- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-03
- Bylos Nr.
- eI-2954-790/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00907-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Jolita Rasiukevičienė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- K. L.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolitos Rasiukevičienės ir Egidijos Puzinskaitės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. L. (K. L.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas K. L. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-6), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2017 m. kovo 3 d. sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui K. L.“ Nr. (15/4-1)3I-228(00119) ir įpareigoti Departamentą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui K. L.. Pareiškėjas nurodė, kad yra UAB „Buhalsita“, užsiimančios buhalterinės apskaitos verslu, dalyvis, turintis teisę sudaryti sandorius (prokuristas). Bendrovė įregistruota 2007 m. gegužės 30 d., joje įsteigtos trys darbo vietos, ji vykdo deklaruotą veiklą Lietuvoje. Pareiškėjo nuomone, jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas. 2016 m. gruodžio 6 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus (toliau – Migracijos skyrius) specialistai atliko patikrinimą dėl UAB „Buhalsita“, buvo apklausta bendrovės direktorė D. B.. Apklausos metu D. B. netiksliai nurodė dalį faktų, susijusių su bendrove. 2016 m. gruodžio 7 d. rašytiniame paaiškinime ji tiksliai atsakė į pateiktus klausimus, tačiau Departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, jais nesirėmė. Departamento darbuotojai raštu apklausė pareiškėją, tačiau jo atsakymus nepagrįstai įvertino kaip abstrakčius. Atsakovas remiasi ne pareiškėjo sisteminėmis žiniomis apie bendrovę, bet vienu jo asmeniniu samprotavimu apie sprendimą dalyvauti bendrovės veikloje, vienu neteisingu atsakymu ir dviem kitais jo atsakymais, kurie yra teisingi, todėl apklausos rezultatai neleidžia Departamentui daryti išvados, kad pareiškėjas pateikė gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos neatitinkančius duomenis apie tai, kad jis ketina gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo išvada, kad jis siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė. Pareiškėjas tokią atsakovo interpretaciją laiko subjektyvia, nes nėra jokių kriterijų, kurie leistų nustatyti ribą, kokie atsakymai laikomi išsamiais, o ne paviršutiniškais, kada laikoma, ar asmuo dalyvauja įmonės veikloje, ar ne. Skundžiamas sprendimas nėra pagrįstas teisės normomis – nenurodomi teisės aktai, kurie įpareigotų pareiškėją mintinai žinoti atsakymus apie jo įmonę, nėra nurodoma, kokiu norminiu aktu remiantis buvo vykdoma apklausa, todėl sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Atsisakant išduoti leidimą pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir sprendžiant dėl nelegalios migracijos grėsmės, reikia atlikti perspektyvinį vertinimą. Situacijos prognozavimas yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais, o turi būti paremtas įvykusiais faktais, anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. K. L. niekada nepažeidė buvimo Šengeno šalyse sąlygų ir nesudaro prielaidų jo įtarti nelegalia migracija. Pareiškėjas K. L. atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, todėl leidimas laikinai gyventi jam turėjo būti išduotas.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 25-30) su skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2016 m. lapkričio 3 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nes jis yra UAB „Buhalsita“ dalyvis. 