Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 19 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino negaliojančiomis 2004 m. sausio 26 d. sutartį, sudarytą tarp G. D., D. D. ir J. D., dalyje dėl 1,335 ha žemės sklypo dovanojimo bei 2002 m. kovo 4 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp M. K. ir H. D.; grąžino šiais sandoriais perleistus žemės sklypus valstybės nuosavybėn; priteisė iš M. K. 500 Lt H. D.; priteisė I. K.: - iš G. D. ir J. D. po 1 228,29 Lt žyminio mokesčio bei po 500 Lt išlaidų už advokato pagalbą, o iš M. K. ir H. D. po 1 004,97 Lt žyminio mokesčio ir po 500 Lt išlaidų už advokato pagalbą. Teismas nurodė, kad iš Vilniaus miesto 1 - ojo apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-691-20/2003 matyti, jog įsiteisėjusiu 2003 m. lapkričio 5 d. sprendimu buvo panaikinti dalis Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 41-10064 (juo buvo atkurta nuosavybės teisė F. D., mirusiam 1999 m. balandžio 8 d., į nekilnojamojo turto dalį 4,6874 ha žemės); 2001 m. sausio 11 d. paveldėjimo teisės liudijimas (reg. Nr. 396) (jo pagrindu M. K. po F. D. mirties paveldėjo inter alia ginčo 2011 kv.m ir 1,335 ha sklypus); 2001 m. sausio 22 d. žemės sklypo dovanojimo sutartis Nr. 1-245, sudaryta tarp M. K. ir G. D. (ja buvo dovanotas ginčo 1,335 ha sklypas), 2001 m. sausio 29 d. žemės sklypo dovanojimo sutartis Nr. 1-498, sudaryta tarp G. D. ir G. D. (ja buvo dovanotas tas pats 1,335 ha sklypas), 2001 m. sausio 30 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1-533, sudaryta tarp M. K. ir H. D. (ja buvo perleista 8124 kv.m žemės sklypas), taikyta restitucija. Po minėto teismo sprendimo 2004 m. sausio 26 d. dovanojimo sutartimi atsakovai G. D. ir D. D. perleido savo sūnui J. D. 1,335 ha sklypą, taip pat šiame žemės sklype esančius statinius – garažą ir pirtį (t. 1 b.l. 126). Be to, M. K. ir H. D. 2002 m. kovo 4 d. buvo sudariusios 2011 kv. m žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį (t. 1 b.l. 123-125). Teismo teigimu, ieškovė turi teisę į nuosavybės atkūrimą, ši teisė dalyvaujančių byloje asmenų nėra kvestionuojama. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, kad nuosavybės teisė į dalį žemės sklypo F. D. buvo atkurta neteisėtai, pažeidžiant kitų pretendentų teisę į žemės nuosavybės atkūrimą, dėl ko neteisėtai išduotas ir paveldėjimo teisės liudijimas M. K., todėl teismo teigimu, šios aplinkybės vadovaujantis CPK 182 straipsnio 2 punktu iš naujo neįrodinėtos ir nenagrinėtinos. Ankstesnės bylos nagrinėjimo metu nebuvo iškeltas klausimas dėl 2002 m. kovo 4 d. pirkimo-pardavimo sutarties nuginčijimo, buvo ginčijamas sudarytas tarp tų pačių šalių – M. K. ir H. D. – tik 2001 m. sausio 30 d. pirkimo-pardavimo sandoris, teismas toje byloje padarė išvadą, kad jis pripažintinas negaliojančiu. Teismo teigimu, iš byloje esančių duomenų nėra jokio pagrindo kitokiai išvadai ir ginčijamo 2002 m. kovo 4 d. sandorio atžvilgiu: įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatavus, kad M. K. nuosavybės teisę į H. D. perleistą žemės sklypą buvo įgijusi neteisėtai ab initio, jos sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis taip pat negali būti laikoma teisėta, nes pagal imperatyvias įstatymo normas pardavėjas gali perleisti tik jam nuosavybės teise priklausantį turtą (CK 4.48 str. 1 d., 6.305 str.), o visuotinai žinomas principas, kad iš neteisėto veiksmo teisė atsirasti negali. Taip pat teismas nurodė, kad tai, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu teismo sprendimo dėl M. K. nuosavybės teisės panaikinimo dar nebuvo, nereiškia, kad pati M. K. teisėtai buvo įgijusi nuosavybės teisę į perleidžiamą žemės sklypą ir dėl to įgijo savininko teisę disponuoti turtu, nes teismo sprendimu konstatuota, kad nuosavybės teisė F. D. buvo atkurta neteisėtai, pripažintas negaliojančiu ir M. K. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Minėtoje byloje taip pat buvo konstatuota, kad H. D. nebuvo sąžininga įgijėja 2001 m. sausio 30 d. sandoryje. Teismo teigimu, nėra pagrindo kitokiai išvadai ir nagrinėjamoje byloje: H. D. yra M. K. brolio žmona, jai turėjo būti žinoma apie nuosavybės atkūrimo eigą, kitų pretendentų nuosavybės teisės į žemę atkūrimą ir jų įpėdinių ratą bei pažeistus interesus, todėl pripažįstant ginčijamą sandorį negaliojančiu (CK 1.80 str. 1 d.), atsakovė neturi teisės naudotis CK 4.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu sąžiningo įgijėjo teisės gynimo prioritetu bei panaudoti šį sandorį prieš reikalaujantį restitucijos asmenį (CK 6.153 str. 1 d.). Teismo teigimu, pripažintina negaliojančia ir 2004 m. sausio 26 d. dovanojimo sutartis sudaryta tarp G. D., D. D. ir J. D. dėl anksčiau minėtų priežasčių ir minėtais pagrindais. Teismas nurodė, kad šiems asmenims, siejamiems artimais giminystės ryšiais, ginčijamos sutarties sudarymo metu buvo žinoma apie vykstantį teisminį procesą dėl jų turimo sklypo, tačiau nepaisant to ir pasinaudojant, kad laikinosios apsaugos priemonės nebuvo pritaikytos, jie, nors jau ir žinodami nepalankų jiems pirmos instancijos teismo sprendimą, sudarė dovanojimo sutartį. Todėl teismas padarė išvadą, kad ir dovanos davėjai negali būti laikomi teisėtai tapę ginčo sklypo savininkais, o esant minėtoms aplinkybėms galimas sandorio sudarymo neigiamas pasekmes turėjo suvokti ir dovanos gavėjas – dovanotojų sūnus. Tokį šalių elgesį, juolab, kad tokio sandorio sudarymo būtinumo nebuvo, teismas vertintino kaip itin nesąžiningą, pažymėjęs ir tai, kad šiuo atveju sandoris yra neatlygintinis, todėl sąžiningumo faktorius turto išreikalavimo galimybei nebūtų lemiamas (CK 4.96 str. 3 d.). Teismas pripažino sandorį negaliojančiu tik ieškovės ginčijamoje dalyje, t. y. dėl žemės sklypo perleidimo, nurodęs, kad sandorio dalį, susijusią su statinių perleidimu, pripažinti negaliojančia nėra pagrindo. Teismas konstatavo, kad kadangi sandoriai pripažįstami negaliojančiais, turto įgijėjai pagal šiuos sandorius nėra sąžiningi, taikytina restitucija natūra (CK 180 str. 3, 4 d. d., 6.145 str. 1 d., 6.146 str.). Atsakovo J. D. argumentą, kad restitucija natūra jo atžvilgiu neturėtų būti taikoma, nes ginčo sklype yra pastatyti garažas, pirtis, sklypas pagerintas, jis yra įregistravęs ūkininko ūkį, teismas atmetė motyvuodamas tuo, jog iš į bylą pateikto nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylos duomenų matyti, jog statiniai buvo statomi 2002-2003 m. (t. 1 b.l. 316), kai atsakovams buvo žinoma apie ieškovės pradėtą teisminį procesą Vilniaus miesto 1 - ajame apylinkės teisme, tačiau nepaisant to statybos buvo vykdomos, taigi, tuo pačiu ir prisiimant savo interesų galimų suvaržymų riziką. Teismo teigimu, ūkininko ūkį atsakovas įregistravo jau esant ir įsiteisėjusiam minėto teismo sprendimui (t. 1 b.l. 192), be to, šių statinių – ypač pirties – pirmaeilis būtinumas ūkininko ūkiui yra labai abejotinas, į bylą nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas būtų taip esmingai pagerinęs sklypą, kad restitucijos natūra taikymas prieštarautų teisingumo, protingumo ar sąžiningumo principams arba po jos pritaikymo atsakovo padėtis esmingai ir nesąžiningai pablogėtų. Taip pat teismas nurodė, kad atsakovo nuosavybės teisė į statinius nėra kvestionuojama, todėl jis ir toliau galėtų teisėtu būdu (pvz., nustatant servitutą) naudotis statiniais.

