- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-22
- Bylos Nr.
- A-444-1148-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-30-2012-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Virgilijus Valančius (pran.), Artūras Drigotas
- Pareiškėjas
- O. B. R.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės administracijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas)
rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. B. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. B. R. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja O. B. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) sprendimą, išreikštą 2011 m. gruodžio 8 d. rašte Nr. 53-5-3013; 2) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją 2011 m. lapkričio 10 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu patikslinti 2004 m. lapkričio 16 d. valstybės garantiją Nr. 1073 (toliau – ir Garantija), išduodant valstybės garantiją pareiškėjai į 77 512,5 Lt sumą (b. l. 5–9).
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde nurodė, kad pareiškėjos sesuo R. V. gyveno nuomotame bute Kauno mieste, kuris atkuriant nuosavybės teises natūra grąžintas iki nacionalizacijos buvusio savininko įpėdiniams. Pareiškėjos seseriai R. V. 2004 m. lapkričio 16 d. buvo išduota valstybės garantija Nr. 1073, pagal kurią jai išnuomotas kitas savivaldybės butas, į nuompinigius įskaičiuojant prieš tai nuomotų patalpų vertę 80 000 Lt. Pareiškėjos sesuo R. V. 2011 metais mirė, o iki jos mirties į nuompinigius buvo įskaityta 2 487,5 Lt iš minėtos valstybės garantijoje nurodytos sumos. Pareiškėja paveldėjo savo sesers R. V. turtą, kurio dalis yra reikalavimo teisė į minėtą valstybės garantiją. Pareiškėja nepageidavo nuomotis sesers nuomoto buto, todėl kreipėsi į atsakovą, prašydama patikslinti valstybės garantiją, likusią sesers nepanaudotą 77 512,5 Lt sumą išmokant pareiškėjai, tačiau atsakovas ginčijamu raštu nepagrįstai atsisakė tenkinti šį prašymą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau – ir Kompensacijų įstatymas) 9 straipsnio 7 dalimi, kol garantija neįvykdyta, reikalavimo teisė, atsirandanti iš valstybės garantijos, yra paveldima, todėl atsakovas, remdamasis pareiškėjos pateiktu 2011 m. lapkričio 10 d. paveldėjimo teisės liudijimu, privalo patikslinti jos seseriai išduotą valstybės garantiją.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime (b. l. 35–42) nurodė, kad skundžiamame rašte yra pateikta informacija dėl atsisakymo atlikti veiksmus. Šiuo raštu pareiškėjai teisės ar pareigos nenustatytos, todėl reikalavimas dėl rašto panaikinimo atmestinas. Atsakovas nurodė, kad taip pat atmestinas skundo reikalavimas dėl įpareigojimo patikslinti 2004 m. lapkričio 16 d. valstybės garantiją Nr. 1073, išduodant valstybės garantiją pareiškėjai į 77 512,5 Lt sumą, nes pareiškėja reikalauja daugiau teisių nei paveldėjo iš mirusios sesers. Pareiškėjos seseriai buvo suteikta Kompensacijų įstatyme, įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte, numatyta valstybės garantija. Pareiškėjos seseriai R. V. buvo kompensuota ne nuomotų patalpų rinkos vertė pinigais pagal minėto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punktą, bet išnuomotos kitos gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę pagal to paties minėto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Pareiškėjos sesuo turėjo teisę tik į nuompinigių padengimą iš depozitinės sąskaitos, kurioje saugomos valstybės lėšos garantijų vykdymui, o ne į išduotoje valstybės garantijoje nurodytos sumos išmokėjimą pinigais. Kadangi pareiškėjos seseriai išduotoje valstybės garantijoje nurodyta suma buvo susijusi su kitos suteiktos gyvenamosios patalpos nuoma ir ji neturėjo teisės į tiesioginį pinigų išmokėjimą, todėl pinigų išmokėjimo negali reikalauti ir pareiškėja, būdama įpėdine (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.1 str. 1 ir 3 dalys).
