Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-11-30 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-585-988/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-11-30
Bylos Nr.
1A-585-988/2021
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Darius Pranka, Ugnė Gailiūnienė, Valerij Lauš
Nuteistasis
Z. P., S. S., P. Š.
Civilinis ieškovas
Vilniaus teritorinės ligonių kasos, V.
Advokatai
Ramūnas Vanagas, Viktoras Muravskis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-585-988/2021Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-25350-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1.1; 2.4.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. lapkričio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Aistei Bareikei, vertėjaujant Ingridai Petrulienei,dalyvaujant prokurorei Kristinai Rekertienei,nuteistajam Z. P. (Z. P.), jo gynėjai advokatei Lolitai Narmontienei,nuteistajai S. S., jos gynėjui advokatui Ramūnui Vanagui,nuteistajam P. Š. (P. Š.), jo gynėjui advokatui Viktorui Muravskiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Z. P., S. S. ir P. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje, kuriuo

S. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalį 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo jos atvykimo ar sulaikymo ir pristatymo į pataisos įstaigą laisvės atėmimo bausmei atlikti, vykdant šį įsiteisėjusį nuosprendį, dienos.

P. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi šiuo nuosprendžiu P. Š. paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 21 d. nuosprendžiu paskirta 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, ir P. Š. paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės pradžią P. Š. nuspręsta skaičiuoti nuo jo atvykimo ar sulaikymo ir pristatymo į pataisos įstaigą laisvės atėmimo bausmei atlikti, vykdant šį įsiteisėjusį nuosprendį, dienos.

Z. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Bausmės pradžią Z. P. nuspręsta skaičiuoti nuo jo atvykimo ar sulaikymo ir pristatymo į pataisos įstaigą laisvės atėmimo bausmei atlikti, vykdant šį įsiteisėjusį nuosprendį, dienos.

Šiuo nuosprendžiu civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai solidariai priteista iš S. S., P. Š. ir Z. P. 2 796,14 Eur (du tūkstančiai septyni šimtai devyniasdešimt šeši eurai keturiolika centų) turtinės žalos atlyginimas. Jis pervestas į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (juridinio asmens kodas 191351679) sąskaitą „Swedbank“, AB banke Nr. (duomenys neskelbtini), mokėjimo paskirtyje nurodant: „žala PSDF už V. B. gydymą“.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. (V.) B. civilinio ieškinio dėl 5 000 Eur (penkių tūkstančių eurų) neturtinės žalos atlyginimo atsisakymas priimtas ir procesas dėl nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio nutrauktas.

Šiuo nuosprendžiu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš Z. P. nepriteistos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. S. S., P. Š., Z. P. veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tyčią sužaloti nukentėjusįjį, bendrais veiksmais, kurie pasireiškė smūgių nukentėjusiajam sudavimu, sužalojo nukentėjusįjį V. B., dėl ko nukentėjusysis buvo sunkiai suluošintas, o būtent: jie 2019 m. birželio 16 d., apie 17 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, kieme, prie pastato (duomenys neskelbtini), S. S. ir P. Š. būnant apsvaigus nuo alkoholio, veikdami bendrai, asmeninio konflikto su nukentėjusiuoju V. B. metu, bendrais veiksmais, tyčia sudavė nukentėjusiajam rankomis ir kojomis ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, iš kurių ne mažiau kaip vieną kartą į galvą, šoną, pilvo kairiojo pašonkaulio sritį, tuo bendrais veiksmais padarant nukentėjusiajam trauminį blužnies plyšimą su masyviu kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę ir tokiu būdu sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. B. sveikatą.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistoji S. S. nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu. Nuteistoji S. S. apeliaciniame skunde nurodė, kad nukentėjusysis V. B. melavo, be to, liudytojų parodymai nepatikimi. Apeliantės nuomone, teismas objektyviai neįvertino šių parodymų.

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis P. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nuosprendį dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti P. Š. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

3.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų išsamiai nustatyti bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis), dėl to buvo priimtas nepagrįstas apkaltinamasis nuosprendis. Skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados dėl įrodymų vertinimo kelia abejonių jų tikrumu ir tikslumu, nes ne visi bylos įrodymai yra išnagrinėti ir įvertinti kaip visuma, sugretinti su kitais bylos duomenimis.

3.2. Apeliantas vertina, kad S. S., Z. P., V. B. davė prieštaringus parodymus. P. Š. nuo pat pradžios nurodė, kad jis nepadarė nukentėjusiajam kūno sužalojimo, dėl kurio jam galėjo plyšti blužnis, o tik sudavė jam delnu per veidą, kad jis apsiramintų. Nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu parodė, kad P. Š. jam nė karto smūgio nesudavė. P. Š. neturėjo tyčios nukentėjusiajam sunkiai sutrikdyti sveikatą, tarp jo ir kitų nuteistųjų nebuvo bendro susitarimo sunkiai sutrikdant V. B. sveikatą bei nėra priežastinio ryšio tarp jo veikos ir pasekmių.

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis Z. P. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nuosprendį ir sumažinti jam paskirtą 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę jos trukmę nustatant minimalią ar artimą minimaliai.

