- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-08-26
- Bylos Nr.
- A-369-822/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05873-2013-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Pareiškėjas
- J. O.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. O. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. O. kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2013 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. (10.1)3-109396 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-6383; 2) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio1 dalies taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 10 898,67 Lt; 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Skunde paaiškino, kad jai VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 11-17-4174 buvo paskirta 859,21 Lt dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. Pagal Laikinojo įstatymo nuostatas Pensija buvo perskaičiuota ir jos dydis 2010 m. vasario mėnesį buvo 810,07 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija, 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijai.
Pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo iš viso neišmokėta 10 898,67 Lt, todėl ji kreipėsi į atsakovą su prašymu išmokėti Pensijos nepriemoką. Tačiau atsakovas nesutiko kompensuoti nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautos Pensijos dalies, kadangi Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengė Sumažintų valstybinio socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo (invalidumo) pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymą.
Šalies argumentai
Pareiškėja nesutiko su skundžiamais sprendimais, nurodė, kad jie priimti netinkamai aiškinant ir taikant ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas. Anot pareiškėjos, nustatyto pažeidimo nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi vykdytinais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėja rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, kurioje konstatuota, jog pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Šiuo atveju veiksmingas pareiškėjos teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 19–22) su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad pareiškėjos skundą išmokėti jai negautą Pensijos dalį atsisakyta nagrinėti motyvuojant tuo, jog pareiškėja apie mokamą sumažintą Pensiją sužinojo 2010 m. kovo mėnesį, o dėl negautos Pensijos dalies išmokėjimo kreipėsi praleidusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Pabrėžė, kad tokią poziciją patvirtino ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, išnagrinėjęs administracinį ginčą dėl senatvės pensijos dalies, negautos 2010–2011 metais dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, priteisimo. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatas, pagal kurias dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl jis taikytinas į ateitį ir nėra pagrindas išmokėti asmenims dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo 2010–2011 metais negautą senatvės pensijos dalį.
Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad sumažintų pensijų kompensavimo tvarką turi parengti Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia sumažintų senatvės bei netekto darbingumo (invalidumo) pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo, kuriame bus reglamentuota senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu negautos dalies kompensavimo tvarka, projektą. Kol šis įstatymas nėra priimtas, skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti senatvės pensijų gavėjams pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijų dalies.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 33–38) su skundu nesutiko, prašė bylos dalį dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą 10 898,67 Lt Pensijos dalį nutraukti, o kitą dalį – atmesti kaip nepagrįstą. Jei J. O. reikalavimas priteisti neišmokėtą Pensijos dalies sumą būtų patenkintas (visiškai ar iš dalies), prašė priteisti šią sumą išmokėti dalimis.
Paaiškino, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. kovo mėnesį, taigi pareiškėja apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta pensija, sužinojo 2010 m. kovo mėnesį, o sprendimas dėl pareiškėjos pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo priimtas 2010 m. kovo mėnesį, nes rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas VSDFV teritoriniai skyriai nepriiminėjo, o sprendimu šiuo atveju laikytinas VSDFV Vilniaus skyriaus 1–ojo Pensijų skyriaus, vadovaujantis Laikinuoju įstatymu, priimtas valinis aktas – perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą Pensijos išmokėjimas 2010 m. kovo mėnesį. VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 10 d. raštas Nr. (10.1)3-109396 yra informacinio pobūdžio, kuriuo pareiškėjai paaiškinta jos pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo 2010–2011 metais teisinis pagrindas. Jame pateikta išsami ir teisinga informacija, todėl naikinti jį nėra pagrindo.
Teigė, jog pareiškėja praleido sprendimų apskundimo 3 metų terminą, todėl VSDFV 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. (6.5)1-6383, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 5 d. prašymą ir nurodė, kad jei iki 2013 m. spalio 14 d. ji pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Tačiau pareiškėja, nepateikusi jokių įrodymų, kreipėsi į teismą. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl neišmokėtos pensijų dalies priteisimo yra išaiškinęs (žr., pvz., administracines bylas Nr. A552-519/2013 ir Nr. A552-432/2013), kad asmens teisė teisme reikalauti apginti pažeistas teises, susijusias su neišmokėtos pensijos nepriemoka, tiesiogiai sietina su įstatymo nustatytu senaties terminu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, išaiškino, jog pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.
