, kad turi du mažamečius nesantuokinius vaikus ir skirti kuo mažesnę bausmę.
Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad teismas, neįvertinęs jo parodymų, kuomet prisipažino pavogęs daiktus iš automobilio, rėmėsi vien tik netiksliais, melagingais nukentėjusiojo parodymais, kuris negalėjo nurodyti, kas išdaužė automobilio stiklą, liudytojų patvirtinančių šį faktą taip pat nėra, todėl buvo šališkas, nes sprendimą priėmė remdamasis manymais ir spėjimais.
Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad iš pradžių prisipažino išdaužęs automobilio stiklą tik dėl to, kad norėjo greičiau išeiti į laisvę, be to policijos pareigūnai naudojo prieš jį psichologinį ir fizinį smurtą, ką galėtų patvirtinti apklausoje dalyvavęs advokatas ir patvirtina medikų išvada, kurioje nurodyta, jog buvo sumuštas sulaikymo metu, ir areštinėje apžiūrėto asmens kortelė, nors joje nurodyti kūno nubrozdinimai neatitiko medikų išvadoje užfiksuotų sužalojimų – todėl, apelianto teigimu, policijos pareigūnai suklastojo dokumentą.
Be to apeliantas skunde teigia, jog nebuvo pagrindo jo suimti, nes jis prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailėjosi, padėjo byloje, turėjo gyvenamąją vietą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir ištyrusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl jo padarytų nusikalstamų veikų aplinkybių. A. B. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir 259 str. 1 d.
Savo skundu apeliantas neneigia neteisėtai disponavęs psichotropinėmis medžiagomis, už ką pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos respublikos BK 259 str. 1 d., neneigia iš nukentėjusiojo A. O. automobilio pagrobęs svetimus daiktus, tačiau ginčija jam inkriminuotą aplinkybę – nukentėjusiojo automobilio stiklo išdaužimą vagystės metu. Kitaip tariant, nuteistasis neigia jam inkriminuoto Lietuvos respublikos BK 178 str. 2 d. dispozicijoje numatytą kvalifikuojantį požymį – vagystę įsibraunant į automobilį, kuris teismų praktikoje yra prilyginamas įsibrovimui į saugyklą. Ginčydamas savo kaltę dėl vagystės įsibraunant į automobilį ir prašydamas perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką, A. B. savo prašymą motyvuoja tuo, kad teismas, nevertindamas jo parodymų, rėmėsi vien tik melagingais ir netiksliais nukentėjusiojo parodymais, todėl buvo šališkas.
Dėl apelianto išdėstytų argumentų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė ir aptarė visumą įrodymų, tame tarpe ir paties A. B. parodymus teisiamajame posėdyje, jo parodymus, duotus akistatos su liudytoju A. K. metu, nuteistojo parodymus, užfiksuotus parodymų patikrinimo įvykio vietoje protokoluose, kuriais grindė skundžiamą nuosprendį. Todėl nepagrįstas apelianto teiginys, kad teismas jo parodymų nevertino ir rėmėsi vien nukentėjusiojo A. O. parodymais. Tokiu būdu nėra jokio pagrindo manyti, kad skundžiamą nuosprendį priėmė šališkas pirmosios instancijos teismas, nes apeliantas nenurodė jokių konkrečių teisėjo šališkumą patvirtinančių aplinkybių (BPK 58 str.), o tai, kad A. B. buvo nuteistas ne pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., o pagal BK 178 str. 2 d., nėra pagrindas pripažinti apylinkės teismą šališku.
Apeliaciniame skunde nuteistasis pasisakė apie nukentėjusiojo parodymus, tačiau nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių, apelianto teigimu, nukentėjusiojo parodymai yra melagingi ir nepatikimi. Nukentėjusysis A. O. viso baudžiamojo proceso metu dėl esminių aplinkybių davė vienodus parodymus (t. 1, b. l. 3; 13-14; 16-17; t. 2, 105), jo parodymus patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai – įvykio vietos apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 5-12), daiktų apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 39-43) ir net iš dalies paties nuteistojo parodymai teisiamojo posėdžio metu apie iš automobilio pagrobtus daiktus (t. 2, b. l. 105). Todėl nėra jokio pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais, kaip skunde nurodo A. B.