4.1. Apelianto teigimu, jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta.

4.2. Apeliantas pažymi, kad motyvuodamas bausmes teismas bendrais išsireiškimais tik formaliai įvertino jo asmenybę nurodydamas tik, kad yra (duomenys neskelbtini), augina mažametį vaiką, dirba, darbe charakterizuojamas teigiamai, neteistas. Tačiau teismas visiškai neįvertino jo tvirtų sukurtų socialinių ryšių, liko neįvertintas jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, kas turi didelę reikšmę bausmės už padarytą nusikaltimą skyrimui. Kaip minėta, anksčiau jis niekada nebuvo teistas, o per daugiau nei du metus nuo inkriminuotos jam veikos šioje byloje gyveno ir gyveno sąžiningai stengdamasis įrodyti, kad suklydęs žmogus gali teisingai įvertinti savo padarytas klaidas ir pasitaisyti. Jo atžvilgiu nėra kitų atliekamų ikiteisminių tyrimų ar nagrinėjamų bylų teisme, o baustumas administracine tvarka, kuris yra paminėtas nuosprendyje, yra seniai išnykęs, išvadas dėl savo elgesio jis seniai yra padaręs.

4.3. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad šeimoje gyvena darniai, abu su žmona dirba, nes turi patenkinti jų augančio vaiko bei visos jų šeimos poreikius, apmokėti nuomojamą būstą bei dengti įvairius finansinius įsipareigojimus. Gyvena toje pačioje vietoje nuo 2017 metų, tačiau jam atliekant paskirtą nuosprendžiu bausmę, t. y. palikus šeimą ilgesniam terminui, žmona neturės jokios finansinės galimybės mokėti 250 eurų kas mėnesį nuomos mokestį bei mokėti įvairius kitus būsto ir kitus mokesčius, padengti būtinas savo ir vaiko gyvenimo išlaidas.

4.4. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog jis po 2019 m. birželio 16 d. būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų, nes jo atžvilgiu nėra pradėta naujų ikiteisminių tyrimų, su žmona augina mažametį vaiką, kritiškai vertina savo elgesį, yra pagrindo manyti, jog jo veika yra greičiau atsitiktinė, nei padaryta dėl susiformavusių ar įsišaknijusių antisocialinių, priešingų teisei bei moralei asmeninių nuostatų, todėl bausmės tikslus, su didesne nauda jam, jo šeimai ir visuomenei, galima pasiekti paskyrus švelnesnę bausmę nei yra paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu. Jis savo veiksmais galės įrodyti, kad šiuo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika buvo atsitiktinė jo gyvenime.

4.5. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog kai kurios BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytos aplinkybės, į kurias teismas turi atsižvelgti skirdamas bausmę (šeima, socialinius ryšius, jo elgesį po nusikaltimo padarymo, poziciją nagrinėjant bylą teisme) nuosprendyje tik formaliai išvardintos neįsigilinant į jų turinį ir reikšmę.

4.6. Apeliantas nurodo, kad jis nuoširdžiai gailisi ir labai smerkia savo veiksmus, labai pergyvena dėl įvykių, dėl savo šeimos, savo elgesiu noriu įrodyti, kad yra vertas pasitikėjimo. Užtikrina, kad padarė išvadas, suvokė savo neigiamos veikos pasekmes ir tą rezultatą, kurį turi dabar. Tvirtai teigia, kad iš savo klaidų pasimokė. Labai gailisi dėl padaryto, bei užtikrina, kad toks atvejis ateityje nepasikartos.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

Šalies argumentai

6. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti, o apeliantai ir jų gynėjai – tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistųjų S. S., P. Š. ir Z. P. apeliaciniai skundai atmetami

7. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš nuteistųjų S. S., P. Š. apeliacinių skundų turinio matyti, kad jie nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų nuteisimu atitinkamai dėl BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Nuteistieji apeliaciniais skundais taip pat ginčija jiems paskirtas bausmių rūšis ir jų dydžius. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes ir vadovaujantis įstatymu.

8. Pažymima, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

9. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nesant pagrįstų abejonių dėl nuteistųjų nusikalstamų veikų požymių, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Dėl nuteistųjų S. S. ir P. Š. pripažinimo kaltais pagal BK 135 straipsnio 1 dalį

10. S. S. apeliaciniame skunde argumentuoja, kad nukentėjusysis V. B. melavo, be to, jos vertinimu, liudytojų parodymai nepatikimi. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad S. S. konkrečiai nenurodė, kokias tikrovės neatitinkančias aplinkybes parodė V. B., be to, nenurodė, kodėl liudytojų duoti parodymai yra nepatikimi.