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl atsakovo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 53-5-3013 pagrįstumo ir teisėtumo, kuriuo jis atsisakė 2011 m. lapkričio 10 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu pakeisti buvusios nuomininkės, pareiškėjos sesers – R. V., mirusios 2011 m. balandžio 9 d., gyvenusios grąžintiname bute, pasirinktą, išduotą ir pradėtą vykdyti 2004 m. lapkričio 16 d. valstybės garantiją Nr. 1073, kurioje buvo numatyta – ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomoti kitas valstybės ar savivaldybės gyvenamąsias patalpas, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, ir išmokėti pareiškėjai likusią neįskaičiuotą į nuompinigius nuomotų patalų vertę pinigais 77 512,5 Lt.
Remdamasis Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 3 dalimi ir 7 dalimi, Valstybės ar savivaldybės gyvenamųjų patalpų išnuomojimo, įskaičiuojant grąžintų savininkui nuomotų patalpų vertę į nuompinigius, tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. 793 (toliau – ir Tvarkos aprašas), CK 6.602 straipsniu, pabrėžė, kad nurodytas teisinis reglamentavimas reiškia, kad nuomininkai turi teisę tik į vieną garantijos rūšį, nurodytą Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje. Nuomininkui išduodamas garantinis dokumentas, kuriame numatytas valstybės įsipareigojimas konkrečios rūšies garantijos įgyvendinimui ir garantijos įvykdymo tvarka. Valstybei negali atsirasti didesni įsipareigojimai įpėdiniui, nei buvo numatyti valstybės garantijos turėtojui valstybės garantijoje. Pradėta vykdyti ir jau iš dalies įvykdyta valstybės garantija į kitos rūšies valstybės garantiją negali būti keičiama. Mirusiojo valstybės garantijos turėtojo įpėdinis neturi reikalavimo teisės įgyvendinanti mirusiojo valstybės garantijos turėtojo pasirinktą konkrečią garantijos rūšį kitokiu būdu, ar keisti mirusiojo valstybės garantijos turėtojo pasirinktą garantijos rūšį į kitą, bei įgyti (paveldėti) daugiau mirusiojo garantijos turėtojo asmeninių turtinių ir neturtinių teisių, nei turėjo mirusysis garantijos turėtojas (palikėjas) mirties momentu (CK 5.1 str. 3 d.). Valstybės garantiją išnuomotų gyvenamųjų patalpų nuomininkui mirus, nuomos sutartis pakeičiama CK 6.602 straipsnyje nustatyta tvarka, o likusi nepanaudota nuomos mokesčiui padengti valstybės garantiniame dokumente nurodytos gyvenamųjų patalpų vertės dalis įskaitoma į nuompinigius ir negali būti, nuomininkui mirus, išmokėta pinigais įpėdiniui.
Akcentavo, jog pareiškėjos mirusi sesuo R. V., kaip konkrečios valstybės garantijos turėtoja, nebuvo pasirinkusi pareiškėjos reikalaujamos kompensacijos rūšies pinigais, t. y. gauti grąžintino nuomoto buto vertės lėšas, kurios buvo nepanaudotas nuompinigiams mokėti. R. V. pasirinkta garantija buvo iš dalies įvykdyta, todėl likusi neįskaityta į nuompinigius savininkui grąžintinų gyvenamųjų patalpų vertės dalis, šiuo atveju 77 512,50 Lt, negalėjo būti pareiškėjos paveldimi ir pareiškėjai išmokėtina kaip atitinkama kitos kompensacijos rūšis. Pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 punktą, šio straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą valstybės garantiją išnuomotų gyvenamųjų patalpų nuomininkui mirus, nuomos sutartis pakeičiama CK 6.602 straipsnyje nustatyta tvarka, o likusi nepanaudota nuomos mokesčiui padengti valstybės garantiniame dokumente nurodytos gyvenamųjų patalpų vertės dalis įskaitoma į nuompinigius. Pagal CK 6.602 straipsnį, pareiškėjos mirusios sesers R. V. nuomininkės teises turėjo teisę paveldėti tik kartu gyvenęs šeimos narys ar buvęs šeimos narys, tapdamas nuomos sutarties šalimi. Pareiškėja tokių teisių, nurodytų CK 6.602 straipsnyje, neįgijo bei neperėmė mirusios nuomininkės teisės tapti gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties šalimi. Nurodė, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, savivaldybės socialinio būsto fondui priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos teisė nepaveldima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-289/2008). Teismo vertinimu, pareiškėja, nebūdama mirusiosios sesers R. V. nuomininkės teisių perėmėja, nebuvo tinkamas subjektas įgyvendinti Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą konkrečią garantijos rūšį, kurią pasirinko mirusioji garantijos turėtoja ir kuri buvo pradėta vykdyti. Pareiškėjos sesers pasirinkta garantija dėl savo asmeninės tikslinės paskirties pagal savo pobūdį negalėjo būti paveldima bendrais paveldėjimo pagrindais.
