- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-10
- Bylos Nr.
- 2-87/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Artūras Driukas, Danutė Milašienė
- Pareiškėjas
- V. J. G.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto V. J. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutarties uždarosios akcinės bendrovės „Miesto modernizavimo realijos“ bankroto byloje pagal pareiškėjo V. J. G. skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas V. J. G. nurodė, kad su UAB „Miesto modernizavimo realijos“ 2007 m. rugsėjo 19 d. sudarė mainų sutartį, o 2007 m. lapkričio 9 d. – pirkimo–pardavimo sutartį, kuria perleido įmonei jam priklausiusias dviejų žemės sklypų dalis. Abejose sutartyse buvo numatyta, kad įmonė, kol visiškai neatsiskaitys su pareiškėju, negalės disponuoti įgytomis žemės sklypo dalimis be išankstinio jo sutikimo. Įmonė su pareiškėju pilnai neatsiskaitė, vėliau jai buvo iškelta bankroto byla, patvirtintas pareiškėjo kreditorinis reikalavimas. 2012 m. balandžio 12 d. įvykęs įmonės kreditorių susirinkimas nutarė parduoti įmonei priklausančius žemės sklypus varžytynėse; tarp šių sklypų yra ir pareiškėjo perleisti sklypai. Pareiškėjo teigimu, kadangi pagal mainų ir pirkimo–pardavimo sutartis su juo nėra atsiskaityta, bankroto administratorius nepranešė, kad šių sutarčių nevykdys, todėl sutartys galioja, o kreditorių susirinkimo nutarimo dalis dėl pareiškėjui priklausiusių žemės sklypų pardavimo yra neteisėta – kreditorių susirinkimas privalėjo gauti raštišką pareiškėjo sutikimą. Toks nutarimas pažeidžia aptariamose sutartyse nurodytas pareiškėjo daiktines teises, kurios, be kita ko, yra įregistruotos viešame registre. Remdamasis tuo, pareiškėjas prašė panaikinti nurodytą 2012 m. balandžio 12 d. įmonės kreditorių susirinkimo nutarimo dalį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 13 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad mainų ir pirkimo–pardavimo sutartyse įtvirtinta įmonės pareiga gauti išankstinį raštišką pareiškėjo sutikimą disponavimui įgytu turtu yra siejama su visišku įmonės atsiskaitymu pagal šias sutartis. Įmonei to nepadarius, teismo sprendimu pareiškėjui iš jos buvo priteista 650 560 Lt. Tokio dydžio pareiškėjo kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas ir įmonės bankroto byloje bei bus tenkinamas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Tuo tarpu ĮBĮ tik kreditorių susirinkimui suteikia teisę spręsti su bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto valdymu ir disponavimu susijusius klausimus, todėl šis procesas jokiu būdu negali būti siejamas išimtinai tik su pareiškėjo valia. Kitaip būtų pažeidžiami kitų įmonės kreditorių interesai, kurie, kaip ir pareiškėjas, turi teisę bent iš dalies patenkinti savo reikalavimą iš realizavus aptariamą turtą gautų lėšų. Teismas taip pat pažymėjo, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, remiantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punktu laikoma, kad pareiškėjo nurodytos sutartys yra pasibaigusios. Atitinkamai yra pasibaigusi ir šiose sutartyse įtvirtinta įmonės pareiga gauti išankstinį pareiškėjo raštišką sutikimą disponavimui aptariamu turtu. Tuo labiau, kad įmonė po bankroto bylos iškėlimo jokios ūkinės komercinės veiklos netęsė ir šiuo metu yra likviduojama dėl bankroto. Remdamasis išdėstytu, teismas sprendė, kad įmonės kreditorių susirinkimas, prieš priimdamas skundžiamą nutarimą dėl ginčo turto pardavimo iš varžytinių, neprivalėjo gauti išankstinio raštiško pareiškėjo sutikimo ir pagrįstai nutarė parduoti įmonei priklausantį turtą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantas V. J. G. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti skundžiamą kreditorių susirinkimo nutarimo dalį.
Apelianto teigimu, mainų ir pirkimo–pardavimo sutartys nėra pasibaigusios. Tai, kad teismo sprendimu iš įmonės buvo priteistas įsiskolinimas, įmonės bankroto byloje patvirtintas atitinkamas apelianto kreditorinis reikalavimas, nereiškia, kad su juo buvo realiai atsiskaityta. Kadangi nėra atsiskaityta, norint disponuoti ginčo turtu, yra būtinas apelianto sutikimas. Bankroto administratorius nepranešė, kad įmonė sutarčių nevykdys, todėl jos turi būti vykdomos. Be to, įmonė ir toliau tęsia ūkinę komercinę veiklą – po bankroto bylos iškėlimo tapo detaliojo teritorijų planavimo organizatore. Apeliantas pabrėžia, kad niekas negali atimti aptariamose sutartyse numatytų ir viešame registre įregistruotų jo daiktinių teisių.