2016 m. gruodžio 6 d. Departamento Imigracijos skyrius įpareigojo Migracijos skyrių atlikti patikrinimą dėl UAB „Buhalsita“ vykdomos veiklos ir apklausti pareiškėją. Migracijos skyriui atlikus UAB „Buhalsita“ patikrinimą, direktorė D. B. paaiškino, kad šioje bendrovėje realiai dirba ji viena, kitos dvi darbuotojos, viena jų – advokato A. Damulevičiaus motina, įdarbintos tik formaliai ir jokios veiklos neatlieka. Apie UAB „Buhalsita“ dalyvius K. L. ir kitus ji nieko nežinojo, nurodė, kad darbine veikla UAB „Buhalsita“ užsiima tik advokato A. Damulevičiaus prašymu padėti užsieniečiams (t. y. gauti leidimus laikinai gyventi). Paprašius D. B. pateikti UAB „Buhalsita“ darbuotojų darbo sutartis, ji paaiškino, kad visos darbo sutartys yra pas minėtą advokatą. 2016 m. gruodžio 7 d. į Migracijos skyrių atvyko advokatas A. Damulevičius, pateikė D. B. naują rašytinį paaiškinimą ir primygtinai prašė išmesti D. B. rašytinį paaiškinimą, kuris buvo parašytas apsilankymo UAB „Buhalsita“ biure metu, pateikė minėtos bendrovės veiklos aprašymą. UAB „Buhalsita“ darbuotojos J. R. ir I. D. (advokato A. Damulevičiaus motina) 2016 m. gruodžio 14 d. parašė paaiškinimus, kad dirba visą dieną namuose. 2017 m. vasario 13 d. Migracijos skyriuje buvo atlikta pareiškėjo apklausa dėl UAB „Buhalsita“ veiklos. Departamentas konstatavo, kad turimi duomenys sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos neatitinkančius duomenis apie tai, kad jis ketina gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o tikrieji jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra ne tie, kurie deklaruojami, t. y. ne realus verslo vykdymas ir plėtra, todėl kyla pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė ir, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, priėmė skundžiamą Sprendimą. Atsakovas pažymi, kad Migracijos skyriui 2016 m. gruodžio 7 d. UAB „Buhalsita“ direktorės rašytinį paaiškinimą, surinktą kompiuteriu, atnešė advokatas A. Damulevičius ir prašė D. B. Migracijos skyriaus darbuotojams pateiktą paaiškinimą pakeisti naujai atneštu. Departamento vertinimu, toks advokato elgesys, atsižvelgiant į D. B. Migracijos skyriui pateiktą informaciją, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad minėtas 2016 m. gruodžio 7 d. paaiškinimas buvo surašytas siekiant suklaidinti Departamentą dėl realios UAB „Buhalsita“ veiklos. Iš D. B. pirminio paaiškinimo turinio akivaizdu, kad ji suprato Migracijos skyriaus darbuotojų užduodamus klausimus bei teikė aiškius ir nedviprasmiškus atsakymus. Vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas), 84.2 papunkčiu Departamentas arba migracijos tarnyba, siekdamas nustatyti, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus organizuoja užsieniečio apklausą raštu ir pareikalauja pateikti papildomus dokumentus. Pareiškėjo apklausa buvo individuali, užduodami klausimai susiję su konkrečiu atveju, siekiant išsiaiškinti duomenis, kurie gali turėti įtakos priimant sprendimą išduoti ar atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi. Užsieniečių pateikti atsakymai vertinami duomenų visumoje, nesutapimai vertinami vadovaujantis protingumo principu, o netinkamas atsakymas į pavienį klausimą nėra laikomas lemiamu priimant galutinį sprendimą. Pareiškėjo K. L. apklausos rezultatai vertintini kaip paviršutiniški, stokojantys konkretumo ir žinių. Nurodytos aplinkybės, Migracijos skyriaus atlikto UAB „Buhalsita“ patikrinimo ir pareiškėjo apklausos rezultatai leido daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas piktnaudžiauja nustatytomis migracijos procedūromis, t. y. egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatytas atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindas – yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Aplinkybė, kad pareiškėjas yra UAB „Buhalsita“ akcininkas ir prokuristas, savaime nepaneigia pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmės. Pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti Departamentą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi atmestinas, kadangi administraciniams teismams nesuteikta teisė atlikti viešojo administravimo subjektų kompetencijai priskirtų veiksmų.