Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-07-04 · Administracinė byla Nr. I-2667-422/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-07-04
Bylos Nr.
I-2667-422/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Janina Vitunskienė
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
Pareiškėjas
R. D.
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamento prie LR TM
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2667-422/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00344-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.;15.2.3.2.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 4 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Janina Vitunskienė,sekretoriaujant Deivydui Aidukui,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui M. K. ,

nedalyvaujant pareiškėjui R. D. ir trečiojo suinteresuotojo asmens Kalėjimų departamento prie LR TM atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kalėjimų departamentui prie LR TM, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. D. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 300000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde (b.l. 4-6) nurodė, jog jis 2013 m. lapkričio 21 d. atvyko į Alytaus PN ir buvo paskirtas į I-ąjį lokalinį sektorių. Tvirtino, kad nuo šios datos iki 2016 m. kovo 4 d. jam kalint Alytaus PN gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma, nes vienam asmeniui teko apie 2,1 kv.m., todėl didžiąją paros dalį tekdavo gulėti lovose. Nurodė, kad gyvenamųjų patalpų plotą mažino jose esančios dviaukštės lovos. Pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo stalo, kėdžių, baldų rūbams pasikabinti ar pasidėti. Nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo mechaninės ventiliacijos sistemos, todėl trūko oro nakties metu, jose tvyrojo didelė drėgmė, buvo netinkama natūrali ir dirbtinė apšvieta. Lokaliniame sektoriuje buvo 600 nuteistųjų, būryje 50-60 nuteistųjų, maistui gaminti buvo skirta viena viryklė, todėl norint pasigaminti maistą reikėdavo laukti eilėje, taip pat buvo įrengta tik viena skalbimo mašina, todėl drabužius galėjo išsiskalbti tik kartą per mėnesį. Tualete ir prausykloje visą laiką buvo minusinė temperatūra, užšaldavo vanduo. Tvirtino, kad vėliau buvo perkeltas į darbo būrį, esantį kitame lokaliniame sektoriuje, kuriame buvo neįmanoma gyventi. Gyvenamosios patalpos buvo virš darbo cecho, patalpose nuolatos kaupdavosi dulkės, todėl drabužius ir patalynę turėjo skalbti beveik kasdien. Minėtų patalpų plotas neatitiko vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų, jose nebuvo stalo, kėdžių, 12-16 asmenų teko viena elektrinė plytelė, todėl tam, kad pasigamintų maistą, tekdavo laukti eilėje. Tvirtino, kad kalinimo metu ne kartą patalpintas į baudos izoliatorių, kurio kamerų sienos buvo apipeliję, nebuvo langų, jautėsi didelė drėgmė, buvo šalta, nebuvo šilto vandens, tinkamo apšvietimo, taip pat buvo pažeista gyvenamojo ploto norma. Kalėdamas tokiomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė gilių dvasinių sukrėtimų, neigiamų išgyvenimų, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais. Dėl netinkamo apšvietimo sutriko regėjimas. Kalinimo sąlygas Alytaus PN pareiškėjas prilygina nežmoniškoms, kankinančioms, žiaurioms ir reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kurią vertina 300000 Eur.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b.l. 17-21), rašytiniuose paaiškinimuose (b.l. 53,54) bei Alytaus PN atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog pareiškėjas Alytaus PN laivės atėmimo bausmę atliko nuo 2003 m. lapkričio 21 d. iki 2016 m. kovo 4 d. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas Baudos izoliatoriaus kamerose nebuvo kalinamas. Pripažino, kad pareiškėjui kalint 21 būrio 2 miegamajame vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma buvo pažeista, tačiau vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma yra santykinis dydis, kuris keičiasi nuteistiesiems išvykus etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, ligos metu būnant Sveikatos priežiūros tarnyboje ir t.t., todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Pažymėjo, kad Alytaus PN yra ne kalėjimas ar kamerų tipo įstaiga, visą kalinimo laikotarpį pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, todėl dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo laisvai judėti po bendrabučio ir lokalinio sektoriaus teritoriją, sportuoti krepšinio, futbolo, tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse, dirbti, dvasiškai tobulėti, dalyvauti įvairiose socialinės reabilitacijos programose, kurių pataisos namuose yra trylika, o tai, atsakovo nuomone, kompensavo santykinai mažą gyvenamąjį plotą. Alytus PN visos patalpos ne kartą buvo tikrintos Alytaus visuomenės sveikatos centro, pažeidimų nustatyta nebuvo. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Alytaus PN administraciją, Alytaus visuomenės sveikatos priežiūros centrą ar kitas kompetentingas institucijas nesikreipė. Nurodė, kad Alytaus PN gyvenamosios patalpos aprūpintos baldais pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, 21 būryje, kuriame gyveno pareiškėjas, buvo trys virtuvės, 5 viryklės bei viena skalbimo mašina, kurių pakako nuteistiesiems. Bendrabučio tipo miegamieji ventiliuojami per langus, juose palaikoma higienos reikalavimus atitinkanti temperatūra, santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis ir dirbtinė apšvieta. Kalėdamas Alytaus PN, pareiškėjas į psichologus nesikreipė, o pareiškėjo nusiskundimai dėl fizinės sveikatos sutikimų yra niekuo neišsiskiriantys nuo susirgimų, kuriais įprastai serga ir laisvėje esantys žmonės. Alytaus PN nežemino pareiškėjo orumo, nesielgė su juo nežmoniškai, t.y. jam nebuvo sudarytos išskirtinai blogesnės nei kitiems nuteistiesiems bausmės atlikimo sąlygos. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus pataisos namų pareigūnų veiksmų bei jam padarytos neturtinės žalos, todėl jo skundas atmestinas. Prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trijų metų ieškinio senatį.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikotarpiu nuo 2003 m. lapkričio 21 d. iki 2016 m. kovo 4 d. jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau - ir Alytaus PN) perpildytose, higienos sąlygų neatitinkančiose gyvenamosiose patalpose.