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismo sprendimu dovanojimo sutarties dalis tarp G. D. ir J. D. panaikinta CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip sandoris, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, tačiau kokios konkrečiai imperatyvios teisės normos pažeistos, nenurodyta.

2. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi civilinėje byloje Nr. 2-691-20/2003 nustatytomis aplinkybėmis. Tačiau 2004 m. sausio 26 d. dovanojimo sutarties galiojimo klausimas toje byloje nebuvo analizuojamas, todėl dovanojimo sutartis galėjo būti panaikinta tik įrodžius jos neteisėtumą, kas nebuvo padaryta priimant skundžiamą sprendimą. 2004 m. sausio 26 d. dovanojimo sutarties sudarymo metu teismo sprendimas nebuvo įsiteisėjęs, jokie areštai ar draudimai ginčo žemei nebuvo uždėti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog sklypas perleistas neteisėtai.

3. Teismas taikydamas restituciją ir grąžindamas 1,335 ha žemės sklypą valstybės nuosavybėn, pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str.). Teismui buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad atsakovas J. D. ginčo žemėje ūkininkauja, yra įregistravęs ūkininko ūkį, įsigijęs techniką, pastatęs pastatus (garažą, pirtį). Statiniai, esantys žemės sklype, pastatyti teisėtai ir galiojant statybos leidimams, dėl sklype esančių pastatų padidėjo žemės vertė, todėl teismas nepagrįstai taikė restituciją.