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas prašė skundą tenkinti. Atsakovo atstovė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Liudytoja apklausta D. B. paaiškino, kad ji buvo vienintelė UAB „Buhalsita“ akcininkė. Įmonė teikė buhalterinės apskaitos paslaugas, nebuvo stambi. Kreipėsi pagalbos į advokatų kontorą, kurioje dirba A. Damulevičius dėl klientų pritraukimo, nes pažįsta I. D., A. Damulevičiaus motiną. Gavo pasiūlymą dėl investuotojų. Buvo padidintas įmonės įstatinis kapitalas, pinigai įnešti į įmonės kasą, banką. 2016 m. spalio 28 d. priėmė du darbuotojus. I. D. vykdė klientų paiešką, jos dėka klientų padaugėjo. J. R. rinkdavo dokumentus iš klientų. Policijai apklausos metu nurodė kitas aplinkybes, nes buvo ištikta šoko, vyko kraustymasis, įėjo policininkas su uniforma, neprisistatė, nepasakė, kokiu tikslu, ėmė klausinėti apie rusus, užsieniečius įmonėje. Norėjo greičiau pabaigti nemalonų bendravimą, buvo išsigandusi. Policijos pareigūnas nenurodinėjo, ką rašyti, paaiškinimą rašė savo valia. Darbuotojai realiai dirbo telefonu, nebuvo nurodyta būti tik darbo vietoje, todėl paaiškinime parašė, kad darbuotojai realiai nedirba. Rašydama paaiškinimą policijai turėjo mintyse, kad planuoja nutraukti veiklą, jei verslas bus neperspektyvus. Užsieniečiai valdė 80 proc. akcijų. Su K. L. bendravo tiesiogiai 2016 m. rudenį. Kadangi vyko dokumentų tvarkymas, teikdama paaiškinimą policijai nežinojo, kad jau paskirti prokuristai, neįsigilino į terminus. Pasirašydama prokūrą nesureikšmino skirtumo ar prokuristas, ar akcininkas. Kas yra prokuristas žino ir supranta. Užsieniečiai įmonėje ketino teikti verslo konsultacijas užsieniečiams, atvažiuojantiems į Lietuvą, konsultuoti juos dėl nekilnojamojo turto pirkimo, pritraukti klientų. Šiuo metu įmonės veikla nesikeičia, nes akcininkai negauna leidimų gyventi Lietuvoje, veikla apsunkinta dėl vizų, bendravimo telefonu kaštų ir pan. Antrasis liudytojos pateiktas paaiškinimas tikras, jį surašė ramiai viską apsvarsčiusi. Paaiškinimą atnešė ne pati, o perdavė per advokatą dėl laiko stokos. Jei tektų atsisakyti užsieniečių investicijų, tektų atsisakyti vieno darbuotojo, verslo vystymosi nebūtų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
pareiškėjas, Rusijos Federacijos pilietis, 2016 m. lapkričio 3 d. Migracijos skyriui padavė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvoje (t. 1, b. l. 110-119). Pareiškėjas prašyme nurodė, kad yra UAB „Buhalsita“ akcininku ir prokuristu, leidimas gyventi Lietuvoje būtinas įmonės veiklos tikslais. Atsakovas 2017 m. kovo 3 d. sprendimu „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui K. L.“ Nr. (15/4-1)3I-228(00119) (b. l. 9-13) atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo apklausos rezultatus, kartu su prašymu pateiktus dokumentus ir Migracijos skyriaus surinktą medžiagą, padarė išvadą, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos neatitinkančius duomenis apie tai, kad jis ketina gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje, taip pat konstatavo, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovas skundžiamo sprendimo teisiniu pagrindu nurodė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą (iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) ir 12 punktą. Pareiškėjas nagrinėjamoje administracinėje byloje kelia ginčą dėl šio atsakovo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.
Remiantis 2016 m. rugsėjo 14 d. Įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 straipsnio 2 dalimi, užsieniečių prašymai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo (2017 m. sausio 1 d.), baigiami nagrinėti ir sprendimai priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos (2017 m. sausio 1 d.) galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Kadangi pareiškėjas padavė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 2016 m. lapkričio 3 d., pareiškėjo prašymas turėjo būti baigiamas nagrinėti ir sprendimas dėl jo priimamas taikant Įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2017 m. sausio 1 d.
