- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-27
- Bylos Nr.
- 2A-877-479/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-08607-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Žydrūnas Bertašius, Nijolė Griškevičienė
- Atsakovas
- UAB „Pagrindinis ėjimas“
- Ieškovas
- BUAB „Memelio baldai“
- Trečiasis asmuo
- I. N.
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas Žydrūnas Bertašius Civilinė byla Nr. 2A-877-479/2014
Teisėjas Egidijus Mickevičius (Proceso Nr. 2-06-3-08607-2013-8)
2014 m. birželio 27 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudarė kolegijos pirmininkas Žydrūnas Bertašius, kolegijos teisėjos Virginija Nijolė Griškevičienė, Aušra Maškevičienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Pagrindinis ėjimas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-02-04 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Memelio baldai“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Bankrupta“, ieškinį atsakovei UAB „Pagrindinis ėjimas“ dėl tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktų pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir skolos priteisimo, trečiasis asmuo I. N.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei ir nurodė, kad 2011-09-26 tarp šalių sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Vykdydama šią sutartį pagrindu atsakovė perdavė ieškovei naudoti patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), o ieškovė įsipareigojo sumokėti nuomos mokestį. Nuo 2011-09-26 iki 2012-07-31 atsakovė išrašė PVM sąskaitas – faktūras už patalpų nuomą ir komunalines paslaugas, tačiau ieškovė jų neapmokėjo. Tarp šalių 2011-10-11 buvo sudaryta įrangos pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovė pardavė ieškovei įrangą, kurios vertė 86 887 Lt. Ieškovė, vykdydama šią sutartį, sumokėjo atsakovei 28 205,09 Lt. Kadangi ieškovė likusios kainos dalies sumokėti negalėjo, įrangą 2012-04-02 ir 2012-08-29 prekių grąžinimo aktais ieškovė grąžino atsakovei. Ieškovės sumokėta kainos dalis – 28 205,09 Lt – ieškovei nebuvo grąžinta. Nuo 2012-09-05 iki 2012-09-28 ieškovė išrašė PVM sąskaitas – faktūras atsakovei už parduotas prekes, tačiau atsakovė jų neapmokėjo. 2012-08-31, 2012-09-28 ir 2012-10-03 tarp šalių buvo pasirašyti tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktai, pagal kuriuos šalys atliko užskaitymus tarpusavio skolų už 102 545,05 Lt sumai. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad sudaryti užskaitymo aktai pažeidė ieškovės kitų kreditorių teises, nes ieškovė ginčijamus sandorius sudarė būdama nemoki, pirmenybės teise buvo patenkintas vieno iš ieškovės kreditorių – atsakovės reikalavimas. Ieškovė nurodė, kad yra visos sąlygos taikyti actio Pauliana reglamentuojančias teisės normas. Dėl to ieškovė prašė teismo pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento 2012-08-31, 2012-09-28 bei 2012-10-03 tarp šalių sudarytus tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktus, taikyti restituciją ir ieškovei iš atsakovės priteisti 102 545,05 Lt sumą, ieškovei iš atsakovės priteisti 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-02-04 sprendimu ieškinį tenkino. Teismas konstatavo, kad ginčijami tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktai prieštaravo ieškovės kreditorių teisėms. Teismas nurodė, kad nustatytos visos LR CK 6.66 str. taikymo sąlygos, todėl yra pagrindas tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktus pripažinti negaliojančiais.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, kad teismas vertino tik ieškovės nurodytas aplinkybes ir argumentus, neatsižvelgdamas į kasacinio teismo praktikoje formuojamus išaiškinimus dėl LR CK 6.66 ir 6.140 str. taikymo. Atsakovė nesutiko su teismo išvada, kad sandorių sudarymo metu atsakovė buvo nesąžininga, nevykdė jai kaip verslo subjektui kylančios didesnio atidumo pareigos pasidomėti, ar ginčo sandoriais nepažeidžiami kitų ieškovės kreditorių teisėti interesai. Atsakovė pažymėjo, kad ginčijami aktai tarp šalių buvo sudaryti tam, kad būtų įskaityti viena kitos priešpriešiniai reikalavimai, jie atitiko tarp šalių susiklosčiusią įprastą verslo praktiką ir buvo sudaryti iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo, nenustačius ieškovės nemokumo. Atsakovė prašė panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-02-04 sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nurodė, kad atsakovės skundas yra nepagrįstas ir prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino negaliojančiais įsiskolinimo užskaitymo aktus, kurie atitiko įprastą verslo praktiką. Ši skundo nuostata nepagrįsta. Bylos medžiaga patvirtina tai, kad šalys 2011-09-26 sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Ieškovė įsipareigojo pagal šią sutartį kiekvieną mėnesį sumokėti atsakovei nustatyto dydžio nuomos mokestį. 