11. P. Š. iš esmės argumentuoja, kad jis nuo pat pradžios nurodė, kad jis nepadarė nukentėjusiajam kūno sužalojimo, dėl kurio jam galėjo plyšti blužnis, o tik sudavė jam delnu per veidą, kad jis apsiramintų. Nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu parodė, kad P. Š. jam nė karto smūgio nesudavė. P. Š. neturėjo tyčios nukentėjusiajam sunkiai sutrikdyti sveikatą, tarp jo ir kitų nuteistųjų nebuvo bendro susitarimo sunkiai sutrikdyti V. B. sveikatą bei nėra priežastinio ryšio tarp jo veikos ir pasekmių. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nors P. Š. teigė, jog S. S., Z. P., V. B. davė prieštaringus parodymus, tačiau konkrečiau nenurodė, kokius parodymus jis vertina prieštaringais ir kokią reikšmę tai turi įrodymų vertinimui. Kita vertus, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas kaltinamųjų parodymus taip pat vertino kaip nenuoseklius ir prieštaringus, tačiau sprendė, kad jie visi patvirtino, jog įvykio dieną nurodytoje vietoje konfliktavo su nukentėjusiuoju V. B., visi naudojo jo atžvilgiu vienokius ar kitokius smurtinius veiksmus, tačiau, anot nuteistųjų, šie buvo nestiprūs ir negalėjo sukelti kaltinime nurodytų padarinių – sunkaus sveikatos sutrikdymo. Be to, teismas vertino, kad esminėse aplinkybėse nukentėjusiojo parodymai buvo iš esmės nuoseklūs ir aiškūs – jis savo sužalojimą siejo būtent su visų trijų kaltinamųjų bendrai atliktais smurtiniais veiksmais prieš jį. Teismas liudytojų A. M. ir jos sugyventinio R. T. parodymų teisminio nagrinėjimo metu apskritai nevertino kaip patikimų ir jais nesiėmė grįsdamas apkaltinamojo nuosprendžio išvadas.

Žemesnės instancijos teismas

12. Šioje byloje visi trys nuteistieji buvo pripažinti kaltais dėl BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo veikiant bendrininkų grupėje, todėl šiuo atveju ypač svarbiais tampa baudžiamajame įstatyme pateikto bendrininkavimo samprata ir jo aiškinimas pagal teismų praktiką. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai s u kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar pritariančiais veiksmais.

12.1. Pagal BK 24 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (nurodytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje).

13. Teismų praktika patvirtina, kad tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Sunkiausiems padariniams kilus nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį: 1) jei ne visi asmenys turėjo tyčią sukelti atsiradusius padarinius, tai pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį baudžiamąją atsakomybę pagal sunkiausius atsiradusius padarinius, atsako tik tas ar tie bendrininkai, kurie sudavė padarinius sukėlusius smūgius (atliko tokius padarinius sukėlusius smurtinius veiksmus); 2) jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda – visų bendrininkų veiksmai turi būti kvalifikuojami vienodai pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą nepriklausomai nuo to, ar atskiras asmuo yra ar nėra sudavęs padarinius sukėlusius smūgius. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką.

14. Pagal BK 135 straipsnio 1 dalį tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas, baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų.

15. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 135 straipsnio 1 dalį kyla tada, kai ši nusikalstama veika padaroma veikiant tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant konkrečių padarinių, ar neapibrėžta tyčia, kai veikiama nesiekiant konkrečių padarinių. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Esant tiesioginei neapibrėžtai tyčiai, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. birželio 8 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-495/2021, 10 punktas, ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

16. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad įvykio metu S. S., P. Š. ir Z. P., veikdami bendrininkų grupe, bendrais veiksmais, tyčia sudavė nukentėjusiajam V. B. rankomis ir kojomis ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, iš kurių ne mažiau kaip vieną kartą į galvą, šoną, pilvo kairiojo pašonkaulio sritį, padarydami kaltinime nurodytus sužalojimus, ir taip sunkiai sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą. Šis teismas konstatavo, jog pagal byloje nustatytas aplinkybes visi kaltinamieji prisidėjo prie nusikalstamos veikos padarymo suduodami nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbias kūno vietas, ir, įvertinęs jų bendrus veiksmus, bendros tyčios kryptingumą, visus bendrininkus pripažino sunkaus sveikatos sutrikdymo bendravykdžiais. Taigi žemesnės instancijos teismas nustatė, kad S. S., P. Š. ir Z. P. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Apibendrinanti šio teismo išvada – visų nuteistųjų bendri veiksmai patvirtina jų tyčią sunkiai sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą.