Pagal Įstatymo 2 straipsnio 14 dalį leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką. Vienas iš pagrindų išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi – jeigu užsienietis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 45 straipsnio nuostatas (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) buvo numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo <...> vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Byloje nekyla ginčo, kad pareiškėjas, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kad UAB „Buhalsita“ ir jis kaip šios bendrovės akcininkas formaliai atitinka aukščiau nurodytoje teisės normoje nustatytas sąlygas. Tačiau administracinių teismų praktikoje laikomasi teisės aiškinimo, kad vien formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (lot. – savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3296-662/2017 ir daugelis kitų). Iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos seka, kad ne pats buvimo įmonės, atitinkančios nurodytas sąlygas, dalyviu, faktas, bet realus užsieniečio užsiėmimas ir ketinimas toliau užsiimti teisėta veikla Įstatymo reikalavimus atitinkančioje įmonėje sukuria prielaidas išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Kaip pažymima administracinių teismų praktikoje, vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3121-662/2016). Taigi atsakovui, sprendžiančiam dėl leidimo išdavimo užsieniečiui šiuo pagrindu, kyla pareiga įvertinti, ar pagal užsieniečio nurodytas aplinkybes, pateiktus dokumentus ir kitą surinktą informaciją užsienietis ir įmonė, kurios dalyviu jis yra, tik formaliai siekia atitikti Įstatymo sąlygas, ar užsienietis realiai užsiima ir ketina toliau užsiimti veikla Įstatymo reikalavimus atitinkančioje įmonėje. Kai atsakovas nustato, kad užsienietis tik leidimo gavimo tikslu deklaruoja, bet realiai nevykdo ir neketina toliau vykdyti teisėtos veiklos Lietuvoje veikiančioje įmonėje, jis privalo atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu atsisakymo išduoti leidimą pagrindu, kadangi duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Kartu tai reiškia, kad užsienietis, atsakovui pateikęs neatitinkančius tikrovės duomenis tikslu gauti leidimą laikinai gyventi, siekia piktnaudžiauti procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje, todėl egzistuoja ir kitas pagrindas, numatytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte, atsisakyti išduoti leidimą, t. y. rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
Nagrinėjamu atveju atsakovo išvada, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl ketinimo užsiimti teisėta veikla Lietuvoje, teisėjų kolegijos vertinimu, padaryta tinkamai įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, todėl skundžiamas atsakovo sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjui pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktus, pagrįstas ir teisėtas.
Pareiškėjas deklaravo atsakovui, kad užsiima ir ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvoje, o leidimas gyventi Lietuvoje būtinas jam kaip UAB „Buhalsita“ akcininkui ir prokuristui įmonės veiklos tikslais. Pagal byloje nustatytus duomenis, UAB „Buhalsita“ buvo įsteigta 2007 m. ir veikė kaip individuali D. B. įmonė iki 2004 m., kuomet jos teisinė forma buvo pakeista į uždarąją akcinę bendrovę. Bendrovės įstatinis kapitalas iki 2016 m. spalio mėn. buvo 2896 Eur, o vienintelė bendrovės akcininkė buvo D. B.. Įmonė teikė buhalterinės apskaitos paslaugas. Bendrovėje 2016 m. spalio mėn. dirbo viena direktorė D. B. (kita darbuotoja V. B. buvo vaiko priežiūros atostogose). 2016 m. spalio 21 d. vienintelės akcininkės sprendimu bendrovės įstatinis kapitalas buvo padidintas iki 73 124 Eur, o naujai išleistas akcijas įsigijo Sankt Peterburge gyvenantys Rusijos Federacijos piliečiai, tarp jų pareiškėjas. Bendrovė 2016 m. spalio 27 d. sudarė darbo sutartis su naujomis darbuotojomis I. D. ir J. R.. Pareiškėjas, įgijęs bendrovės akcijas, 2016 m. spalio 28 d. prašymu, Migracijos skyriuje gautu 2016 m. lapkričio 3 d., kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo.
Iš Migracijos skyriaus atliko UAB „Buhalsita“ veiklos patikrinimo duomenų ir 2016 m. gruodžio 20 d. rašto (b. l. 73-74) matyti, kad Migracijos skyriaus pareigūnams 2016 m. gruodžio 6 d. lankantis įmonės faktinės veiklos adresu buvo rasta tik dirbanti direktorė D. B., o naujai priimtos darbuotojos įmonės faktinės veiklos vietoje nedirbo. D. B. 2016 m. gruodžio 6 d. rašytiniame paaiškinime (b. l. 75-76) nurodė, kad naujai priimtos darbuotojos realiai nedirba, paaiškino, kad užsieniečiams, kurie turėjo investuoti į įmonę, atstovavo adv. A. Damulevičius, darbo sutartys su šiomis darbuotojomis yra pas jį. D. B. nurodė, kad iki gruodžio mėn. pabaigos A. Damulevičius žadėjo pakeisti įstatus, panaikinant akcininkus užsieniečius ir sumažinant įstatinį kapitalą. D. B. nieko negalėjo paaiškinti apie įmonės prokuristus, nors 2016 m. spalio 21 d. buvo išdavusi prokūrą naujiesiems akcininkams (b. l. 136). Kitą dieną 2016 m. gruodžio 7 d. į Migracijos skyrių atvykęs advokatas pateikė naują D. B. paaiškinimą ir primygtinai prašė išmesti pirminį paaiškinimą, tuo pačiu pateikė įmonės veiklos aprašymą.