Apeliantas teisiamojo posėdžio metu savo kaltę dėl vagystės iš automobilio pripažino tik iš dalies, teigdamas, kad vagystės iš automobilio metu automobilio stiklo neišdaužė, o pasinaudojo susiklosčiusia situacija – pastebėjęs automobilį su išdaužtu stiklu, nusprendė apvogti automobilį ir pavogė iš jo svetimus daiktus (t. 2, b. l. 105). Iš tikrųjų byloje nėra nustatyti asmenys, matę, kaip A. B. išdaužė automobilio stiklą ir įsibrovė į automobilį. Tokių aplinkybių nenurodė ir nukentėjusysis A. O., tiesiog teigdamas, kad įvykio dieną, apie 24.00 – 1.00 val. nakties pastatė savo automobilį su sveikais stiklais, o apie 6.00 val. pastebėjo, kad išdaužta automobilio keleivio pusės orlaidė, nuleisti langai ir iš automobilio pavogti daiktai (t. 2, b. l. 105). Tačiau teismas, priimdamas sprendimą, bylos duomenis vertina ne atskirai kiekvieną, o visete su kitais surinktais ir ištirtais įrodymais, neteikdamas prioriteto nei vienai iš įrodymų rūšių, todėl tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ir bylos teisminio proceso metu nebuvo nustatyti asmenys, betarpiškai matę įvykio aplinkybes, nepaneigia A. B. kaltės padarius vagystę įsibraunant į automobilį.
Pats nuteistasis savo skunde nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu davė skirtingus parodymus ir tokį savo elgesį argumentavo neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais, išgaunant prisipažinimą apie padarytą vagystę iš automobilio. Savo skunde apeliantas kaip neteisėtus policijos pareigūnų veiksmus įvardino fizinio smurto naudojimą prieš jį, ką, nuteistojo teigimu, patvirtina medicininė pažyma apie jo kūno sužalojimą. Prie apeliacinio skundo pridėtame 2008-07-13 išraše iš medicininių dokumentų užfiksuota, kad 2008-07-13 apie 17 val. A. B. sulaikymo metu buvo sumuštas – jam diagnozuotas nugaros sumušimas, kraujosruvos (t. 2, b. l. 117-118). Apelianto kūno sužalojimai užfiksuoti ir Šiaulių miesto VPK areštinės asmens apžiūros kortelėje (t. 2, b. l. 119). Taigi, pasak apelianto, jis prisipažino išdaužęs automobilio stiklą paveiktas policijos pareigūnų panaudoto fizinio smurto prieš jį. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad apklausiamas 2008-07-14, tai yra po fizinio smurto naudojimo, A. B. dėl pareikšto įtarimo neprisipažino visiškai (t. 1, b. l. 64-65). Be to byloje yra ir kitų duomenų, paneigiančių A. B. keliamą versiją dėl jo sužalojimo. Policijos pareigūnas A. J. 2008-07-13 savo tarnybiniame pranešime nurodė, kad A. B. 2008-07-13 apie 17 val. sulaikomas priešinosi aktyviais veiksmais, todėl prieš jį buvo panaudoti koviniai imtynių veiksmai bei antrankiai (t. 2, b. l. 12). Policijos įstaigai buvo žinomas faktas apie apelianto sužalojimą (t. 2, b. l. 13), tačiau A. B. atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje nesiskundė dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų. Tokiu būdu daroma išvada, kad apeliantas, siedamas savo kūno sužalojimus, padarytus sulaikymo metu, su neteisėtu policijos pareigūnų fizinio smurto naudojimu prieš jį, apeliaciniu skundu mėgina tik suklaidinti teismą ir sušvelninti savo teisinę padėtį.
