- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-07-22
- Bylos Nr.
- e2YT-7230-454/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-02531-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Artūras Šafronas
- Pareiškėjas
- V. K.
- Suinteresuotas asmuo
- R. K., P. J., Kauno miesto 18-asis notaro biuras
- Advokatai
- Alvydas Packevičius
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal V. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo į privalomąją palikimo dalį, suinteresuoti asmenys P. J., R. K., Kauno miesto 18-asis notaro biuras.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja V. K. (toliau – pareiškėja) pareiškimu (e. b. l. 1–2) prašo nustatyti, juridinę reikšmę turinti faktą, kad M. J. mirties dieną jos dukrai V. K. buvo reikalingas išlaikymas. Juridinę reikšme turinčio fakto nustatymas reikalingas tam, kad V. K. galėtų su testamente nurodytais P. J. ir R. K. priimti palikimą.
Pareiškėja pareiškime nurodė, kad 2018 m. gruodžio 16 d. mirė pareiškėjos mama M. J.. 2019 m. sausio 15 d. ji kreipėsi į Kauno miesto 18-ąjį notarų biurą dėl paveldėjimo liudijimo išdavimo ir jis jai buvo išduotas. Gavusi liudijimą pareiškėja kreipėsi į testamentų registrą ir sužinojo, kad mama testamentu jai priklausantį turtą yra palikusi pareiškėjos broliui P. J. ir pareiškėjos dukrai R. K.. Pareiškėja nuo 2006 m. spalio 13 d. yra pripažinta neįgalia iki 2031 m. gruodžio 24 d. jos darbingumo lygis yra 25 proc. Dėl ligos ji negali dirbti ir jos gaunamos pajamos yra labai mažos. Pareiškėja pragyvena gaudama invalidumo pensiją, kuri motinos mirties dieną sudarė 230 Eur.
Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjos gaunamos pajamos nedidelės, dėl nedarbingumo nėra galimybės susirasti darbą, reikalingas išlaikymas
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo R. K. pateikė atsiliepimą į pareiškimą (e. b. l. 72–78), kuriuo prašo netenkinti pareiškėjos pareiškimo dėl juridinio fakto nustatymo; iš pareiškėjos suinteresuotam asmeniui priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad ji yra pareiškėjos dukra, palikėjos M. J. anūkė. Suinteresuotas asmuo nuo pat ankstyvos vaikystės gyveno tik su senele (pareiškėjos motina) ir pareiškėjos broliu – P. J., adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas. Sulaukus pilnametystės, suinteresuotas asmuo išvyko gyventi ir dirbti į užsienį, tačiau su senele nuolatos palaikė ryšį, periodiškai grįždavo aplankyti senelės, pas kurią grįžus ir apsistodavo. 2018 m. gruodžio 16 d. suinteresuoto asmens senelė M. J. mirė. Suinteresuotas asmuo 2019 m. vasario 4 d., kartu su dėde P. J. kreipėsi į notarę dėl senelės palikimo pagal testamentą priėmimo. Suinteresuotam asmeniui buvo žinoma, kad palikėja yra išreiškusi savo valią testamentu pakeisti įpėdinius po jos mirties. Pareiškėja neįrodė, jog jai, palikėjos mirties dieną, buvo reikalingas išlaikymas. Pareiškimas yra grindžiamas tik tuo, jog pareiškėja yra nedarbinga dėl jai nustatyto 25 proc. darbingumo. Suinteresuoto asmens vertinimu, to nepakanka, kad pareiškėjos prašymas būtų tenkintas. Vien tai, jog pareiškėjai yra nustatytas 25 proc. darbingumas, nereiškia, kad pareiškėja apskritai negali dirbti, t. y. iš pareiškėjos neatimta teisė dirbti ir užsidirbti. Pareiškėjos pareiškimas yra išimtinai grindžiamas tik tuo, jog ji nedarbinga, tačiau nėra pateikta jokių įrodymų, jog jai pragyvenimui pinigų nepakanka, t. y. kad iš gaunamos išmokos ji negalėtų tenkinti būtiniausių savo poreikių. Pareiškėja nepateikia jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jos sunkią padėtį palikėjos mirties dieną. Suinteresuotam asmeniui yra žinoma, jog pareiškėja