- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-10-09
- Bylos Nr.
- eI2-10780-561/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07358-2023-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas (pirm.), Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Pareiškėjas
- I. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respulikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Inos Kirkutienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. 23SD14475 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo arba prašymą tenkinti pilnai.
Nurodo, kad į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai – turėdamas pasą ir Lenkijos Respublikos nacionalinę ,,D“ tipo vizą, t. y. leidimą laikinai gyventi Lenkijos Respublikoje, kuris galiojo iki 2023 m. birželio 22 d. Atvykus į Lietuvos Respubliką jam buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2022 m. spalio 26 d. iki 2023 m. kovo 30 d. Pažymi, kad 2023 m. kovo 30 d. atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Atsakovas atsisakė išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui, savo sprendimą motyvavo tuo, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Pažymi, kad Europos Sąjungoje teisėtai gyvena nuo 2019 m., o Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvena nuo 2022 m. spalio 26 d. Pareiškėjo mama A. S. (mergautinė pavardė S.) gimė Lietuvos Respublikoje, čia gyvena jos broliai bei seserys, yra palaidoti tėvai, pareiškėjo seneliai. Pareiškėjas atvyko į Lietuvą gavęs darbo pasiūlymą bei norėdamas būti šalia savo artimiausių giminaičių, su kuriais nuolat palaiko bendravimą. Pareiškėjas, nors ir tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, tačiau tai buvo seniai, t. y. 2015–2019 metais, kuomet jis gyvendamas (duomenys neskelbtini) kaime, Baltarusijoje, kur tuo metu buvo didžiulė bedarbystė, būdamas jauno amžiaus, neturėdamas jokio išsilavinimo, pradėjo dirbti eiliniu pasieniečiu. Ištarnavęs nurodytą laiką, suprato, kad jo požiūris labai skiriasi nuo buvusios ir esamos Baltarusijos valdžios agresyvios politikos bei palaikomo režimo, nusprendė palikti savo šalį ir išvyko dirbti i Lenkiją, kur dirbo oficialiai 4 metus. Atkreipia dėmesį, kad per tą laikotarpį jis nei karto nebuvo nuvykęs i Baltarusiją, nepalaikė jokių ryšių su buvusia tarnyba ar šalies valdžios atstovais. Maža to, nuo 2020 metų aktyviai dalyvavo mitinguose prieš Baltarusijos Respublikoje vyraujantį režimą, padėjo juos organizuoti, akcentavo įvykius Baltarusijoje socialinėje erdvėje, skelbė informaciją apie asmenis, pažeidusius įstatymus jo miesto pakraštyje. Jis davė interviu įvairiems kanalams, radijo stotims ir pan., kaip buvęs pareigūnas, nesutikęs su neteisėta nusikalstama Baltarusijos prezidento A. L. vykdoma režimo politika. Kaip įrodymą, kad pareiškėjas buvo didelis aktyvistas judėjime prieš Baltarusijos Respublikos režimą, teikia keletą nuorodų į pareiškėjo duotus interviu ir kt.
Dėl šių aplinkybių 2020 metais į pareiškėjo tėvų gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) kaime, Baltarusijoje, atvyko režimo pareigūnai ir pasakė tėvams, kad jam yra iškeltos 5 baudžiamosios bylos ir pasiūlė prisipažinti. Baltarusijoje 2021 m. jis buvo įtrauktas į ieškomų asmenų sąrašą. Registracijos vietoje periodiškai atvyksta asmenys, vadinantys save policijos pareigūnais, KGB ir pan. Jie apklausė tėvus, kaimynus, įvertino turtą. 2022 m. pareiškėjas persikėlė į Lietuvos Respubliką, kur gyvena visi giminaičiai iš motinos pusės. Lietuva – motinos tėvynė. Šiuo atžvilgiu paprašė suteikti politinį prieglobstį, kadangi nuolat dalyvavo smerkiančiųjų Baltarusijos totalitarinį režimą įvairiuose judėjimuose, dėl to Baltarusijoje dabar yra persekiojamas. Atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, į šias aplinkybes neatsižvelgė.