Atsakovas prašo taikyti pareiškėjo reikalavimui trejų metų ieškinio senaties institutą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2003 m. lapkričio 21 d. iki 2016 m. kovo 4 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl per mažo gyvenamojo ploto, higienos reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų į Alytaus PN administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Alytaus PN administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, t.y. nuo 2003 m. lapkričio 21 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. kovo 1 d. (b.l. 7).

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog vertinamuoju laikotarpiu būdamas Alytaus PN jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Be to, gavęs atsiliepimą į skundą, kuriame yra prašoma jo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, pareiškėjas neprašė teismo atnaujinti senaties terminą, nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2003 m. lapkričio 21 d. iki 2013 m. vasario 28 d., pareiškėjui kalint 1 – jame lokaliniame sektoriuje bei 7 –to lokalinio sektoriaus 6 būryje (darbo būryje) atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Alytaus PN laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 4 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, fizinių ir psichinių įkalintojo savybių, kalinčio asmens amžiaus, lyties, sveikatos ir kt.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹. 1. punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m. viso bendro patalpos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2016 m. sausio 7 d. kalėjo 2 –ojo lokalinio sektoriaus 16 būrio 2 miegamajame (b.l. 22, 53-54). Šis laikotarpis neanalizuotinas byloje, nes Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi pareiškėjo skundą dalyje dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN 2 – jame lokaliniame sektoriuje atlyginimo nutarta laikyti nepaduotu ir grąžinti pareiškėjui (b.l. 2).

Laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2016 m. kovo 4 d. pareiškėjas kalėjo 21 būrio 2 miegamajame (b.l. 22, 53-54). Šio miegamojo gyvenamasis plotas yra 46,43 kv.m., jame įrengta 20 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 2,32 kv.m. gyvenamojo ploto.

Atsakovo atstovo pateikti rašytiniai duomenys apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, jų plotus ir jose kalėjusių asmenų skaičių jokiais kitais objektyviais duomenimis nepaneigti. Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas minėtų duomenų neginčijo, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.

Aukščiau nurodyti įrodymai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2016 m. kovo 4 d. pareiškėjui atliekant bausmę Alytaus PN 21 būrio 2 miegamajame nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.

Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad gyvenamosiose patalpose buvusių baldų užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.

Tačiau, nustatęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas atkreipia dėmesį ir į atsakovo nurodytas aplinkybes, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t.y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičiuos gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Šių atsakovo atstovo argumentų neginčijo ir pareiškėjas.