užsiima (bent jau anksčiau užsiimdavo) neoficialia veikla – dirbo (ar tebedirba) pardavėja įvairiose Kauno miesto turgavietėse. Nors suinteresuotas asmuo domėjosi, pati pareiškėja nenurodė, kad jai pagalba reikalinga. Pareiškėjai priklauso 1/6 dalis nuosavybės teisės į namą, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas. Pareiškėja niekada nesiėmė priemonių, kad realizuotų savo turimą nekilnojamą turtą ar bent juo naudotųsi, būtų iškilęs poreikis jį panaudoti, pavyzdžiui gyventi. Pareiškėja maždaug nuo 1996 metų minėtame name negyveno. Pareiškėja gyveno su sugyventiniu, dabar turi kitą sugyventinį, su kuriuo ir gyvena. Pareiškėjos padėtis niekada nebuvo tokia sunkti, jei ji galėjo sau leisti gyventi atskirai. Pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad jai palikėjos mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas. Pareiškėja neįrodė ir to, kad jos gaunamos 230 Eur pašalpos nepakaktų būtiniausiems pareiškėjos poreikiams tenkinti. Pareiškėja yra kalta dėl savo materialinės padėties ir neįrodė, kad ji yra išnaudojusi visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti (užsidirbti) piniginių lėšų. Darbingumo lygis neatima iš pareiškėjos galimybės imtis darbų, kurie yra pritaikyti dirbti pagal negalios pobūdį pritaikytoje darbo vietoje ar pritaikytomis darbo sąlygomis Pareiškėjos neįgalumas nėra siejamas su fizine negalia. Pareiškėja nededa jokių pastangų, kad susirastų papildomų pajamų šaltinį. Lietuvoje yra pakankamai skiriama dėmesio neįgaliesiems, kurie nori integruotis į visuomenę ir grįžti į darbo rinką. Pareiškėja yra pasirinkusi lengviausią variantą – nedirbti ir gauti pašalpą, tačiau nesiima jokių kitų priemonių, kurios jai padėtų atkurti savo socialinius, darbinius įgūdžius ir taip pagerinti savo finansinę padėtį. Pareiškėja nerūpestingai, neįvertindama savo padėties, prisiima įvairius finansinius įsipareigojimus, kurie galimai ją klampina į skolas. Tikėtina, kad pareiškėja sąmoningai nedirba, kad antstoliai, vykdantys priverstinį išieškojimą, negalėtų išieškoti iš pareiškėjos piniginių lėšų. Pati pareiškėja visą laiką į gyvenimą žiūrėjo nerūpestingai ir aplaidžiai. Pareiškėja niekada nesistengė dėl savo gerovės, per 13 metų, kol turi neįgaliojo pažymėjimą, pareiškėja nesiėmė jokių veiksmų, kad integruotųsi į visuomenę. Palikėjos valia 2011 m. spalio 3 d. išreikšta buvo atsižvelgiant į objektyvias gyvenimo aplinkybes, todėl būtų neprotinga ir neteisinga, jei valstybė užtikrintų pareiškėjos galimybę būti aprūpintai šeimos, kuria pati pareiškėja niekuomet nesirūpino ir nesidomėjo ir tokiu būdu paneigti palikėjos valią. Pareiškėja niekada savo dukros neaugino, visą atsakomybę buvo perkėlusi mirusiajai senelei, kuria taip pat visiškai nesirūpino. Pati pareiškėja nebuvo lojali savo artimiausiems šeimos nariams (dukrai, motinai). Prastėjant senelės sveikatai, pareiškėja niekada nesuteikė jai pagalbos (nei emocinės, nei finansinės), neatvykdavo aplankyti, o galiausiai – pareiškėja nesugebėjo netgi dalyvauti senelės laidotuvėse ir bent kiek padėti (nebūtinai finansine pagalba) suinteresuotam asmeniui, kuriai būtent ir teko visi rūpesčiai. Būtent dėl pareiškėjos gyvenimo pasirinkimo – atsiskirti nuo šeimos, nebendrauti, nesidomėti, suinteresuoto asmens senelė nusprendė pakeisti įpėdinius ir užtikrinti geresnį gyvenimą savo anūkei. Suinteresuoto asmens senelė siekė užtikrinti, kad po jos mirties, būtent jos anūkė turėtų, kur ir iš ko gyventi, nes žinojo, jog pareiškėja nesugebės pasirūpinti nei savo dukra, nei paliekamu turtu. Pareiškėjai išlaikymas palikėjos mirties dieną nebuvo reikalingas, todėl pareiškėjos pareiškimas turi būti netenkintas.