17. Apeliantė S. S. apskritai nesutinka su tokiu jos veiksmų teisiniu vertinimu, P. Š. nesutinka, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, todėl nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar nukentėjusiajam V. B. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas buvo bendrininkų S. S., P. Š. ir Z. P. bendrų suderintų veiksmų rezultatas. Kaip minėta, teismas, konstatuodamas bendrininkavimą, padarė išvadas, kad visų nuteistųjų bendri veiksmai buvo priežastiniu ryšiu susiję su V. B. padarytu sunkiu sveikatos sutrikdymu – nurodytais bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam trauminį blužnies plyšimą su masyviu kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę ir tokiu būdu sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. B. sveikatą. S. S., P. Š., Z. P. konkliudentiniais veiksmais susitarė naudoti ir naudojo fizinį smurtą, todėl turi atsakyti už visas pasekmes, kilusias realizuojant jų visų bendrą sumanymą.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal byloje nustatytas aplinkybes galima teigti, kad pradinis bendrininkų susitarimas buvo išsiaiškinti dėl galimai V. B. pagrobtų pinigų, telefono, alaus, išdaužtų langų, o vėliau šio aiškinimosi metu peraugo į susitarimą dėl nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo. Daroma išvada, kad toks susitarimas buvo pasiektas visų trijų nuteistųjų konkliudentiniais veiksmais, kai smurtavimo V. B. atžvilgiu metu fizinį smurtą jo atžvilgiu naudojo visi nuteistieji. Šios veikos metu nei vienas iš nuteistųjų neišsakė savo nepritarimo kitų bendrininkų atliekamiems smurtiniams veiksmams ir jų pats nenutraukė. Priešingai, kiekvienas iš nuteistųjų savo aktyviais, kito žmogaus sveikatai pavojingais, veiksmais, kurie detalizuojami žemiau, naudodamas fizinį smurtą, prisidėjo prie bendrų visų bendrininkų veiksmų smurtaujant prieš nukentėjusįjį V. B.. Duomenų apie tai, kad toks susitarimas nusikalstamos veikos darymo metu būtų kitęs, byloje nėra. Kiekvienu atveju, norint pripažinti asmenis nusikaltimo (sunkaus sveikatos sutrikdymo) bendravykdžiais, būtina nustatyti objektyviuosius bendrininkavimo požymius, t. y. kaip kiekvienas iš jų konkrečiu atveju prisidėjo prie sunkaus sveikatos sutrikdymo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tiek S. S., tiek P. Š. (taip pat ir Z. P., tačiau teisėjų kolegija dėl jo veiksmų nepasisako detaliai, nes skundas jo atžvilgiu paduotas ginčijant paskirtą bausmę, o ne veikos padarymą) objektyviais veiksmais prisidėjo prie V. B. sunkaus sveikatos sutrikdymo.

18.1. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis V. B. ikiteisminio tyrimo metu tiek pirmos apklausos metu, kuri vyko neilgai trukus po įvykio, tiek papildomos apklausos metu patvirtino, jog S. S. ir P. Š. jį mušė, P. Š. sudavė pirmą kartą į galvą, po to trenkė į krūtinę, pilvą. Po to S. S. kartu su P. Š. spardė jį kojomis, S. S. kojomis užšoko ant pilvo. Papildomos apklausos metu, be šių aplinkybių, V. B. nurodė ir tai, kad į galvą jam sudavė ir Z. P., vėliau visi trys nuteistieji jį spardė, smūgių buvo ir į pilvo sritį (t. 1, b. l. 37-39). Iš esmės tokias pačias aplinkybes dėl Z. P. bei S. S. smūgiavimo į galvą, pilvą, šokinėjimo ant jo nukentėjusysis V. B. patvirtino apklaustas apylinkes teisme teisiamojo posėdžio metu, išskyrus tai, kad nebuvo tikras dėl P. Š. atliktų veiksmų prieš jį. Taigi apygardos teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, kad nurodydamas esmines aplinkybes nukentėjusysis buvo nuoseklus.

Žemesnės instancijos teismas

18.1.1. Apygardos teismas neturi pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiojo V. B. parodymais, nes jie yra pakankamai nuoseklūs, jis buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės dėl melagingų parodymų davimo, byloje nėra duomenų, kad turėtų pagrindą apkalbėti bent vieną iš nuteistųjų, jo parodymus iš dalies patvirtina specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), liudytojų parodymai, iš dalies ir nuteistųjų parodymai. Tuo tarpu S. S. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Ji teisiamajame posėdyje parodė, kad, pavyzdžiui, ji plaštaka trenkė V. B. per veidą (tai teisiamajame posėdyje patvirtino ir P. Š.), taip pat, kad P. Š. trenkė jam per veidą (tai pripažįsta ir pats P. Š.), o po to niekas V. B. nemušė. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu S. S. parodė, kad spyrė V. B. tupinčiam su dešine koja į kairįjį jo šoną; spyrė gulinčiam nukentėjusiajam ant dešinio šono, į jo dešinįjį šoną. Ikiteisminio tyrimo metu atliktos akistatos metu ji parodė apie du smūgius į veidą ir krūtinę, neatmetė galimybės, kad galėjo užšokti ant V. B. pilvo. Todėl apygardos teismas jos parodymus dalyje dėl savo pačios veiksmų prieš nukentėjusįjį vertina kritiškai ir jais remiasi tik toje dalyje, kurią patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.