Lietuvos higienos normos HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN134:2015 ), 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos HN134:2015 17 p.). Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN134:2015 16 p.

Pareiškėjas tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, buvo šalta, drėgna, nebuvo ventiliacijos, todėl trūko oro, tualete ir prausykloje nuolatos buvo minusinė temperatūra, užšaldavo vanduo, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Hacioglu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03), todėl pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 paragrafas; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Pshenichnyy prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30422/03, 35 paragrafas; 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Gridin prieš Rusiją, Nr. 4171/04, 20 paragrafas).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojamoje praktikoje laikosi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Pastebėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Į bylą pateiktame ginčui aktualiame Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akte Nr. PA-436 (b.l. 46-48), surašytame, 2015 m. gruodžio 8 d. atlikus Alytaus PN patalpų patikrinimą, nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, toks vėdinimo būdas, teismo nuomone, atitinka Higienos normos HN134:2015 17 p. reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos laikomi nepagrįstais.

Tačiau, nustačius gyvenamojo ploto normos pažeidimą, tikėtina, kad dėl per didelio asmenų skaičiaus gyvenamojoje patalpoje nakties metu galėjo trūkti oro. Teismo nuomone, šis nepatogumas sietinas su gyvenamųjų patalpų ploto trūkumu (perpildymu), todėl nevertintinas kaip atskiras žalos padarymo pagrindas, o kaip gyvenamųjų patalpų ploto reikalavimo pažeidimo dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-423-575/2015).

Atsakovo atstovo į bylą pateikti Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b.l. 33-35, 46-48) patvirtina, kad Alytaus PN visų gyvenamųjų patalpų patikrinimai buvo atlikti tik vizualiai, neatliekant gyvenamųjų patalpų, tualetų ir prausyklų oro temperatūros, santykinės drėgmės, apšvietos fizikinių matavimų, todėl nepaneigia pareiškėjo nurodytų argumentų dėl šaltų, drėgnų, apšvietos reikalavimų neatitinkančių gyvenamųjų patalpų.

Į bylą atsakovo atstovas pateikė teismui 12 būrio 4 miegamojo patikrinimo aktą (b.l. 36-38), 21 būrio 3 miegamojo ir 16 būrio 5 miegamojo fizikinių matavimų protokolą (b.l. 40-45), tačiau minėtose patalpose pareiškėjas negyveno, todėl jie bylai nėra aktualūs, nes neįrodo, kad pareiškėjo ginčijami 21 būrio 2 miegamojo fizikiniai parametrai (apšvietos koeficientas, santykinė oro drėgmė ir t.t.) atitiko Higienos normos HN134:2015 14 ir 16 punktų reikalavimus.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina ir iš netinkamo aprūpinimo baldais, nurodydamas, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo stalo, kėdžių, baldų rūbams susidėti. Taip pat nurodė, kad 50-60 nuteistųjų buvo skirta viena viryklė ir viena skalbimo mašina, kurių nepakako pasigaminti maistui ir išsiskalbti drabužiams.

Pažymėtina, kad pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintas Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139, pataisos namų bendrabučio gyvenamojoje patalpoje kiekvienam asmeniui turi būti skirta viena metalinė lova, spintelė prie lovos, taburetė, gyvenamajai patalpai turi būti skirtas vienas stalas, staliukas sieninis laikrodis, kambarinis termometras, šiukšlių dėžė, valymo inventoriaus komplektas bei užuolaidos kiekvienam langui.

Atsakovo atstovas nurodė, kad gyvenamosios patalpos, kuriose kalėjo pareiškėjas, buvo aprūpintos baldais ir kietuoju inventoriumi pagal Aprūpinimo normų reikalavimus (b.l. 53), tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl pareiškėjo teiginiai dėl baldų trūkumo lieka nepaneigti.

Atsakovo atstovo pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad 21 būriui yra skirtos trys virtuvėlės, kuriose yra 5 viryklės (b.l. 55-56), todėl teismo vertinimu 50-60 žmonių toks viryklių skaičius yra pakankamas maistui pasigaminti.

Higienos normos HN 134:2015 40 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.

