Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą (Lietuvos Respublikos 2009 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XI-303 redakcija) – laisvės atėmimu dvejiems metams. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti atviroje kolonijoje.

E. K. dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Iš nuteistojo E. K. priteista D. S. 850 Lt turtinei ir 2 650 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 21 d. apie 01 val., (duomenys neskelbtini), apie 100 metrų atstumu nuo geležinkelio pervažos, dėl chuliganiškų paskatų, viešoje vietoje, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį D. S. – tyčia sudavė jam beisbolo lazda du smūgius į veido sritį ir galvos kairę pusę, taip jam padarė kraujosruvas veide, muštinę žaizdą galvos plaukuotoje dalyje kairėje pusėje, kairio skruostikaulio, kairės akiduobės išorinės sienelės galvos smegenų sumušimą, kairio momenkaulio, kairio smilkinkaulio lūžius. Dėl kaukolės kairės pusės kaulų lūžių, pereinančių į pamatą, E. K. dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė D. S. sveikatą.

E. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku, dėl chuliganiškų paskatų, viešoje vietoje, įžūliu elgesiu, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sudavė V. S. ne mažiau kaip vieną smūgį beisbolo lazda ar koja į veidą, taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Apygardos teismas nuosprendyje konstatavo, kad dėl V. S. sumušimo įrodymų nepakanka. Pasak prokuroro, tokia išvada prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu surinktiems įrodymams. E. K. apygardos teismo teisiamajame posėdyje parodė, kad sudavė vieną smūgį tik D. S. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu E. K. savo parodymus ne kartą keitė: iš pradžių parodė, kad sudavė du smūgius vienam asmeniui, vėliau, kad sudavė abiem po vieną smūgį. E. K. akistatos metu taip pat parodė, kad sudavė abiem nukentėjusiesiems. E. K. parodymai yra nenuoseklūs ir nenuoširdūs, nes teismo specialisto išvada nustatyta, kad nukentėjusiajam D. S. buvo suduoti ne mažiau kaip du smūgiai.

Byloje nustatyta, kad tuo pačiu metu buvo sužalotas ir V. S. Iš E. K. parodymų matyti, kad A. B. iš automobilio išlipęs nebuvo. Liudytojas A. B. taip pat patvirtino, kad jis iš automobilio išlipęs nebuvo. Todėl darytina išvada, kad nuteistasis beisbolo lazda sudavė du smūgius D. S. ir ne mažiau kaip vieną smūgį V. S., nes pagal bylos aplinkybes daugiau niekas negalėjo juos suduoti. Iš E. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad jis sužalojo ne tik D. S., bet ir V. S. Pasak prokuroro, apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi E. K. parodymais teisme, todėl teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Nukentėjusysis D. S. apygardos teisme parodė, kad jo tėvas V. S. taip pat buvo sumuštas, o sužalojimai ant tėvo veido matėsi net po dviejų dienų. Be to, ikiteisminio tyrimo metu apklaustas A. B. parodė, kad matė kaip E. K. sudavė abiem, vėliau apklausų metu patikslino, kad nematė, kaip nuteistasis sudavė smūgius, tačiau matė, jog abu nukentėjusieji po smūgių gulėjo ant žemės. Vėliau E. K. jam patvirtino, kad sudavė abiem. Pažymėtina, kad liudytojas A. B. davė tokius parodymus nepaisant to, kad yra nuteistojo draugas.