Pareiškėjai pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas dėl turėtų draudžiamųjų pajamų sumažinta pensija išmokėta 2010 m. kovo mėnesį, pareiškėja į VSDFV kreipėsi 2013 m. rugsėjo 19 d., o į teismą – 2013 m. spalio 22, t. y., praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo apie mokamo ne viso dydžio paskirtą pensiją, kai sprendimas mokėti jai ne viso paskirto dydžio senatvės pensiją, jau laikytinas įvykdytu. Todėl, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose Nr. A5-264/2003, Nr. A505-683/2013, Nr. A12-219/2004), pareiškėjai neišmokėtos pensijos dalies atžvilgiu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata netaikytina.
Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad dėl šio įstatymo taikymo neišmokėtos Pensijos dalies kompensavimo tvarką turi parengti Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi parengti teisės aktų, kuriuose bus nustatyta dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, projektus. Šiuose teisės aktuose numatoma reglamentuoti, kokia tvarka turi būti kompensuojama dėl Laikinojo įstatymo taikymo negauta pensijų dalis, taip pat turės būti numatytos papildomos lėšos šiam kompensavimui. Kol šie teisės aktai nėra priimti, o lėšos nėra skirtos, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo ir neturi lėšų išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalį. VSDFV Vilniaus skyrius 2010–2011 metais teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinąjį įstatymą ir šio skyriaus priimtas sprendimas pareiškėjai 2010-2011 metais mokėti perskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas Pensiją yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą Pensijos dalį.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjos J. O. skundą tenkino iš dalies: panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1–ojo pensijų skyriaus 2013 m. rugsėjo 10 d. raštą Nr. (10.1) 3-109396; panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6383 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos J. O. skundą nagrinėti ikiteismine tvarka, praleidus skundo padavimo VSDFV terminą; priteisė J. O. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 10 898,67 Lt dydžio valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; pensijos nepriemokos išmokėjimą išdėstė per 2014–2016 metus.
Bylos duomenimis, pareiškėja ginčą dėl Pensijos nepriemokos inicijavo 2013 m. rugpjūčio 30 d., VSDFV Vilniaus skyriui pateikusi prašymą išmokėti jai 10 898,67 Lt dydžio senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau skyrius, vietoje to, kad prašymą pagal kompetenciją perduoti nagrinėti VSDFV, ginčą išnagrinėjo iš esmės. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 motyvus, į tai, kad pareiškėja pirmąją sumažintą Pensiją gavo 2010 m. vasario mėnesį, darė išvadą, kad pareiškėja į ikiteisminę ginčų nagrinėjimo instituciją (VSDFV) dėl Pensijos nepriemokos kreipėsi praleidusi įstatymo nustatytą 3 metų terminą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad VSDFV 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6383, nors ir nurodžiusi, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, ginčą išnagrinėjo iš esmės, tuo pačiu išreikšdama savo poziciją ir valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo, kas leidžia konstatuoti, jog VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pagal bylos duomenis šis spendimas pareiškėjai įteiktas 2013 m. spalio 5 d., į teismą pareiškėja kreipėsi 2013 m. spalio 23 d., t. y. nepraleidusi Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto dvidešimties dienų termino nuo VSDFV sprendimo įteikimo dienos. Todėl darytina išvada, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 1–asis pensijų skyriaus 2013 m. rugsėjo 10 d. raštas Nr. (10.1) 3-109396, kuriuo skyrius neturėdamas tam kompetencijos, ikiteisminį ginčą išnagrinėjo iš esmės, naikintinas, taip pat naikintina VSDFV 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6383 dalis, kurioje atsisakyta skundą nagrinėti ikiteismine tvarka, praleidus skundo padavimo VSDFV terminą.
Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo inter alia pripažino, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“;
Laikinojo įstatymo 8 straipsnis neteko galios 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2195 nuo 2012 m. liepos 13 d.
Teismo vertinimu, pareiškėjai priteistina Pensijos dalis, sumažinta dėl šios teisės normos taikymo. Pareiškėjai priteistiną Pensijos nepriemoką sudaro skirtumas tarp pareiškėjai paskirtos ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį perskaičiuotos ir realiai išmokėtos Pensijos, t. y. 10 898,67 Lt (18 197,35 – 7298,68). Be to, teismas, siekdamas socialinio teisingumo, tenkino trečiojo suinteresuoto asmens prašymas pareiškėjai Pensijos kompensavimą išdėstyti per 2014–2016 metus.
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – bylos dalį dėl pareiškėjos skundo reikalavimo priteisti jai nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį, nutraukti, kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Apeliaciniame skunde palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais (b. l. 67–71). Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad ,,VSDFV 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6383, nors ir nurodžiusi, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, ginčą išnagrinėjo iš esmės, tuo pačiu išreikšdama savo poziciją ir valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo, kas leidžia konstatuoti, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka“, neatitinka tikrovės.
Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad situacija nagrinėjamoje administracinėje byloje yra analogiška kaip ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, taip pat neatitinka tikrovės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kuria buvo išnagrinėtas ginčas dėl VSDFV sprendimo, kuriame buvo pasisakyta, jog kol sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės, netekto darbingumo pensijų ir didesniu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymas nėra priimtas, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalies, ir nurodyta, kad VSDFV neturi teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių išmokėti pareiškėjai dėl laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautą pensijų dalį.
Pažymėtina, kad VSDFV 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo nr. (6.5)I-6383 fraze, kad ,,Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi parengti teisės aktų, kuriuose bus nustatyta dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, projektus. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama tuose teisės aktuose nustatyta tvarka“, yra pateikta bendro pobūdžio informacija, jog rengiama dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarka. Šiuo teiginiu nepasisakyta konkrečiai dėl pareiškėjos keliamo ginčo dėl pensijos dalies nepriemokos.
Šalies argumentai
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius su trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį tenkinti (b. l. 75–76).
Atsiliepimas
Pareiškėja J. O. su Fondo valdybos apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją (b. l. 77–79).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėja siekia VSDFV Vilniaus skyriaus jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.
Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas senatvės pensijos sumažinimas vyko VSDFV Vilniaus skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl šios pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. kovo mėn.
1) 2013 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėja padavė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą išmokėti jai sumažintą senatvės pensijos dalį;
2) šį pareiškėjos prašymą išnagrinėjo VSDFV, kuri (pareiškėjos skundžiamu šioje administracinėje byloje) 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu atsisakė nagrinėti jį iš esmės. Šiame sprendime VSDFV nurodė, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai paskirtos senatvės pensijos sumažinimo, pasiūlė pareiškėjai iki 2013 m. spalio 14 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime informavimo pavidalu buvo nurodyta, kad ,, Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi parengti teisės aktų, kuriuose bus nustatyta dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, projektus. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama tuose teisės aktuose nustatyta tvarka“ (b. l. 8);
3) pareiškėja, ignoruodama paminėtą VSDFV pasiūlymą dėl papildomų įrodymų pateikimo, 2013 m. spalio 25 d. kreipėsi su skundu į teismą. Teismui paduotame skunde, be kita ko, nurodė, kad apie savo pažeistą teisę sužinojo tik tuomet, kai buvo paskelbtas paminėtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas.
Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).
Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.
Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2013 m. rugpjūčio 27 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama šį prašymą (skundą), pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. kovo mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.
Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.
Kaip minėta, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. kovo mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjos pasirinktą elgesio modelį (į tai, kad ji neatsižvelgė į trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV pasiūlymą pateikti įrodymus, patvirtinančius paminėto termino praleidimo priežasčių svarbumą, teismui nenurodė individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos šio termino praleidimo priežasčių svarbumui, nuosekliai laikėsi klaidingos pozicijos dėl aptariamo termino eigos skaičiavimo tvarkos), neįžvelgia tokioje situacijoje Taisyklių 20 punkto (pareiškėjos teisės pateikti VSDFV įrodymus, patvirtinančius paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių svarbumą) pažeidimo. Tuo labiau kolegija neįžvelgia taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme.
Pasisakydama dėl pareiškėjos skundžiamo VSDFV sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar jame buvo išreikšta šios institucijos (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija pažymi, kad šiame sprendime (jo turinys kolegijos nurodytas, išvardijant faktines bylos aplinkybes) nėra išreikšta trečiojo suinteresuoto asmens pozicija dėl pareiškėjos prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo. Šiame sprendime nurodyta informacija apie numatomą (būsimą) ginčo santykių teisinį reglamentavimą pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažinta VSDFV pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu. Ji gali būti vertinama tik kaip VSDFV, kaip viešojo administravimo subjektui, taikytino gero administravimo principo (kuris suponuoja viešojo administravimo subjekto pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu) vykdymu. Todėl teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytu šio sprendimo įvertinimu, nesutinka su teismo padaryta išvada, kad šiame sprendime buvo išreikšta VSDFV valia dėl pareiškėjos iškelto ginčo dėl pensijos esmės.
Apibendrindama padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes. Todėl šis sprendimas kolegijos naikintinas, o pareiškėjos teismui paduotas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos J. O. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.