Nurodė, kad atsakovas laikydamasis Kompensavimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktuose numatytos garantijos įvykdymo tvarkos, pagrįstai priėmė ginčijamą įsakymą, kuris neprieštaravo nurodytiems teisės aktams bei atitiko teisingumo ir protingumo kriterijus, tinkamo viešojo administravimo principus, buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai, todėl nėra jokio teisinio pagrindo jį naikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat nesutiko su atsakovo argumentais, kad skundžiamas sprendimas nėra laikytinas individualiu administraciniu aktu. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad ginčijamas sprendimas yra individualus administracinis aktas, kuriuo konkrečiai išreikšta atsakovo valia dėl pareiškėjos teisių ar pareigų, jame yra detaliai išanalizuotos faktinės ir teisinės aplinkybės, nurodyti atisakymo tenkinti pareiškėjos prašymą faktiniai ir teisiniai pagrindai. Skundžiamas sprendimas priimtas atsižvelgus į visas objektyvias aplinkybes, kurios buvo reikšmingos sprendžiant pareiškėjos prašymą, įvertinus tik tam konkrečiam atvejui reikšmingus faktus, sąlygas ir teisinį reglamentavimą. Skundžiamo akto turinys neprieštaravo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir atitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus administraciniam aktui (8 str.).
III.
Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (b. l. 143–147), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Remdamasi CK 5.1 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis nurodo, kad CK neįtvirtintas išsamus paveldimų teisių sąrašas ir absoliutus palikėjo subjektinių teisių paveldėjimo principas, todėl vertintini teisinių santykių, iš kurių teisė yra kilusi, reglamentavimo ypatumai. Pažymi, jog vadovaujantis CK 5.11 straipsniu ji būdama ketvirtos eilės įstatyminė paveldėtoja, turėjo teisę paveldėti sesers turtą. Be to, Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad valstybės garantijos turėtojui mirus, kol garantija neįvykdyta, reikalavimo teisė, atsirandanti iš valstybės garantijos, paveldima Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Toje pat minėto įstatymo dalyje yra numatyta, jog pagal šio straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą valstybės garantiją (kai Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomojamos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, ir būtent šią garantiją palikėja R. V. buvo pasirinkusi) išnuomotų gyvenamųjų patalpų nuomininkui mirus nuomos sutartis pakeičiama CK 6.602 straipsnyje nustatyta tvarka, o likusi nepanaudota nuomos mokesčiui dengti valstybes garantiniame dokumente nurodytos gyvenamųjų patalpų vertės dalis įskaitoma į nuompinigius. Nurodo, kad įstatymas nekonkretizuoja kaip būtent ši garantija paveldima, kai su palikėju gyvenamojoje patalpoje paveldėtojas ar kiti asmenys negyveno ir gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pakeisti pirminio nuomininko šeimos nariu nėra teisinio pagrindo, nes kaip teisingai pažymėjo teismas, savivaldybės socialinio būsto fondui priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos teisė nepaveldima. Tačiau svarbu yra tai, jog palikėjai suteikta valstybės garantija yra ne tik kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos išnuomojimas, dėl kurio reikalavimas atsakovui nereiškiamas, bet ir nuomotų patalpų vertės įskaičiavimas į nuompinigius, kurių nepanaudota suma yra 77512,5 Lt. Kadangi palikėjai suteikta kaip valstybės garantija pinigų suma nebuvo pilnai panaudota, vadinasi, valstybės garantija nėra pilnai įvykdyta ir ji gali būti paveldima, nes įstatymas draudimo tam nenumato.
