Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Iždonas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nutarimo, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla M. J. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 163² straipsnio 6 dalį nutraukta, nesant jos veiksmuose jai inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 str. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013 m. balandžio 29 d. M. J. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl to, kad ji, 2013 m. kovo 20 d., laikotarpiu nuo 19.40 val. iki 19.50 val., adresu (duomenys neskelbtini), neturėdama licencijos verstis prekyba tabako gaminiais, pardavė 1 pakelį cigarečių „Premjer“ už 5 Lt, kurių muitinė vertė yra 7,27 Lt. Cigarečių pakelis nepaženklintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka Finansų ministro patvirtinto pavyzdžio ženklais – banderolėmis. Administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad tuo M. J. pažeidė 1995-12-20 Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo Nr. 1-1143 10 straipsnio 1 dalį ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 163² straipsnio 6 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Institucija apeliaciniu skundu nesutikdama su apylinkės teismo priimtu sprendimu iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms – Institucija nesutinka su apylinkės teismo išvadomis ir teigia, kad nagrinėjamoje byloje yra pakankamai įrodymų pagrindžiančių M. J. kaltę dėl jos padaryto pažeidimo, numatyto ATPK 163² straipsnio 6 dalyje. Taigi iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad Institucija savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jos dėstomu vertinimu, o ne byloje esančiu ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės rodo, kad Institucija tik jai palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, ir padarė teisingas išvadas dėl jų, dėl to pagrįstai konstatavo, jog byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta – M. J., padarė jai inkriminuotą pažeidimą, numatytą 163² straipsnio 6 dalyje. Daryti kitokias išvadas apygardos teismas neturi pagrindo. Tai, kad byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų Institucija, dar nereiškia, kad į jas nebuvo atsižvelgta.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Išnaudojus visas galimybes surinkti bylai reikšmingus įrodymus, tačiau nepašalinus abejonių dėl asmens kaltės, yra pagrindas pradėtą administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-6511/2010).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra pakankamai objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių M. J. kaltę padarius ATPK 163² straipsnio 6 dalyje numatytą pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys tvirtina, kad priimdamas ginčijamą nutarimą, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Esminis ir visus kitus byloje esančius ir ištirtus įrodymus, Institucijos įsitikinimu, paneigiantis ir Institucijos M. J. surašytame protokole nurodytas aplinkybes patvirtinantis įrodymas – V. J., kuris net nebuvo apklaustas teismo posėdyje, paaiškinimas, kai jis nurodė, kad nusipirko iš „Marytės“ kontrabandinių cigarečių pakelį, nurodė jos gyvenamąjį adresą, o fotonuotraukoje nurodė M. J. kaip cigaretes jam pardavusį asmenį, esant liudytojų S. Ž. (42 b. l.), A. I. (42-43 b. l.) bei juos atitinkantiems M. J. (42 b. l.) parodymams, kad įvykio dieną M. J. buvo pas juos ir svečiavosi nuo 15 val. iki maždaug 22 val., o liudytojams (policijos pareigūnams) – V. K. (50-51 b. l.), R. U. (52-53 b. l.) ir D. B. (51 b. l.) teismo posėdžio metu patvirtinus, kad paties cigarečių pardavimo V. J. fakto jie nematė ir neužfiksavo, į M. J. namus įvykio dieną nuvykę nebuvo, pačios M. J. tą dieną nematė, negalima daryti ir kategoriškos išvados dėl teisei priešingų M. J. veiksmų.

Pažymėtina, kad Institucijos kartu su apeliaciniu skundu pateikta medžiaga apie M. J. baustumą ir teistumą niekaip nepatvirtina šioje byloje nagrinėtinų aplinkybių, todėl toks Institucijos argumentacijos būdas niekaip nepagrindžia jos apeliacinio skundo reikalavimo, susijusio su priimto sprendimo neteisėtumu ir nepagrįstumu.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas 2013 m. birželio 28 d. nutarimą, tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti Institucijos apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių Šiaulių apylinkės teismo priimtas procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas, o Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nutarimą nepakeistą ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.