Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Dainius Strautininkas Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.2.1 Teisminio sprendimo Nr.1-54-1-1-2010-5

2011 m. balandžio 22 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 metams 7 mėnesiams, įpareigojant iki 2011-10-01 atlyginti turtinę žalą, būti savo namuose nuo 23 val. iki 6 val. ir be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Priteista iš A. J. K. L. 1800 Lt turtinei ir 8000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. nuteistas už tai, kad 2010 m. sausio 1 d. apie 0.10 val. J. N. g. 12, B, savo namo kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia vieną kartą kirsdamas krūmams kirsti skirtu kardu K. L. per dešinės rankos plaštaką, jį sužalojo, padarydamas kirstinę dešinės plaštakos žaizdą, 5-to piršto pamatinio pirštakaulio lūžį, sulaužydamas 3, 4, 5 delnakaulius, taip padarydamas nukentėjusiajam K. L. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Teismo medicinos specialistas neatmetė galimybės, kad nukentėjusiojo ranka buvo sužalota, rankai esant pakeltai į viršų, t. y. pasirengus smogti. Sužalojimo metu labiau nukentėjo nukentėjusiojo plaštakos dalis ties mažuoju pirštu ir žymiai mažiau ties smiliumi, o tokia trauma labiau tikėtina rankai esant pakeltai, nes nuleista ranka turėtų būti labiau sužalota ties smiliumi.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusysis prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes ir pripažinęs nuteistąjį A. J. kaltu dėl nesunkaus nukentėjusiojo K. L. sveikatos sutrikdymo, pagrindiniu įrodymų šaltiniu laikė nukentėjusiojo, liudytojų: G. S., D. B., D. J., L. S., I. M., S. L. parodymus, vertindamas juos kaip nuoseklius ir patvirtinančius kaltinime nurodytą aplinkybę, kad A. J., tyčia kardu smogęs K. L. į dešinės rankos plaštaką, ją sužalojo. Paties nuteistojo ir jo giminaičių bei draugų A. J., D. K., R. K., D. K. parodymus, jog nukentėjusiojo, nešino kardu, veiksmai kėlė jiems grėsmę, teismas laikė nepatikimais dėl jų nenuoseklumo ir kitų šiuos parodymus patvirtinančių įrodymų nebuvimo. Tačiau jokios išsamesnės įrodymų analizės jų nuoseklumo, atitikimo vieniems kitus nuosprendyje nėra, todėl nuteistojo apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad teismo išvados dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą yra nepagrįstos, neišnagrinėti gynybos argumentai dėl būtinosios ginties situacijos buvimo.

Šioje byloje nustatyta, kad konflikte, kurio metu buvo sužalotas nukentėjusysis, dalyvavo ar jį stebėjo dvi asmenų grupės: nuteistasis ir jo artimieji bei nukentėjusysis ir jo draugai. Šių dviejų konfliktavusių pusių parodymai apie įvykio aplinkybes iš esmės skiriasi: nuteistasis ir kartu su juo buvę artimieji teigia buvę nuteistojo namo kieme užpulti strypu nešino nukentėjusiojo ir jo draugų, todėl nuteistasis gindamasis smogęs jam savadarbiu kardu. Nukentėjusysis ir jo draugai tvirtina neturėję jokių strypų, o nuteistasis smogęs į jo kiemą užėjusiam beginkliam ir neagresyviam nukentėjusiajam. Kolegija, nustatydama bylos aplinkybes, atsižvelgia į tai, kad šioje byloje informatyviausias įrodymų šaltinis yra jo šalių parodymai, nes byloje nenustatytas nė vienas nešališkas liudytojas, daiktiniai įrodymai yra pateikti ne pareigūnų, o pačių konflikto dalyvių, todėl asmenų parodymų patikimumą pirmiausia vertina jų nuoseklumo požiūriu.