2011-10-11 šalys sudarė įrangos pirkimo – pardavimo sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo atsakovei sumokėti 86 887 Lt už perkamą baldų gamybos įrangą. Bylos medžiaga patvirtina, jog ieškovė patalpų nuomos sutarties nevykdė ir nesumokėjo atsakovei 74 339 Lt nuomos mokesčio. Ieškovė taip pat nevykdė 2011-10-11 įrangos pirkimo – pardavimo sutarties, 2012-04-02 ir 2012-08-29 aktais įranga atsakovei buvo sugrąžinta. Atsakovė ieškovei už įrangą sumokėtos kainos dalies – 28 205 Lt – negrąžino. Atsakovės skola ieškovei atsirado dėl to, kad atsakovė nesumokėjo ieškovei 88 025 Lt už atsakovei parduotas prekes. Prekės atsakovei buvo parduotos 2012 metų rugsėjo mėnesį. Ieškovė ieškinyje nurodė ir tai, kad 2012 metų rugpjūčio mėnesį ieškovė buvo įspėta kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus dėl galimo bankroto bylos iškėlimo, nes ieškovė nevykdė įsipareigojimų šiam kreditoriui. Ieškovė ieškinyje patvirtino, kad ieškovė tuo laikotarpiu jau buvo nemoki, nes ieškovės skolos viršijo pusę ieškovės turimo turto. Šios aplinkybės patvirtina tai, jog ieškovė bei atsakovė 2012 metų pradžioje žinojo apie ieškovės nemokumą. Šalys žinojo, kad ieškovė nuo patalpų nuomos sutarties sudarymo nemoka nuomos mokesčio, nesumoka lėšų pagal įrangos pirkimo – pardavimo sutartį. Dėl to atsakovė, veikdama sąžiningai, privalėjo nutraukti su ieškove sudarytas sutartis. Akivaizdu, kad atsakovė patalpų nuomos sutarties nenutraukė ir sudarė sąlygas ieškovės skolai padidėti. Bylos medžiaga patvirtina, jog šalys pasirašė įrangos grąžinimo ieškovei aktus, bet įranga faktiškai atsakovei grąžinta nebuvo, ieškovė ir po šių aktų pasirašymo gamino prekes ir jas parduodavo atsakovei. Šalys skolų užskaitymo aktus pasirašė tuo metu, kai ieškovė buvo įspėta dėl galimo bankroto bylos iškėlimo. Visa tai patvirtina, jog ieškovės skola už patalpų nuomą buvo šalių sąmoningai didinama, ieškovė, veikdama nuostolingai, gamino ir pardavinėjo atsakovei prekes, negaudama už prekes sutartyje nurodytos kainos. Taigi tokia šalių veikla buvo nuostolinga ieškovei ir naudinga atsakovei, skolų užskaitymo aktais panaikinta nuostolingai veikusios ieškovės teisė reikalauti už įrangą sumokėtos 28 205 Lt avansinės įmokos, 88 025 Lt už atsakovei parduotas prekes ir nuostolingos veiklos vykdymas atsakovės naudai įprastos verslo praktikos neatitiko. Tai teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas ir teismas pagrįstai tenkino ieškinį.
Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, jog ginčijamų susitarimų sudarymo metu ieškovei nebuvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ieškovei nebuvo iškelta bankroto byla. Ši apeliacinio skundo nuostata nepagrįsta. Sandorių sudarymas pritaikius juridiniam asmeniui laikinąsias apsaugos priemones bei iškėlus bankroto bylą reikštų imperatyvių įstatymo normų pažeidimą ir tokie sandoriai būtų niekiniai nepriklausomai nuo to, ar yra priimtas teismo sprendimas dėl šių sandorių negaliojimo. Taigi atsakovės nurodytos aplinkybės nepatvirtina ginčijamų sandorių galiojimo. Būtina įvertinti tai, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovės turtas sudarė 55 606 Lt, o jos skolos sudarė 328 598 Lt, ieškovės nuostoliai 2012 metų 3 ketvirtį sudarė 258 132 Lt (b. l. 17 t. 1). Ieškovė 2012-08-24 buvo įspėta dėl galimo bankroto bylos iškėlimo. Šios aplinkybės patvirtina, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė buvo nemoki. Taigi šalys vykdė sutartines prievoles, tačiau ieškovei sutarčių vykdymas buvo nuostolingas. Ieškovė nuo 2011-10-21 iki 2012-08-31 nemokėjo atsakovei skolų ir atsakovė tam neprieštaravo. Visa tai patvirtina, kad atsakovei buvo žinoma apie ieškovės nemokumą. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčijami sandoriai pažeidė ieškovės kreditorių teisėtus interesus, sandorių šalys buvo nesąžiningos, ir teismas teisėtai pripažino sandorius negaliojančiais pagal LR CK 6.66 str. nuostatas.
Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog šalys sąžiningai sudarė ginčijamus sandorius. Su šia skundo nuostata sutikti negalima. LR CK 6.67 str. 4 p. numato nesąžiningumo prezumpciją, kai skolininko įvykdymo vertė žymiai viršija kitos šalies pateiktą įvykdymą. Nagrinėjamoje byloje yra pateikta patalpų nuomos sutartis ir joje yra nurodyta apie patalpų perdavimą ieškovei bei atsakovės įsipareigojimą atlikti ieškovės prekių atrinkimą, pakrovimą, iškrovimą pagal ieškovės pateiktus krovos darbų dokumentus. Be to, pagal patalpų nuomos sutartį ieškovė įsipareigojo patalpas panaudoti baldams gaminti. Šios aplinkybės patvirtina, jog šalys buvo susitariusios ne tik dėl patalpų nuomos, bet ir dėl bendros veiklos vykdant baldų gamybą. Bendrą šalių veiklą patvirtina ir tai, kad atsakovė nereikalavo iš ieškovės nuomos mokesčio už patalpų nuomą. Bylos medžiaga patvirtina ir tai, kad ieškovė 2012 metų 3 ketvirtį dirbo nuostolingai. Nežiūrint į tai, ieškovė 2012 metų rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais atsakovei pardavė prekių už 88 025 Lt, nors ieškovei už šias prekes atsakovė nesumokėjo, atsakovės prievolės ieškovei buvo panaikintos pasirašant ginčijamus skolų užskaitymo aktus. Tai patvirtina, kad ieškovei veikiant nuostolingai, didelės vertės prekių pardavimas atsakovei negaunat užmokesčio už prekes buvo neproporcingas ir ieškovės interesus pažeidžiantis veikimas. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog šalys sudarant ginčijamus sandorius buvo nesąžiningos.
Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias Pauliano ieškinio taikymą, todėl nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-02-04 sprendimą palikti nepakeistą.