D. B. 2016 m. gruodžio 7 d. pateiktame paaiškinime (b. l. 77) nurodė, kad Migracijos skyriaus pareigūnėms pateiktame ankstesniame paaiškinime netiksliai nurodė, kad darbuotojos nedirba UAB „Buhalsita“, nes manė, kad klausiama apie jų darbą įmonės patalpose. D. B. nurodė, kad darbuotojos dirba iš namų arba vykdo konkrečias užduotis, nesusijusias su buvimu įmonės patalpose. D. B. taip pat paaiškino, kad įmonė teikia buhalterinės apskaitos paslaugas ir planuoja plėsti veiklą kitose srityse (komercinio tarpininkavimo, juridinių paslaugų, nekilnojamojo turto įsigijimo srityse). D. B. 2016 m. gruodžio 7 d. pateiktame įmonės veiklos aprašyme (b. l. 78), analogiškai, kaip ir paaiškinime, apibūdino įmonės veiklą.
Šiaulių apskrities VPK Migracijos skyrius 2017 m. vasario 13 d. apklausė pareiškėją (b. l. 95-103, 161-162). Pareiškėjas, atsakydamas į klausimą, kodėl nusprendė verslu užsiimti būtent Lietuvoje, nurodė, kad tai lėmė palankios verslo sąlygos, tarp įmonių Rusijos Federacijoje yra didelis susidomėjimas verslu Lietuvoje, planuoja teikti jiems konsultacines paslaugas. Pareiškėjas nurodė, kad iki tol Lietuvoje jokios veiklos nevykdė. Pareiškėjas, paklaustas apie įmonės vykdomą konkrečią veiklą ir pagrindines jos sritis nurodė, kad įmonės veikla – buhalterinė apskaita, konsultavimas mokesčių srityje, kitos paslaugos verslui.
Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti duomenys atsakovui sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas pateikė atsakovui tikrovės neatitinkančius duomenis, kad jis ketina gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje Įstatymo reikalavimus atitinkančioje įmonėje. Pareiškėjo ketinimą vykdyti veiklą UAB „Buhalsita“ pirmiausia paneigia tai, kad pareiškėjas tuoj po akcijų įsigijimo, naujų darbuotojų priėmimo įmonėje pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo.
Be to, surinktų duomenų visuma įgalina konstatuoti, kad naujos darbuotojos į įmonę buvo priimtos ne siekiant, kad jos realiai atliktų darbines funkcijas, reikalingas įmonei, o tam, kad įmonė atitiktų Įstatymo sąlygą, kad joje būtų ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai. Tokią išvadą patvirtina pačios įmonės direktorės D. B. 2016 m. gruodžio 6 d. rašytiniame paaiškinime Migracijos skyriui nurodytos aplinkybės, kad 2016 m. spalio 28 d. įdarbintos darbuotojos realiai nedirba. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad šios darbuotojos 2016 m. gruodžio 6 d. nebuvo rastos įmonės veiklos vykdymo vietoje, nors pagal darbo sutartis jos turėjo dirbti visą darbo laiką, nuotolinis darbas darbo sutartyse nebuvo numatytas. Be to, 2016 m. gruodžio 6 d. darbo sutarčių su naujomis darbuotojomis bendrovės vadovė neturėjo, nurodė jas turint adv. A. Damulevičių, kuris atstovavo naujuosius akcininkus. Atkreiptinas dėmesys, kad Migracijos skyriuje apklaustos darbuotojos 2016 m. gruodžio 14 d. paaiškinimuose (b. l. 79-80) itin lakoniškai ir abstrakčiai nurodė, kokias darbines funkcijas jos vykdo įmonėje, šių darbuotojų paaiškinimų nepatvirtina jokie kiti bendrovės veiklos dokumentai. Be to, viena iš darbuotojų yra pareiškėjo interesus atstovaujančio advokato A. Damulevičiaus motina.