Pareiškėjas skunde teismui remiasi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 130 straipsnio 1, 2 dalimis ir teigia, kad jį grąžinus į Baltarusiją jo gyvybei ir laisvei grės realus pavojus, jis bus persekiojamas dėl politinių įsitikinimų, jis (jo šeimos nariai) gali būti kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jų orumas, ar jie bus tokiu būdu baudžiami, taip pat jis bus suimtas.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą nevertino aukščiau nurodytų faktinių aplinkybių, teisinio reglamentavimo, todėl jo sprendimas negali būti laikomas teisėtas ir pagrįstas. Mano, kad šis klausimas turi būti grąžintas nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti.
Šalies argumentai
Nurodo, kad pareiškėjas 2023 m. kovo 30 d. pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą tuo pagrindu, kad yra pateikęs prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi (Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017-12-28 įsakymu Nr. 1V-899/V-330 (toliau – ir Aprašas), 70.11 papunktis). Pareiškėjas klausimyne nurodė, kad 2015–2019 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje.
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) nurodė, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pareiškėjo atžvilgiu priėmė ginčijamą sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjai nacionalinę vizą. 2023 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 23S81472 Departamentas atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi (šis sprendimas nėra skundžiamas). Pareiškėjas 2023 m. birželio 14 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Departamentas 2023 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 23S113119 nusprendė perduoti pareiškėją Lenkijos Respublikai. Šis sprendimas nėra skundžiamas.
Šalies argumentai
Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Departamentas neatsižvelgė į Įstatymo 130 straipsnio nuostatas, neįvertino ryšių Lietuvos Respublikoje ir kt. Pažymi, kad ginčijamu sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas. Įstatymo 130 straipsnyje nurodytos aplinkybės, taip pat Įstatymo 128 straipsnyje nurodytos aplinkybės (įskaitant buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius ir kt.) būtų vertinamos prieš priimant sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo (toks sprendimas nėra priimtas). Kartu pažymi, kad kadangi pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą, jo grąžinimo ar išsiuntimo klausimas būtų sprendžiamas tik išnagrinėjus šį prašymą. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Dublino reglamentą už pareiškėją yra atsakinga Lenkijos Respublika, priimtas sprendimas perduoti pareiškėją Lenkijos Respublikai, kuri nagrinės jo prieglobsčio prašymą, o jeigu priims sprendimą nesuteikti prieglobsčio – spręs jo grąžinimo ar išsiuntimo klausimą.
Pareiškėjas skunde teigia, kad dirbo eiliniu pasieniečiu. Atsakovo manymu, ši aplinkybė nepaneigia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, kadangi ji grindžiama lojalumu Baltarusijos valdžiai. Pareiškėjas neseniai (t. y. pastarųjų 10 metų laikotarpiu) gana ilgą laiką (4 metus) dirbo Baltarusijos Respublikos pasieniečiu. Pagal visuotinai žinomą informaciją, nuo 2015 m. Baltarusijoje vykstantys rinkimai nėra pripažįstami demokratiniais, opozicija persekiojama. Manome, kad bylos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstas išvadas dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Priimdamas ginčijamą sprendimą Departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Pažymi, kad Departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.
Paaiškina, kad ginčijamas sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjo socialinius ir kitus ryšius Lietuvos Respublikoje. Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išduoti nebuvo, tačiau buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2022 m. spalio 26 d. iki 2023 m. kovo 30 d. Departamento duomenimis, pareiškėjas nuo 2022 m. lapkričio 3 d. įdarbintas ir dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje „Forveda“ (toliau – ir Bendrovė). Departamentas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – užsienietis prašyme išduoti nacionalinę vizą nurodė, kad yra nevedęs, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Tai reiškia, jog pareiškėjas ilgalaikių ekonominių ar socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi, o su Lietuvos Respublika jį iš esmės siejo tik darbo santykiai.
Mano, kad išvada dėl grėsmės valstybės saugumui yra pagrįsta ne prielaidomis, o asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbine veikla). Atsakovo teigimu, reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. kovo 30 d. pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą tuo pagrindu, kad yra pateikęs prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi (Aprašo 70.11 papunktis). Pareiškėjas klausimyne nurodė, kad 2015–2019 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje.