18.1.2. Taigi visų pirma nukentėjusiojo V. B. parodymus dėl S. S. veiksmų patvirtina pačios S. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti ir aukščiau aprašyti parodymai. Kita vertus, net ir apklausos metu apylinkės teisme (kur tiek ji, tiek kiti nuteistieji iš esmės neigė bet kokius savo ir kitų bendrininkų veiksmus stipriai smūgiuojant nukentėjusiajam į pilvą ar į galvą) teisiamajame posėdyje S. S. iš esmės nepaneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kadangi nurodė, jog gal vieną kartą ir spyrė gulinčiam, bet jau neatsimena, taip pat parodė, kad plaštaka trenkė V. B. per veidą. Be to, kitas nuteistasis Z. P. taip pat parodė, kad S. S. atliko smurtinius veiksmus, kurie nustatyti skundžiamu nuosprendžiu – smūgius į V. B. galvą ir šoną: Z. P. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad S. S. pradėjo V. B. spardyti į kairio jo šono pusę, du kartus tai tikrai (t. 1, b. l. 185-186). Nepaisant to, kad nei S. S., nei Z. P. apklaustas pirmosios instancijos teisme iš esmės savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nepatvirtino, teisėjų kolegija šioje dalyje remiasi būtent šių nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Būtent jų ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes dėl smūgių sudavimo nukentėjusiajam nuosekliai patvirtino pats nukentėjusysis, jas patvirtina ir byloje esantis specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kas reiškia teisme ištirtų įrodymų visuma leidžia neabejotinai nustatyti nusikalstamos veikos aplinkybes ir vienareikšmiškai teigti, jog S. S. kaltė dėl BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo yra įrodyta.

18.1.3. Teisėjų kolegija, apibendrindama šiuos įrodymus, konstatuoja, kad S. S. buvo viena iš bendravykdytojų ir, suduodama smūgius į nukentėjusiajam V. B. gyvybiškai svarbias kūno vietas (galvą, pilvą) bei šokinėdama ant V. B., prisidėjo padarant nukentėjusiajam V. B. sunkų sveikatos sutrikdymą bei suvokė ir numatė tokius savo veiksmų padarinius.

18.1.4. Nors P. Š. apeliaciniame skunde pastebėjo, kad nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu parodė, kad P. Š. jam nė karto nesudavė smūgio, tačiau P. Š. neneigė apylinkės teismo išvadų, jog iš paties V. B. parodymų matyti, jog teisme nukentėjusysis P. Š. vaidmenį sumenkino susitikęs su juo teismo posėdžių salėje bei būdamas dėkingas P. Š. už priėmimą gyventi. Apygardos teismas pažymi, kad V. B. apylinkės teisme kategoriškai neneigė aplinkybių dėl P. Š. atliktų smurtinių veiksmų, o parodė, jog, jam atrodo, kad P. Š. nei karto nesudavė smūgio, kas reiškia, kad jis galėjo neprisiminti šių aplinkybių. Teisėjų kolegija šioje dalyje remiasi ikiteisminio tyrimo metu duotais V. B. parodymais, kai apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu abiejų apklausų metu jis parodė, jog P. Š. prieš jį smurtavo, smūgiavo jam į galvą, krūtinę ir pilvą, šiam nukritus, kartu S. S. spardė jį kojomis. Svarbu pažymėti, kad minėtų apklausų metu V. B. parodė, kad P. Š. buvo pirmasis (ar vienas pirmųjų) pradėjęs prieš jį smurtauti, smūgiuoti jam į galvą (t. 1, b. l. 37-39). Be to, ir pats P. Š. apeliaciniame skunde pripažįsta, kad jis sudavė V. B. delnu į veidą, kad šis apsiramintų.

18.1.5. Nors P. Š. iš tiesų viso proceso metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad jis sudavė vieną ar du kartus V. B. į veidą siekdamas jį nuraminti, tačiau tokius jo parodymus paneigia jau minėti ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiojo V. B. parodymai, kuriais apygardos teismas remiasi dėl aukščiau paminėtų priežasčių. Be to, nuteistoji S. S. apklausta ikiteisminio tyrimo metu taip pat patvirtino, kad P. Š. ir Z. P. mušė V. B.: ji matė, kaip P. pasilenkęs sudavė smūgius į V. kūną, o Z. jį mušė ne tik rankomis, bet ir kojomis (t. 1, b. l. 112-113). Nuteistasis Z. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad P. Š. buvo nestipriai trenkęs jam „pliauską“, vieną kartą iš nervų trenkė per nugarą, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu šias aplinkybes Z. P. nurodė tiksliau: P. Š. kumščiu 2-3 kartus trenkė V. B. per nugarą, o nuo šių smūgių pastarasis nukrito ant kelių ir rankomis atsirėmė į žemę (t. 1, b. l. 185-186), kas reiškia kad smūgių vis tik būta itin stiprių. Taigi įvertinus ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiojo ir nuteistųjų parodymus, kurios iš dalies patvirtina šių asmenų apylinkės teisme duoti parodymai, iš dalies patvirtina ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), teisėjų kolegija sprendžia, jog šių įrodymų visuma P. įrodo Š. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

18.1.6. Apibendrinant daroma išvada, kad nurodyti nukentėjusiojo V. B. ir nuteistųjų parodymai patvirtina, jog P. Š. atliko smurtinius veiksmus, kuriuos nustatė apylinkės teismas, o juos atlikdamas suvokė jog veikia bendrininkų grupėje, kad smūgiuodamas į V. B. gyvybiškai svarbias kūno vietas gali jam padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą bei tokių pasekmių, kaip vienų iš savo elgesio galimų padarinių, norėjo.