Pabrėžia, kad nepaveldimos yra asmeninės turtinės teisės ir pareigos, neatsiejamai susijusios su asmeniu (pvz.: teisė į pensiją, alimentus ar pan.), o šiuo atveju ginčas yra kilęs dėl konkrečios pinigų sumos, kurią valstybė yra įsipareigojusi suteikti, o to įsipareigojimo (garantijos) turėtojas turi teisę netgi ją perleisti, todėl darytina išvada, kad palikėjos nepanaudota nuompinigiams suma gali būti paveldėta, mano, kad priešingas aiškinimas prieštarautų asmenų lygybės prieš įstatymus principui, nes su palikėju kartu gyvenę asmenys galėtų gauti palikėjui priklausiusią valstybės garantijos piniginę dalį, o kartu negyvenę negalėtų gauti, nors yra teisėti palikėjo turto paveldėtojai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str., CK 1.2 str. l d., 5.1 str.)
Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad likusi nepanaudota nuomos mokesčiui padengti valstybės garantiniame dokumente nurodytos gyvenamųjų patalpų vertės dalis įskaitoma į nuompinigius, nes pagal valstybės garantiją palikėja gavo ne nuompinigius, bet nuomotų patalpų vertės piniginę sumą, kuri naudotina kito jai išnuomoto buto nuompinigiams dengti, o tai ne kas kita kaip konkrečiai apibrėžta turtinė teisė, kurią galima paveldėti ir netgi perleisti kitiems asmenims. Vadinasi, ši teisė nėra neatsiejamai susijusi su garantiją gavusios palikėjos asmeniu, ar jai pagal valstybės garantiją išnuomotu konkrečiu butu (Kompensacijų įstatymo 9 str. 7, 8d.). Pažymi, jog įstatymų leidėjo valia keitėsi būtent tokia linkme, kad pagal Kompensacijų įstatymą gaunantys valstybės garantiją asmenys galėtų gauti jų nuomotų gyvenamųjų patalpų vertę pinigais.
Akcentuoja, kad iš byloje pateiktų dokumentų matyti, jog palikėjai kas mėnesį buvo paskaičiuojamas konkretus nuomos mokestis, todėl vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo, protingumo, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių principais, ir palikėjos paveldėtoja, turi teisę į likusias nepanaudotas nuomos mokesčio sumas, nes palikėjos nuomotas butas buvo grąžintas savivaldybei, kuri gali jį nuomoti kitiems asmenims ir gauti nuomos mokestį iš jų.
Nurodo, kad tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą akcentuota, kad nuosavybės teisių atkūrimui reguliuoti taikytas teisinei valstybei būdingas socialinių interesų pusiausvyros įtvirtinimo teisėje modelis, be kita ko, reiškiantis, kad būtina siekti suderinti tiek savininkų, kuriems atkurtos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, tiek ir nuomininkų, kurie gyvena savininkams grąžintiname gyvenamajame name, jo dalyje ar bute interesus. Siekimas išlaikyti abiejų asmenų grupių teisėtų interesų pusiausvyrą lėmė būtinybę suvaržyti savininkų nuosavybės teises ir suteikti nuomininkams garantijas naudotis esamu būstu, kol pastarieji bus aprūpinti gyvenamosiomis patalpomis. Valstybė, atkurdama nuosavybės teises, prisiėmė pareigą užtikrinti, kad grąžintinų namų nuomininkų
Pažymėjo, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs jog valstybės garantijos, kurioje įtvirtintas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytas valstybės įsipareigojimas, turėtojui mirus, jo įpėdinio paveldėtos iš tokios valstybės garantijos kylančios reikalavimo teisės turinys yra ne teisė naudotis buvusio garantijos turėtojo nuomotomis patalpomis, bet teisė išsinuomoti kitas valstybės ar savivaldybės gyvenamąsias patalpas, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, nes teisė naudotis mirusio nuomininko turėtomis patalpomis yra nepaveldima ir gali pereiti tik tiems asmenims, kurie buvo nurodyti valstybės garantijoje kaip nuomininko šeimos nariai. Valstybės garantijos vykdymas naujam turėtojui ta pačia tvarka reiškia, kad garantija bus įgyvendinama, suteikiant tokio pat dydžio, kaip nurodyta garantijoje, patalpas, įskaitant į nuompinigius tokią pat nurodytą turto vertę, laikantis nurodyto garantijos įgyvendinimo termino ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2007). Taigi, darytina pagrįsta išvada, jog valstybės garantijos esmė yra atlyginti nuomininkui už patalpas, kurios bus grąžintos buvusiems savininkams, tam kad nuomininkas galėtų įsigyti kitą gyvenamąjį būstą ir neliktų be gyvenamosios vietos. Nepriklausomai nuo to, kokią valstybės garantijos formą pasirenka nuomininkas, visos valstybės suteikiamos garantijos yra išreiškiamos pinigine išraiška, kuri turi būti kompensuota nuomininkui.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 151–156), kuriame prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Mano, kad pareiškėjos pateikiamas valstybės garantijos interpretavimas neatitinka 2004 m. lapkričio 16 d. valstybės garantinio dokumento, Nr. 1073 1 punkte nurodyto valstybės įsipareigojimo turinio – išnuomoti kitas valstybės ar savivaldybės gyvenamąsias patalpas, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę nustatyto Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte.
