- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-11-07
- Bylos Nr.
- I-5452-331/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00062-2014-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- R. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, dalyvaujant atsakovės atstovui Algerdui Skroliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į teismą ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, 43 200 Lt neturtinei žalai atlyginti, t.y. už kiekvieną konvojavimą priteisti po 800 Lt, iš viso už 54 atvejus.
Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2009-09-22 iki 2013-11-29 buvo konvojuojamas įvairiais laikotarpiais 54 kartus. Vienu metu toje pačioje mašinos kameroje buvo konvojuojama iki 12 žmonių. Mašinos kamera yra 5 m ilgio ir 80 cm pločio, suoliuko plotis – 35 cm. Kai kuriais atvejais turėjo stovėti, tai jį žemino, saugos diržų, bagažo skyriaus, langų, šildymo sistemos, ventiliacijos nebuvo, buvo sunku kvėpuoti.
Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 str., b. l. 89-94, 101-103).
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 20-21) paaiškino, kad visas tarnybinis transportas, taip pat ir specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, naudojamas remiantis teisiniais dokumentais: Transporto priemonės registracijos liudijimas su paskirties nurodymu, Transporto priemonės valstybinės atitikmens sertifikatas su paskirties nurodymu. Kasmetinės techninės apžiūros ataskaitos su transporto priemonės paskirties nurodymu. Viešojo saugumo tarnybos specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, turi visus šiuos dokumentus. Atkreipė dėmesį, kad specialiojo transporto, skirto asmenų konvojavimui, eksploatacija grindžiama išvardintais dokumentais, o ne emocijomis ar nuomonėmis.
Pažymėjo, kad asmenų konvojavimas vykdomas Lietuvos Respublikoje vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Kitų teisės aktų, reglamentuojančių konvojavimo eigą, nėra. Viešojo saugumo tarnybos specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, ir konvojavimo sąlygos visiškai atitinka šio teisės akto 145-148 str. reikalavimus. Siekdama papildomai pasitikrinti specialiosios paskirties transporto atitikimą keliamiems reikalavimams, Viešojo saugumo tarnyba kreipėsi į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus specialistai teigiamai įvertino esamą specialiosios paskirties transporto būklę.
Nurodė, kad užtikrina, jog specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius - tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, tuo atveju skiriamos papildomos transporto priemonės, kurios besąlygiškai užtikrina tiek bendrą asmenų pervežimą, tiek izoliaciją pagal papildomus kriterijus (rėžiminius, operatyvinius, medicininius). Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Be to, nėra užfiksuota jokių pareiškėjo skundų ar prašymų.
Per teismo posėdį atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo - Vidaus reikalų ministerija atsiliepimo į skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str., b. l. 83, 101-103).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų konvojavimo sąlygų.
Pareiškėjo teigimu, jis buvo konvojuojamas daug kartų nuo 2009-09-22 iki 2013-11-29, pasitaikydavo, kad konvojavimo metu jam teko vykti perpildytuose automobiliuose, vienu metu automobilyje kartu su pareiškėju buvo konvojuojama apie 12 žmonių, kartais tekdavo netgi stovėti, automobilyje nebuvo saugos diržų, bagažo skyriaus, langų, šildymo sistemos, ventiliacijos, buvo sunku kvėpuoti, o tai kėlė nesaugumo jausmą, tokiu būdu jis buvo žeminamas.
Konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės. Šios taisyklės numato, kad konvojavimas gali būti vykdomas specialiuoju ar kitokiu transportu. Šio ginčo atveju pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais. Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros. Konvojuojamieji vežami specialiuoju transportu laikantis atitinkamų reikalavimų: vyrai – atskirai nuo moterų; nepilnamečiai – atskirai nuo suaugusiųjų; nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos – atskirai nuo kitų konvojuojamųjų; konvojuojamieji toje pačioje byloje prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar teismo, kurio žinioje yra byla, sutikimu gali būti konvojuojami kartu; konvojuojamieji, dirbę valstybės valdžios, valdymo ar teisėsaugos institucijose, – atskirai nuo kitų konvojuojamųjų; nuteistieji – atskirai nuo kitų konvojuojamųjų; sergantys pavojinga ar ypač pavojinga žmonių užkrečiamąja liga – atskirai nuo kitų konvojuojamųjų (jeigu tai pažymėta jų asmens bylos pažymoje) (Konvojavimo taisyklių 103 p.). Konvojavimo taisyklių 109 p. nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Bendrą pristatytų į Kalėjimų departamentui pavaldžią įstaigą ar teritorinės policijos įstaigos areštinę konvojuojamųjų skaičių konvojaus viršininkas įrašo į konvojaus kelionės žiniaraštį, o pristatytų konvojuojamųjų pavardes ir kitus duomenis surašo į konvojuojamųjų apskaitos žurnalą, praneša apie konvojuojamųjų skaičių ir jų kategorijas Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos areštinės budėtojui, perduoda jam konvojuojamųjų asmens bylas ir kitus dokumentus, taip pat, konvojuojamiesiems matant, perduoda budėtojui jų pinigus ir jiems draudžiamus turėti daiktus bei vertingus daiktus, kurie konvojaus viršininkui buvo perduoti iš atvykusio konvojaus (Konvojavimo taisyklių 142 p.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas automobiliais: MAZ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (43 sėdimos vietos, b. l. 64), MB valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (36 sėdimos vietos, b. l. 74). Byloje pateikti kelionių žiniaraščiai, konvojuojamųjų sąrašai (b. l. 23-63) tvirtina, jog laikotarpiu nuo 2011-03-31 iki 2013-11-27, pareiškėją konvojuojant daugelį kartų, automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei nustatyta sėdimų vietų, priešingai, nei skunde nurodė pareiškėjas, jog jam teko vykti stovint, nes automobilis buvo perpildytas, paneigė byloje pateikti rašytiniai įrodymai (kelionių žiniaraščiai). Konvojavimo taisyklių 137 punktas numato, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo bei išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį, panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje bei informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Taigi minėta nuostata suteikia teisę konvojuojamajam turint pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, su skundu, ar prašymu kreiptis į konvojaus pareigūną. Byloje apskritai nėra duomenų, taip pat nėra atitinkamų įrašų ir žiniaraščiuose, kad pareiškėjas su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų būtų kreipęsis į konvojaus pareigūną. Todėl deklaratyvaus pobūdžio argumentai, jog pareiškėjui teko vykti stovint, nes jam neužteko vietos atsisėsti, nagrinėjamu atveju nepaneigia atsakovės atstovo į bylą pateiktų įrodymų (duomenys kelionės žiniaraščiuose, iš kurių matyti, kad automobiliuose nebuvo vežama asmenų daugiau, nei yra sėdimų vietų), tuo tarpu teismui nėra pagrindo abejonei, jog yra priešingai. Minėtais pagrindais pareiškėjo argumentai dėl to, jog vykstant specialiu konvojavimo transportu pareiškėjui neužteko sėdimos vietos, todėl jam teko vykti stovint, vertintini kaip neįrodyti. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu.
Pareiškėjo teigimu, automobiliuose nebuvo saugos diržų, bagažo skyriaus, langų, šildymo sistemos, ventiliacijos.
Konvojavimo taisyklių 146 punkte numatyti pagrindiniai techniniai reikalavimai būtini specialiajam transportui, t. y. privalo būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m3/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai). Šių taisyklių 147 punktas numato, kad draudžiama lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų.