VSD Departamentui pateikė išvadą ir nurodė, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.
Departamentas, įvertinęs VSD išvadą, siekdamas užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punktu, priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.
Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010 ir kt.). LVAT savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). EŽTT šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Kaip matyti iš aptartų nuostatų, šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
Nagrinėjamu atveju Departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi VSD išvada, kurioje pateikta informacija apie pareiškėjo tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, jo galimą lojalumą Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms bei tikimybę būti išnaudotam Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.
Atsižvelgus į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Departamentas, gavęs VSD pažymą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, nes būtent VSD yra įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes. Pareiškėjas savo teises, Departamentui priėmus jam nepalankų sprendimą, gali ginti teisme, kuriame yra įvertinami tiek procedūriniai, tiek Sprendimo turinys. Departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų.
Departamentas vadovavosi VSD Išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje, VSD vertinimu, kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Taigi, kaip nustatė VSD, neigiamos išvados pagrindas – pareiškėjo praeityje buvę ryšiai su vidaus reikalų sistemos struktūrose dirbusiais asmenimis, kurios (tarnybos) yra laikomos grėsme valstybės saugumui.
Teismo vertinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą sprendimą, nes VSD Išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Tokia išvada, teismo vertinimu, darytina atsižvelgus į tai, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, sutiktina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi, kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
Pažymėtina, kad vien faktas, jog pareiškėjas nuo 2019 metų paliko tarnybą, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su atitinkamomis vidaus reikalų sistemos struktūromis yra išnykusi.
Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Tuo tarpu Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
Taigi, atsižvelgiant į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl, kaip ir šiuo atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus pirmiau aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Pareiškėjas nors ir nurodo, kad iš tarnybos išėjo dar 2019 m., tačiau, teismo vertinimu, tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su vidaus tarnybos struktūrose/ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz., buvę kolegos ir pan.), net ir nepaisant užimtų pareigų ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teismo vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis ir kurie nebuvo niekaip paneigti.
Tai, kad pareiškėjas nurodo, jog jokių nusižengimų nėra padaręs, Baltarusijoje nesilankė, savaime nėra labiau reikšminga nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl šios aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti Sprendimo neproporcingumą. Be kita ko, pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.).
Pareiškėjas skunde teismui akcentuoja, jog turi artimų giminaičių Lietuvoje, tačiau šių savo argumentų visiškai nepagrindė. Atsakovas tyrimo metu nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kas giminaičių gimimo vieta Lietuvoje nėra pakankama aplinkybė, galinti patvirtinti, kad pareiškėjas turi glaudžius šeimyninius santykius su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis.
Pareiškėjas skunde teismui akcentuoja, kad atsakovas neįvertino jo galimybės būti grąžintam į Baltarusiją ir nepagrįstai nesivadovavo Įstatymo 130 straipsnio nuostatomis.
Teismas pažymi, kad šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas yra Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, teisėtumas bei pagrįstumas. Ir priešingai – šios bylos nagrinėjimo dalyku nėra kitų atsakovo (atsisakyti išduoti leidimą gyventi Lietuvoje ir kt.) priimtų sprendimų pagrindai. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo Departamento 2023 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 23S113119 perduotas Lenkijos Respublikai. Šio sprendimo pareiškėjas taip pat neskundė. Taigi, atsakovas pagrįstai nurodė, kad Lenkijos Respublika, kuri nagrinės jo prieglobsčio prašymą, ir jeigu priims sprendimą nesuteikti prieglobsčio – spręs jo grąžinimo ar išsiuntimo klausimą.
Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog išnagrinėjus bylą nenustatyta teisinių pagrindų panaikinti Departamento Sprendimą, kadangi pareiškėjui pagrįstai atsisakyta išduoti naciolalinę vizą Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, tinkamai įvertinus visas faktines aplinkybes.
Netenkinus reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus taip pat negali būti tenkinamas.
Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo I. S. (I. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.