18.1.7. Šiame kontekste atkreipiamas dėmesys, kad apylinkės teismo išvadą, jog Z. P. sudavė ne mažiau kaip vieną kartą į V. B. galvą, šoną, pilvo kairiojo pašonkaulio sritį, patvirtina nukentėjusiojo V. B. ir kitų nuteistųjų parodymai. Kaip minėta, nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu papildomos apklausos metu parodė, kad tiek P., tiek Z. sudavė po kelis smūgius kumščiais jam į galvą; jie visi jį spardė. Kas kur stovėjo, jis nematė, dengėsi rankomis veidą, tačiau smūgių buvo tiek į nugarą, tiek į kairįjį šoną. Teisiamajame posėdyje V. B. parodė, kad visur smūgiavo Z., su kojomis spardė. Akistatos metu P. Š. parodė, kad Z. V. sudavė vieną smūgį į krūtinę, nuo ko V. susilenkė, ir po to dar koja spyrė į pilvo sritį. Teisiamajame posėdyje jis patvirtino, kad Z. sudavė kažkur į krūtinę. Kadangi apeliaciniu skundu Z. P. apylinkės teismo nustatytų aplinkybių neginčija, teisėjo kolegija plačiau dėl to nepasisako, o patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir šio nuteistojo atžvilgiu baudžiamojo įstatymo pažeidimų nenustatė.

18.2. Taip pat atkreipiamas dėmesys į specialisto išvadą, pagal kurią V. B. nustatytas tik vienas trauminis blužnies plyšimas su masyviu kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę, o sužalojimas padarytas ne mažiau kaip vienu kieto buko, galimai riboto paviršiaus, daikto smūginiu poveikiu į pilvo kairiojo pašonkaulio sritį ir visumoje būdingas smūgio sudavimui. Vis dėlto tai nereiškia, kad įvykio metu buvo atlikti smūgiai tik į nukentėjusiojo pilvo sritį. Liudytoja greitosios pagalbos medikė D. D. parodė, kad buvo matyti V. B. kruvinas veidas aplink nosį, kas patvirtina, kad jam galėjo būti smūgiuota į veidą. Patys kaltinamieji duodami parodymus pripažino kai kuriuos savo atliktus smūgius. Pavyzdžiui, kaip minėta, S. S. teisiamajame posėdyje pripažino, kad ji plaštaka trenkė jam (V. B.) per veidą ir stumtelėjo, rankomis sudavė į krūtinę. P. Š. neneigia, kad sudavė vieną ar kelis smūgius V. B. į veidą. Z. P. teisiamajame posėdyje pripažino, kad V. B. sudavė vieną nestiprų smūgį iš kairės; suėmė delnu už kaklo iš nugaros; sudavė tik vieną smūgį į krūtinę; galimai būdamas afekto būsenos netyčia koja (spyrė). Nors liudytojai M. Z., jo svainis M. B., policijos pareigūnė I. K. parodė, kad V. B. sužalojimų nematė, tačiau tai nepaneigia pirmiau nurodytų liudytojos D. D. parodymų. Taigi vien tai, kad nustatytas tik vienas sužalojimas pilve, nepaneigia, kad visi nuteistieji naudojo fizinį smurtą įvairiose nukentėjusiojo kūno vietose veikdami tiesiogine bendra neapibrėžta tyčia.

19. Tokios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad S. S., P. Š. ir Z. P. atliko objektyvius bendrininkavimo veiksmus padarant nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą. Be kita ko, kaip subjektyvieji bendrininkavimo požymiai turi būti įvertintos aplinkybės, kad jie matė vienas kito neteisėtus smurtinius veiksmus, nukreiptus prieš nukentėjusįjį, sutiko su tokiu vienas kito elgesiu, jų padariniais, suprato smurto pavojingumą ir suvokė jų padarinius, yra pakankami subjektyviesiems bendrininkavimo padarant nusikaltimą (sunkų sveikatos sutrikdymą) požymiams konstatuoti. Tokia teisėjų kolegijos daroma išvada atitinka ir kasacinio teismo formuojamą praktiką, jog, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviųjų veikos požymių – būtina nustatyti ir subjektyviuosius jos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų (vidinių psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. birželio 8 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-495/2021, 12 punktas, ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

20. Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje esančių įrodymų visuma rodo bendrą nuteistųjų S. S., P. Š. ir Z. P. tyčią sukelti nukentėjusiajam neapibrėžtus padarinius jo sveikatai, jų tyčios kryptingumą sunkiai sutrikdyti V. B. sveikatą. Šiuo atveju nėra galimybės išskirti kokius nors konkrečius vieno iš nuteistųjų veiksmus, kuriais buvo padaryti lemiami sužalojimai, jie visi naudojo fizinį smurtą (kaip minėta, nuosprendyje nurodytus jų veiksmus patvirtina nukentėjusysis, patys įtariamieji (kaltinamieji), specialisto išvada), tarp jų veiksmų ir kilusių padarinių – V. B. sunkaus sveikatos sutrikdymo – yra priežastinis ryšys, nuteistųjų veiksmuose yra subjektyvieji sunkaus sveikatos sutrikdymo požymiai, nei vieno nuteistojo atveju nėra pagrindo konstatuoti vykdytojo ekscesą. Todėl S. S., P. Š. apeliaciniuose skunde nurodomos aplinkybės ar jų pozicija atmetama kaip nepagrįsta, o už atsiradusius nusikalstamos veikos padarinius (sunkų sveikatos sutrikdymą) pagal nurodytą baudžiamąjį įstatymą atsako šiuos padarinius sukėlę visi šioje byloje nuteistieji asmenys S. S., P. Š. ir Z. P.. Nuteistųjų S. S., P. Š. ir Z. P. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Taigi baudžiamasis įstatymas jiems pritaikytas tinkamai.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistiesiems bausmes ir parinkdamas bausmių rūšis, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje nustatytų reikalavimų nepažeidė.