Suinteresuotas asmuo R. K. teismo posėdžio metu paaiškino, kad ją užaugino seneliai, su mama susitikdavo turguje, nes ten dirbdavo. Tiek anksčiau, tiek dabar gyvena kartu su sugyventiniu. Pareiškėja dirba neoficialiai įvairiose turgavietėse, kur gauna papildomas pajamas. Nei anksčiau, nei dabar nėra artimo ryšio su šeima.
Suinteresuotas asmuo Kauno miesto 18-ojo notaro biuro notarė Birutė Germanavičienė pateikė atsiliepimą į pareiškimą (e. b. l. 53), kuriuo prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra, jai nedalyvaujant.
Suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad 2019 m. sausio 15 d. Kauno m. 18-ame notarų biure užvesta paveldėjimo byla Nr. 17/2019, po M. J. mirties (mirė 2018 m. gruodžio 16 d.), pagal palikėjos dukters V. K., pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Įpėdinė V. K. buvo supažindinta su palikėjos M. J. testamentu, kurį 2011 m. spalio 3 d. patvirtino Kauno m. 18-ojo notarų biuro notaras Donatas Germanavičius, reg. Nr. 2-3911. Įpėdinei V. K. buvo paaiškintos jos teisės į privalomąją palikimo dalį. Atsižvelgiant į tai, kad įpėdinė V. K. išreiškė valią į privalomąją palikimo dalį, jai buvo išaiškinta privalomosios palikimo dalies nustatymo tvarka, apie ką buvo pažymėta įpėdinės V. K. pareiškime apie palikimo priėmimą. Testamentiniai įpėdiniai – mirusiosios sūnus P. J. palikimą priėmė 2019 m. vasario 4 d. paduodamas pareiškimą, reg. Nr. 2-474 ir vaikaitė R. K. palikimą priėmė 2019 m. vasario 4 d. paduodama pareiškimą, reg. Nr. 2-476. Paveldėjimo teisės liudijimas po M. J. mirties nėra išduotas nei vienam įpėdiniui. Pareiškėja V. K. klaidingai nurodo, kad jai buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Pareiškėjai V. K. 2019 m. sausio 15 d. buvo išduotas liudijimas apie įpėdinius, priėmusius palikimą po M. J. mirties, bet ne paveldėjimo teisės liudijimas į palikimą, kaip klaidingai nurodo pareiškėja.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėja prašė nustatyti, juridinę reikšmę turinti faktą, kad po M. J. mirties jos dukrai, tai yra, pareiškėjai buvo reikalingas išlaikymas. Juridinę reikšme turinčio fakto nustatymas reikalingas tam, kad pareiškėja galėtų su testamente nurodytais P. J. ir R. K. priimti palikimą.
Byloje kilo ginčas – ar pareiškėja turi teisę į privalomąją palikimo dalį (CK 5.20 str. 1 d.).
Testamento laisvės principas leidžia palikėjui savo nuožiūra priimti sprendimą dėl palikimą sudarančio turto – palikti jį bet kuriems civilinės teisės subjektams, paskirstyti dalimis, susieti paveldėjimo teisę su kokios nors prievolės įvykdymu ar apskritai nepriimti jokio sprendimo palikimo klausimu. Šis principas gali būti ribojamas tik įstatyme nustatytais atvejais. Vienas iš tokių atvejų įtvirtintas CK 5.20 straipsnio 1 dalyje, kai palikėjas artimiausius šeimos narius, kuriems būtina parama, nušalina nuo palikimo, valstybė turi įsikišti į paveldėjimo santykius ir apginti tokius šeimos narius, suteikdama jiems teisę į privalomąją palikimo dalį. CK 5.20 straipsnio nuostatos taikytinos tik tuo atveju, kai paveldima pagal testamentą. Taigi įstatymų leidėjas, įtvirtindamas teisę į privalomąją palikimo dalį, atitinkama apimtimi apribojo testamento laisvės principo veikimą. Įstatymų leidėjo nustatyta, kad teisę į privalomąją palikimo dalį turi tik CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyti asmenys, kuriems palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, o testatorius šiems asmenims neskyrė turto arba skyrė mažiau negu pusę tos dalies, kuri tektų paveldint pagal įstatymą.
