Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Raimondas Buzelis teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 271-924/2015 pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovei G. K. dėl vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, ir atsakovės G. K. priešieškinį ieškovui D. K. dėl vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, išvadą teikianti institucija Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo D. K. ieškinį ir atsakovės G. K. priešieškinį dėl šalių nepilnametės dukros E. K., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos nustatymo, materialinio išlaikymo nepilnametei dukrai priteisimo ir vieno iš tėvų bendravimo tvarkos su nepilnamete dukra nustatymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį motyvai

Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į nepilnametės E. K. nuomonę ginčo klausimu. Nors E. K. teismo posėdžio metu apklausta nebuvo, tačiau jos nuomonė atsispindi VšĮ „Psichologinės paramos ir konsultavimo centras“ 2014 m. lapkričio 10 d. rašte. E. K., atsakydama į klausimus apie norą bendrauti su savo broliais, vykti į motinos gyvenamąją vietą ir kt., išreiškė aiškiai suformuotą nuomonę, kad ji nenori grįžti gyventi pas mamą, o motinos gyvenamojoje vietoje norėtų apsilankyti tik dėl to, kad galėtų pasiimti savo žaislus. Teismas, priimdamas nutartį, privalėjo atsižvelgti į nepilnamečio vaiko išsakytą nuomonę ir jo interesus, tačiau to nepadarė.Priimdamas nutartį teismas neatsižvelgė į Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą, kurioje nurodyta, kad nėra pagrindo keisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartimi nustatytos laikinosios G. K. bendravimo su dukra tvarkos.Teismas nepagrįstai pakeitė nustatytą laikiną bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką, kadangi aplinkybės, kuriomis teismas rėmėsi priimdamas skundžiamą nutartį, egzistavo ir teismo nutarties, kuria buvo nustatyta laikina bendravimo tvarka, priėmimo metu. Teismui 2014 m. kovo 10 d. nutartimi nustatant laikinąją motinos bendravimo su dukra tvarką R. K. tuo metu jau nebegyveno su atsakove (duomenys neskelbtini), ir su motina ryšių nepalaikė, todėl aplinkybės, dėl kurių, teismo manymu, netikslinga taikyti draudimo G. K. bendrauti su dukra savo gyvenamojoje vietoje, egzistavo ir 2014 m. kovo 10 d. nutarties priėmimo metu. Atsakovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad R. K. su atsakove negyvena nuo 2013 m. lapkričio 25 d. Ginčo situacijai iš esmės nepasikeitus, teismas neturėjo pagrindo pakeisti 2014 m. kovo 10 d. nutartimi nustatytą laikinąją motinos ir dukros bendravimo tvarką. Nors atsakovė nurodė, kad ji su sūnumi R. K. nebendrauja, tačiau jam nustatytos laikinosios rūpybos tikslas yra grąžinti vaiką į šeimą. Šiuo metu nėra galimybių nustatyti, ar šis tikslas bus pasiektas, tačiau motinos teisėms ir pareigoms visų vaikų atžvilgiu esant vienodoms, nesuvokiamas atsakovės noras su savo dukra bendrauti kiekvieną dieną, kai tuo tarpu ji su sūnumi nurodė nebendravusi jau vienerius metus.Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, turėjo įvertinti, kad E. K. bendravimas su broliais gali būti užtikrintas ne tik motinos gyvenamojoje vietoje, todėl ši priežastis nelaikytina pakankamai svaria leidžiant atsakovei su nepilnamete dukra bendrauti savo gyvenamojoje vietoje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.

Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas pakeitė taikytas laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, dėl kurio apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

CPK 148 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Pripažįstama, kad laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas apima tiek vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimą kita, tiek, pavyzdžiui, tos pačios laikinosios apsaugos priemonės masto pakeitimą, tiek laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tvarkos pakeitimą, t. y. pakeičiant vieną iš laikinosios apsaugos priemonių sudedamųjų dalių (pakeitimas iš dalies) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje 2-63/2014). Keičiant laikinąsias apsaugos priemones taikomos tos pačios taisyklės kaip ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, gali būti taikomos ne tik tos, kurios numatytos CPK, tačiau ir tos, kurios numatytos kituose įstatymuose. Vienas iš tokių įstatymų yra CK, kurio 3.65 straipsnyje numatytas laikinųjų apsaugos priemonių institutas. CK 3.65 straipsnyje nurodyta, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Nurodytos nuostatos taikytinos siekiant ginčo situaciją sureguliuoti laikinai, iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl ginčo. Nors minėtas CK straipsnis yra skirsnyje, reglamentuojančiame santuokos nutraukimą dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės, tačiau jis gali būti taikomas visais atvejais, kai kyla ginčas dėl vaikų. Šių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko interesus, t. y. tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia - vaiko interesai. Pripažįstama, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis civilinėse bylose, kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs iš šeimos teisinių santykių, t. y. byloje sprendžiami šalių nepilnametės dukros E. K., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos nustatymo, materialinio išlaikymo priteisimo ir bendravimo tvarkos su vienu iš tėvų nustatymo klausimai. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. kovo 10 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi, iš dalies patenkinus ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nustatyta laikinoji atsakovės G. K. bendravimo su nepilnamete dukra E. K. tvarka iki teismo sprendimo civilinėje byloje įsiteisėjimo, pagal kurią G. K. įpareigota nesilankyti su savo nepilnamete dukra savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), ir užtikrinti, kad bendraujant su dukra nedalyvaus jos sūnus R. K., kuris įtariamas seksualinio pobūdžio nusikalstamos veikos E. K. atžvilgiu padarymu. Apeliacine tvarka skundžiama 2015 m. sausio 29 d. nutartimi Kauno apylinkės teismas, iš dalies patenkinęs atsakovės prašymą, pakeitė Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartimi nustatytą laikinąją atsakovės G. K. bendravimo su dukra E. K. tvarką panaikindamas įpareigojimą atsakovei kartu su dukra nesilankyti atsakovės gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini). Ieškovas D. K. atskiruoju skundu ginčija tokį bylą nagrinėjusio teismo sprendimą ir prašo šioje dalyje Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartį panaikinti. Taigi iš esmės ginčas byloje yra kilęs dėl atsakovės G. K. galimybės kartu su nepilnamete dukra bendrauti savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, civilinės bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartimi nustatytą laikinąją atsakovės G. K. bendravimo su dukra E. K. tvarką panaikinant įpareigojimą atsakovei kartu su dukra nesilankyti atsakovės gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), yra pagrįstas ir teisėtas, nesudarantis pagrindo išvadai apie galimą šalių nepilnametės dukros E. K. teisių ir teisėtų interesų pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismo manymu, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Atskirajame skunde teigiama, kad bylą nagrinėjęs teismas sprendimą pakeisti šalių nepilnametė dukros bendravimo su atsakove tvarką priėmė neatsižvelgęs ne tik kad į šalių nepilnametės dukros nuomonę ginčo klausimu, bet taip pat ir į Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą, kurioje nurodyta, kad nėra pagrindo keisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartimi nustatytos laikinosios G. K. bendravimo su dukra tvarkos. Be to, teismas skundžiamą nutartį priėmė esant toms pačioms aplinkybėms, kurios buvo ir 2014 m. kovo 10 d. nutarties priėmimo metu, t. y. R. K. negyvenant gyvenamojoje patalpoje, esančioje (duomenys neskelbtini), dėl ko esant toms pačioms aplinkybėms teismas neturėjo pagrindo pakeisti nustatytos atsakovės bendravimo su nepilnamete dukra tvarkos. Apeliacinės instancijos teismas nurodytus atskirojo skundo argumentus laiko teisiškai nepagrįstais ir nesudarančiais pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiamos nutarties turiniu, pažymi, kad skundžiamą nutartį teismas priėmė įvertinęs visų byloje esančių įrodymų visetą, atsižvelgęs tiek į Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą, tiek ir į liudytoja apklaustos psichologės dr. I. Š. S. paaiškinimus, kad vaiko ir motinos bendravimas namuose būtų tinkamesnė vieta bendrauti. Nors ieškovas atskirajame skunde pagrįstai teigia, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius savo išvadoje nurodė nesant pagrindo keisti nustatytos laikinosios motinos bendravimo su dukra tvarkos, kadangi ji nustatyta pakankamai intensyvi, tačiau paminėtina, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius savo išvadoje nurodė sutinkantis, kad motinos bendravimas su dukra, negalint bendrauti namuose, nėra pats geriausias ir tinkamiausias bendravimo būdas. Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, pasisakydamas dėl dukros ir motinos bendravimo jos namuose, nurodė, kad atsakovės namuose nėra sudaryta saugi aplinka šalių nepilnametei dukrai, tačiau bylą nagrinėjęs teismas šį argumentą kaip nepagrįstą atmetė. Atskirajame skunde nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl šalių nepilnametės dukros saugumo užtikrinimo atsakovės gyvenamojoje vietoje, o atskirojo skundo argumentai bei byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo išvada šiuo klausimu yra nepagrįsta. Teismui pripažinus, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad atsakovės gyvenamojoje vietoje šalių nepilnametei dukrai būtų nesaugu, pripažintina, kad bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai panaikino draudimą atsakovei su savo nepilnamete dukra lankytis savo gyvenamojoje vietoje, kadangi bendravimo atsakovės gyvenamojoje vietoje galimybę tiek Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, tiek ir psichologė dr. I. Š. S., teikianti psichologines konsultacijas šalių dukrai, laikė tinkamesne motinos ir dukros bendravimo forma.