22. Visi nuteistieji padarė vieną sunkų tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje. Nuteistųjų padarytas nusikaltimas vertinamas kaip pavojingas tiek pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį, tiek pagal konkrečias jo padarymo aplinkybes, atitinkantis rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą. Nuteistieji nusikalstamą veiką padarė veikdami tiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingą jos pobūdį, norėjo taip veikti, bendrais veiksmais sukėlė V. B. blužnies plyšimą.

23. S. S. Lietuvos Respublikoje iki šio nusikaltimo padarymo buvo teista, tačiau seniai, 2006 m. vasario 11 d., 2008 m. balandžio 18 d., 2008 m. birželio 13 d. paleista atlikusi bausmę (t. 1, b. l. 134–136). S. S. bausta administracine tvarka kelis kartus, taip pat ir už viešosios tvarkos pažeidimus esant neblaiviai (t. 1, b. l. 140–145), duomenų apie gydymą psichikos sveikatos įstaigose ir priklausomybės ligų centre byloje nėra (t. 1, b. l. 148, 149).

24. P. Š. Lietuvos Respublikoje iki šio nusikaltimo padarymo buvo teistas 2017 m. vasario 23 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį (t. 1, b. l. 169), po nusikaltimo padarymo teistas 2020 m. spalio 21 d. nuosprendžiu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Taip pat baustas administracine tvarka, daugiausiai už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 1, b. l. 174–176).

25. Z. P. Lietuvos Respublikoje iki šio nusikaltimo padarymo nebuvo teistas (t. 2, b. l. 6). Jis keliskart buvo baustas administracine tvarka (t. 2., b. l. 7–16). Z. P. apeliaciniame skunde pabrėžia, kad jo atžvilgiu nėra kitų atliekamų ikiteisminių tyrimų ar nagrinėjamų bylų teisme, o baustumas administracine tvarka, kuris yra paminėtas nuosprendyje, yra seniai išnykęs, išvadas dėl savo elgesio jis seniai yra padaręs. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai parodo, jog nuteistasis elgiasi taip, kaip privalo elgtis kiekvienas visuomenės narys, o šios aplinkybės nesudaro besąlyginio pagrindo mažinti ar švelninti jam paskirtą bausmę, tačiau jos buvo apylinkės teismo jau įvertintos nustatant bausmės dydį.

26. Nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Z. P. apeliaciniame skunde nurodė, kad jis nuoširdžiai gailisi ir labai smerkia savo veiksmus, labai pergyvena dėl įvykių, dėl savo šeimos, savo elgesiu noriu įrodyti, kad yra vertas pasitikėjimo. Užtikrina, kad padarė išvadas, suvokė savo neigiamos veikos pasekmes ir tą rezultatą, kurį turi dabar. Tvirtai teigia, kad iš savo klaidų pasimokė. Labai gailisi dėl padaryto, bei užtikrina, kad toks atvejis ateityje nepasikartos. Apygardos teismas pažymi, kad pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai jis savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažįsta tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, norint konstatuoti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę turi būti nustatytas ne tik prisipažinimas, bet ir nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo, t. y. kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, atsiprašo nukentėjusiųjų, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. balandžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Nagrinėjamu atveju Z. P. savo noru tik iš dalies pripažino esmines jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje, faktines aplinkybes. Jis iš esmės neigė, kad jo veiksmai sukėlė ar prisidėjo prie nukentėjusiojo blužnies sužalojimo, tik pripažino, jog sudavė kai kuriuos smūgius, ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu savo poelgio kritiškai nevertino.

27. Nustatyta visų nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė bendrininkų grupė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o P. Š. atsakomybę sunkina ir tai, kad veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

28. S. S. (duomenys neskelbtini), vaikų neturi, nedirbanti, registruota Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (t. 2, b. l. 104), duomenų apie gydymą psichikos sveikatos įstaigose ir priklausomybės ligų centre byloje nėra (t. 1, b. l. 148, 149).

29. P. Š. (duomenys neskelbtini), dirbantis, turi vaikų (t. 2, b. l. 104), duomenų apie gydymą psichikos sveikatos įstaigose byloje nėra (t. 1, b. l. 177).

30. Z. P. yra (duomenys neskelbtini), turi vieną mažametį vaiką (t. 2, b. l. 18), dirba (t. 2, b. l. 21, 104), duomenų apie gydymą psichikos sveikatos įstaigose byloje nėra (t. 2, b. l. 17).

31. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis gali būti pasiekta nuteistiesiems paskyrus vienintelės BK 135 straipsnio 1 dalyje sankcijoje nurodytos, griežčiausios rūšies – laisvės atėmimo – bausmes.