Atkreiptinas dėmesys, kad D. B. 2016 m. gruodžio 6 d. Migracijos skyriui paaiškino ne tik tai, kad darbuotojos realiai įmonėje nedirba, bet ir tai, kad adv. A. Damulevičius žadėjo iki naujųjų metų pakeisti įmonės įstatus, sumažinti įstatinį kapitalą ir panaikinti akcininkus. D. B. 2016 m. gruodžio 6 d. paaiškinime nieko negalėjo paaiškinti apie įmonės prokuristus, nors 2016 m. spalio 21 d. buvo išdavusi prokūrą naujiesiems akcininkams.
Pareiškėjo ketinimą vykdyti veiklą UAB „Buhalsita“ paneigia ne tik aukščiau aptartų aplinkybių visuma, bet ir pareiškėjo 2017 m. vasario 13 d. apklausa, iš kurios matyti, kad pareiškėjo tariamas apsisprendimas vykdyti veiklą Lietuvoje grindžiamas abstrakčiais teiginiais apie palankias verslo sąlygas Lietuvoje, didelį Rusijos Federacijos susidomėjimą verslu Lietuvoje. Pareiškėjas veiklą, kurią įmonė ketina vykdyti Lietuvoje, apibūdina taip pat abstrakčiai (konsultavimas mokesčių srityje, kitos paslaugos verslui). Taigi, pareiškėjo pateikti motyvai investuoti pakankamai nemažas pinigines lėšas būtent į Lietuvoje veikiančią ir buhalterines paslaugas teikiančią įmonę, yra abstraktūs ir neįtikinami. Kartu pastebėtina, kad pareiškėjo atsakymai apklausos metu apie tai, kokią veiklą ketina vykdyti įmonė, neatitinka 2016 m. gruodžio 7 d. Migracijos skyriui pateiktame įmonės veiklos aprašyme (b. l. 78) nurodytų veiklos rūšių (komercinis tarpininkavimas, juridinės paslaugos, nekilnojamojo turto įsigijimas). Kaip teisingai nurodė Šiaulių apskrities VPK Migracijos skyrius 2016 m. gruodžio 20 d. rašte, nėra matyti investuoto kapitalo indėlio į įmonės veiklą. Nėra duomenų, patvirtinančių, kad realiai kaip nors pasikeitė įmonės veikla padidinus įmonės įstatinį kapitalą, priėmus naujas darbuotojas. Teismo posėdžio metu D. B. patvirtino, kad šiuo metu įmonės veikla nesikeičia, nes akcininkai negauna leidimų gyventi Lietuvoje. Pažymėtina, kad net ir neišdavus pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjas, ketindamas realiai vystyti verslą, turi galimybę atvykti į Lietuvą kitais teisėtais pagrindais ir realiai dalyvauti įmonės veikloje, tačiau teismui duomenų apie tai nepateikta.
Kaip minėta, D. B. iki pat 2016 m. spalio mėn. užsiėmė buhalterinių paslaugų teikimu, turėdama individualią įmonę, vėliau ją pertvarkiusi į uždarąją akcinę bendrovę ir būdama vienintele jos akcininke bei vadove. Kaip pripažino D. B. teismo posėdžio metu, iki tol ji verslo kitose srityse nevykdė. Taigi, teisėjų kolegijai nėra įtikinantis jos noras staiga imti ieškoti naujų investuotojų ir pradėti verslą kitose srityse.
Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės patvirtina, kad įmonės įstatinis kapitalas buvo padidintas ir įmonės akcininku pareiškėjas tapo ne siekdamas realiai užsiimti teisėta veikla Lietuvoje per UAB „Buhalsita“, bet siekdamas formaliai atitikti Įstatymo keliamas sąlygas leidimui laikinai gyventi Lietuvoje gauti, ką patvirtina ir jau minėtas skubus kreipimasis dėl leidimo gavimo.