Kitaip nei apeliantė, mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos sesers pasirinkta garantija dėl savo asmeninės tikslinės paskirties pagal savo pobūdį negalėjo būti paveldima bendrais paveldėjimo pagrindais. Atsižvelgiant į tai, kad Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte yra nurodytas konkretus tokiai valstybės garantijai vykdyti skiriamų lėšų panaudojimo tikslas – savivaldybės išnuomotų patalpų nuompinigiams dengti, o ne tam tikro dydžio kompensacijos skyrimas ir išmokėjimas nuomininkui (ar jo įpėdiniui), todėl tokios lėšos nėra ir netampa nuomininko turtu ir jokiam kitam tikslui negali būti panaudotos. Remdamasis Kompensacijų įstatymo 9 straipsniu, mano, kad ginčo atveju suma, kuri atspindi nuompinigiams dengti nepanaudotų lėšų dalį, pagal savo paskirtį yra išimtinai tikslinio pobūdžio, kurios panaudojimui įstatymas numato konkrečią tvarką (Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 14 dalis), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos nelaikė bendrais pagrindais paveldimu materialiuoju turtu.
Pažymi, kad piniginės kompensacijos skyrimo ir išmokėjimo valstybės garantijos turėtojui (ar jo įpėdiniui) nei pati 2004 m. lapkričio 16 d. valstybės garantija Nr. 1073, nei Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas nenumato. Kompensacijos pinigais skyrimas už nuomininkų prarandamas savininkui grąžintas gyvenamąsias patalpas, kaip viena iš galimų valstybės garantijų rūšių, yra numatytas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punkte, tačiau tokios valstybės garantijos rūšies R. V. (valstybės garantijos turėtoja) nebuvo pasirinkusi, be to, Kompensacijų įstatymas nenumato galimybės pakeisti pradėtą ir jau iš dalies įvykdytą valstybės garantiją į kitos rūšies valstybės garantiją (2005 m. gruodžio 23 d. Kompensacijų įstatymo 7, 8, 9 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. X-482 4 straipsnio 3 dalis).
Mano, kad apeliantės argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kad valstybės garantijų išdavimą ir vykdymą reglamentuojantys teisės aktai nenumato mirusio valstybės garantijos turėtojo reikalavimo teisę įgyvendinti jo įpėdiniui kitokiu būdu, nei tai buvo numatyta valstybės įsipareigojime pačiam reikalavimo teisės turėtojui.