Teisiškai nepagrįstu laikytinas ir argumentas, kad bylą nagrinėjęs teismas neatsižvelgė į šalių nepilnametės dukters nuomonę ginčo klausimu. Paminėtina, kad byloje nėra duomenų, jog šalių dukra E. K. kategoriškai būtų atsisakiusi lankytis savo motinos gyvenamojoje vietoje ar kad būtų išreiškusi aiškų prieštaravimą bendrauti ir matytis šioje gyvenamojoje patalpoje su savo motina. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad ji nori apsilankyti ankstesnėje savo gyvenamojoje vietoje, nors ir turėdama tikslą tik pasiimti savo žaislus. Apeliacinės instancijos teismo manymu, aplinkybė, kad šalių dukra savo motinos gyvenamojoje vietoje nori apsilankyti tik norėdama pasiimti savo žaislus, pati savaime nesudaro pagrindo daryti kategorišką išvadą apie aiškiai šalių nepilnametės dukters suformuotą ir išreikštą nuomonę nebendrauti su savo motina jos gyvenamojoje vietoje. Paminėtina, kad apeliacine tvarka skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas leido vykdyti skubiai ir, kaip matyti iš atsakovės pateiktų duomenų, šalių nepilnametė dukra jau yra lankiusis atsakovės gyvenamojoje vietoje, tačiau bylą nagrinėjusiam teismui nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad bendravimas atsakovės gyvenamojoje vietoje būtų iš esmės pakenkęs šalių nepilnametei dukrai ar kad būtų padaręs jai emocinę ar psichologinę žalą. Atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, kad šalių nepilnametė dukra yra išreiškusi nenorą gyventi kartu su savo motina, nelaikytina turinčia esminę reikšmę sprendžiant klausimą dėl atsakovės ir jos dukros bendravimo tvarkos. Šalių nepilnametė dukra yra aiškiai išreiškusi tik norą dėl jos gyvenimo su vienu iš tėvų, tačiau nagrinėjamu atveju sprendžiamas ne šalių dukros gyvenamosios vietos nustatymo, o jos bendravimo su motina tvarkos nustatymo klausimas. Nurodytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo manymu, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į šalių nepilnametės dukros nuomonę ginčo klausimu.

Apeliacinės instancijos teismas teisiškai nepagrįstais laiko ir atskirojo skundo argumentus, jog priimant Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartį ir ginčijamą nutartį, faktinės aplinkybės buvo tapačios. Pripažintina, kad, atsakovės paaiškinimais, tiek 2014 m. kovo 10 d. nutarties priėmimo metu, tiek ir apeliacine tvarka skundžiamos nutarties priėmimo metu R. K. gyvenamojoje patalpoje, esančioje (duomenys neskelbtini), faktiškai negyveno, tačiau Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nutarties priėmimo metu teisiškai jo gyvenamoji vieta buvo nurodytu adresu, o pagal paskirtas kardomąsias priemones, kaip kad nustatė pirmosios instancijos teismas, jis buvo įpareigotas neišvykti iš gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu apeliacine tvarka skundžiamos nutarties priėmimo metu teismas nustatė, kad dar 2014 m. rugpjūčio 13 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos įsakymu atsakovės sūnaus R. K. rūpintoju buvo paskirtas E. M. (atsakovės tėvas), o rūpybos vieta nustatyta (duomenys neskelbtini). Nurodytos aplinkybės paneigia atskirojo skundo argumentus, kad pirmiau nurodytų nutarčių priėmimo metu faktinės aplinkybės buvo tapačios ir sudaro pagrindą daryti išvadą apie teisiškai reikšmingų nagrinėjamam klausimui aplinkybių pasikeitimą. Taip pat paminėtina, kad, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovei išliko įpareigojimas užtikrinti, kad jai bendraujant su nepilnamete dukra kartu nedalyvautų R. K., kas leidžia apeliacinės instancijos teismui teisiškai nepagrįstais laikyti tuos atskirojo skundo grumentus, kurie yra susiję su minėtu asmeniu. Pažymėtina, kad ieškovas, su kuriuo yra nustatyta šalių nepilnametės dukros gyvenamoji vieta, turi galimybes išsiaiškinti, ar atsakovė nurodyto draudimo nepažeidžia, o esant duomenų apie šio draudimo pažeidimą imtis atitinkamų priemonių.