BUAB „Miesto modernizavimo realijos“ prašo atmesti atskirąjį skundą.
Atsiliepimas
Atsiliepime pažymima, kad įmonė netęsia ūkinės komercinės veiklos ir bankroto administratorius nėra pareiškęs, jog įmonė vykdys su apeliantu sudarytas sutartis. Žemės sklypų detalusis planas yra rengiamas tam, kad juos būtų galima brangiau parduoti ir maksimaliai atsiskaityti su kreditoriais; tai iš esmės vertintina kaip turto pagerinimas ir nelaikytina ūkine komercine veikla.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamomis mainų ir pirkimo–pardavimo sutartimis įmonei iš apelianto nuo sutarčių sudarymo momento perėjo nuosavybės teisės į apeliantui priklausiusias žemės sklypų dalis. Tai patvirtina tiek pačių sutarčių sąlygos (mainų sutarties 13, 16 p.; pirkimo–pardavimo sutarties 6.1, 7.1, 7.3 p.), tiek viešo registro duomenys, pagal kuriuos šio turto savininku yra įmonė (b. l. 22-27) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.49 str. 2 d., 6.393 str. 4 d., 6.432 str. 2 d.). Įmonei perėjo visos nuosavybės teisės turinį sudarančios teisės – valdymo, naudojimo ir disponavimo, o apeliantas visų jų neteko (CK 4.37 str.). Sutarčių sąlyga, kad įmonė, kol visiškai neatsiskaitys su apeliantu, negali disponuoti įgytu turtu be apelianto sutikimo, nereiškia, kad įmonė neįgijo disponavimo turtu teisės. Tokia teisė buvo įgyta – įmonė galėjo disponuoti turtu, tačiau ši jos teisė buvo suvaržyta būtinu apelianto sutikimu. Atitinkamai tokia sąlyga nereiškia, kad apeliantas išlaikė disponavimo teisę – po sutarčių sudarymo jis iš esmės neteko teisės daryti poveikį perleistam turtui. Privalomas apelianto sutikimas įmonei disponuoti įgytu turtu iš esmės vertintinas kaip įmonės prievolės visiškai atsiskaityti su apeliantu užtikrinimas, skatinimas šią prievolę įvykdyti kuo greičiau. Dėl išdėstyto skundžiama kreditorių susirinkimo nutarimo dalis niekaip negalėjo pažeisti apelianto nurodomų daiktinių teisių į ginčo turtą.
ĮBĮ 11 straipsnio 2 dalies 13 punktas, be kita ko, nustato, kad, įmonei iškėlus bankroto bylą, paskirtas bankroto administratorius sprendžia dėl įmonės sudarytų sandorių, kurių įvykdymo terminas dar nepasibaigė, tolesnio vykdymo ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos praneša suinteresuotiems asmenims apie tai, kad vykdys tokias įmonės sudarytas sutartis arba jų nevykdys. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punktą, per nurodytą terminą pranešus, kad aptariamos sutartys nebus vykdomos, jos laikomos pasibaigusiomis, o dėl šios priežasties atsiradę reikalavimai yra tenkinami ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad bankroto administratorius neketina vykdyti mainų ir pirkimo–pardavimo sutarties, todėl, esant tokiai valiai, vien aplinkybė, kad apeliantas nebuvo informuotas apie tai, nesudaro pagrindo spręsti, jog minėtos sutartys nepasibaigė. Kartu pažymėtina, kad sutartys iš apelianto pusės buvo įvykdytos visiškai, todėl įmonės pareigos atsiskaityti tolimesnis vykdymas šioje situacijoje reikštų ne ką kitą, kaip draudimo įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, pažeidimą (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.). Taigi bankroto administratorius net negalėtų vykdyti aptariamų sutarčių.
Konstatavus nurodytą, aplinkybė, ar įmonė vykdo ūkinę komercinę veiklą, netenka teisinės reikšmės. Kita vertus, priešingai nei teigia apeliantas, sutartis dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų įmonei perdavimo (b. l. 57) savaime negali būti laikoma ūkinės komercinės veiklos tęsimu. Kaip matyti iš administratoriaus paaiškinimų, detalusis planas iš esmės yra susijęs su siekiu brangiau parduoti įmonės turtą ir tokiu būdu patenkinti didesnę dalį jos kreditorių reikalavimų. Kolegija neturi pagrindo netikėti šiais paaiškinimais.
Pripažinus, kad mainų ir pirkimo–pardavimo sutartys nustojo galioti, galios nustojo ir jose įtvirtinta sąlyga dėl būtino apelianto raštiško sutikimo disponavimu įmonės įgytu turtu. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, po bankroto bylos iškėlimo disponavimas šiuo turtu yra kreditorių susirinkimo prerogatyva ir joks apelianto sutikimas, kildinamas iš aptariamų sutarčių, tam nėra reikalingas.
Remiantis išdėstytu, atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartį nepakeistą.