Atsižvelgdamas į tai, kad savo reikalavimo teisę pareiškėja kildina iš 2011 m. lapkričio 10 d. Paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą, pažymi, kad po R. V. mirties pareiškėja galėjo paveldėti tik tokias mirusiosios teises ir pareigas, kurias palikėja turėjo mirties momentu (CK 5.1 str. 1 d.) ir negalėjo paveldėti asmeninių turtinių ir neturtinių teisių, neatskiriamai susijusių su palikėjos asmeniu (CK 5.1 str. 3 d.). Taigi R. V. turėta reikalavimo teisė pagal 2004 m. lapkričio 16 d. valstybės garantinį dokumentą Nr. 1073 jos įpėdinei O. B. R. galėjo pereiti tik tokio pat turinio (apimties), t. y. nepakitusi, ir tik tuomet, jei tai yra numatyta specialiais teisės aktais (Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalis). 2011 m. lapkričio 10 d. Paveldėjimo teisės liudijime pagal įstatymą nurodyta, kad paveldimą turtą, kuriam išduotas šis liudijimas, sudaro: „Reikalavimo teisė į valstybės garantiją, suteiktą grąžinto buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Kauno mieste, nuomininkei R. V.. Minėto nekilnojamojo turto rinkos vertė - 80 000,-Lt (aštuoniasdešimt tūkstančių litų)“. Kadangi pagal 2004 m. lapkričio 16 d. valstybės garantinį dokumentą Nr. 1073 R. V. (2011 m. balandžio 9 d. mirties momentu) neturėjo reikalavimo teisės gauti pinigais savininkui grąžinto buto (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Kaune, rinkos vertės (80 000,00 Lt) dydžio kompensaciją (ar jos dalį), pareiškėja tokios teisės paveldėjimo būdu įgyti negalėjo (CK 5.1 str. 1 ir 3 d.).
Pabrėžia, kad reikalavimo teisės, atsirandančios iš valstybės garantijos, numatytos Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte, paveldėjimo atvejis yra specialiai aptartas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje, su joje numatytais įpėdinių teisių ribojimais, kurie kyla iš tokios valstybės garantijos turinio. Mano, kad byloje kilusiam ginčui spręsti bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalį, kuri nagrinėjamu atveju, t. y. dėl R. V. turėtos reikalavimo teisės, nurodytos 2004 m. lapkričio 16 d. valstybės garantiniame dokumente Nr. 1073, paveldėjimo, numato išimtį iš bendrosios taisyklės. Nagrinėjamu atveju specialusis įstatymas paveldėjimo atveju numato galimybę įpėdiniui toliau nuomoti valstybės garantijos turėtojui išnuomotas patalpas, tačiau tai galima tik tada, kai įpėdinis buvo mirusiojo šeimos nariu, su kuriuo įstatymas numato galimybę sudaryti buto nuomos sutartį remiantis CK 6.602 straipsniu. Dėl šios priežasties, reikalavimo teisės į Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą valstybės garantiją paveldėjimo atveju, įpėdiniui ji įgyvendinama tik tuomet, jei valstybės garantijos turėtojui mirus, su juo sudaryta nuomos sutartis pakeičiama ir sudaroma paveldėtojo vardu CK 6.602 straipsnyje nustatyta tvarka (kadangi tai tiesiogiai susiję su subjektine teise nuomoti pagal garantiją suteiktas savivaldybės patalpas). Tuomet likusi nuomos mokesčiui padengti valstybės garantiniame dokumente ir nuomos sutartyje nurodytos gyvenamųjų patalpų vertės dalis įskaitoma į nuompinigius.
Nesutinka su apeliantės argumentu, kad skundžiamu teismo sprendimu yra pažeidžiami teisėtų paveldėtojų lygiateisiškumo bei jų teisėtų lūkesčių principai. Kompensacijų įstatymas, visų pirma, gina savininkams pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą natūra grąžintų gyvenamųjų patalpų nuomininkų teises, numatydamas jiems lygias galimybes laisvai pasirinkti vieną iš šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatytų valstybės garantijų, o nuomininkų įpėdinių teises gina tik Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalies apimtimi. Nuosavybės teisių atkūrimo procese suteikiamų valstybės garantijų išdavimo ir vykdymo ypatumai lemia, kad šioje viešosios teisės srityje (skirtingai, nei civilinėje teisėje) dominuoja viešojoje teisėje taikomas imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas, kad viešojo administravimo subjektui leidžiama tik tai, kas numatyta įstatyme.