Savo skunde ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu A. B. aiškino, jog ikiteisminio tyrimo metu prisipažino išdaužęs automobilio stiklą ir dėl to, kad buvo žadama paleisti jį į laisvę – daromas psichologinis spaudimas. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad A. B. apie jam inkriminuotos vagystės įvykdymo aplinkybes, tame tarpe apie tai, kaip jis išdaužė automobilio stiklą, detaliai parodė 2008-08-13 (t. 1, b. l. 71-72) ir 2008-09-11 (t. 2, b. l. 40-42), tai yra visiškai prisipažino dėl įvykdytos vagystės įsibraunant į automobilį – pirmą kartą po suėmime išbūto mėnesio, o antrą kartą – po beveik dviejų suėmime išbūtų mėnesių (t. 1, b. l. 82). Viso baudžiamojo proceso metu nuteistojo apklausose dalyvavo ir apelianto interesus gynė advokatas A. Zakrasas, kuris bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje neigė girdėjęs, jog A. B. apklausų metu pastarajam būtų žadama laisvė. Tokiu būdu nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistajam buvo daromas psichologinis spaudimas, nes parodymus ikiteisminio tyrimo metu jis davė dalyvaujant advokatui, kuris nepatvirtino A. B. teiginių, o be to nuteistasis savo kaltę pilnai pripažino nepaleistas iš suėmimo, kaip jo teigimu, jam buvo žadama.
Dėl išdėstytų aplinkybių akivaizdu, kad A. B. skunde pateiktos versijos apie tai, kokius neteisėtus būdus naudojant buvo išgautas jo prisipažinimas apie skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą automobilio stiklo išdaužimą, įsibrovimą į automobilį ir svetimo turto pagrobimą – visiškai nepagrįstos, nes nėra jokių aplinkybių, dėl kurių būtų galima abejoti minėtais apelianto parodymais ikiteisminio tyrimo metu. Tokiu būdu nėra pagrindo dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų perkvalifikuoti A. B. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. į BK 178 str. 1 d.
Skundų dėl kardomųjų priemonių paskyrimo, pratęsimo pagrįstumo nagrinėjimą reglamentuoja specialios Baudžiamojo proceso įstatymo normos, todėl šie klausimai nesprendžiami bylos apeliacinio nagrinėjimo proceso metu. Taigi nuteistojo A. B. skundo argumentas apie jo suėmimo pagrįstumą nesvarstomas.
Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat prašo skirti jam mažesnę bausmę, pripažinti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, kad padėjo išaiškinti nusikalstamas veikas, atsižvelgti į tai, kad turi du mažamečius vaikus.
Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra: kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šiame punkte nustatytos dvi savarankiškos lengvinančios aplinkybės. Viena iš jų yra kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę reikia nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką savanoriškai, o ne verčiamas byloje surinktų įrodymų, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kaip minėta ankščiau, A. B. dėl vagystės įsibrovus į automobilį nebuvo nuoseklus – iš pradžių ikiteisminio tyrimo metu visiškai neigė padaręs vagystę, vėliau prisipažino, o teisminio bylos nagrinėjimo procese savo kaltę pripažino tik iš dalies. Tokiu būdu nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliantas savo noru prisipažino padaręs vagystę iš automobilio ,,VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir tuo labiau, kad padėjo išaiškinti šią nusikalstamą veiką, nes akivaizdžiai klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir teismą keisdamas parodymus.
Tačiau klausimas apie kaltininko atsakomybės lengvinančių aplinkybių buvimą ar nebuvimą turi būti sprendžiamas dėl kiekvienos nusikalstamos veikos, kurias jis betarpiškai padarė, atskirai, o apylinkės teismas šios nuostatos nesilaikė. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis iš kart po sulaikymo, dar iki specialisto išvados pateikimo (t. 2, b. l. 17-18), prisipažino neteisėtai įgijęs ir laikęs psichotropines medžiagas (t. 2, b. l. 29-30), to neneigė teisiamojo posėdžio metu, išreiškė gailestį dėl padaryto nusikaltimo (t. 2, b. l. 105), savo kaltės dėl neteisėto disponavimo psichotropine medžiaga neginčijo apeliaciniu skundu. Todėl yra pagrindas pripažinti apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 d. ir dėl to nuoširdžiai gailisi. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti dar vienos A. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis padėjo išaiškinti savo padarytą nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal Lietuvos respublikos BK 259 str. 1 d. Pagal teismų praktiką kaltininkas pagalbą aiškinant nusikalstamą veiką suteiktų, jei gera valia ir aktyviais veiksmais padėtų išaiškinti visas jam žinomas nusikalstamos veikos detales, surinkti daiktinius įrodymus ir t.t. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. B., neteisėtai disponuodamas psichotropine medžiaga, sulaikomas priešinosi policijos pareigūnams, neteisėtai laikoma psichotropinė medžiaga pas apeliantą buvo surasta tik asmens kratos metu (t. 2, b. l. 10). Iš tarnybinio pranešimo matyti, kad suradus neteisėtai laikomą medžiagą ir traukiant ją iš A. B. rankinės, pastarasis puolė link rankinės su paketu, todėl policijos pareigūnams vėl teko panaudoti specialiąsias priemones (t. 2, b. l. 12). Tokius nuteistojo aktyvius veiksmus kolegija vertina kaip siekį sutrukdyti policijos pareigūnams atlikti savo pareigas, o ne pagalbą aiškinant nusikalstamą veiką.