Byloje pateikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus atlikti dirbtinės apšvietos matavimo tyrimai, be kita ko, atlikti pagal atsakovės atstovės papildomą prašymą tvirtina, kad automobilio MAZ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apšvieta 52 lx, oro greitis 1 302,2 m³/h (b. l. 67-68), automobilio MB valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apšvieta 55 lx, oro greitis 1 358,74 m³/h (b. l. 69-70), kai tuo tarpu Konvojavimo taisyklėse nustatyta, kad kamerų dirbtinis apšvietimas turi būti ne mažesnis kaip 50 lx. Taip pat pagal papildomą prašymą atlikti ventiliacijos efektyvumo matavimo tyrimai taip pat tvirtina, kad automobiliuose įrengta vėdinimo sistema atitinka taisyklėse nustatytą normatyvą, t. y. ne mažesnį kaip 15 m3/h lauko oro greitis vienam asmeniui (automobilyje MAZ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) oro greitis tenkantis vienam asmeniui 30,28 m/h (1302,2 oro greitis m/h automobilyje / 43 sėdimų vietų); automobilio MB valst. Nr. (duomenys neskelbtini) oro našumas vienam asmeniui 37,74 m³/h (1358,74 oro našumas m³/h / 36 sėdimų vietų). Byloje pateiktos Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ išduotos Techninės apžiūros rezultatų kortelės (b. l. 65, 71-72) taip pat tvirtina, kad automobiliai, kuriais buvo etapuojamas pareiškėjas pilnai atitinka techninius reikalavimus. Taigi pateiktos automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninės apžiūros rezultatų kortelės, automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina visų naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Todėl pareiškėjo argumentai, susiję su automobilių, kuriais pareiškėjas buvo konvojuojamas, netinkamumu žmonėms vežti, nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, o tik subjektyviu suvokimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas.
Be to, Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktuose nustatyta, kad konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Jei konvojuojamasis pareiškia pretenzijas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų administracijai, konvojuojamojo priėmimas tęsiamas po to, kai atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą. Tačiau pareiškėjas per visą konvojavimo laikotarpį jokių pretenzijų konvojaus pareigūnams nereiškė.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Bendrai valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 str. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais.
Atkreiptinas dėmesys, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso 6.270 str. prasme.
Pareiškėjas skunde paaiškino, jog galimai padaryta neturtinė žala pasireiškė sukeltais nepatogumais: konvojavimo metu jam teko vykti perpildytuose automobiliuose, vienu metu automobilyje kartu su pareiškėju buvo konvojuojama apie 12 žmonių, kartais tekdavo netgi stovėti, automobilyje nebuvo saugos diržų, bagažo skyriaus, langų, šildymo sistemos, ventiliacijos, buvo sunku kvėpuoti, o tai kėlė nesaugumo jausmą. Tačiau atsižvelgiant į byloje pateiktus kelionės žiniaraščius, automobilių registracijos dokumentus, automobilių techninės apžiūros rezultatų ataskaitas, faktas, kad, pareiškėjas galėjo būti konvojuojamas perpildytame automobilyje (neturint vietos atsisėsti) nepasitvirtino, duomenų apie tai, jog specialus konvojavimo transportas būtų eksploatuojamas techniškai netvarkingas byloje nėra, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl jo konvojavimo iš esmės netinkamomis sąlygomis laikytini nepagrįstais.
Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta ir pats pareiškėjas nenurodė, kad jis teikė pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų ir jų įtakos jo sveikatai. Minėtų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo skunde nurodomi galimai atsiradę sveikatos, emociniai ir psichologiniai sutrikimai kilo dėl konvojavimo sąlygų ar kitų neteisėtų pareigūnų veiksmų. Pareiškėjo skunde išsakyti nusiskundimai nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, o abstraktūs teiginiai apie psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, nervinę įtampą ir nepatogumus nėra pakankami galimai padarytai žalai įrodyti šiuo atveju.
Ištyrus byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei atsiliepimo argumentus, nenustatyta, kad kaip nors išskirtinai būtų pažeistos pareiškėjo teisės, garbė, orumas, ar, kad išskirtinai pareiškėjo atžvilgiu būtų nesilaikoma teisės aktų, reglamentuojančių reikalavimus konvojavimo metu. Nagrinėjamu atveju nenustačius būtinųjų Civilinio kodekso 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 p., 127 str., teismas
nusprendžia:
pareiškėjo R. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.