Nesutinka su apeliantės argumentu, jog teismas nukrypo nuo teismų praktikos. Mano, kad pareiškėjos nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2007 ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi iš esmės skiriasi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 53-5-3013 pagrįstumo ir teisėtumo, kuriuo jis atsisakė 2011 m. lapkričio 10 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu pakeisti buvusios nuomininkės, pareiškėjos sesers – R. V., mirusios 2011 m. balandžio 9 d., gyvenusios grąžintiname bute, pasirinktą, išduotą ir pradėtą vykdyti 2004 m. lapkričio 16 d. valstybės garantiją Nr. 1073, kurioje buvo numatyta – ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomoti kitas valstybės ar savivaldybės gyvenamąsias patalpas, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, ir išmokėti pareiškėjai likusią neįskaičiuotą į nuompinigius nuomotų patalų vertę pinigais 77 512,5 Lt.
Valstybės garantijų nuomininkams ir savininkams įgyvendinimo tvarką ir sąlygas, valstybės garantijų turėtojų teises ir pareigas bei lengvatas reglamentuoja Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, įstatymas, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, Valstybės ar savivaldybės gyvenamųjų patalpų išnuomojimo, įskaičiuojant grąžintų savininkui nuomotų patalpų vertę į nuompinigius, tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. 793.
Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Savivaldybės administracijos direktorius savininkams ir nuomininkams, gyvenantiems savininkui (piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai) grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute, privalo išduoti valstybės garantinį dokumentą (toliau – valstybės garantija), 2 dalyje įtvirtinti galima garantijoje nustatyti įpareigojimai, o 3 dalis numato, kad Piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai natūra grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies ar buto nuomininkai turi teisę tik į vieną iš šio straipsnio 2 dalyje nurodytų garantijų, bei apibrėžiama pasirinkimo išreiškimo tvarka. To paties straipsnio 5 dalyje pateikiama valstybės garantijos nuomininkui apibrėžtis – tai Vyriausybės nustatytos formos dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja grąžinto namo, jo dalies, buto nuomininkui ir jo šeimos nariams (toliau – garantijos turėtojai) įvykdyti garantiją, nurodytą įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, o garantijos turėtojai įsipareigoja, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas per to paties straipsnio 12 dalyje nustatytą terminą. Taigi, valstybės garantija yra dokumentas, kurio pagrindu tiek garantas, tiek garantijos turėtojai įgyja tam tikras abipuses teises ir pareigas. Valstybės, kaip garanto, pareigų apimtis garantijos turėtojų atžvilgiu priklauso nuo garantijos rūšies.
Šiuo atveju bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos seseriai R. V. pagal jos pasirinktą valstybės garantijos rūšį 2004 m. lapkričio 16 d. buvo išduota valstybės garantija nuomininkui, gyvenančiam savininkui gražintiname gyvenamajame name, jo dalyje, bute Nr. 1073. Garantijoje buvo nurodytas valstybės įsipareigojimas nuomininkei - R. V. ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d. išnuomoti kitas valstybės ar savivaldybės gyvenamąsias patalpas, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. kovo 26 d. priėmė įsakymą Nr. A-1201 išnuomoti R. V., išsikeliančiai iš savininkui gražintino buto (duomenys neskelbtini), Kaune, savivaldybei nuosavybės teise priklausantį 1 kambario 37,67 kv. m bendro ploto butą su rūsiu (R-48), (duomenys neskelbtini), Kaune, į šio buto nuomos mokestį įskaičiuojant savininkui grąžinto buto (duomenys neskelbtini) Kaune, rinkos vertę – 80 000 Lt. Kauno mieto savivaldybė ir R. V. 2009 m. balandžio 3 d. sudarė savivaldybės gyvenamosios patalpos, suteiktos nuomininkui, išsikėlusiam iš savininkui grąžintos gyvenamosios patalpos, nuomos sutartį Nr. 201-9-264. Kauno mieto savivaldybė (nuomotojas) minėtos nuomos sutarties 8.4 punkte įsipareigojo padengti buto (duomenys neskelbtini), Kaune, nuomos mokestį iš lėšų, skirtų valstybės garantijoms nuomininkams vykdyti, iki bus išskaičiuota visa R. V. (nuomininkės) nuomotų savininkui grąžintų patalpų (duomenys neskelbtini), Kaune, rinkos vertė – 80 000 Lt, nurodyta 2004 m. lapkričio 16 d. valstybės garantiniame dokumente Nr. 1073.