Teisėjų kolegija atmeta kaip neįtikinamus D. B. parodymus, duotus teismo posėdyje, kad 2016 m. gruodžio 6 d. jos paaiškinimai neatitinka tikrovės, nes ji buvo ištikta šoko dėl neprisistačiusių policininkų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra tikėtina, kad policijos pareigūnai įmonės vadovei būtų sukėlę tokį didelį susijaudinimą, dėl kurio ji būtų tariamai neteisingai nurodžiusi paaiškinime išdėstytas faktines aplinkybes. Pastebėtina, kad D. B. 2016 m. gruodžio 6 d. paaiškinimas logiškas, išsamus, įtikinantis. D. B. teismui pripažino, kad policininkai jai nenurodinėjo, kokio turinio paaiškinimą rašyti.
Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovui nebuvo pagrindo vertinti kaip atitinkančio tikrovę D. B. 2016 m. gruodžio 7 d. Migracijos skyriui pateikto naujo paaiškinimo, kadangi jame nurodytos faktinės aplinkybės prieštaravo pirminiam jos paaiškinimui, be to, šis paaiškinimas Migracijos skyriui buvo pateiktas ne pačios D. B., o įmonės akcininkams atstovavusio advokato A. Damulevičiaus. Pastebėtina, kad Migracijos skyrius 2016 m. gruodžio 20 d. rašte atsakovui pateikė informaciją, kad į 2016 m. gruodžio 7 d. į Migracijos skyrių atvykęs advokatas A. Damulevičius ne tik pateikė naują D. B. paaiškinimą, bet ir primygtinai prašė išmesti pirminį jos paaiškinimą. Tai rodo, kad A. Damulevičius žinojo pirminių D. B. paaiškinimų turinį ir siekė, kad atsakovas vadovautųsi palankesniais užsieniečiams vėliau pateiktais jos paaiškinimais. Pažymėtina ir tai, kad D. B. 2016 m. gruodžio 6 d. paaiškinime aiškiai nurodyta, kad naujai priimtos darbuotojos realiai įmonėje (t. y. apskritai, o ne konkrečiose patalpose) nedirba, šie paaiškinimai sutampa su kita paaiškinime nurodyta informacija, todėl atmestini kaip neįtikinantys D. B. vėlesni paaiškinimai ir jos parodymai teismo posėdžio metu, kad ji maniusi, jog klausiama apie darbuotojų darbą įmonės patalpose.
Anksčiau išdėstytų ir aptartų aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, realiai neketindamas užsiimti nurodyta veikla, siekė tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą, jo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruojami, o pateikti duomenys neatitinka tikrovės, dėl to Departamentas Sprendimu Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktų pagrindu pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas pareiškėjo atžvilgiu tinkamai pritaikė Įstatymo normas ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus bei susiklosčiusią faktinę situaciją. Nesutiktina su pareiškėju, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, priešingai, sprendime pateikiamas atsakovo atliktas surinktų duomenų vertinimas, jame išsamiai pagrindžiama atsakovo išvada dėl tikrovės neatitinkančių duomenų teikimo, nelegalios migracijos grėsmės, jame nurodytos Įstatymo nuostatos, kurias atsakovas taikė. Tai, kad sprendime nėra nurodoma, kokiu norminiu aktu remiantis buvo vykdoma pareiškėjo apklausa, nevertintina kaip skundžiamo sprendimo trūkumas, kadangi užsieniečio apklausą reglamentuojančios teisės normos, įtvirtintos Aprašo 84.2 papunktyje, laikytinos procedūrinėmis, o nurodyti visų procedūrinių teisės normų, kuriomis atsakovas vadovavosi užsieniečio prašymo nagrinėjimo proceso metu, nei Viešojo administravimo įstatymas, nei Aprašas atsakovo neįpareigoja.
Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti skundžiamą sprendimą atmestinas kaip nepagrįstas. Nenustačius pagrindo panaikinti skundžiamo atsakovo sprendimo, atmestinas kaip nepagrįstas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Departamentą pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjo K. L. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.