32. Nuteistiesiems paskirtos bausmės yra mažesnės už baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą terminuotos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Už BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę iki dešimt metų. Nagrinėjamu atveju už šio nusikaltimo padarymą apylinkės teismas S. S. paskyrė 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, tai yra mažesnę, nei vidurkis, P. Š. paskyrė 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, tai yra mažesnę, nei vidurkis, Z. P. paskyrė 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, tai yra žymiai mažesnę, nei vidurkis. Nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o nustatyta tik atsakomybę sunkinanti (-ios) aplinkybė (-s), todėl skiriant mažesnes nei vidurkis bausmes buvo vertintos visos aplinkybės, charakterizuojančios tiek nuteistuosius, tiek jų padarytą veiką. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų skiriant bausmės rūšį ir parenkant jos dydį, konstatuoja, jog nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės bei nustatyti jų dydžiai yra proporcingi ir nėra per griežti, P. Š. skirtos bausmės tinkamai subendrintos.

33. Nuteistasis Z. P. apeliaciniame skunde ypač akcentuoja tai, kad jam buvo paskirta per griežta bausmė. Įvertinusi aukščiau išdėstytas Z. P. bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, Z. P. buvo paskirta labai artima minimaliam laisvės atėmimo bausmės dydžiui bausmė, nors sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis yra daugiau nei penkeri metai. Todėl daroma išvada, kad apylinkės teismas pakankamai įvertino visas teigiamai nuteistąjį Z. P. charakterizuojančias aplinkybes, ko pasekoje buvo parinkta žymiai mažesnė nei vidurkis laisvės atėmimo bausmė. Dar labiau mažinti paskirtą ar skirti švelnesnę nei sankcijoje nustatyta bausmės rūšį, nėra teisinio pagrindo.

34. Z. P. teigimu, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę jo sutuoktinė neturės jokios finansinės galimybės mokėti 250 eurų kas mėnesį nuomos mokestį bei mokėti įvairius kitus būsto ir kitus mokesčius, padengti būtinas savo ir vaiko gyvenimo išlaidas. Z. P. pateikė pažymas apie priskaičiuotą darbo užmokestį, iš kurių matyti, kad jam per mėnesį išmokama apie 450 Eur darbo užmokesčio, E. R. išmokama apie 560 Eur darbo užmokesčio (t. 3, b. l. 148, 149). Taip pat pateikė 2017 m. spalio 20 d. buto nuomos sutartį, kurioje nurodyta, kad sutartis sudaroma vieneriems metams, nuomininkė E. R. (t. 3, b. l. 150–156). Be to, pateikė 2021 m. rugpjūčio mėn. UAB „Tele2“ sąskaitą faktūrą, kurioje nurodyta mokėtina suma 99,68 Eur (t. 3, b. l. 157–159). Apygardos teismas pažymi, kad BVK 125 straipsnis reguliuoja nuteistųjų darbą, todėl nuteistiesiems paprastai yra sudaromos sąlygos dirbti ir gauti pajamų.

35. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad nors skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, jog visi trys nuteistieji padarė tą pačią nusikalstamą veiką, bendrininkaudami, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyta viena padaryta veika, tie patys veiksmai aprašomi tris kartus, atskirai pagal kiekvieną nuteistąjį. Taigi aukštesnysis teismas pakeičia nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymą bendrininkavimo aspektu sujungdamas visų nuteistųjų padarytus veiksmus. Apygardos teismas pažymi, kad tokiu būdu nėra nustatomos naujos aplinkybės, anksčiau nežinomos gynybai ir keliančios procesinę staigmeną, tai taip pat neturi jokios įtakos veikos kvalifikavimui ir nuteistųjų teisinei padėčiai, nėra ir pagrindo manyti, kad gynyba dėl pasikeitusio nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių aprašymo galėjo būti iš esmės kitokia.

Dėl antrinės teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų priteisimo iš S. S. ir P. Š.

36. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta pirminė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. lapkričio 9 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymoje nurodoma, kad iš kaltinamosios S. S. priteistina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suma yra 209,00 Eur.

37. Vilniaus apygardos teisme buvo taip pat gauta pirminė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. lapkričio 5 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymoje nurodoma, kad iš kaltinamojo P. Š. priteistina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suma yra 98,23 Eur.

38. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, numato, jog tik iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į jo turtinę padėtį. Šiuo atveju S. S. ir P. Š. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteisti, o apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjami jų apeliaciniai skundai. Šioje baudžiamojoje byloje būtinybę skirti nuteistiesiems gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjai buvo būtini valstybės iniciatyva. Esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgiant ir į tai, kad S. S. nedirba, P. Š. atveju byloje nėra duomenų, kokias pajamas jis gauna iš darbinių teisinių santykių, abiem paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, kas reiškia kad jų turtinė padėtis nėra gera, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistųjų nepriteisiamos (Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų Z. P., S. S. ir P. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl patirtų išlaidų teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą netenkinti.

Teisėjai Ugnė GailiūnienėValerij LaušDarius Pranka