Taigi bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjos sesuo pasinaudojusi savo diskrecijos teise pasirinko valstybės garantijos rūšį numatytą Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte t. y. jai pagal garantiją turėjo būti Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę. Įvertinus nuomininkės pasirinktą garantijos rūšį, valstybei (Kauno miesto savivaldybei) atsirado pareiga išnuomoti garantijos turėtojai valstybės ar savivaldybės gyvenamąją patalpą ir į nuompinigius įskaičiuoti nuomotų patalpų vertę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai nuomininkas pasirenka Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą valstybės garantiją, šios garantijos galiojimo laikas pasibaigia, kai sudaroma valstybei ar savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis su sąlyga, kad į nuompinigius bus įskaičiuojama nuomotų patalpų vertė. Pažymėtina, kad tokią teisės aiškinimo taisyklę formuoja ir Lietuvos aukščiausiasis teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2013). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, jog garantija nėra pasibaigusi, kol nėra išmokėta visa garantijoje nurodyta patalpų rinkos vertė, atmestini kaip nepagrįsti.
Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad Valstybės garantijos turėtojui mirus, kol garantija neįvykdyta, reikalavimo teisė, atsirandanti iš valstybės garantijos, paveldima Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Paveldėjus iš valstybės garantijos atsirandančią reikalavimo teisę, valstybės garantijoje numatytas valstybės įsipareigojimas, kuris buvo suteiktas mirusiam garantijos turėtojui, įgyvendinamas įpėdiniams, kai valstybės garantiją išdavusiam savivaldybės administracijos direktoriui įpėdinis (garantijos įgijėjas) pateikia paveldėjimo teisės į garantijos turėtojo reikalavimo teisę, atsirandančią iš valstybės garantijos, notaro patvirtintą liudijimo nuorašą. Savivaldybės administracijos direktorius, išdavęs valstybės garantiją, paveldėjimo teisės liudijimo nuorašo pagrindu patikslina valstybės garantiją, nurodydamas naujo garantijos turėtojo (asmens, paveldėjusio reikalavimo teisę, atsirandančią iš valstybės garantijos) duomenis. Pagal šio straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą valstybės garantiją išnuomotų gyvenamųjų patalpų nuomininkui mirus, nuomos sutartis pakeičiama Civilinio kodekso 6.602 straipsnyje nustatyta tvarka, o likusi nepanaudota nuomos mokesčiui padengti valstybės garantiniame dokumente nurodytos gyvenamųjų patalpų vertės dalis įskaitoma į nuompinigius.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo atveju taikytina taisyklė įtvirtinta Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalies paskutiniajame sakinyje, kuris nukreipia į CK 6.602 straipsnį.
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. 2013 m. gegužės mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2013) yra išaiškinta, kad Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo tikslai yra ginti nuomininkų, o ne jų įpėdinių interesus; šiame Įstatyme įtvirtintų garantijų pasirinkimo teisė priklauso nuomininkui, nuo kurio pasirinktos garantijos rūšies priklauso jo teisių apimtis, todėl nuomininko mirties atveju jo įpėdiniai negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo atitinkamą garantijos rūšį pasirinkęs nuomininkas. Pažymėtina, kad įstatyme nėra įtvirtintų nuostatų, kurios leistų anksčiau nuomotų ir savininkui sugrąžintų gyvenamųjų patalpų vertės dydžio nepanaudotų nuompinigių sumą, kai pasibaigia savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, perduoti nuomininko ar jo mirties atveju jo įpėdinių nuosavybėn. Aptartas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad savivaldybės pareiga į nuompinigius įskaičiuoti nuomotų patalpų vertę išnyksta pasibaigus nuomos sutarčiai.
Kaip minėta, šiuo atveju mirus nuomininkui nuomos sutarties pakeitimo klausimas sprendžiamas vadovaujantis CK 6.602 straipsniu, kuris reglamentuoja gyvenamosios patalpos sutarties pakeitimo tvarką dėl kito šeimos nario pripažinimo nuomininku. Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvada, kad pareiškėja neįgijo bei neperėmė mirusios nuomininkės teisės tapti gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties šalimi, vadovaujantis CK 6.602 straipsniu ir plačiau dėl to nepasisako.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinus nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
Pareiškėjos O. B. R. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.