Nukentėjusysis K. L., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose parodė, kad, gatvėje įvykus pirmajam konfliktui tarp jo draugų ir apelianto artimųjų dėl sudaužytų butelių šukių, jis nuėjo namo, o grįžęs ir išgirdęs, kad abi pusės tebesiginčija, vienas nuėjo į apelianto namo kiemą. Kieme praėjęs su vaiku stovinčią moterį ir pasukęs link namo, tačiau tuo metu pamatęs dviejų asmenų šešėlius, vienas iš kurių jam smogė į dešiniosios rankos plaštaką. Jis į apelianto kiemą ėjo vienas, rankose nesinešė jokio įrankio, apeliantui negrasino nei žodžiais, nei veiksmais, tuo metu, kai gavo smūgį, jo abi rankos buvo nuleistos. Šiuos parodymus patvirtina teisminio nagrinėjimo metu duoti liudytojų D. J. ir L. S. parodymai. Liudytojai nurodė matę, kaip apeliantas iš namo išsinešė peilį ir juo kirto į ranką tuo metu nieko joje nelaikiusiam K. L.. Be to, L. S. teigė, kad nukentėjusysis buvo sužalotas iš gatvės pusės, prie kiemo. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu, apklausti netrukus po įvykio, liudytojai tvirtino negalintys nieko pasakyti apie K. L. sužalojimo aplinkybes, nes jų nematę. Pagal liudytojo D. J. parodymus, jis nematęs, ką apelianto kieme darę nukentėjusysis ir apeliantas, kaip buvo sužalotas nukentėjusysis, nes vaizdą kieme užstoję gatvėje buvę žmonės (1 t., 82–84 b. l.). Pagal liudytojos L. S. parodymus, ji mačiusi, kaip apeliantas atsinešęs kardą, tačiau nemačiusi, kaip jis K. L. prakirto ranką (1 t., 69–70 b. l.). Taigi šių liudytojų parodymai dėl esminės įvykio aplinkybės – K. L. sužalojimo – proceso metu iš esmės skyrėsi. Be to, šie parodymai kelia abejonių ir dėl to, kad, pagal byloje nustatytas aplinkybes, liudytojai būtų sunkai matę, kas tiksliai vyko apelianto kieme. Pats nukentėjusysis, kuris buvo arčiausiai apelianto, proceso metu teigė neįžiūrėjęs jam kardu smogusio asmens, nes kieme buvusi prietema. Pagal jo parodymus, tuo metu, kai jis išėjo sužalotas, visi žmonės stovėjo ne prie apelianto kiemo, o toliau, apie 20 metrų atstumu. Liudytojas D. J. teisme parodė stovėjęs dar didesniu – apie 50 metrų atstumu nuo įvykio vietos. Liudytoja L. S., kuri teisme patvirtino netgi tai, ko nematė K. L. – tai, kad jam smogė būtent apeliantas, teigė stovėjusi arčiausiai – apie 10 metrų atstumu, tačiau šios liudytojos. Pareiškime – protokole ( b.l.1,1t.). nukentėjusysis nurodė, kad jis buvo sužalotas einant nuo K gatvės link centro, ties parduotuve „D“, kai prie jo priėjęs vyras trenkė su kažkuo per plaštaką ir nubėgo. Liudytojas D. J. teisme parodė stovėjęs dar didesniu - apie 50 metrų atstumu nuo įvykio link namo, esančio kitoje gatvės pusėje. Liudytoja L. S. teisme bei ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas E. G. patvirtino, kad nukentėjusiajam kardu buvo smogta gatvėje, tačiau šių liudytojų parodymai apie sužalojimo vietą – gatvėje – prieštarauja byloje tiksliai nustatytai aplinkybei, kad nukentėjusysis buvo sužalotas apelianto namo kieme (įvykio vietos apžiūros metu rastos kraujo dėmės nuteistojo namo kieme). Pirmos instancijos ir apeliacinės instancijos teismas ėmėsi priemonių iškviesti ir apklausti liudytoją E. G., patikslinant K. L. sužalojimo aplinkybes, tačiau nustatyti jo gyvenamosios vietos nepavyko (b.l. 72, 76,86, 2 t.). Tokie nenuoseklūs liudytojų parodymai suteikia pagrindą daryti išvadą, kad jie nematė nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių ir tik proceso eigoje paaiškėjus sunkioms sužalojimo pasekmėms, ėmė duoti tokius parodymus, kurie atitinka nukentėjusiojo parodymus. Aptartas nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų nenuoseklumas ir prieštaringumas suteikia pagrindą kritiškai vertinti ir jų nurodytą aplinkybę, kad nukentėjusysis, vienas eidamas į apelianto kiemą, rankose nesinešė jokio daikto.

Liudytojai I. M., D. B., G. S., S. L. parodė nematę konkrečių nukentėjusiojo rankos sužalojimo aplinkybių ir apie tai išgirdusios iš draugų, o liudytoja S. L. apskritai nebuvo šalia įvykio vietos ir apie sūnaus K. L. sužalojimą sužinojo iš jo paties. Kadangi šių liudytojų parodymuose nėra jokios reikšmingos informacijos apie įvykį, teismas neturėjo pagrindo laikyti šiuos parodymus patvirtinančiais nukentėjusiojo parodymus, jog apeliantas jį užpuolė vieną ir beginklį.