Apeliacinės instancijos teismo manymu, sprendžiant klausimą dėl atsakovės ir jos dukros bendravimo tvarkos pakeitimo, turi būti vertinama ne tik tai, kur yra ar buvo R. K. gyvenamoji vieta nustatant šią bendravimo tvarką ar priimant nutartį dėl jos pakeitimo, tačiau būtina vertinti ir kitas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl dukros ir motinos bendravimo galimybių, o kartu ir tokio bendravimo kokybės. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad tiek Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, tiek ir psichologė dr. I. Š. S., sprendžiant klausimą dėl bendravimo tvarkos pakeitimo, išreiškė poziciją, kad motinos ir dukros bendravimas namuose būtų tinkamesnė vieta bendrauti, o toks bendravimas, kai nėra galimybės motinai ir dukrai bendrauti namuose, nėra pats tinkamiausias bendravimo būdas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su išdėstyta pozicija, ypač, atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog atsakovei ir dukrai bendraujant atsakovės gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), būtų pažeidžiami šalių dukros E. K. teisės ir teisėti interesai, būtų daroma žala jos emocinei būsenai ar psichinei sveikatai. Spręstina, kad toks bendravimo būdas, kai motina ir dukra gali bendrauti motinos gyvenamojoje vietoje, labiausiai atitinka tiek nepilnametės dukros, tiek ir motinos interesus, kadangi tokiu būdu yra sudaroma galimybė motinos ir dukros artimesniam, visapusiškam ir atviram bendravimui, nei kad toks bendravimas būtų viešose vietose. Dukros ir motinos bendravimas namų aplinkoje sudaro galimybes kokybiškesniam tarpusavio bendravimui užtikrinti, be to, toks bendravimas sudaro galimybes motinai savo pavyzdžiu ir elgesiu ugdyti ir auklėti savo dukrą. Paminėtina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad šalių nepilnametės bendravimas su savo motina jos gyvenamojoje vietoje kenktų nepilnametės teisėms ar prieštarautų jos interesams, ar kad atsakovė, siekdama bendrauti su savo dukra savo gyvenamojoje vietoje turėtų savanaudiškų tikslų ar siektų pakenkti savo dukros interesams. Bendravimas tik viešose vietose, nesudarant galimybių šalių dukrai su motina ir broliais bendrauti artimoje namų aplinkoje, nesudaro galimybių užtikrinti betarpišką ir visapusišką motinos ir dukros, o taip pat sesers ir brolių bendravimą. Pripažįstama, kad vaiko auklėjimas ir ugdymas negali apsiriboti vien tik tiesioginiu buvimu su vaiku, tėvai savo vaiką turi auklėti ir dirbdami bei būdami jam asmeniniu pavyzdžiu. Ypatingą reikšmę vaiko auklėjimui ir ugdymui turi jo gyvenimo šeimoje aplinka, kadangi vaiko bendravimas šeimoje yra itin svarbus vaiko tapatybės jausmui, jo visapusiškai ir harmoningai raidai. Nurodyti argumentai, apeliacinės instancijos teismo manymu, nesant duomenų apie tai, kad atsakovės ir šalių nepilnametės dukros lankymasis atsakovės gyvenamojoje vietoje kenktų nepilnametės interesams ar darytų jai žalą, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados leisti atsakovei ir jos dukrai lankytis atsakovės gyvenamojoje vietoje teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovei G. K. panaikino draudimą lankytis su savo dukra E. K. jos gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis bei nepažeidė procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimą. Atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo, keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.). Pirmiau nurodytų argumentų pagrindu pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų galutiniam procesiniam sprendimui, apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Atmetus atskirąjį skundą, ieškovui nepriteistina jo už atskirąjį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 str.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.