Atsakovo atstovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistųjų asmeniniai apatiniai ir viršutiniai darbužiai skalbiami centralizuotai arba, kad pareiškėjas buvo aprūpintas švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais, tačiau nurodė, kad 21 būryje yra įrengta skalbykla, kurioje nuteistieji gali išsiskalbti drabužius (b.l. 54). Iš atsakovo atstovo pateiktos fotonuotraukos (b.l. 55) matyti, kad 21 būrio nuteistieji naudojosi viena skalbimo mašina. Teismo vertinimu, 50 nuteistųjų drabužių skalbimui vienos skalbimo mašinos neužteko, todėl tikėtina pareiškėjo tvirtinimu, kad išsiskalbti drabužius jis galėjo tik kartą per mėnesį, o tai traktuotina kaip Higienos normos HN 134:2015 40 pažeidimas.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis turėjo fizinės sveikatos sutrikimų (sutriko regėjimas), taip pat patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, pasireiškusius baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenų matyti, kad jis vertinamuoju laikotarpiu yra kreipęsis į Sveikatos priežiūros specialistus dėl nugaros, dantų, skrandžio, pilvo, gerklės skausmo, rūgščių, patirtos traumos sportuojant ir pan. Teismo nuomone, tokio pobūdžio ligomis, kuriomis vertinamuoju laikotarpiu sirgo pareiškėjas, serga ir laisvėje esantys asmenys, todėl priežastinio ryšio tarp netinkamų kalinimo sąlygų ir pareiškėjo sveikatos sutrikimų nenustatyta. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra jokių įrašų dėl regėjimo sutrikimų, taip pat duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į psichinės sveikatos priežiūros specialistus dėl netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų emocinių, psichinių sutrikimų, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos apšvietos sąlygoto sutrikusio regėjimo bei netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų psichinės sveikatos sutrikimų pripažintini nepagrįstais. Darytina išvada, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, jų pablogėjimą, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

Pareiškėjas nurodė, jog bausmę atliko nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje nustatyta, kad mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas gyveno apie 3 mėnesius, gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana žymiai (trūko 0,78 kv.m.), taip pat nustatyti ir Higienos normos HN 134:2015 14,16 ir 40 punktų bei Aprūpinimo normų pažeidimai, tačiau nagrinėjamu atveju akcentuotinos bausmės atlikimo Alytaus PN bendrosios sąlygos. Pareiškėjas nurodytą kalinimo laiką gyveno bendrabučio tipo patalpose, turėjo judėjimo laisvę po bendro naudojimo patalpas, lokalinio sektoriaus teritoriją, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti biblioteką, koplytėlę, užsiimti kita leistina veikla. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2005 m. gruodžio 30 d. Alytaus PN direktorius įsakymu Nr. 1-356 (pakeistas 2013 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 1-339) buvo patvirtinta nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa (b.l. 26,31,32), Alytaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 1-181 patvirtintas Pozityvaus užimtumo priemonių taikymo tvarkos aprašas, nustatantis pozityvaus užimtumo priemonės (fizinė kultūra, sportas, dvasinių religinių poreikių tenkinimas, nuteistųjų klubas, biblioteka, kūrybinės studijos, būreliai, pomėgių klubai), kuriose, išreiškus pageidavimą, galėjo dalyvauti nuteistieji, tame tarpe ir pareiškėjas (b.l. 27-30).

Įvertinus bylos duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjo buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Teismo nuomone, pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė, galimybė dalyvauti užimtumo programoje, užsiimti sportine, kūrybine ar pan. veikla galėjo kompensuoti jam tekusį gyvenamojo ploto trūkumą. Akivaizdu, kad tik nuo pareiškėjo valios priklausė jo buvimo gyvenamosiose patalpose trukmė.

Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad Alytaus PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, taip pat, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, perkėlimo į kitas gyvenamąsias patalpas pareiškėjas būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, kad jo sveikatos būklė jam būnant Alytaus PN vertinamuoju laikotarpiu būtų ženkliai pablogėjusi.

Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, netinkamos temperatūros ir patalpų drėgmės), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. R. D. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010).

Įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo vertinamuoju laikotarpiu patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi ( Įstatymo įgyvendinimas), teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo R. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2016 m. kovo 4 d. buvo pažeista.

Pareiškėjo R. D. reikalavimą dėl 300000 Eur neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Janina Vitunskienė