Taigi, kaip buvo minėta, pirmosios instancijos teismas nepripažino A. B. prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos respublikos BK 259 str. 1 d., ir nuoširdaus gailėjimosi dėl to jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 59 str. 1 d. 2 p.), dėl ko skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 1 p.).
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
Skirdamas bausmes apeliantui pirmosios instancijos teismas parinkdamas A. B. bausmės rūšis bei dydžius atsižvelgė į tai, kad jis praėjus trumpam laikui po realios bausmės, paskirtos ankstesniu teismo nuosprendžiu, atlikimo padarė du tyčinius nusikaltimus neišnykus teistumui ir kaip recidyvistui (BK 27 str. 1 d.) už abi nusikalstamas veikas pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmes (BK 56 str. 1 d.). Iš A. B. asmenį charakterizuojančių duomenų matyti, kad jis skundžiamu nuosprendžiu nuteistas jau 9 kartą (t. 2, b. l. 55-59), baustas administracine tvarka už neteisėtą psichotropinių medžiagų vartojimą, pats teigia, kad su pirma sugyventine turi du mažamečius vaikus, tačiau gyvena su kita sugyventine, nedirba, nesimoko, pragyvenimo šaltinis neaiškus. Visi nurodyti duomenys patvirtina neigiamą A. B. orientaciją, susiformavusias antivisuomenines nuostatas ir nenorą laikytis įstatymų. Nuteistojo skundo argumentas, kad jis turi du mažamečius nesantuokinius vaikus neapibūdina jo teigiamai, nes A. B. niekur nedirbdamas, nuolat pažeidinėdamas įstatymus, gyvendamas atskirai nuo savo vaikų nevykdo savo kaip tėvo pareigų, neteikia vaikams reikiamos pagalbos ir nesirūpina jais.
Nors ir nustačiusi vieną A. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 d., tačiau įvertinusi visas kitas byloje nustatytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad apeliantui pagal Lietuvos respublikos BK 259 str. 1 d. paskirtos laisvės atėmimo bausmės mažinti nėra pagrindo, nes ji ir taip yra mažesnė už minėto straipsnio sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį, todėl savo dydžiu nėra aiškiai per griežta.
Taip pat, kolegijos nuomone, atsižvelgus į visas išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo švelninti ir pagal Lietuvos respublikos BK 178 str. 2 d. apeliantui paskirtos bausmės, nes pastaroji yra žymiai mažesnė už Lietuvos respublikos BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį (vidurkis 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), todėl nėra aiškiai per griežta.
Lietuvos Respublikos BK 63 str. įpareigoja teismą subendrinti bausmes, kai padaromos kelios nusikalstamos veikos. Nepažeisdamas minėto straipsnio reikalavimų, pirmosios instancijos teismas A. B. paskirtas laisvės atėmimo bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu ir už abi nusikalstamas veikas nustatė subendrintą bausmę tik 6 mėnesiais didesnę už griežtesnę iš paskirtų bausmių. Todėl kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo apeliantui paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra per griežta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., kolegija
nusprendžia:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 14 d. nuosprendį pakeisti:
pripažinti A. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 d., ir nuoširdžiai gailisi.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.