Nukentėjusysis V. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jį su sūnumi mušė ne tik E. K., bet ir A. B., t. y. mušė abu. Tačiau prokuroro nuomone, nukentėjusiojo V. S. parodymai nėra tikslūs ir nuoseklūs. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad V. S. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pirmą kartą parodė, jog jam į petį sudavė lazda, vėliau – spyrė į veidą. Taip pat parodė, kad dėl sumušimo kreipėsi į R. ambulatoriją, tačiau iš šios ambulatorijos gavus raštą matyti, kad niekas nesikreipė. Prokuroro nuomone, nukentėjusiojo V. S. parodymų nenuoseklumas paaiškinamas tuo, kad jis buvo neblaivus. Todėl, pasak prokuroro, nėra galimybės konstatuoti, kad A. B. taip pat vartojo smurtą, nes tai neigia pats A. B., nuteistasis E. K. ir nukentėjusysis D. S. Minėti asmenys nurodo, kad A. B. iš automobilio nebuvo išlipęs. Nors ikiteisminio tyrimo metu V. S. padarytas sveikatos sutrikdymo pobūdis ir sunkumo laipsnis nėra nustatytas, nes pastarasis į medicinos specialistus nesikreipė, tačiau akivaizdu, kad jis buvo sumuštas. Pasak prokuroro, BK 284 straipsnio 1 dalis nereikalauja pasekmių atsiradimo, nes nusikalstama veika laikoma baigta nuo veiksmų atlikimo momento. Aukščiau paminėtos aplinkybės įrodo, kad būtent E. K. padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Taip pat pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė lengvinančios aplinkybės klausimą ir neteisingai paskyrė bausmę. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą apygardos teismas skirdamas minimalią dvejų metų laisvės atėmimo bausmę rėmėsi tik tuo, kad E. K. neteistas, nepadaręs kitų teisės pažeidimų ir yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. neva prisipažino ir gailisi. Prokuroro nuomone, E. K. pripažinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nepagrįstai, nes jo parodymai prieštaringi, nenuoseklūs, apygardos teisme savo kaltės dėl V. S. sumušimo nepripažino. Pasak prokuroro, tai kad E. K. neteistas ir anksčiau nepadarė kitų teisės pažeidimų, jam galima skirti švelnesnę bausmę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Todėl E. K. paskirta minimali laisvės atėmimo bausmė yra akivaizdžiai per švelni ir neteisinga.

Prokurorė prašo Šiaulių apygardos prokuratūros skundą tenkinti. Nuteistasis E. K. ir jo gynėjas prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros skundas tenkinamas iš dalies. Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. nuosprendis keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 3 punktai, 329 straipsnio 2 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas E. K. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. E. K. kaltė padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertintais įrodymais. Apeliacinis teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir galimus esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliaciniame skunde neginčijama nuosprendžio dalis dėl E. K. nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą (išskyrus bausmės dydį), todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima.

Apeliacinis teismas pažymi, kad baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą, naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąją teisę. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jeigu nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normose yra išskiriami pagrindiniai, esminiai požymiai, pagal kuriuos pavojinga veika yra pripažįstama nusikalstama ir ją galima atriboti nuo kitų nusikalstamų veikų arba teisės pažeidimų. Remiantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Iš liudytojo A. B. parodymų matyti, kad E. K. iš automobilio išlipo iš keleivio pusės ir nuėjo į vairuotojo pusę, o kai nuteistasis sugrįžo, jam (liudytojui) pasakė, jog kažkam sudavė, nuvažiuodamas per veidrodėlį matė kažką gulinčius. Jis (A. B.) iš automobilio nebuvo išlipęs (2 t., 14 b. l.). Liudytojas A. B. analogiškus parodymus davė apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 70-71 b. l.). E. K. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme taip pat tvirtino, kad tik jis (apeliantas) išlipo iš automobilio, kurį vairavo A. B., iš keleivio pusės ir sudavė du smūgius. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis E. K. pripažįsta, kad beisbolo lazda sudavė smūgius D. S., tačiau neigia mušęs, spyręs ar kitaip sudavęs V. S. Iš E. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad beisbolo lazda sudavė du kartus vienam iš vyriškių (1 t., 105-106, 108-110, b. l.), vėliau parodė, kad sudavė po vieną smūgį abiem vyriškiams, dėl ko abu vyriškiai nukrito (1 t., 111 b. l.), analogiškus parodymus davė akistatos metu (1 t., 112-114).