Pareiškėja nuo 2006 m. spalio 13 d. yra pripažinta neįgalia iki 2031 m. gruodžio 24 d. jos darbingumo lygis yra 25 proc. (1 t. e. b. l. 7, 8). Nors nedarbingumo dėl neįgalumo požymis rodo įpėdinio atitiktį CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam subjektiškumo kriterijui, tačiau įrodinėjimo dalykas neapribojamas vien šiuo faktu. Šiuo atveju būtina įrodyti, kad palikėjo mirties dieną nedarbingas dėl neįgalumo pareiškėja neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms, todėl buvo reikalingas palikėjo išlaikymo. Tokiam vertinimui reikšmingais pripažintini duomenys apie pareiškėjos turimą nuosavybę į daiktus, banko indėlius, gaunamas visų rūšių pajamas ir kt.
Papildomo išlaikymo poreikis grindžiamas nedarbingumu dėl neįgalumo. Pažymėtina, kad pagal Socialinių paslaugų įstatymo nuostatas asmeniui, kuris dėl sunkios negalios negeba savarankiškai rūpintis asmeniniu gyvenimu, valstybė, teikdama tiek bendrąsias, tiek specialiąsias socialines paslaugas, užtikrina tokiam asmeniui saugią ir sveiką aplinką, atitinkamą pagalbą, suderintą su jo priežiūra, nuolatinę slaugą ir kt. (Socialinių paslaugų įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjai nėra nustatytas specialus nuolatinės slaugos poreikis, ji turi tik terminuotą dalinį darbingumą, gauna invalidumo/netekto darbingumo išmokas, todėl konstatuotina, kad valstybė pagal savo ekonomines galimybes pareiškėjai užtikrino finansinę pagalbą. Tačiau tai, kad iš dalies nedarbingas dėl neįgalumo asmuo išlaikomas valstybės, nebūtinai reiškia, kad jis neturi pakankamai lėšų būtinoms gyvenimo reikmėms tenkinti.
Iš byloje pateikto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko registro išrašą, matyti, kad pareiškėja nuosavybės teise turi 1/6 dalį nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune (1 t. e. b. l. 29 – 31). Pareiškėjai priklausanti turto dalis areštuota trijų antstolių. Pareiškėja dalyvaudama 2019 metų gegužės 29 d. posėdyje paaiškino, kad dėl sunkios materialinės padėties yra prisiėmusi kreditų, jų neišgali atiduoti, antstoliai daug išskaičiuoja, lieka labai nedaug pajamų pragyvenimui. Pareiškėja taip pat nurodė, kad mama dažnai apmokėdavo jos skolas. Mamai mirus, galimybė mažinti įsiskolinimus išnyko. Taip pat nurodė, kad jai priklausančioje turto dalyje negyvena labai seniai, su tėvais artimų santykių nepalaikė. Apsilankius pas tėvus, prieš ją buvo naudojamas smurtas, varoma iš namų. Pareiškėjos dukrą, šios bylos suinteresuotą asmenį R. K., augino pareiškėjos tėvai, nes dėl nesutarimų, pareiškėja gyveno atskirai. Pareiškėja nuomoja gyvenamą būstą. Kokie jos poreikiai ir kokia suma skirtina šių poreikių tenkinimui į bylą nepateikta. Duomenų, kad pareiškėja per laikotarpį nuo motinos mirties yra skolinga valstybės institucijoms, nepateikta. Iš Liteko duomenų bazės matyti, jog yra skolinių įsipareigojimų greitų kreditų įstaigoms. Kam buvo naudojami skolinti pinigai byloje duomenų nėra. Aplinkybė, kad pareiškėja skolinosi dėl sunkios materialinės padėties nevertintina, kaip pagrindas išlaikymo reikalingumui konstatuoti. Pareiškėja laisva valia prisiimdama sutartinius įsipareigojimus, turėjo būti apdairi, rūpestinga, įvertinti prisiimtų įsipareigojimų turinį, apimtį, finansinę riziką, savo galimybes grąžinti kreditus. Todėl neįrodė, kad būtent dėl sunkios finansinės padėties skolinosi pinigus.