Apeliacinio teismo posėdyje atliekant papildomą įrodymų tyrimą buvo apklausti liudytojai A. J., S. K., D. K., R. K., D. K.. Iš jų parodymų matyti, kad nuteistojo ir jo žmonos bei draugų parodymai nuo nukentėjusiojo parodymų skiriasi keliomis svarbiomis aplinkybėmis: į kiemą kartu su nukentėjusiuoju atėjusių žmonių skaičiumi, nukentėjusiojo atsineštu daiktu ir jo elgesiu apelianto kieme. Nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose nuosekliai teigė, kad, pasibaigus konfliktui gatvėje, prie namo vartų vis dar būriavosi kita konfliktavusi pusė, o į jo kiemą įėjo du vaikinai, vienas kurių nešėsi baslį, o kitas pakeltoje rankoje laikė daiktą, panašų į metalinį strypą (armatūrą) ar kardą. Kadangi kieme buvo jo sutuoktinė ir mažametis vaikas, jis, bijodamas dėl jų saugumo, įbėgo į namą, išsinešė kardą ir juo smogė strypu užsimojusiam nukentėjusiajam. Abu jaunuoliai iš kiemo išbėgo, o turėjęs baslį jaunuolis jį metė link jo, kliudydamas smakrą. Šiuos parodymus patvirtina geriausiai konfliktą mačiusio liudytojo D. K. parodymai, kad į apelianto kiemą įbėgo du jaunuoliai, vienas, nešinas lazda, jam smogė į nugarą, tada jis, bėgdamas į kiemo gilumą, matė, kaip iš namo išbėgo kardu nešinas A. J.. Liudytoja D. K. patvirtino mačiusi, kaip vienas iš į kiemą įbėgusių jaunuolių pagaliu puolė jos vyrą, kitas – A. J.. Šie parodymai atitinka liudytojų R. K. ir A. J. parodymus, iš kurių matyti, kad į kiemą įbėgo du jaunuoliai su basliais, prieš kuriuos A. J. užsimojo kardu. Nors visus šiuos liudytojus su apeliantu sieja giminystės ar draugystės ryšiai, tačiau, įvertinus jų parodymų nuoseklumą, laikyti šiuos parodymus neobjektyviais nėra pagrindo. Šiuos parodymus iš dalies patvirtina D. K. 2010-01-05 pateiktas kardas, (1 t., 25–28), kurį pagal jo paties ir D. K. parodymus, jis rado numestą įvykio vietoje ir parsinešė namo. Atsižvelgus į tai, kad, liudytojams grįžtant namo, t. y. 2010-01-01, apie 0 val. 10 min., policijos pareigūnai įvykio vietos dar neapžiūrinėjo (tai patvirtina įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta laikas – 2010-01-10, 1.15–1.55 min.), D. K. elgesys, surenkant iš įvykio vietos daiktinius įrodymus, paaiškinamas jo žinių, kaip reikėtų elgtis įvykio vietoje trūkumu, šis daiktinis įrodymas laikytinas iš dalies patvirtinančiu liudytojų parodymus apie nukentėjusiojo rankose laikytą kardą. Iš byloje esančios D. K. rasto kardo nuotraukos ir aprašymo matyti, kad jis yra tiesus, apie 0,7 metro ilgio, todėl tiek nuteistasis savo pirmojoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu, tiek liudytojai, šį ginklą įvardiję metaliniu strypu, dėl apšvietimo ir laiko geriau įsižiūrėti stokos galėjo klysti. Apelianto įvykio vietoje rastas ir pareigūnams pateiktas medinis pagalys (1 t., 21 b. l.) taip pat iš dalies patvirtina jo ir liudytojų parodymus, kad antras į apelianto kiemą įbėgęs jaunuolis turėjo medinį baslį.

Apibendrinusi nurodytus motyvus, kolegija nesiremia nukentėjusiojo K. L. parodymais, kad jis į apelianto kiemą įbėgo vienas ir rankoje nelaikydamas jokio įrankio, nes šiuos parodymus patvirtinantys liudytojų L. S. ir D. J. parodymai yra nepatikimi ir paneigti nuosekliais apelianto ir liudytojų D. K., A. J., R. K., D. K. parodymais ir juos iš dalies patvirtinančiais įvykio vietoje rastais daiktiniais įrodymais. Kolegija laiko įrodyta, kad konflikto metu į apelianto kiemą įbėgo nukentėjusysis su kardu ir nenustatytas asmuo, turėjęs medinį pagalį. Paties nukentėjusiojo, apelianto ir jo artimųjų parodymais nustatyta, kad tuo metu apeliantas, kieme buvę D. K. ir R. K. buvo beginkliai, be to, kieme dar buvo liudytojos A. J., D. K. ir mažametis apelianto sūnus. Neturėję jokių įrankių apeliantas ir liudytojai bei moterys su vaiku jokios grėsmės nukentėjusiajam nekėlė. Tuo tarpu jis pats, laikydamas žmogui pritaikytą žaloti ginklą, turėjęs nenustatyto asmens pastiprinimą, aiškiai turėjo jėgų persvarą. Stovėdamas arti apelianto ir prieš jį užsimojęs ginklu nukentėjusysis sukėlė pavojingą, akivaizdžią ir realią grėsmę tiek nuteistojo, tiek jo artimųjų, neturėjusių jokios galimybės jam adekvačiai pasipriešinti, sveikatai. Nuteistasis, neturėdamas kitos galimybės išvengti užpuolimo pats ir apsaugoti artimuosius, delsdamas galėjo nebeišvengti sunkių pasekmių, todėl skubiai atsinešė iš namų kardą ir juo smogė į nukentėjusiojo ranką, kurioje šis laikė ginklą. Kolegija sprendžia, kad, esant tokiai situacijai, A. J. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Būtinoji gintis yra viena iš baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių, numatytų BK 28 str., dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, todėl baudžiamoji byla nutrauktina BPK 3 str. 1 d. 9 p. pagrindu. Nutraukus baudžiamąją bylą, nukentėjusiojo civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Panaikinti Biržų rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą A. J. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nutraukti esant jo veiksmuose baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai (BPK 3 str. 1 d. 9 p.).

K. L. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – A. J. panaikinti.