Ikiteisminio tyrimo metu V. S. apklaustas kaip liudytojas parodė, kad jį ir sūnų sumušė du vyriškiai, t. y. sūnui D. S. lazda sudavė E. K., o kitas vyriškis spyrė į veidą, nors anksčiau teigė, jog sudavė lazda (1 t., 54, 56-58, 112-114 b. l.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistojo E. K. ir liudytojo V. S. parodymai ikiteisminio tyrimo metu apie įvykio aplinkybes yra nenuoseklūs, todėl jais galima tikėti ir vadovautis tiek, kiek jie neprieštarauja faktinei bylos medžiagai. Pirmiausia atkreipiamas dėmesys į tai, kad V. S. įvykio metu buvo neblaivus. Tai patvirtina liudytojos D. Ž. parodymai apeliacinio proceso metu. Antra, V. S. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pirmą kartą parodė, kad jam į petį sudavė lazda, vėliau, kad spyrė į veidą, dėl sumušimo kreipėsi į R. ambulatoriją, tačiau iš šios ambulatorijos gavus raštą, jog dėl to niekas nesikreipė, parodė, kad taip padaryti tik ruošėsi. Teisėjų kolegijos nuomone, V. S. dėl girtumo negali tiksliai prisiminti ir atkurti įvykio aplinkybių, todėl sąžiningai klysta. Tačiau byloje neginčijamai nustatyta, kad iki įvykio V. S. nebuvo sužalotas. Tai patvirtina liudytojai D. S., D. ir D. Z., iš kurių parodymų matyti, kad tuo metu, kai E. K. sužalojo D. S., buvo sužalotas ir V. S. Nukentėjusysis D. S. parodė, kad sužalojimai ant tėvo (V. S.) veido matėsi net po dviejų dienų. Iš E. K. parodymų matyti, kad A. B. iš automobilio išlipęs nebuvo. Liudytojas A. B. taip pat parodė, kad jis iš automobilio išlipęs nebuvo. Byloje nėra jokių duomenų, kad V. S. sumušė A. B., nes jam jokie įtarimai (kaltinimai) dėl to nepareikšti, taip pat nėra duomenų, kad tai padarė nenustatyti asmenys. Liudytojas A. B. patvirtino, kad E. K. grįžęs į automobilį pasakė, jog sudavė abiem vyriškiams (D. S. ir V. S.), be to, liudytojas matė, jog ant žemės buvo nukritę abu vyriškiai. Todėl darytina išvada, kad nuteistasis beisbolo lazda sudavė du smūgius D. S. ir spyrė V. S. į veidą. Ikiteisminio tyrimo metu V. S. sveikatos sutrikdymo pobūdis ir sunkumo laipsnis nebuvo nustatytas, nes pastarasis į gydymo įstaigą nesikreipė, tačiau akivaizdu, kad jis buvo sumuštas. Pažymėtina, kad BK 284 straipsnio 1 dalis nereikalauja pasekmių atsiradimo, nes nusikalstama veika laikoma baigta nuo veiksmų atlikimo momento.

Įvykio vietos apžiūros protokolu nustatyta, kad D. S. ir V. S. buvo sumušti važiuojamojoje kelio dalyje, esančioje (duomenys neskelbtini) mieste, t. y. viešoje vietoje (1 t., 22-24 b. l.). Byloje nėra duomenų, kad D. S. ar V. S. rankos gestu įžeidė automobiliu važiavusį E. K., dėl ko pastarasis panaudojo fizinį smurtą. Nukentėjusysis D. S. ir liudytojas V. S. parodė, kad įžeidžiančių gestų nerodė. Iš V. S. parodymų matyti, kad automobilio vairuotojui rankos judesiu parodė perjungti automobilio ilgąsias šviesas. Teisėjų kolegijos nuomone, E. K. spyrė V. S. už tai, kad pastarasis pasilenkė prie sumušto sūnaus (D. S.) ir norėjo jam padėti. Esant išdėstytoms aplinkybėms teismas konstatuoja, kad E. K. fizinį smurtą prieš V. S. viešoje vietoje panaudojo be priežasties, t. y. dėl chuliganiškų paskatų. Pažymėtina, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad E. K. sudavė V. S. beisbolo lazda, nes nuteistojo ir liudytojo V. S. parodymai dėl to yra prieštaringi. Nusikaltimo padarymo įrankio objektyviai neįrodo liudytojų D. ir D. Ž. parodymai, nes V. S. į medicinos specialistus nesikreipė ir medicinos tyrimas dėl to nebuvo atliktas. Šioje byloje išnaudotos visos galimybės nusikaltimo įrankiui nustatyti. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais, todėl visos abejonės vertinamos nuteistojo naudai. Esant šioms aplinkybėms, tikėtina V. S. parodymais, kad E. K. dėl chuliganiškų paskatų, viešoje vietoje, įžūliai elgdamasis, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, be jokios priežasties spyrė V. S. į veidą. E. K. šią nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Dėl bausmių skyrimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą

Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

BK 54 straipsnyje reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Paskiriant bausmę už konkrečią nusikalstamą veiką įvertinamas padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymiai, jų turinys bei pobūdis, kaltininko asmenybė, jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta bausmė – laisvės atėmimas iki dvejų metų bei numatytos alternatyvios bausmės, kurios nesusijusios su laisvės atėmimu (viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas arba areštas), ši nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Dėl veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo E. K. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. K. neteistas, administracine tvarka nebaustas, nedirba, ankstesnėje darbovietėje charakterizuojamas teigiamai. E. K. kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo kaltu neprisipažino ir nesigaili. Teisėjų kolegija įvertinusi E. K. asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, tiesioginę tyčią bei atkreipdama dėmesį į tai, kad V. S. dėl sumušimo pretenzijų neturi ir civilinio ieškinio nepareiškė, už BK 284 straipsnio 1 dalyje padarytą nusikalstamą veiką jam skiria laisvės atėmimo bausmę arčiau baudžiamojo įstatymo minimumo. Teisėjų kolegija įvertinusi BK 55 straipsnio nuostatas bei aukščiau nurodytas aplinkybes daro išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti tikslai bus pasiekti E. K. paskyrus tik laisvės atėmimo bausmę.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų duodamas teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Pažymėtina, kad teismai turi įvertinti, ar asmens gailėjimasis yra nuoširdus, tikras, ar ne apsimestinis. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pvz., kaltininko duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, jo elgesį po įvykio ir pan. (Kasacinės nutartys Nr. 2K-276/2006, 2K-94/2010). Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis E. K. prisipažino tik sunkiai sužalojęs D. S., o dėl viešosios tvarkos pažeidimo, t. y. dėl spyrio V. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu kaltu neprisipažino. Tačiau pirmosios instancijos teismas E. K. teisingai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimą ir nuoširdų gailestį padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Teisėjų kolegijos nuomone, E. K. parodymų nenuoseklumas dėl D. S. sužalojimo (smūgių lazda skaičiaus ir kam konkrečiai iš įvykio vietoje buvusių asmenų juos sudavė) yra susijęs su išgąsčiu, dėl ko pats nuteistasis negali tiksliai prisiminti visų įvykio aplinkybių, o ne dėl to, kad nuteistasis siektų išvengti atsakomybės.

Apygardos teismas skirdamas E. K. bausmę pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsižvelgė į nuteistojo asmenybę (neteistas, nebaustas administracinėmis nuobaudomis), nusikaltimo pobūdį (padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis)), jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Pirmosios instancijos teismas E. K. motyvuotai paskyrė BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę, kuri atitinka protingumo ir teisingumo principų esmę. Be to, BK 50 straipsnio 3 dalis numato, kad bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 63 straipsnis nustato analogišką nuostatą, kad tai, kokios rūšies pataisos įstaigoje nuteistasis atliks laisvės atėmimo bausmę, nustato teismas remdamasis BK 50 straipsnio nuostatomis. Teismas nėra varžomas BVK nuostatų, kurios reglamentuoja paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas parenkant terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę paskyrė jam laisvės atėmimo bausmę atlikti atviroje kolonijoje. Pažymėtina, kad prokuroras apeliaciniame skunde neprašo E. K. skirti laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose. Apeliacinis teismas, nesant skundo sunkinančiais pagrindais, negali pasunkinti nuteistojo teisinę padėtį, todėl E. K. paskyrus subendrintą galutinę laisvės atėmimo bausmę, jos atlikimo vieta (atviroji kolonija) nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria E. K. dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, ir priimti naują nuosprendį:

E. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje ir jį nuteisti laisvės atėmimu keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su tuo pačiu nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir E. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą dvejiems metams. E. K. nuosprendžiu nustatytą laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose – atviroje kolonijoje palikti nepakeistą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.