Byloje pateikta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pažyma apie asmeniui išmokėtas išmokas (1 t. e. b. l. 109 -110). Šioje pažymoje nurodyta, kad pareiškėjai nuo 2018 metų birželio 1 d. mokama invalidumo/netekto darbingumo pensija, kurios dydis 331,43 Eur. Byloje pateiktos ir pažymos apie įvykdytus išskaitymus iš asmens lėšų (1 t. e. b. l. 111 -115). Šiuo metu penki antstoliai išskaičiuoja apie pusę gaunamos pensijos. Mažai tikėtina, kad iš likusios neiškaitytos invalidumo pensijos dalies, pareiškėja gali nuomotis būstą bei tenkinti minimalius poreikius. Duomenų, kad registruota darbo biržoje ir siekia kokiu nors būdu susirasti darbą nepateikta. Suinteresuotas asmuo R. K. nurodė, kad gyvendama pas senelius su pareiškėja susitikinėdavo turgavietėse, kur dirbdavo neoficialiai. Byloje taip pat pateikta apie pareiškėjos šių metų darbinę veiklą (1 t. e. b. l. 124 – 127). Tai rodo, jog pareiškėja turi kitų pajamų, kurių teismui neatskleidė, siekdama įrodyti išlaikymo reikalingumą motinos mirties metu. Taip pat darytina išvada, kad pareiškėja turi galimybę bei ją realizuoja tinkamai, susirasdama papildomus pajamų šaltinius. Be to, duomenys apie neoficialų darbą paneigia ir pareiškėjos argumentą, jog ji negali dirbti dėl sveikatos būklės. Pareiškėja į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog palikėja iki mirties teikė pareiškėjai išlaikymą. Tai patvirtina, kad jos finansinė situacija nagrinėjamu laikotarpiu atitiko būtinų jos gyvenimo reikmių visumą.
Manytina, jog objektyviai pareiškėja turi galimybes dirbti, gauti pajamų ir iš jų save išlaikyti, tačiau vedė ne visiškai tinkamą gyvenimo būdą, pati nebuvo pakankamai, kiek to reikalavo jos padėtis, aktyvi, rūpestinga ir motyvuota, kad maksimaliai šias galimybes išnaudotų, todėl teismas sprendžia, kad nėra pakankamo faktinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjai jos motinos mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas CK 5.20 straipsnio 1 dalies prasme.
Pareiškėjai neįrodžius, kad palikimo atsiradimo dieną jai buvo reikalingas išlaikymas, jos prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą laikytas nepagrįstu ir neįrodytu, todėl atmestinas.
Išnagrinėjęs bylą, teismas priima sprendimą dėl šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Suinteresuotas asmuo R. K. prašė iš pareiškėjos priteisti išlaidas už teisinę pagalbą byloje. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad suinteresuotas asmuo byloje patyrė 250 Eur už advokato suteiktą teisinę pagalbą (1 t. e. b. l. 101-102). Teismas sprendžia, kad atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, pateikto atsiliepimo turinį, analizuotų teisės aktų bei teismų praktikos apimtį 250 Eur išlaidos už advokato atliktus veiksmus yra adekvačios bylos sudėtingumui ir atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, bei nepažeidžia 2004-04-02 LR Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių. Pareiškimą atmetus, suinteresuoto asmens byloje patirtos 250 Eur išlaidos už teisinę pagalbą priteistinos iš pareiškėjos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Teismas byloje turėjo 6,64 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, kurios, pareiškimą atmetus, turėtų būti priteistos iš pareiškėjos valstybės naudai, tačiau, kadangi pareiškėjai byloje taikyta 100 proc. valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba (1 t. e. b. l. 25) šios išlaidos iš pareiškėjos nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268–270 straipsniais,
nusprendžia:
pareiškimą atmesti.
Priteisti iš pareiškėjos V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) suinteresuoto asmens R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai – 250 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas už teisinę pagalbą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.